Algimantas Rusteika
Kaip visur triūbijama, Lietuva įsipareigojo skirti Ukrainai 0,25 % mūsų valstybės BVP kasmet. Jei imtume Lietuvos nominalųjį BVP – apie 84 mlrd. eurų (2025 m. dydžio ekonomika), tai būtų maždaug 210 mln. eurų per metus. O kiek iš viso buvo skirta, ne vien pagal šį įsipareigojimą?
Buvo skirta gerokai daugiau. 2026 m. URM paskelbė, kad Lietuvos parama Ukrainai nuo 2022 m. jau viršijo 1,7 mlrd. eurų, t. y. dvigubai daugiau – po 425 mln. eurų per metus. Beveik tiek, kiek bus ištaškyta pigių dronų lengvai sunaikinamiems brangiems vokiečių tankams pirkti.
Taip pat 2026 m. vasarį paskelbta, kad vien 2026 metų karinei paramai Lietuva numato papildomus 223 mln. eurų. Palyginkime visą tą jau skirtą paramą su „papildymu“ ir 2025 m. biudžetu, kuriame gynybai išleista apie 2,62 mlrd. eurų.
Ir pamatysime, kad suteikta parama Ukrainai ir be tų papildomų 223 mln. eurų sudaro daugiau kaip du trečdalius Lietuvos valstybės metinių išlaidų gynybai. Tada kyla logiškas klausimas – kokiu teisiniu pagrindu taip taškomi Lietuvos žmonių į biudžetą sunešti pinigai?
Atsakymas – 2024 m. birželio 27 d. Briuselyje pasirašytas Lietuvos ir Ukrainos dvišalis saugumo bendradarbiavimo susitarimas. Jį pasirašė Gitanas Nausėda ir Volodymyras Zelenskis. Tai vadovų pasirašytas valstybių susitarimas dešimties metų laikotarpiui.
Sekantis klausimas – kokios ES valstybės dar yra įsipareigojusios dalį savo BVP skirti Ukrainai? Atsakymas: tik Lietuva, Latvija ir Estija, t. y. „Baltijos tigrai“. Jokios kitos Europos valstybės tokių įsipareigojimų neturi.
Sekantis klausimas – ar „Baltijos tigrų“ vadovų pasirašytos su V. Zelenskiu sutartys turi teisinę galią? Ar jos yra ratifikuotos? Estijos vardu pasirašė ministrė pirmininkė Kaja Kallas. Latvijos vardu pasirašė prezidentas Edgars Rinkēvičs.
Atsakymas. Estijos parlamentas (Riigikogu) nėra ratifikavęs 2024 m. Estijos–Ukrainos saugumo susitarimo. Latvijos parlamentas (Saeima) nėra ratifikavęs 2024 m. Latvijos–Ukrainos saugumo susitarimo. Lietuvos Respublikos Seimas nėra ratifikavęs 2024-06-27 Lietuvos ir Ukrainos susitarimo.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas vienareikšmiškai nustato, kad turi būti ratifikuojamos sutartys „dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios gynybinio pobūdžio sutartys“.
Kol to nėra padaryta, sutartis yra niekinė ir teisiškai negalioja – tai tik „dviejų bachūrų pasirašytas ketinimų, norų ir įsivaizdavimų protokolas“. Todėl kyla ir tolesni logiški klausimai – kodėl šios sutartys net nebuvo teikiamos parlamentams ratifikuoti, nors tai yra normali, absoliučiai kasdienė, rutininė teisės procedūra?
Arba tai yra „bachūrų susitarimas“, kuris paprasčiausiai nelaikomas tarptautine sutartimi. Arba laikoma, kad jis nesukuria jokių konkrečių teisinių įsipareigojimų, kurie patektų į 7 straipsnio ratifikavimo kategorijas. Arba manoma, kad jis nenustato tiesiogiai vykdytinų normų Lietuvos teisėje.
Net Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys tampa Lietuvos teisinės sistemos dalimi įstatymo galia, o neratifikuotos tarptautinės sutartys juridinės galios neturi.
Dar daugiau – KT yra pabrėžęs, kad Seimo prerogatyvos įstatymų leidyboje negalima apeiti suteikiant neratifikuotoms sutartims įstatymo galią. Taigi „bachūrų susitarimas“ pagal KT nuostatas iš esmės prieštarauja ir Konstitucijai.
Tai su gynyba susijęs ilgalaikis valstybės įsipareigojimas pagal tarptautinę sutartį, kuri nebuvo ratifikuota pagal LR tarptautinių sutarčių įstatymą ir yra niekinė, negaliojanti. Tačiau kasmet, tvirtinant biudžetą, Seimas, kurio pareiga ir teisė yra tvirtinti tarptautines sutartis, skiria Ukrainai šimtus milijonų eurų.
Klausimas – kodėl? Ar G. Nausėda bijo, kad Seimas sutarties nepatvirtins? Bet juk patvirtintų tikrai. Seimas irgi nusiplauna rankas – nėra ko net svarstyti, nes prezidentas savo pasirašytos sutarties tiesiog nepateikia Seimui. Ir visur lojama apie Lietuvos įsipareigojimą teikti Ukrainai 0,25 proc. BVP, kurio nėra.
Tačiau realūs pinigai pagal neegzistuojantį susitarimą skiriami. Tai rodo faktiškai egzistuojantį Prezidentūros, Seimo, URM ir asmeniškai ministro K. Budrio lygį. Šiai menkystų šutvei Lietuvos Respublikos įstatymai neegzistuoja.
Panašu, kad jie net nepajėgūs suvokti tokio savo veikimo neteisėtumo. Ir ne vien dėl savo teisinio bukumo. Neieškokime ten, kur nepadėta – viskas daug paprasčiau. Laikiniesiems teritorijos administratoriams nusispjauti ir ant Lietuvos, ir ant jos įstatymų.
