Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir tarptautinio šerifo galia

0
3
- Reklama -
NATO bombarduoja, atsiprašome, neša demokratiją į Kosovą

Neseniai sukako mėnuo nuo Kosovo pasiskelbimo nepriklausoma valstybe. Tai, kas įvyko toje nedidelėje šalyje kovo 17 dieną, parodė, kas valdo pasaulyje, išryškėjo garsiojo pasakymo „darau ką noriu, nes čia komanduoju aš“ prasmė. Ir dar kartą iškilo aikštėn Jungtinių Tautų vaidmens nereikalingumas. Panagrinėję atidžiau šiuos faktus, gausime eilę išvadų, reikšmingų XXI amžiaus tarptautinei politikai suprasti.

Pirma, tai Jungtinių Amerikos Valstijų viršenybės pasaulio politikoje faktas.

Antra, bendros Europos politikos nebuvimas su iš to išplaukiančiu Europos Sąjungos nereikalingumu.

Trečia, NATO politinis vaidmuo.

Ketvirta, JAV užsienio politikoje vyrauja žaidimo su kitomis šalimis, kaip su Monopolio figūromis, praktika; (kaip ten bebūtų, ši valstybė yra už kelių tūkstančių kilometrų nuo Europos, apsaugota dviem milžiniškais vandenynais; jei čia kas atsitiktų, jų teritorija nuo to nenukentės ir nebus užpulta).

Penkta, Europoje žodį turi ne Vokietija ir ne Prancūzija, bet Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinė Karalystė.

Taigi, 90 % Europos Sąjungai priklausančių šalių neturi nuosavos tarptautinės politikos, bet velkasi įkandin tarptautinių šerifų. Būtent jie rašo scenarijų, kurio privalu laikytis tarptautinėje politikoje, o vėliau ir vidaus politikoje.

Šešta, Europa yra ne europietiškas, bet internacionalistinis projektas.

Septinta, ES pradėjo eiti keliu, vedančiu į jos pačios išnykimą.

Grįžtant prie Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, pažymėsime keletą elementarių punktų, kuriuos derėtų žinoti. Po to pagrįsime ankstesniuosius punktus.

Siaubingas precedentas Europos erdvėje

Kosovas, kaip nepriklausoma valstybė, gimsta po nepriklausomybės paskelbimo. Tokio žingsnio motyvas yra šis: kadangi jie sudaro šioje teritorijoje gyventojų daugumą, nusprendžia ją pasisavinti ir tapti nepriklausomais.

Ką gi reiškia toks vienašalis nepriklausomybės paskelbimas? Kosovas sukuria siaubingą precedentą Europos erdvėje pirmiausia dėl to, kad šios nepriklausomybės nepripažįsta antroji pusė, Serbija. Kosovas neturi jokio istorinio pagrindo būti nepriklausomu, čia viskas remiasi etniniais motyvais, o antrame plane – ir religiniais.

Mane nepaprastai stebina tai, kad Kosovo nepriklausomybę remia ir tos šalys, kuriose esama skaitlingų tautinių mažumų: juk panašiu pretekstu jose taip pat galėtų susidaryti situacijos, kokių niekas nepageidaujame, sakysim, Latvijoje gyvenantys rusai pareikalautų nepriklausomybės tuo pagrindu, kad kai kuriose šalies vietose jie sudaro gyventojų daugumą; panašiai galėtų pasielgti ir Berlyno turkai, bent jau po keleto kartų, arba Kipro turkai…

Nepaisant to, keista stebėti, kaip kai kurios Kosovo nepriklausomybę remiančios šalys savo viduje slopina bet kokią tautinių mažumų pretenziją. Maža to, siekdamos pažaboti etninių mažumų reikalavimus, tai daro ir kitose šalyse, kaip matome iš nesenų įvykių su kurdais.

Amerikiečių politikams mažiausiai rūpi, bus ar nebus šalis nepriklausoma – vienintelis juos dominantis dalykas yra jų interesai, jų neaiškūs interesai. Esu įsitikinęs, kad dauguma jų net negalėtų parodyti žemėlapyje, kur yra Serbija.

Norintiems įsitikinti vidutinio Jungtinių Valstijų piliečio geografiniu išprusimu, siūlau pažiūrėti šį linksmai liūdną video filmuką, kurio adresą pateikiu: http://es.youtube.com/watch?v=QVbobdL3yi0. Pažiūrėjusiems galiu pridurti, kad situacija, kuri pačioje galingiausioje pasaulio valstybėje tęsiasi jau daugelį metų, pradeda reikštis ir Europos žemyne. Manau, kad jaunoji ispanų ar prancūzų karta čia nedaug skirtųsi.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas pažeidžia įvairias tarptautines normas: Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga ir Kosovas apėjo 1999 m. JTO Rezoliuciją Nr. 1244, pagal kurią Kosovo taikos procese sprendimas priklauso JTO. O, kiek suprantu, nei JAV, nei ES nei Kosovas nėra JTO, bet, jai priklausydami, turėtų ją gerbti.

Toliau, buvo pažeistas valstybių suverenumo ir vientisumo principas, išdėstytas Jungtinių Tautų Chartijoje bei Helsinkio Baigiamajame Akte bei Paryžiaus Chartijoje dėl Naujosios Europos…

Kas gi yra Kosovas?

Kosovas yra Albanijos priedėlis, neturintis savo istorijos ir nepriklausomos praeities. Serbija siūlė Kosovui teritorinę bei kultūrinę autonomiją, atleidimą nuo mokesčių, turėti savo valiutą, teismų ir švietimo sistemą ir t.t. Tai ir būtų buvęs geriausias sprendimas abiems pusėms.

Dabartinis Kosovo prezidentas Hashin Thaci (kovų metais turėjo pravardę „Gyvatė“) yra iš Kosovo išlaisvinimo armijos; būtent jie dabar atsidūrė valdžioje. JAV, Didžioji Britanija ir Co niekaip nenori prisiminti fakto, kad JTO Saugumo Taryba savo Rezoliucijoje Nr. 1160 yra paskelbusi Kosovo išlaisvinimo armiją teroristine organizacija.

Pats Kosovo pavadinimas nėra albanų kosovarų kilmės žodis. Kosovas yra Otomanų Imperijos okupacijos padarinys Europos pietryčiuose; jos metu albanai priėmė islamą ir išplito iki pat Serbijos širdies, Kosovo ir Metohijos. Serbijos istorinės šaknys glūdi Kosove ir Metohijoje. Tai – kaip Kastilija ir Aragonas Ispanijai, Lombardija Italijai ar buvo Prūsija Vokietijai.

Kosovo pavadinimas yra serbiškas žodis, serbų – kroatų kalba reiškiantis „strazdų kraštas“, o Metohija yra graikų kilmės žodis, reiškiantis „bažnyčių kraštas“. Albanai kosovarai pasisavino šias dvi teritorijas ir vadina jas Kosova.

Kodėl sakau Kosova? Tai albaniškas žodžio Kosovas variantas. Jiems be galo svarbu pakeisti galūnę į „a”. Albanai kosovarai negali sutikti gyventi šalyje, kurios pavadinimas yra serbiškas, štai, todėl jį ir keičia.

Žinoma, žodis Kosova nieko nereiškia nei albanų, nei apskritai jokioje kitoje kalboje. Žodžiu, aiškiai matyti, kad albanų kosovarų pretenzijos neparemtos jokiais svariais argumentais. Paprasčiausiai jie sudaro tam tikros teritorijos gyventojų daugumą ir tuo pagrindu ją pasisavina.

Tiek serbų valstybės, tiek ir serbų stačiatikių bažnyčios šaknys glūdi Kosove; dabar daugybė krikščioniškų bažnyčių ir vienuolynų paliktos vienos iš labiausiai korumpuotų ir mafijozinių šalių valiai.

Niekam ne paslaptis, kad pro čia praeina narkotikų prekybos keliai iš Azijos, iš čia narkotikai patenka į Europą.

Tai žmonės, įpratę gyventi iš pašalpų ir parazituoti. Jie svajoja patekti į ES, nes tuomet jiems pradės lyti milijonais eurų (ne už dyką) iš Briuselio.

Europos tautų labui reikia aiškiai pasakyti, kad tokiais partneriais mes nesuinteresuoti.

Kas vadovauja Europos Sąjungai?

Peržvelkime dabar vieną po kito pirmiau išdėstytus punktus.

1. Jungtinės Amerikos Valstijos pademonstravo savo tarptautinę viršenybę – tai šerifas, kuris reguliuoja, kuria ir griauna kaip užsimano.

JAV žaidžia šalių likimu, žiūrėdama tik savo interesų. Apmokami politikai ar jų statytiniai atlieka žaidimą šalies viduje. Kosovas yra tik viena iš daugelio lošimo figūrų tarptautiniuose JAV planuose.

2. Europos Sąjunga dar kartą pademonstravo, kad ji neturi bendros politikos, kaip jos neturėjo ir karo Jugoslavijoje metu.

Europos Sąjungos šalys užsienio politikoje vadovaujasi ne savaisiais ar Europos interesais, bet globalizacijos interesais.

Siekiama ištirpinti Europos šalis tarptautiniame globalizme, kuriame dominuos Supervyriausybė, prikimšta biurokratų ir ekonomistų.

Europa išnyks, palikdama tik savo šešėlį. To šešėlio smaigalyje bus įsikūrusi visa politinė – biurokratinė Briuselio klasė.

Bendros Europos politikos stygius eilinį kartą išplaukė aikštėn iškilus Kosovo klausimui. Tai, kad Kosovo nepriklausomybė niekam neduos naudos, o mažiausiai Europai, liudija Europos šalių vienybės šiuo klausimu stoka. Šalys lyderės, pvz., Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir Italija remia nepriklausomybę. Kitoje pusėje, iškeldamos skirtingus argumentus prieš nepriklausomybę, yra Ispanija kartu su dauguma artimesnių Kosovui šalių, kaip Kipras, Graikija, Rumunija, Slovakija, Moldova.

3. NATO nuo 1999 m. laiko Kosove kariuomenę; šiuo metu šioje nedidelėje šalyje yra daugiau nei 10 000 nuolatinių NATO karių. Šios pajėgos yra skirtos ne tiek Kosovo serbų mažumai apsaugoti, kiek atgrasinti Serbijai. Be tarptautinės pagalbos ir paramos Kosovas yra niekas. Kosovas kaip valstybė perspektyvos neturi.

4. Tai nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai Jungtinės Amerikos Valstijos pastumia žaidimo figūrą Europoje, siekdamos primesti savo tarptautinę politiką. Juk ši valstybė yra taip toli nuo Europos, kad grynai praktiniu požiūriu ji negali patirti tiesioginių neigiamų pasekmių dėl savo žaidimo taip nutolusiose teritorijose.

Štai, Jungtinės Amerikos Valstijos nusprendė pastatyti Lenkijoje, Čekijoje, gal būt ir Ukrainoje priešraketinį skydą. Būtina pažymėti, kad šis priešraketinis skydas bus kontroliuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų armijos, sudarys jų gynybinės sistemos dalį.

Pasaulinis šerifas teigia, kad priešraketinis skydas skirtas apginti partneriams europiečiams nuo galimos Irano atakos. Mano klausimas būtų: kam gi Iranui pulti Europą? Europa yra pagrindinis Irano prekybos partneris, o, be to, Irano raketos ir negalėtų pasiekti Europos. Atsakymas labai paprastas: priešraketinis skydas nutaikytas link Rusijos; konflikto tarp Rusijos ir priešraketinio skydo atveju nukentėtų Rusija, Lenkija, Čekija ir Ukraina. JAV yra perdaug toli ir niekam į galvą nešautų tiesiogiai pulti šią šalį. Niujorkas, svarbiausias Amerikos rytinės pakrantės miestas, yra už maždaug 5 400 kilometrų nuo Lisabonos, tolimiausios Europos sostinės. O nuo Lisabonos iki Varšuvos yra daugiau nei 3 500 kilometrų. Taigi, tarp rytinės Amerikos pakrantės ir Lenkijos sostinės yra apie 9000 kilometrų. Apie atstumus per Rusiją net nekalbėsiu, nenorėdamas užgauti skaitytojo bendrosios nuovokos.

Žodžiu, Jungtinės Valstijos yra taip toli, kad gali sau leisti bet kokius žaidimus taip nutolusiose teritorijose. Žaisti su kitomis šalimis, siekiant įgyvendinti savo politiką, yra žymiai efektyviau, nei veikti tiesiogiai.

JAV manipuliuoja mažiau galingų valstybių politiką marionetinių vyriausybių, kurioms leido ateiti į valdžią, pagalba.

5. Kam priklauso žodis ir kas sprendžia Europos Sąjungos užsienio politikoje?

Norėčiau, kad tai būtų Europos tautos: prancūzai, latviai, lietuviai, italai… bet žinau, kad taip nėra. Europos Sąjungos užsienio politikos tokiais svarbiais klausimais, kaip Kosovas, neegzistuoja. Čia iniciatyva priklauso JAV ir Didžiajai Britanijai.

Priminsiu, kokius būsimos Kosovo vietos Europoje planus, praėjus vos 4 dienoms po nepriklausomybės paskelbimo, drįso atskleisti Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės antroji sekretorė Rosemary DiCarlo. Ji tiesiai šviesiai pasakė, kad Kosovo bus Europos Sąjungoje, kad jo likimas susijęs su ES, kad jo įstojimas būtinai įvyks, tik neaišku kada.

Tokios rūšies teiginiai mane stulbina. Kas gi sprendžia, kam įstoti ar neįstoti į Europos Sąjungą? JAV ar europiečiai? Susidaro įspūdis, kad nusprendžia Jungtinės Valstijos, po to Europos Sąjungos šalys tam pritaria ir reikalas sutvarkytas.

Naujų šalių priėmimas į ES vyksta atsižvelgiant ne į bendruosius ar individualius kiekvienos šalies interesus, bet vien tik į politinę ir ekonominę naudą, pasaulinės globalizacijos bei Europos Centrinio Banko interesus.

Greitosiomis pastebėsiu, kad ES su jos parlamentarais vis labiau virsta kažkuo panašaus į Sovietų Sąjungą – joje eilinis gyventojas tampa vis labiau nereikšmingu prieš niekam iš mūsų nepasiekiamą viršnacionalinę masę. Kokią šalį bepaimtume, jos vyriausybė turi vis mažiau valdymo galios, kuri vis labiau koncentruojasi Briuselyje. Valdžią realizuoja savotiškas Europos politbiuras, kurį sudaro parlamentarai, turintys parlamentinį imunitetą ir aprūpinimą iki gyvos galvos, kontrolės komisija, penkmečio planai. Ir visa tai – su „demokratijos“ regimybe, akims apdumti.

Centrinis Bankas be jokios juridinės kontrolės vykdo savo ekonominę veiklą, o valdininkų ir biurokratų pulkai naudojasi privilegija būti arti valdžios. Tai, kad Lisabonos Traktatas buvo aprobuotas negavus visuotinio pritarimo bei tas faktas, kad išstoti iš ES yra praktiškai neįmanoma, parodo totalitarinį ES pobūdį.

6. ES yra tik pirmas etapas žengiant į platesnes sąjungas. Neseniai buvo žengti pirmieji žingsniai, nukreipti į Viduržemio jūros Sąjungos sukūrimą; nėra abejonių, kad netolimoje ateityje planuojama sujungti Europos Sąjungą su visa šiaurės Afrika. Tokiu būdu bus žengta Europos bendrai ir kiekvienos jos šalies atskirai tapatybės išnykimo linkme.

Labai galimas daiktas, kad greitu laiku būsime liudininkais pokyčių, kokių Europa niekuomet dar nebuvo mačiusi, kai Europos tautos ištirps, turint galvoje dar ir mažiausią pasaulyje jos gimstamumo rodiklį, bendrą visuomenės apatiją šiais taip svarbiais klausimais, kai žmonių dėmesys nukreiptas į uždarbį, ir su tokiais politikais, kurie dirba ne bendrajam gėriui, bet ekonomikai ir bankams.

Visa tai ir stumia Europą vis labiau į trečiojo pasaulio šalių orbitą. Jau skamba kvietimai sukurti vieningą pasaulinę valiutą, sujungiant eurą ir dolerį.

7. ES yra tik pretekstas, semantinis pasiteisinimas. Juk ji visai nesiekia būti europietiška; Europos kultūrą norima pakeisti pasauline pseudo kultūra, kur žodis priklausytų technokratams ir ekonomistams.

Europa yra naudojama kaip tramplynas į Pasaulinę Vyriausybę.

Europos pietryčiai yra silpnas taškas. Albanija – musulmoniška šalis, Bosnija, kurios pusė gyventojų yra musulmonai, o dar būsima Turkijos su 70 milijonų gyventojų narystė. Ir prie viso to – Kosovo, kaip naujos musulmoniškos valstybės Europos erdvėje sukūrimas. Neatsakingi politikai sudarė galimybę tokiai situacijai atsirasti. Tokia gyvybinga religija, kaip islamas, pasižyminti aktyvesniais gyventojais, su didesniu savosios tapatybės suvokimu (čia dar ir gausios šeimos) ir didesne ekspansijos valia, nei pasenusioje Europos visuomenėje, nugrimzdusioje į hedonizmą ir materializmą, tyko savo progos. Kaip visuomet, įsitvirtins tie, kas turi aiškesnius tikslus. Nelaimei, tai nebūsime mes, europiečiai.

Kas pajus pasekmes?

Kai šis tekstas jau buvo parašytas, Jungtinių Valstijų vyriausybė pradėjo tiekti kosovarams ginkluotę.

Galutinai aiškėja, kad Kosovas yra vien tik dirbtinis darinys, sukurtas albanų kosovarų ir jų vyriausybės, sudarytos iš buvusių teroristų ir JAV, ES bei NATO interesų.

Galingos karinės amerikiečių bazės Kosove įkūrimas patvirtina, kad Kosovas yra naudingas tarptautinio šerifo planams įgyvendinti.

Rezultatus matysime už nedaugelio tūkstančių kilometrų nuo mūsų sienų.

Kaip ten bebūtų, esu įsitikinęs, kad ne Amerikos imperija patirs užnuodytos dovanos, kurią ji mums įteikė, pasekmes.

Luis Herbozo, Kaunas

2008-04-04

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą