2008 metų Gruzijos – Rusijos karas – tai Amerikos hegemonijos plano dalis

2
24
- Reklama -

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. KK nuotr.

Prieš penkerius metus – 2008 metų rugpjūčio 8 dieną Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, kuriam tapti Gruzijos prezidentu padėjo Vašingtono suplanuota „Rožinė revoliucija“, pradėjo karinę invaziją į atsiskyrusią nuo Gruzijos Pietų Osetiją ir Abchaziją. Gruzijos karinė ataka nužudė Rusijos taikdarius ir daugelį Pietų Osetijos gyventojų.

Atsakydama į Gruzijos puolimą Rusija per 5 dienas nugalėjo JAV apmokytą ir gerai apginkluotą Gruzijos kariuomenę, tuo pačiu sutriuškindama Saakašvili ir jo rėmėjus iš Vašingtono.

Vašingtonas dar nuo 2002 metų pradėjo Gruzijos karinių pajėgų apginklavimą ir instruktavimą, bei pravedė bendrus karinius apmokymus su Gruzija. 2008 metų kovo ir balandžio mėnesį JAV įvykdė bendras karines pratybas su Gruzija. Vašingtonas energingai siekė ir iki šiol siekia, kad turėtų Gruzija pripažinta NATO nare.

Daugelio politikos analitikų nuomone, Saakašvilis sulaužė taikos susitarimą, pradėjo agresiją prieš Pietų Osetiją, užpuolė Rusijos taikdarius, prieš tai pasitaręs su savo rėmėjais Vašingtone.

Saakašvilio bandymas susigrąžinti atsiskyrusias teritorijas buvo gera proga Vašingtonui išbandyti Rusiją. Vašingtonas įžvelgė Gruzijos atakas kaip būdą sužlugdyti Rusijos vyriausybės darbą ir kaip būdą išbandyti Rusijos vyriausybės ir Rusijos karinių pajėgų atsaką karo atveju.

Jei Rusija nebūtų davusi karinio atsako prieš Gruzijos invaziją, Rusijos vyriausybė būtų apkaltinta nesugebėjimu apsaugoti savo interesų ir gyvybių žmonių, kuriuos Rusija laikė savo piliečiais.

Jei Rusija būtų davusi karinį atsaką, Rusija galėjo būti pasmerkta, kaip tai ir padarė JAV prezidentas G. Bushas sakydamas, kad “Rusija kaip chuliganas įsiveržė į demokratinę Gruziją”, kurios prezidentas Saakašvilis yra Vašingtono statytinis.

Vašingtonui tai buvo ypatinga galimybė stebėti Rusijos karinę taktiką ir karinių operacijų pajėgumus.

Osetijos nepriklausomybės istorija

Šiaurės Osetija Rusijos imperijos dalimi tapo 1774 metais ir iki šiol yra Rusijos Federacijos dalis. Vėliau Pietų Osetija buvo prijungta prie Gruzijos. Nuo 2008 metų po Gruzijos – Rusijos penkių dienų karo Pietų Osetija, atsiskyrusi nuo Gruzijos, faktiškai tapo Rusijos Federacijos dalimi.

1801 metais Pietų Osetija ir Gruzija tapo Rusijos imperijos dalimi. Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metais Šiaurės Osetija trumpai tapo Tarybine Kalnų Respublika.

1990 metais Šiaurės Osetijos socialistinė respublika tapo pirmąją autonomine respublika, paskelbusia savo nepriklausomybe, ir 1991 metais buvo pervadinta į Šiaurės Osetijos Respubliką.

Pietų Osetija, būdama pavergta tuo metu save pasiskelbusios Gruzijos Demokratinės Respublikos, simpatizavo tarybinei Rusijai ir bolševikams. 1918-1920 metais Osetijos – Gruzijos karinio konflikto metu buvo kilę keletas sukilimų, kuriais buvo siekiama atsiskirti nuo Gruzijos valdomos menševikų vyriausybės. Demokratinės Gruzijos menševikų vyriausybė žiauriai numalšino pietų osetinų sukilimą. Todėl osetinai kariavo Raudonosios Armijos pusėje, kol 1922 metais Gruzijoje buvo nuversta menševikų vyriausybė ir Gruzija paskelbta Gruzijos Tarybų Socialistine Respublika (GTSR).

Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metų balandžio mėnesį Pietų Osetija tapo Pietų Osetijos autonomine Apskritimi Gruzijos sudėtyje. Nežiūrint pietų osetinų ir gruzinų buvusių karinių konfliktų, Tarybų Sąjungos laikais abi tautos gyveno taikiai.

Osetinai turi savo osetinų kalbą, visiškai skirtingą nei gruzinų. Pietų Osetija, būdama Gruzijos sudėtyje, turėjo tam tikrą autonomiją.

1989 metais didėjant Gruzijos ir Osetijos nacionalizmui, didėjo priešprieša ir tarp Pietų Osetijos ir Gruzijos. 1989 metais Gruzijos Aukščiausioji Taryba gruzinų kalbą paskelbė valstybinę visoje Gruzijoje, tame tarpe ir Pietų Osetijoje. Tuomet Pietų Osetijoje buvo prisimintas ir Gruzijos – Osetijos 1918 – 1920 metų karas, kurį pietų osetinai laikė karu dėl nepriklausomybės nuo Gruzijos, o šio sukilimo žiaurų nuslopinimą pietų osetinai laikė Gruzijos vykdytu genocidu.

Todėl 1990 metų rugsėjo 20 dieną Pietų Osetijos Autonominės Apskrities Liaudies Taryba Pietų Osetiją paskelbė nepriklausoma Pietų Osetijos demokratine respublika Tarybų Sąjungos sudėtyje, o 1918-1920 metų Gruzijos – Osetinų karinį konfliktą įvertino kaip Gruzijos demokratinės respublikos vykdytą genocidą Pietų Osetijoje.

Tokią pačią rezoliuciją dėl Gruzijos vykdyto genocido priėmė ir Šiaurės Osetijos vyriausybė. Atsakydamas į tai tuometinio Gruzijos prezidento Zviado Gamsakhurdijos vyriausybė 1990 metų gruodžio 10 dieną panaikino Pietų Osetijos autonominį statusą ir Pietų Osetijos surengtus laisvus rinkimus.

Didėjant politinei įtampai 1991 metų sausio 5 dieną prasidėjo pirmasis Gruzijos – Pietų Osetinų karas, kuris tęsėsi iki 1992 metų. Šio karo metu Gruzijos kariuomenė sudegino daugelį Pietų Osetijos kaimus.

2008 rugpjūčio 8 dieną Gruzijos prezidentas diktatorius Saakašvilis pradėjo antrąjį karą Prieš Pietų Osetiją, siekdamas ją vėl okupuoti.

Abchazijos nepriklausomybės istorija

Apie 950 metus Gruzijos monarchija aneksavo Abchazijos karalystę. 16 amžiuje, po to, kai iširo Gruzijos karalystė, vėl iškilo nepriklausoma Abchazijos kunigaikštystė. 1570 metais Abchazijos kunigaikštystė buvo okupuota Otomanų imperijos (dabartinės Turkijos). 1864 metais po Rusijos – Otomanų imperijos karo Abchazija atiteko Rusijos imperijai, kaip specialusis karinis regionas – Rusijos buferinė zona.

Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1917 metais save pasiskelbusi nepriklausoma demokratinė Gruzijos menševikų vyriausybė 1918 metais prijungė Abchaziją prieš Gruzijos. 1921 metais Raudonoji Armija įsiveržė į Gruziją ir Abchaziją paskelbė Abchazijos tarybų socialistine respublika (ATSR), neapibrėžta sutartimi susieta su Gruzijos TSR.

1931 metais J. Stalinas, pats būdamas gruzinas, “dovanojo” Abchaziją Gruzijai ir Abchaziją paskelbė Abchazijos Autonomine Tarybų socialistine respublika (AATSR) Gruzijos sudėtyje. Stalino valdymo laikais buvo uždarinėjamos abchazų mokyklos, o abchazų vaikai buvo verčiami mokytis gruzinų kalbą.

Po Stalino mirties abchazams buvo duotos didelės teisė autonominės respublikos valdyme. Tarybų Sąjungos vyriausybė rėmė abchazų kultūros ir ypatingai literatūros vystymąsi.

Prasidėjus Tarybų Sąjungos irimui, pradėjo didėti etniniai nesutarimai tarp abchazų ir gruzinų. Daugelis abchazų priešinosi “nepriklausomos” Gruzijos tapimui, nes bijojo, kad Gruzija, tapusi nepriklausoma, taps nekontroliuojama ir sunaikins Abchazų autonomiją. Todėl abchazai siekė tapti savarankiška tarybine respublika Kaukazo regione.

1991 metų balandžio mėnesį Gruzijai paskelbus nepriklausomybe, sekančių 1992 metų vasario 21 dieną Gruzijos Karinė Taryba paskelbė, kad panaikina Tarybų Gruzijos Konstituciją ir atstato 1921 metų Gruzijos Demokratinės Respublikos konstituciją. Daugelis Abchazų tai suprato kaip jų autonominio statuso panaikinimą, todėl tų pačių 1992 metų liepos 23 dieną Abchazijos Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybę nuo Gruzijos.

Rusija leido Gruzijai tapti nepriklausoma valstybe, tačiau Pietų Osetija ir Abchazija nuo Gruzijos vienašališkai atsiskyrė ir kelis dešimtmečius kovojo su Gruzija dėl nepriklausomybės.

Gruzijos stojimas į NATO – tolesnio Gruzijos karo prieš Rusija plano dalis

Jei Vašingtonui pavyktų prijungti Gruziją prie NATO, tuomet Gruzijos mėginimas susigrąžinti jos požiūriu prarastas teritorijas galėtų sukelti karinį konfliktą. Tuomet Gruzijos karinė ataka galėtų apimti ir JAV ir NATO karinę ataką prieš Rusiją.

Nežiūrint didelės rizikos Europai – ES/NATO šalims būti įtrauktoms į karą su Rusiją, rugpjūčio mėnesį vykdydamas Vašingtono misiją Gruzijoje lankėsi Danijos Ginkluotojų pajėgų vadas aptarti Gruzijos ir Danijos karinių ministerijų bendradarbiavimą regioninio saugumo klausimais.

Gruzija yra išsidėsčiusi Juodosios jūros rytinėje pakrantėje. Tad kokius “regioninio saugumo reikalus” Gruzija turi su Danija ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją – NATO? NATO buvo įkurta apginti Vakarų Europą nuo TSRS atakos. O TSRS jau nebėra.

Suomija ir Švedija Šaltojo karo metais liko neutralios valstybės, tačiau dabar yra užverbuotos NATO organizacijos.

Žlugus Tarybų Sąjungai, NATO prarado savo tikslą. Deja, NATO sparčiai išsiplėtė ir dabar savo sudėtyje jau turi buvusias Tarybų Sąjungos respublikas, tame tarpe ir Lietuvą.

NATO tapo priedanga JAV vykdomai karinei agresijai pasaulyje ir NATO tiekia karius Vašingtono kuriamiems karams.

Gruzijos kariai, kaip ir Lietuvos, kariauja Vašingtono interesams Afganistane ir kariavo Irake – jokiu būdu ne dėl taikos.

Vašingtonas išlaikė NATO gyvuojančia organizacija ir pavertė ją karių – samdinių armija, tarnaujančia Vašingtono pasaulinei karo imperijai.

Provokuodama Rusiją ir Kiniją, JAV rugpjūčio mėnesį surengė karines pratybas Mongolijoje. Šiose pratybose dalyvavo kariai iš Pietų Korėjos ir buvusios Tarybų Sąjungos respublikos Tadžikistano. Vašingtonas šias karines operacijas pavadino “statančias tarptautinį operatyvinį pajėgumą tarp tautų taikdarių”. Tačiau akivaizdu, kad užsienio karinės pajėgos yra paprasčiausiai inkorporuotos į JAV karinės imperijos sudėtį.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą