Kas iš tiesų buvo 1991 metų rugpjūčio “pučas”?

22
16
- Reklama -

Maskva. sxc.hu nuotr.

Prieš 22 metus, 1991 metų rugpjūčio 19-ją prasidėjo tris dienas trukę įvykiai, įgiję pavadinimą “rugpjūčio pučas”. Tą dieną buvo susikūręs bei paskelbęs savo “visuotinį valdymą” TSRS Valstybinis Ypatingosios Padėties Komitetas ( VYPK), žinomas “GKČP” abreviatūra (Gosudarstvenyj komitet po črezvyčiainomu položeniju).

Kaip tuomet buvo pranešta visuomenei, susirgusį TSRS Prezidentą M. Gorbačiovą laikinai pakeitė viceprezidentas G. Janajevas. Buvo pranešta, esą susikūrė VYPK, kuris sieks gelbėti šalį nuo M. Gorbačiovo iniciatyva paskelbtų reformų aklavietės, tačiau savo veikloje griežtai laikysis TSRS konstitucijos.

Po trijų dienų VYPK esą “nesusitvarkė situacijoje”, dalis jėgos struktūrų perėjo į RTFSR prezidento Jelcino pusę, ir “pučistai” nuskrido pas Foroso rezidencijoje neva jų “įkalintą” Gorbačiovą. Šiam grįžus į Maskvą, iniciatyvą perėmė B. Jelcinas, VYPK nariai buvo suimti, vėliau teisiami, bet 1994 metų kovą RF Dūmos amnestuoti (mainais į 1993 metų spalio įvykių netyrimą) . Vienintelis teisiamasis- generolas V. Varenikovas atsisakė būti amnestuotas, buvo teisiamas, ir vėliau išteisintas. Kiti teisiamieji – TSRS viceprezidentas G. Janajevas, VYPK nariai V. Pavlovas, V. Kriučkovas, D.Jazovas, O. Baklanovas, A.Tiziakovas, V. Starodubcevas, taip pat ir bylos kaltinamieji O. Šeninas, A. Lukjanovas, J, Plechanovas, V. Generalovas buvo amnestuoti.

Čia aš pateikiau paviršutinišką įvykių kroniką bei šiek tiek faktų. Nors tai ir nėra šio straipsnio tikslas. Čia bus siekiama trumpai apžvelgti tikrąsias 1991 metų įvykių priežastis bei jų vaidmenį.

Kodėl yra reikalinga analizė?

Manau, jog “rugpjūčio pučo” klausimo nagrinėjimas tam tikra prasme yra pamokantis dėl daugelio priežasčių. Nes visa tai byloja apie “dviversio modelio” užgožiamąją bei nustelbiančią klastą. “Dvi pusės”, jų sukeliamas kontrastas yra nelyginant prožektorius nustelbiantis “trečią poziciją”, kurioje ir gali slypėti tikroji tiesa. Arba, šiek tiek pragmatizuojant ausiai įprastą lyriką, – “kol du pešasi, trečias spėja pasislėpt”. Ir tai yra svarbu daugeliui tyrimų.

Taigi,viena pusė (oficialioji versija) skelbia, esą “reakcingos jėgos surengė perversmą, kuriam sugebėjo pasipriešinti demokratinės jėgos”. Kita pusė (nūdien demonizuojama versija) tikina, jog VYPK buvo “nuoširdus mėginimas išgelbėti TSRS, tačiau buvęs sužlugdytas”.

Deja, nei viena iš šių dviejų versijų iš principo negali būti teisinga. Abi jas paneigia elementarus faktas: VYPK sudėtyje buvo visos šalies “raktinės” figūros – TSRS Valstybės Saugumo Komiteto (VSK) pirmininkas V. Kriučkovas (ėjęs šias pareigas nuo 1988 metų rugsėjo), Gynybos ministras D. Jazovas. Vidaus Reikalų ministras B. Pugo (neva nusišuvęs 1991 m. rugpjūčio 22-ją), Ministrų Tarybos pirmininkas V.Pavlovas….Taigi, lyg ir visi “valdžios svertai” veikė. Visa valdžia ta pati, tad “perversmo” klasikine to žodžio prasme nebuvo.

Teigiama, jog dalis VSK bei kariuomenės perėjo į Jelcino pusę. Tačiau… Nepainiokime “vištos su kiaušiniu”. Jėgos struktūros, juolab spec.tarnybų žmonės, NEPEREINA Į KITĄ PUSĘ. Niekada! Jie tik PRISITAIKO PRIE SITUACIJOS. Išskyrus vienetus-idealistus, galiausiai iš viso pasitraukiančius iš tarnybos. Esmė tai, jog tie žmonės geba jausti, kuri pusė stipresnė, ir kur “pučia laikmečio vėjai”. Juk klaidos atveju jie ne vien antpečius gali prarasti. Gali ir “galvos netekti”. Tokia, va, specifika.

Taigi, tas “perėjimas į Jelcino pusę”, juolab nemažos VSK dalies, nedviprasmiškai byloja apie tai, jog buvo suvoktas klaikus M. Gorbačiovo statytinio Vladimiro Kriučkovo dvilypis vaidmuo, rengiant šią provokaciją. Beje, tam tikrų šaltinių duomenimis, V. Kriučkovas po šių įvykių nebuvo patalpintas į kalėjimą. Jo kalinimas buvo “imituotas”.

Beveik tą patį galima pasakyti ir apie dalies kitų struktūrų “perėjimą į Jelcino pusę”. Ne perėjo! O tiesiog prisitaikė prie tikėtino nugalėtojo. Pasirinko stipresnį “taikinį”, o ne sumodeliuotą (suvaidintą), taigi – silpnesnį, “puolėją”.

Kaip V. Kriučkovas sabotavo aktyvius veiksmus

TSRS VSK Analitinė Valdyba (rugpjūčio 20-ją) buvo parengusi situacijos analizę bei rekomendacinio pobūdžio pažymą ” Operatyvinis gilinimasis į ypatingosios padėties įgyvendinimą”.

1. Nesama realiojo YP užtikrinimo Maskvos mieste.

2. Nevykdoma figūrų, keliančių įtampą bei netvarkos apraiškas, judėjimo bei ryšių kontrolė.

3. Lieka sąsajų tarp galimų pasipriešinimo židinių, bei organizacinių struktūrų, siekiančių kliudyti VYPK numatomoms priemonėms

4. Nėra visumos priemonių, nukreiptų pavienių grupuočių bei jų lyderių lokalizavimui.

5. Nepradėtos kontroliuoti antivyriausybinės žiniasklaidos priemonės.

Taisant pradinio YP laikotarpio klaidas, yra būtina:

1. Sukurti informacijos nagrinėjimo tarnybą, kuri mažiausiai kas valandą atliktų padėties analizę bei numatytų skubias stabilizavimo priemones.

2. Visi dokumentai turi būti pasirašomi l.e.p.prezidento (Janajevo- S.S.) . Tai laiduotų numatomų priemonių konstitucinį teisėtumą

3.Turi būti nedelsiant paskirti asmenys, kurie būtų atsakingi už sprendimų vykdymą.

4. Neleisti platinti literatūros, netinkamos YP sąlygomis. To paties reikia imtis ir dirbant su žiniasklaida.

5. Teisėsaugos organų jėgomis izoliuoti tam tikram laikotarpiui asmenis, raginančius imtis “pilietinio nepaklusnumo akcijų”.

Tačiau šias TSRS VSK Analitinės Valdybos rekomendacijas Gorbačiovo statytinis V. Kriučkovas tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę.

Manau, jog ši VSK Analitinės Valdybos viršininko N. Leonovo patvirtinta, bet V. Kriučkovo “tiksliai atvirkščiai” įgyvendinta rekomendacijų visuma gan tiksliai atspindi trijų “pučo” dienų anatomiją.

Anot “oficialiosios versijos”, B.Jelcino bei G. Popovo “nesuspėta” suimti bei lokalizuoti. Kvailystė: B.Jelcinas rugpjūčio 19-ją, paryčiais, atskrido į Maskvą iš Kazachstano. Ir, kaip rašo savo prisiminimuose G. Janajevas, jį turėjo pasitikti D. Jazovas bei O. Baklanovas. Beje, tai jau skelbiama “kitos versijos” lūpomis. „Tačiau, – pabrėžia Janajevas, – šie nenuvyko į oro uostą“.

Kitaip tariant, visi B. Jelcino judėjimai jau tada buvo žinomi, tačiau.. .Abi “versijos” nutyli, dėl ko jis nebuvo izoliuotas. Kitaip tariant, abi “diametraliai priešingos” tų įvykių versijos atskleidžia, jog nei Jelcino, nei kitų vadinamųjų “demokratų” niekas ir neketino suimti ar kitu būdu lokalizuoti.

Visiškai panašiai įvyko į su tuometinio TSRS prezidento M. Gorbačiovo “izoliavimu” Forose (“objekte “Zaria”).

Gorbačiovas palaimino V. Kriučkovo avantiūrą

1991 metų rugpjūčio 18-ją pas Gorbačiovą, kuris ilsėjosi Forose, išskrido delegacija, kurioje buvo Baklanovas, Šeninas, Boldinas, Varenikovas, Plechanovas, Generalovas. Pastarieji du – VSK 9-sios valdybos (šalies vadovybės apsaugos) viršininkas bei jo pavaduotojas. Gorbačiovą krėtė drugys, jis buvo susivyniojęs į užklotą. Pats prisipažino sergąs. Taigi, tai, jog Gorbačiovas “pučo” išvakarėse sirgo, tikrai nebuvo “sąmokslininkų prasimanymas”.

Beje, žymiai vėliau, per VYPK teismo procesą, kai buvo teisiamas amnestijos atsisakęs generolas V. Varenikovas, Gorbačiovas buvo apklaustas kaip liudininkas (laimė, kad jis nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes tuomet jis turėtų teisę nedalyvauti procese). Duodamas parodymus, jis prisipažino turėjęs galimybių suimti pas jį atvykusios delegacijos narius arba išskristi su jais į Maskvą. Tačiau nei vieno, nei kito jis nebuvo padaręs. Kitaip tariant, “izoliacijos” versija atkrenta nedviprasmiškai.

O tą 1991-jų rugpjūčio 19-ją Gorbačiovas, pasibaigus įtemptam pokalbiui su būsimaisiais VYPK nariais, atsisveikino rankų paspaudimais ir ištarė: “Darykite… bet vargu, ar mes po to galėsime kartu dirbti”. Kitaip tariant, M. Gorbačiovas liko ištikimas savo tradicijai netart nei “taip”, nei “ne”.

Maždaug tuo pat metu Maskvoje V. Kriučkovas įkalbinėjo prisijungti prie “reikalo” G. Janajevą bei tuomet atostogavusį TSRS Vidaus reikalų ministrą B. Pugo…

“Žlugus” VYPK “operacijai”, M. Gorbačiovas vienoje spaudos konferencijoje žurnalistams tarė: “Visko aš niekad nepasakysiu”. O po daugelio metų, Turkijoje, prasitarė: “Viso mano gyvenimo tikslas buvo komunizmo sunaikinimas……O kad jį pasiekčiau, turėjau pakeisti visą TSRS ir TSKP vadovybę.”

Taigi, 1991 metų rugpjūčio įvykiai ir buvo M. Gorbačiovo, tiksliau- jo šeimininkų (geopolitinio scenaristo) sumodeliuoti, kad vienu kirčiu būtų pakeista šalies vadovybė. Beje, istorijoje tai nėra nauja. Tai yra gerai žinoma pavadinimu “sąmokslas sąmoksle”.

Sąmokslas sąmokslo viduje

Kadangi ir pati “Gorbačiovo pertvarka” buvo sąmokslas, turėjęs tikslą sugriauti Tarybų Sąjungą (šituo nūdien beveik niekas neabejoja), tai tampa vertas dėmesio toks sugretinimas: ateina “figūra” (subjektas) bei taria: “jūs man netrukdykite, aš viską pats padarysiu”. O po tam tikro laiko, kai subjekto paveiktas objektas ne tik kad “nepagijo”, bet ir tampa sugriautas, staiga išgirstame: “atleiskite, man nepavyko”.

Štai ta prasme “rugpjūčio pučas” yra ta pati “gorbačiovinė pertvarka”, tiksliau jos trumpalaikis modelis. Antai, – netrukdykite (jūsų rekomendacijos kaipmat atsidurs šiukšlių dėžėj), mes patys. O rezultatu tampa deklaruotų siekių priešingybė.

VYPK kaip “sprogmuo” pertvarkos operacijoje? Tikėtina. Juk – nori užvaldyti šalį ar bent jau miestą? Paleisk liūtą iš zoologijos sodo! Ir tai padaryk tada, kai tau reikės. Jei zoologijos sodo nėra, atsivežk cirką, ir paleisk iš jo žvėrių karalių į miesto gatves. Kol vieni puls slėptis, o kiti bėgios ir gaudys plėšrųjį žvėrį, niekam kiti dalykai nerūpės. Ir miestas jau beveik tavo rankose! Patiems nereikia lakstyti su šautuvais, geriau persirengti klounais (juk cirkas!), ir jūsų niekas nepastebės. Taip jūs ir pasieksite valdovų rūmus….

Metaforą keičia žinoma istorinė lygiagretė, išreiškianti žvalgybos istorijoje bei metodologijoje svarbų principą – asmens ar asmenų grupės provokavimas pražūtingai elgsenai. Tai ir įgijo istorinį pavadinimą “sąmokslas sąmoksle”. 20 amžiaus istorijoje šio “metodo” klasika tapo Reihstago padegimas (na, ir, manau, “rugpjūčio pučas”). Tačiau istorinės ištakos siekia 16 amžių, kuomet Anglijos slaptosios tarnybos vadas lordas Berklis bei jo padėjėjas Uolsingemas nusprendė pašalinti sosto įpėdinę Mariją Stiuart. Tačiau kaip tai padaryti? Galiausiai buvo nuspręsta “padėti” jai surengti sąmokslą prieš karalienę Elžbietą. Į Marijos Stiuart aplinką buvo įfiltruotas agentas Džifordas. Pastarasis ir pakurstė Marijos aplinkos žmones sąmokslui. Ir pats tą sąmokslą atskleidė. 16-jo amžiaus “pučistai”, tarp jų ir Marija Stiuart, buvo nubausti mirties bausme.

Sugrįžkime į 1991-sius. Kodėl geopolitiniam scenaristui prireikė “sąmokslo sąmoksle”, t.y. pralaimėjimui užprogramuoto “pučo”?

Esmė tai, jog Gorbačiovas tuo metu beveik neturėjo palaikymo visuomenėje. Ta prasme jis turėjo tik “valdžios regimybę”. 1991 rudenį turėjo įvykti TSKP 29-sis suvažiavimas, kuris jį būtų pašalinęs iš Generalinio sekretoriaus pareigų. O tų pačių metų gruodį turėjęs įvykti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas pašalintų jį ir iš prezidento pareigų (visuotiniu balsavimu TSRS prezidentas Gorbačiovas nebuvo renkamas, jį “išrinko” liaudies deputatų suvažiavimas 1990 metų pavasarį, suvažiavimo patalpą „prižiūrint“ ginkluotiems spec.tarnybų vyrukams). Taigi, Gorbačiovas galėjo būti “nurašytas” per natūralią įvykių raidą, nereikalavusią jokio “pučo” ar kitų “sprogimų”. Tai ir skatino geopolitinį scenaristą, suradusį aukščiausiuose valdžios ešelonuose bendrininkų, skubinti ar net iškraipyti dėsningą įvykių raidą.

Du valdžios centrai, jų mainai ir “erškėčių vainikas”

Taigi, aiškėja kontraversija, atskleidžianti “oficialiosios” 1991 metų rugpjūčio įvykių versijos nevisavertiškumą bei mistifikavimo vardan išsivysčiusį nepagrįstumą. Kontraversijos “legalizavimuisi” išties yra palanki būtent laiko tėkmė, skubanti kur kas greičiau už mus pačius. Greičiau nei mes patys skubame demonizuoti, ar atvirkščiai – sudievinti mūsų pačių išgyventą praeitį.

2007 metų rugpjūtį laikraštyje “Zavtra” rašytojas A. Prochanovas apie 1991 metų rugpjūčio įvykius bei jų pasekmes rašė: ” ….VYPK – tai “pertvarkos” bei valstybės sugriovimo plano erškėčių vainikas. Visa centralizuota valstybės galia buvo panaudota savęs sunaikinimui.

Tas savęs sunaikinimas turėjo kelias formas bei pakopas. Mirtinu smūgiu centralizmui tapo tai, kad greta su gorbačioviniu “centru 1” buvo sukurtas Jelcino vadovaujamas “centras 2”. Tai ir nulėmė daugiatautės valstybės žlugimą. Tai pavirto įgaliojimų perdavimu nuo sąjunginio “centro 1” Rusijos “centrui 2”. Šio perdavimo technologija buvo įgyvendinta per trumpalaikę suirutę, kuomet “valdymo laidai” buvo permetami nuo vienų “kontaktų” prie kitų. Šia suirute ir buvo tapusios VYPK dienos.”

Taip ir buvo. Grįžęs iš vadinamojo “įkalinimo” prie Juodosios jūros esančioje rezidencijoje, bei “vienu kirčiu” (vardu “rugpjūčio pučas”) pakeitęs bene visą TSRS, t.y. “centro 1” vadovybę, Gorbačiovas ir pats tapo virtualia figūra. Po pusmečio, 1991 metų gruodį, jis oficialiai neteko TSRS prezidento pareigų, nes šalis buvo nustojusi gyvuoti.

Tačiau jau tada, 1991 metų rugpjūčio pabaigoje, sąjunginiam “centrui 1” tapus neveiksniu, praktiškai visa jo buvusi galia buvo perduota jelcininiam “centrui 2”. Šis “galios perdavimas nuo gorbačiovinio “centro” prie jelcininio buvo prasidėjęs kur kas anksčiau, ir buvo klampaus pobūdžio. Tačiau per rugpjūčio 19-21 įvykius buvo pasiekta šio perdavimo kulminacija, anoks “erškėčių vainikas”. Didžiosios šalies griūtis peržengė “negrįžtamumo tašką” bei tapo neišvengiama. Ir irimo vyksmai ėmė vystytis visu pajėgumu.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą