Vitalijus Balkus: Andreasas Lubitzas. Legenda apie skrajojantį Golemą

51
10
- Reklama -

Vitalijus Balkus. KK nuotr.

Kaip byloja žinomiausia Prahos legenda, seniai seniai gyveno rabinas, kuris sukūrė molinį žmogų – Golemą, kuris turėjo patarnauti jam sinagogoje ir atlikti bendruomenei naudingus darbus. Kiekvieną rytą rabinas įdėdavo jam į burną raštelį su Toros žodžiais, kurie jį „įjungdavo“ o kartu su jais ir dienos darbų sąrašą, kuriuos pastarasis privalėjo nudirbti. Vakare, saulei nusileidus, jis išimdavo raštelį ir Golemas tapdavo tik didele moline lėle. Taip tęsėsi metų metus, kol vieną dieną rabinas pamiršo įdėti darbų sąrašą ir molinis milžinas, gavęs laiko apmąstymams ir suvokęs savo išnaudojamojo padėtį ir apskritai, kas jis esąs, puolė siautėti.

Skirtingose legendos interpretacijose tas siautėjimas aprašomas įvairiai – nuo šventų raštų išmėtymo sinagogoje iki bendruomenės narių žudynių, tačiau tai nėra svarbu, nes mes dabar tikrai kalbėsime ne apie legendą.

Mūsų Golemas turėjo tikrąjį vardą, nebuvo sulipdytas iš molio, kvėpavo orų, gėrė vandenį, o gal ir degtinę su apelsinų sultimis, ir atrodė lygiai taip pat, kaip atrodome mes. Ir jis buvo vienas iš mūsų, jei žodį „mes“ vartojame europinei tapatybei nusakyti. Tačiau ir jam išaušo toji diena, kuomet, vedamas vien tik jam žinomų motyvų, sunaikino per 100 gyvybių, susinaikindamas pats.

Manau, jau atspėjote, kad aš kalbu apie pastarųjų dienų anti-herojų Andreasą Lubitzą – lakūną, pasiuntusį savo pilną keleivių lėktuvą į pražūtį. Ir nesitikėkite, brangūs skaitytojai, kad ir aš pulsiu korektiškai kramtyti it gumą „depresijos“ temą, dūsauti dėl esą per menko dėmesio tikriems ar tariamiems ligoniams, ir tuo labiau neketinu giedoti bendrame chore teigiančių, kad viskas, kas įvyko, buvo tik vieno žmogaus problema.

Sakote, lėktuvo keleivius pražudė trenktas pilotas? Nei velnio. Lėktuvą ir keleivius pirmiausiai pražudė konkurencija ir išnaudojimu paremta sistema, užlipusi ant savo pačios produkto, kuris nebuvo pasiruošęs nei konkurencijai, nei susidūrimui su išnaudojimu.

Taigi, pažvelkime, kas tas Andreasas Lubitzas. Pirmiausiai, tai tipinis „sėkmingas“ europietis. Stipri Vokietijos vidutiniokų šeima, kuri galėjo jam apmokėti brangią pramogą mokytis aviacijos mokykloje ir išlaikyti jį, kol jis pagaliau gavo pirmą rimtą darbą. Iš tapusios vieša informacijos aišku, kad jis neturėjo jokių didesnių problemų ar pomėgių. Iki 27 metų nebandė sukurti šeimos, o draugei pastojus paskubėjo apsipirkti, kad tik neturėtų įsipareigojimų. Neturėjo taip pat galimybės tinkamai įvertinti savo galimybių, tačiau pripratęs gauti viską, ko nori.

Beje, kuo toliau, tuo mums lengviau bus įsivaizduoti, kaip veikia „mašina“, gaminanti liubitzus, kurių yra daug, tik, laimei, ne visi jie yra lakūnai arba, pvz., traukino mašinistai. Juk mes jau beveik pripratome, kad pradinėse klasėse moksleivių darbas nevertinamas pažymiais – esą tai juos gali „traumuoti“, namų darbai yra skriauda ir išnaudojimas, ir apskritai jaunas žmogus net iki 25 metų gali reikalauti tėvų išlaikymo. Žinote, kas parašyta ant liūdną šlovę pelniusios Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos plakatų iškabintų dažnoje mokykloje? „Tėvai verčia daryti namų darbus – paskambinkite mums“.

Apskritai gretos „geradarių“, pasiruošusių „padėti“ vaikui, paaugliui ar jaunuoliui išvengti net ir paprastų gyvenimiškų problemų, vis daugėja. Tiksliau, sudaromos sąlygos, kuomet iki tam tikro momento jaunas žmogus neskatinamas imtis atsakomybės už savo veiksmus, sąmoningai planuoti savo ateitį, vertinti save atsižvelgiant į realias aplinkybes ir galimybes.

Trumpiau tariant, ir Andreasas buvo šiltnamio sąlygomis išlaikyta „gėlelė“, kurios menkiausias asmeninės problemas buvo pasiruošę spręsti aibė žmonių. Juk be tėvų globos dabar dar yra tikrų tikriausia verslo sritis, vadinama „asmenybės sutrikimų gydymu“. Paplepėjo su psichologų, vaistukus pagėrė ir visi laimingi.

Beje, ta proga prisiminkime ir daugiau išplėstos savižudybės atvejų, ir pamatysite, kad pirmiausiai šis fenomenas paplito JAV, t.y. toje šalyje, kuri pirma ėmėsi „gydyti“ visus iš eilės, pernelyg nesigilinant, ar to apskritai reikia.

Kalkite manę prie kryžiaus, tačiau neįsivaizduoju, kaip apskritai galima gydyti vaistais asmenybės sutrikimus, o ypač tuomet , kuomet tikroji pilna asmenybė paprasčiausiai nesusiformavo. Atrodo, žmogus vaikšto, kalba, tačiau jis ne gyvesnis už mitologinį Golemą. Galiausiai prieinama lūžio tašką, kur kartais susiveda fatališkos aplinkybės.

Į vieną susivedė infantilas, kuriam nebuvo įskiepytas pareigos ir atsakomybės jausmas, visiškai nemokantis atlaikyti sunkumų, ir pigių avialinijų kompanija, kurioje darbo sąlygos buvo prastokos, pagal Vokietijos darbo rinkos standartus. Be to, jau vieną kartą Andreasas „sirgo“ dėl sunkumų, kai mokėsi aviacijos mokykloje, ir nieko nuostabaus, kad susidūrimas su „saugusių“ gyvenimu jį vėl „susargdino“ .

Nežinantiems priminsiu, kad net ir motininėje „Liufthansa“ kompanijoje vyksta ilgalaikis kolektyvo ir savininkų darbo ginčas, dėl kurio vyko net streikas. O kas vyksta „pigiame“ padalinyje, mes galime taip pat nuspėti.

Juk „pigiose“ avialinijose viskas pigu – ir lėktuvų aptarnavimas, ir darbo sąlygos, ir personalo atranka, ir lakūnų sveikatos priežiūra. Svarbiausia, kad tą kartą skrydis pavyko ir gerai. Todėl nieko nuostabaus, kad vaikiškai apie skrydžius svajojęs Andreasas buvo kuo puikiausia „pigi“ kandidatūra, kur dėl akivaizdžios ekonominės naudos buvo galima užsimerkti į tai, kad lakūnas yra potencialiai pavojingas.

Nieko nuostabaus, kad jis, pajutęs, jog greitai jam, Golemui, gali neįdėti „dienos darbų“ sąrašo, jis sudužo – pirmiausiai morališkai, o vėliau ir fiziškai.

Ir štai dabar, kuomet visa tai aiškėja ir labai nepatogios išvados tiesiog guli paviršiuje, būtent liberaliosios pakraipos medijos, kurios liaupsina asmenybės „laisves“ be atsakomybės, bendruomeniškumo, prieraišumo ir pareigos, pradeda, atleiskite, kažkokią madingą trydą dėl „depresijos“. Be abejo, daug patogiau lakūną įvardinti ligoniu ir nematyti, kad Europa tokių „ligonių“ augina vis daugiau ir daugiau. Visa modernioji auklėjimo ir švietimo sistema pastatyta ant bevalių infantilių jaunuolių auginimo, matyt, tikintis, kad tai bus klusnūs darbuotojai, vykdytojai ir statistiniai piliečiai. Taip, daugelyje atveju tai suveikia, tačiau, kaip matome, ne visuomet.

O Andreasas juk buvo visiškai normalus …Golemas.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą