Kai kas tikisi, kad Dž.Bušo nebeperrinkus prezidentu, neliks ir rifų, skiriančių JAV ir Vakarų Europos veiklos dreifų kryptis. Dėl tokios prognozės teisingumo lažytis nepatartina…
Žmonės, prieš 230 metų pasirašę Amerikos nepriklausomybės Deklaraciją, buvo pasiryžę sukurti veržlią ir laisvą demokratinę valstybę. Visą šimtmetį jos dėmesys buvo sutelktas į Vakarus, o ne į Senąjį pasalį, naujai valstybei rūpėjo priešingos krypties ekspansija. Tačiau visiškų skyrybų neįvyko, išliko noras susitikti bent prie Kalėdų eglutės…
O kurgi šiandien ta abipusė pagarba ir prieraišumas? Senasis žemynas atitolo nuo naujojo, nepripažįsta jo brukamų vertybių ir sprangios jo vadovų retorikos. Kokie šaltiniai maitina tokį irzlų europiečių požiūrį į amerikiečius ir ar ilgai taip bus? Ar abu žemynai ir ateityje bus nusiteikę suremti pečius, kad įveiktų bendras grėsmės ir drauge spręstų problemas?
Beje, ir praeityje ne kartą stigo savitarpio supratimo. Pavyzdžiui, Lindonas Džonsonas įsivėlė į karą Vietname, nepaisydamas europiečių nuomonės, o Ronaldas Reiganas gąsdino pasaulį raketomis ir pūtė miglas apie „žvaigždžių karus“. Tai gal ir pasipiktinimas karu Irake ir Afganistane atlėgs, o patyčios iš sulaikytųjų asmenų Gvantaname liausis?
Tokios viltys nėra visai nepagrįstos. Tuo pačiu metu, kai Europos ir JAV politikai nesutaria dėl karo Irake ar dėl didėjančios atmosferos taršos poveikio globaliniam klimato atšilimui, prancūzų mokslininkų perspektyvūs tyrinėjimai finansuojami Amerikos verslininkų lėšomis, o Vokietijos federalinė kanclerė Andžela Merkel norėtų pagerinti santykius su JAV. Dar prieš Dž.Bušui perimant Amerikos administracijos vadžias, europiečių visuomenės nuomonių apklausos parodė, kad už tai, kas kenkia dviejų žemynų savitarpio santykiams, europiečiai labiau linkę kaltinti politiką Dž.Bušą, o ne Amerikos valstybę. JAV Maršalo fondo Vokietijos skyriaus 12-oje Europos šalių rugsėjo mėnesį surengtos visuomenės apklausos parodė, kad tik 18 procentų Europos respondentų pritaria Bušo užsienio politikai, o 37 procentai – JAV lyderystei pasaulyje (pastarasis skaičius 2002 metais buvo įspūdingas – 64 procentai). Ronas Asmusas, amerikietis, kuris vadovauja Briuselyje veikiančiam Maršalo Fondo Transatlantiniam centrui, pastebi: „Europa jau apsisprendė dėl Džordžo Bušo vaidmens. Todėl 2008 metais bus atverstas naujas savitarpio santykių metraščio puslapis. Europiečiai galės naujoviškai pažvelgti į Ameriką, ir tai padaryti bus įdomu“.
Gal ir bus. Aš tuo abejoju. Mat jau 30 metų rašau apie JAV užsienio politiką, o pastaruosius 7 metus praleidau Europoje. Todėl vos pagalvojusi, ar verta pasikliauti Rono Asmuso optimistinėmis prognozėmis, imu būgštauti, kad politika pasaulyje nulemia kitos, už vieną prezidentą ir jo nepopuliarų karą daug stipresnės išcentrinės jėgos.
Taip, savo laiku vyko “šaltasis karas”, viską užgožė sovietų pavojaus grėsmė, ir Europa su Amerika veikė išvien. Tai suprantama. Tačiau šiandien Niujorko universitete Europos istoriją dėstantis anglų kilmės profesorius Tonis Džudtas jau leidžia su nevengti ir juodojo humoro: artumas, kuris Amerikos – Vakarų Europos santykiuose vyravo 1950-1990 metais buvusi veikiau išimtis, o ne taisyklė. Prieš antrąjį pasaulinį karą Vakarų niekas nelaikė bendra kultūrine erdve. Amerikiečiai, daugelis kurių buvo neseniai kilę iš Europos, manė, kad jų šalis tolsta nuo Europos. Europiečius gi Amerika baugino kaip savo gilesnių šaknų neturinti valstybė, kaip itin merkantili šalis be savo kultūros, paveldo, tradicijų, šalis, kuria ateityje sunku pasikliauti. Manau, kad dabar tolydžio vėl grįžtame prie senojo požiūrio ir nesąmoningai ‚atsukame aprūdijusį kranelį, kad sąmonės vamzdžiu vėl sruventų anksčiau gaji pažiūra“. Ji greičiausiai užvaldo jaunus protus. Europiečiai, kurie šį rudenį pradėjo studijuoti, jau nebepamena, kaip 1989 metais buvo griaunama Berlyno siena, jau nekalbant apie „šaltojo karo“ metus. Kuomet 1972 metais pagal studentų mainų programą atvykau į Vokietiją, keleivinio traukinio kupė patyriau prosovietiškai nusiteikusių paauglių iš Rytų Vokietijos žodinę ataką prieš „Amerikos imperializmą“. Kad numalšinčiau įkaitusią atmosferą, vienai mergaitei kyštelėjau keletą dolerių. Vaikinų įniršis bematant liovėsi, jie nuėjo vagoną-restoraną nusipirkti alaus. Tai šiandien prisiminusi, šypsausi: ir būsimasis Amerikos prezidentas pigia retorika apie demokratijos vertybes jau nebenupirks populiarumo iš Europos jaunimo.
Mano instinktyviai nuojautai antrina žymus Vokietijos transatlantinių problemų tyrinėtojas, daugelio žinomų knygų autorius ir politologas Robertas fon Rimša: „…daugelis įvairių kartų žmonių, ypač jaunų, daugiau nebesako: „Mums daugiau nebereikia Jungtinių Valstijų pagalbos”, jie dabar kategoriškesni: „Mes daugiau nebenorime Jungtinių Valstijų pagalbos“.
Deividas Greivsas, Kalifornijos valstijos Berklio universiteto profesorius, neseniai dirbęs Prancūzijoje, prisimena, kaip praėjusią vasarą baigėsi jo Amsterdamo restorane vykęs pokalbis su dar apyjaunių olandų porele: „Man jūs patinkate. Patinka ir kiti amerikiečiai“,. – prisipažino pašnekovas. – Tačiau nenoriu nutylėti, kad čia, Olandijoje, mano kartos žmonės tolydžio ima jus vertinti taip, kaip mūsų tėvai 1944 metais vertino vokiečių fašistus“.
„JAV žurnalistų kalbinta 25 metų austrų politikos mokslų studentė Astrida Rosenvirt 4 metus tobulinosi Amerikoje, daug kas jai labai patiko, ypač žmonių tolerancija ir gebėjimas integruotis į visuomenę, ko Austrija nepasieks net per 20 artimiausių metų. Tena aš sutikau labai išsilavinusių ir atviraširdžių žmonių“. Tačiau tuoj pat priduria, kad taip pat sutikusi daug „pačių didžiausių nemokšų, tamsuolių ir prietaringų piliečių. Manyčiau, kad su nariais JAV visuomenės pagrįstos per dideliais prieštaravimas, galima bendrauti tik ambivalentiškai, t.y. išvis atsisakant santykių su dalimi visuomenės narių“. Amerikos vyriausybę ta pati studentė pavadina „atstumiančia“. „Labiausiai mus (europiečius. – Vert.) pašiurpina akistata su jūsų (amerikiečių. – Vert.) dviveidiškumu. Jo sudėtinės dalys – idėja apie kažkokį tai Amerikos „išskirtinumą“, polinkis moralizuoti kitus ir atviras, dažnai naivokas šventeiviškumas“. Žinia, europiečių nuomonių apie JAV spektras labai įvairus, ne visi jie gerai informuoti. Tačiau Čakas Hegelis, respublikonams JAV Užsienio reikalų komitete atstovaujantis senatorius, man prasitarė, kad didžiausią nerimą šalies užsienio politikoje jam kelia tai, kad „mes netenkame kitos kartos“. Tai sakydamas, jis turi būsimus šalies užsienio politikos rėmėjus, iš to skaičiaus ir europiečius. Vadinasi, idėjos, nulemiančios tokias pasekmes, nelaikytinos teisingomis.
Tą nepalankų nusistatymą Amerikos atžvilgiu toliau aštrina karas Irake, kuris labiau negu bet kas, atskyrė Europą nuo Amerikos. Deja, neatrodo, kad Irake greit įsivyravus taika. Kad okupuodama Iraką, Amerika viską sugadino, – plačiai paplitusi nuomonė, kuri neaplenkė ir Vašingtono. Galbūt supervalstybei sunku išvengti kai kurių žmonių jai jaučiamos neapykantos. Tačiau ilgą laiką demonstruoti pasauliui savo nekompetentingumą šaliai tiesiog pavojinga, nes pasaulis tiesiog praranda pasitikėjimą Amerikos gebėjimu būti pasaulio lydere. „Žmonės JAV nekenčia todėl, kad ji nepajėgi valdyti situacijos Irake, – pažymėjo Zbignevas Levickis, Varšuvos universiteto Amerikos studijų profesorius. – Ji neatliko savo pareigos sureguliuoti padėtį“. Daugelio europiečių akivaizdoje tokie pat procesai vyksta Afganistane, kur atsigavo Talibanas, o taip pat islamo teroristai. „Al-Qaeda“ ir jos šalininkai kol kas dar nepakartojo rugsėjo 11-osios masto antpuolio, bet toliau žudo žmones. Palyginti su „šaltojo karo“ laikais, šį kartą JAV prezidentas nesugebėjo pasitelkti Europos ir ją paversti savo agresyvios strategijos šalininke. „Nors mes sutinkame, kad radikalus islamas yra bendra grėsmė, daugelio pasaulio šalių nuomone, JAV šią grėsmę dar paaštrino“, – pastebėjo aukštas britų valdininkas, nepanorėjęs, kad jo pavardė būtų nurodyta.
Tokią nuomonę daug kas palaiko. Vokietis Fon Rimša antrina: „Amerikos vienašališkumas, militarizmas ir tarptautinės teisės pažeidimai nereikalauja komentarų. Nebelieka abejonių, kad jie tik stiprina antiamerikinę doktriną“. Kiti ekspertai, mėgindami švelninti tokius vertinimus, nepajėgia paneigti, kad tokie kaltinimai išsilieja galinga srove ir suvaržo Europos politikų galimybes palaikyti Ameriką. Pavyzdžiui, 83 procentai birželio mėnesį apklaustų čekų nenori, kad JAV būtų leista įkurti šalyje karinę bazę.
Tyrinėtojų leidinyje „Transatlantic Trends“ („Transatlantinės kryptis“) pateikta įvairių šalių visuomenės nuomonės apžvalga rodo, kad tokiose tradiciškai proamerikietiškose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė ir Lenkija, žymiai sumažėjo piliečių, remiančių JAV lyderystę pasaulyje. Naujasis Britų konservatorių partijos vadovas Deividas Kameronas pareiškė, jog jis nori naujaip „subalansuoti“ Londono santykiu su Vargintoju: „Mes niekada, išskyrus pastarąjį laikotarpį, nebuvome taip kritiški savo sąjungininkės Amerikos atžvilgiu… Ką bedarytume, turėtume siekti, kad mūsų veiksmai pirmiausiai būtų teisiškai pagrįsti.
Netenka abejoti, kad kitas JAV prezidentas santykius su europiečiai stengsis bent kiek pagerinti, kad „įrodytų patarlėje atspindėtus „naujos šluotos“ privalumus. Jau dabar rimsta karo Irake sukeltos audros, tarpusavy santūriau bendraujama. Kartais nuomonės ima supanašėti. Pavyzdžiui, jei diplomatams nepavyktų susitarti dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, 53 procentai apklausų amerikiečių ir 45 procentai – europiečių būtų už prievartinį neleistinų bandymų nutraukimą. Daugiau kaip 70 procentų respondentų abiejose Atlanto pusėse mano, kad didžiausios artimiausio dešimtmečio grėsmės bus terorizmas, islamo fundamentalizmas, pasaulinis klimato atšilimas, pasaulinės pandemijos, t.y. masinės epidemijos, ir nekontroliuojama migracija. Tačiau požiūris į tų grėsmių šalinimo būdus jau dabar labai nesutampa, pavyzdžiui, nuomonės neretai išsiskiria dėl karinės jėgos naudojimo, metodų, kuriais reiktų įtikinti Rusiją prekybos energetikos ištekliais nepaversti politinio spaudimo priemone, o JAV, ginančią savo verslininkų kišenes, – neignoruoti globalinio atšilimo pavojų ir t.t.
Kaip JAV politikos formuotojai reaguoja į vis dažniau besireiškiantį europiečių nepaklusnumą? Būna, kad niekaip kartais tik ranka numoja… Taip elgdamiesi, jie turi savo logiką. Europos nuomonės jau nebepaisoma tokiu mastu kaip anksčiau, nesitikima, kad artimiausiu metu joje rasis grėsmingų, naują kartą provokuojančių židinių. Todėl visai suprantama, kodėl Vašingtono žvilgsnis vis labiau krypsta į Aziją, kur kyla naujos galingos valstybės, su kuriomis JAV sieja vis daugiau ryšių, kurioms amerikiečiai gali parduoti daugiau aukščiausio lygio technologijų ir teikti brangesnių konsultacijų, negu Europos valstybėms. Kai kurie įtakingi amerikiečiai linkę skirti Europai vis mažiau dėmesio. Vienas jų – Kenetas Feltmanas, svarbius sprendimus, priimančių kompanijų ir įtakingų politikų konsultantas. Pasak Feltmano, jo klientus vis mažiau domina ryšiai su Europa: „Nors amerikiečiai norėtų žinoti, ko reikia Europai, kai kurių didžiųjų šio žemyno šalių elgesys vis sunkiau prognozuojamas. Tai kam dėl to sukti galvą?“
Tai pavojinga pozicija. Ji rodo, jog Amerikos valdančiųjų sluoksnių protus vis labiau užvaldo izoliacionizmas. Nors Europa prarado dalį anksčiau turėtų galių ir įtakos, netrukus paaiškės, kad vien Amerikai labai sunku bendradarbiauti ir tvarkyti reikalus su naujosiomis Azijos galiūnėmis, jei jai nepadės ir netalkininkaus senas demokratijos tradicijas turinčios Europos šalys. Nors vis daugiau jaunųjų europiečių Ameriką ima laikyti „kita planeta“, žaizdos, kurias pasauliui jau padarė islamo radikalai ir dar gali padaryti branduolini ginklo apologetai Irane, o taip pat patys amerikiečiai, ignoruojantys globalinio atšilimo grėsmę, gali labai smarkiai supūliuoti, jei du kontinentai nutols vienas nuo kito ir tokias problemas vertins atsietai. Atseit, „tai ne mano kiaulės, ne mano pupos…“ Kaip to išvengti?
JAV reiktų liautis reikalavus iš europiečių nuolankumo, jiems įkyrėjusio pamokslavimo, atsisakyti nuvalkioto „argumento“, jog „kovoje su teroristais“ tikslas pateisina bet kokias priemones. Seniai laikas gerbti tarptautines teisės normas ir jų laikytis, nes būtent jomis daugelis europiečių linkę grįsti savo taiką ir saugumą. Europiečiai iš amerikiečių reikalauja to paties, ko kadaise pirmieji Amerikos kolonistai reikalavo iš tuomet pasaulį valdžiusios Anglijos ir kitų šalių, o būtent „deramos pagarbos kitų žmonių nuomonei“. Jei to nebus, iš deklaracijų apie demokratiją, jos gynimą ir plėtotę nieko gero nesulauksime.
Andrea Gerlin , Londonas
