Kaip Norvegija beveik veltui atidavė super slaptą karinį objektą Rusijai

34
4
- Reklama -

Dėl povandeninių laivų bazės Norvegijoje skandalas kilo po to, kai į bazę atplaukė Rusijos žvalgybiniai laivai

Rusija už elitinio buto kainą Maskvoje (kažkur už 4,4 mln. eurų) iš Norvegijos nusipirko super slaptą ir aukščiausiame lygyje įrengtą karinę-jūrų bazę, esančią Norvegijos teritorijoje ir įrengtą vienoje iš fiordų uolų.

Blogiau negu išdavystė

Šią klaidą (ar iš tiesų klaidą?) dabar svarsto visa Norvegija, NATO šalys ir pati NATO bloko vadovybė. Tačiau pačiai norvegų visuomenei šis sandoris atrodo kaip nacionalinių interesų išdavystės ir šalies suvereniteto pažeidimas.

Ir iš tiesų, tai visiškai ne juokas: Norvegijos šiaurėje, Olavsverne, fiorde 1960-ųjų pabaigoje NATO už 500 mln. JAV dolerių įrengta super slapta karinė-jūrų bazė buvo parduota už juokingą kainą. Nors dabartinė jos vertė – ne mažesnė kaip kelios dešimtys milijardų JAV dolerių.

Įrengė šią karinę-jūrų bazę 1960-aisiais metais tiesiog uoloje, daugiausia dėl amerikiečių povandeninių laivų budėjimo šiaurinėse platumose ir mažų specialių radarų sekti laivus.

Išpjovė uoloje rimtą – kvadratinio kilometro dydžio – aikštelę. Plius 13,5 tūkstančių „kvadratų“ antžeminę dalį.

Bazės įranga buvo tokia moderni, kad atitinka net šių dienų reikalavimus.

„Šaltojo karo“ metais Olavsvernas buvo tapęs amerikiečių povandeninių laivų „registracijos uostu“, pati bazė buvo netoli TSRS sienos.

Tačiau laikai keičiasi. Nepaisant antirusiškos isterijos ir retorikos, patys norvegai puikiai suprato, kad, griuvus TSRS, Rusija realiai nustojo būti grėsme savo šiaurinei kaimynei. Iš inercijos dėl visų „griekų“ vis dar kaltindama Rusiją ir kiekviename kašalote matydama „povandeninį laivą“, Norvegijos vadovybė (ir karinė) puikiai suprato, kad „šaltojo karo“ laikai – praeityje. O tai reiškia, kam jiems dabar reikalinga šita bazė, kurios vien tik priežiūra norvegų mokesčių mokėtojams kainavo „apvalią“ sumą.

Prieš keletą metų skandinavai, kaip sakoma, „subrendo“ – nusprendė atsikratyti šiuo nereikalingu balastu.

Suprantama, kad visi tokie ir panašūs karinio planavimo klausimai sprendžiami visai ne Osle, o Briuselyje. Todėl ten ir nusiuntė užklausimą dėl leidimo parduoti objektą kaip nereikalingą.

Kurį laiką pagalvojęs, NATO štabas nusprendė palaiminti šio objekto pardavimą, tiesa, su viena sąlyga: prieš galutinį pardavimą būtina iš bazės išmontuoti visą slaptą įrangą ir elektroniką.

Be to, Briuselis primygtinai rekomendavo „nusikratyti“ nereikalinga karine-jūrine baze Norvegijos karalystės teritorijoje nepritraukiant tarptautinių piniguočių ir kategoriškai pareikalavo, kad norvegai šiam tikslui surastų tik civilius asmenis.

Gavę tokį Briuselio sutikimą, norvegai slaptą karinę-jūrinę bazę įvertino 12 milijonų eurų.

Parduoti bet kokia kaina

Prasidėjo ilgi potencialaus pirkėjo laukimo mėnesiai.

Toks pasyvumas iš turtuolių pusės buvo visiškai suprantamas: kam reikalingas tunelis uolose septyniasdešimtoje platumoje, kur šeimininkauja vien tik baltosios meškos? Būtų suprantama, jeigu būtų parduodamas koks bunkeris Havajuose, o čia – poliarinis ratas, net ir žiemą čia poliarinė naktis.

Tuo tarpu kariniu ir strateginiu požiūriu ši bazė yra idealioje vietoje. Ji įrengta beveik ties įeiga į Barenco jūrą. Tad iš įlankos išplaukiantys povandeniniai bei kitokie laivai kaipmat patenka į dviejų,- Arkties bei Atlanto, vandenynų operatyviąją erdvę. Nereikia eikvoti laiko tarpinių jūrų ar įlankų įveikimui. Karinių jūros povandeninių pajėgų terminologijoje tai yra vadinama pirmosios priešlaivinės užkardos linija.

Tačiau ką iš verslininkų tai gali sudominti? Oligarchai, kurie galėtų nusipirkti Olavsverną, sugeba skaičiuoti pinigus ir niekada gyvenime nepirks to, kas ateityje jiems neuždirbs pinigų.

Todėl, kai pirkėjo sulaukti nepavyko, norvegai suprato, kad reikia peržiūrėti pardavimo sąlygas. Gavę iš Briuselio sutikimą, jie nusprendė parduoti bazę tarptautiniame lygmenyje. Ir pirkėjas atsirado. Ir labai greitai.

Tai buvo verslininkas Gunaras Vilhelmsenas, kuris, pasiderėjęs, bazės kainą numušė iki 4,4 milijonų.

Norvegų vyriausybė su viskuo sutiko – jai labiausiai rūpėjo kuo greičiau užkimšti balanse tą „juodąją skylę“, kuri rijo Norvegijos mokesčių mokėtojų pinigus.

O kai atėjo metas išmontuoti slaptą įrangą, NATO štabas paprasčiausiai numojo ranka: ir savų problemų užtenka, o čia dar leisti pinigus bazės iškomplektavimui? Kam gaišti laiką tokioms „smulkmenoms“?

Skandalas karalystėje

Tačiau kaip nustebo NATO vadovybė, kada į Olavsverną, kaip pas save į namus, atplaukė rusiški laivai: iš pradžių mokslinis-tyrimų laivas „Akademikas Nemčinovas“, paskui – „Akademikas Šatskij“…

NATO admirolai ir generolai gavo šoką. Nedelsiant surado Vilhelmseną ir surengė apklausą: „Tu kam pardavei? Kaip Olavsverne atsirado rusiški laivai?“ Į tai verslininkas atsakė: „Ne jūsų reikalas, nes tai – komercinė paslaptis. Noriu – parduodu, noriu – išnuomoju“.

Po tokio atsakymo norvegų „amžiaus sandorio“ istorija „nutekėjo“ į žiniasklaidą, ir Norvegijos karalystėje kilo didžiulis skandalas, o galiausiai prasidėjo ir tikra isterija. Atsipeikėjęs Norvegijos gynybos ministras Ine Eriksenas Sereide norėjo pripažinti sandorį niekiniu, tačiau pagal tos pačios Norvegijos karalystės įstatymus tai pasirodė neįmanoma.

Tačiau tai dar ne viskas. Paaiškėjo, kad šiam sandoriui vadovavo… NATO generalinis sekretoius Jensas Stoltenbergas. O juk mokslinis-tyrimų laivai – ne šiaip kokios pramoginės jachtos. Jos gali ne tik gylį tirti, bet ir vykdyti geofizinę žvalgybą (tame skaičiuje – seisminio aktyvumo analizę, plaukiojamo rajono hidrologinį tyrimą) ir kitus skirtingo charakterio tyrimus, t. y. žvalgybą.

Ir visa tai – tokiu metu, kada prioritetiniuose NATO planuose atsirado punktas dėl įvairaus pobūdžio priemonių prieš rusų povandeninius laivus įgyvendinimo. Ir pirmiausia, – NATO povandeninių laivų grupės sukūrimo. O kur jiems bazuotis, jeigu ne juo arčiau Rusijos jūrinių ir sausumos sienų? O juk būtent tokioje vietoje ir įkurta Olavsverno bazė. Tuo tarpu kitos panašios bazės įkurtos kur kas toliau į pietus, kas iš strateginės pusės žiūrint labai nepatogu ir netinka operatyviniam veikimui prieš rusų povandeninius laivus.

Suprantama, kad kilus visam šitam triukšmui Gunaras Vilhelmsenas „gulė ant dugno“. Jo telefonai neatsakė, o pavaldiniai į žurnalistų telefonų skambučius atsakydavo, kad jų šefas – labai užsiėmęs. Juo labiau, kad į žiniasklaidą „nutekėjo“ informacija apie glaudžius verslininko ryšius su „Gazpromu“. Be to, verslininkas atsisakė susitikti su NATO ekspertų ir Norvegijos parlamentarų grupe, kurie, reaguodami į visuomenės susijaudinimą, norėjo išsiaiškinti su verslininku.

Trumpai tariant, dėl karinių valdininkų apsileidimo ir noro parduoti tai, kas blogai guli, NATO prarado strateginį neįkainojamos vertės objektą, o Norvegija, pagal viską sprendžiant, ilgam įgavo galvos skausmą ir pažeidimą nacionaliniame šalies gynybos skyde. Gal kitą kartą bus protingesni?

Parengta pagal užsienio spaudą

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą