Kodėl Europa neturi vieningos romų politikos?

6
4
- Reklama -

KK nuotr.

Prieš 20 metų, kuomet buvo nugriauta Geležinė uždanga, Vakarai su pasipiktinimu ir užuojauta žiūrėjo kaip rytų europiečiai engia romus ir nesuteikia jiems lygių galimybių, dabar tos pačios šalys vargsta dėl šios problemos ir imasi panašių veiksmų. Nuo 2007 metų, kuomet Rumunija tapo Europos Sąjungos nare, romų tautybės ES piliečiai keliauja pirmyn atgal tarp Rumunijos ir Prancūzijos, iš čia deportuojami paprasčiausiai grįžta.

Taip, dauguma romų keliauja ir didžiausia problema tampa Prancūzijai. Tačiau tai tikrai ne vienos valstybės problema, juolab apie ES piliečius, kurie turi teisę keliauti į kitas sąjungos valstybes, o Prancūzija nori imtis dar griežtesnių sankcijų formaliai pažeidžiančių bendrijos įsitikinimus.

Rugsėjo 12 d. Prancūzijos Vidaus reikalų ministras Manuelis Valls ir Europos reikalų ministras Bernardas Cazaneuve vyko į Rumuniją aptarti problemų susijusių su romų tautybės žmonėmis. Susitikimas turėjo baigtis konkrečiais sprendimais, kurie padėtų išspręsti 400 000 Prancūzijoje apsigyvenusių romų dilemą. Dauguma jų yra Rumunijos piliečiai. Vienintelis kol kas priimtas sprendimas – 80 šeimų, kurios pačios pareiškė norą sugrįžti į Rumuniją, gaus Prancūzijos finansinę paramą kelionei namo. M. Valls pabrėžė, jog abi šalys turi susitelkti į romų grąžinimą ir pagalbą įsitvirtinti jų gimtinėje.

Rumunijos prezidentą papiktino M. Valls kalba prieš pat vizitą, kurioje jis pareiškė, jog Prancūzija negali apgyvendinti visų Europos varguolių. Tačiau jis sutiko, jog Rumunija turi stengtis susigrąžinti savo piliečius ir pasiūlyti jiems padorias gyvenimo sąlygas savoje šalyje. Valstybės vadovas patvirtino, jog tikrai nenori atsikratyti šios dalies gyventojų. Taip pat pasiūlė, jog galėtų nusiųsti pareigūnų galinčių pradėti vietinei policijai susidoroti su kriminaliniu romų tinku. Vidaus reikalų ministras M. Ponta teigė, jog svarbiausia užtikrinti romams išsilavinimą ir pastovų darbą. Tačiau bloga nuojauta kužda, jog šie Rumunijos atstovų žodžiai eilinės kalbos.

Nepaisant integravimo programų ir projektų Europa vis dar atrodo nepajėgi integruoti šiuos žmones. Be to, daugiausiai pastangų dedama į kriminalinį jų sudorojimą, o bet kokie nusikaltimai plačiai aprašomi spaudoje. Pašaipiai atsiliepiama ir apie Prancūzijos politiką išskraidinant romu į Rumuniją su 300 eurų – tai ne sprendimas, o tik apmokamos atostogos.

Europos Komisija yra sukūrusi integracinę strategiją, kurią apima keturios sritys: išsilavinimas, įdarbinimas, sveikatos apsauga ir apgyvendinimas. ES skiria 26,5 milijonų eurų specialiai romų integracijos projektams, tačiau šalis vangiai jomis naudojasi, nes finansuojama tik 80 proc. projekto vertės, likusius dengia vyriausybės. Pasaulio banko skaičiavimais Romų įdarbinimas Rumunijai, Bulgarijai Serbijai ir Čekijai, t.y. šalims, kuriose jų gyvena daugiau, atneštų 500 milijonus naudos, kadangi padidėtų produktyvumas ir nereikėtų mokėti pašalpų.

Romų integravo fondo vadovas Gelu Duminica teigia, jog kol kas sustabdytos net 5 integravimo programos finansuojamos iš Europos Sąjungos, vien todėl, jog Rumunija vėluoja prisidėti prie projektų. Tai gana absurdiška situacija žinant, jog Rumunijos valdžia nevengia kalbų apie aktyvų savo piliečių integravimą. G. Duminica netgi teigė, jog kai kurie fondo darbuotojai pasiima asmenines paskolas, kad galėtų padengti programos išlaidas, kad jos nebūtų nutrauktos. Jeigu mokėjimų nebus iki vasario bus uždarytos visos programos. Jeigu vyriausybė ir toliau į problemą žiūrės pro pirštus, ši problema tik didės.

Deja, kad ir kaip bebūtų, pinigai šioje situacijoje, ko gero, mažiausia problema. Kad ir kokios gerai finansuojamos programos tai būtų sunku jomis pakeisti žmones, kurie neturi noro prisiderinti prie šiuolaikinių visuomenių. Realybėje dauguma romų net nenori, jog jų vaikai mokytųsi mokykloje, net jei tai nieko nekainuoja. Politikoje ir šios problemos aptarimuose yra labai daug politinio korektiškumo, kuris visą šią temą paverčia aukščiausio lygio plepalais.

Arčiausiai realybės yra strategijos, kurios orientuotos į integravimosi procesą per kelias kartas, todėl svarbiausias sritis, atrodo, yra išsilavinimas. Šiandieną vidutinis romų tautybės žmogaus išsilavinimas yra 6 klasėmis žemesnis už tikro rumuno. Šis skirtumas didesnis nei XX a. viduryje buvęs tarp baltųjų ir juodaodžių Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tačiau turėtų būti kalbama ne tik apie vidurinį išsilavinimą, bet ir apie aukštesnio išsilavinimo galimybes. Pavyzdžiui, paramą aukštąjį mokslą studijuojantiems romų tautybės studentams. Kita vertus, tai būtų brangu ir gana neteisinga kitų studentų atžvilgiu. Drąsesni netgi kalba apie griežtą vaikų atėmimą iš klajojančių šeimų. Tokią politiką jau išbandė Vengrija, tačiau tuoj pat susilaukė priekaištų iš įvairių žmogaus teisių organizacijų, liberalų bei kitų institucijų ir privalėjo nutraukti radikalius veiksmus.

Parengė Vaida Paciūnaitė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą