“Dzin” karta

7
0
- Reklama -

Jaunimas. sxc.hu nuotr.

Kartą girdėjau pagyvenusį žmogų kalbant: „Mes, paskutiniai mohikanai, kuriems dar yra ar bent buvo brangi Lietuvos nepriklausomybės, lietuvių tautos išlikimo idėja; bet, deja, mes net savo vaikų (okupacijos sąlygomis, – akcentavo kalbėtojas) jau nebepajėgėme išauklėti patriotais, užtat ir valdo dabar vagys, sukčiai, melagiai, šmeižikai, bailiai… Nebėra prieškarinės, drąsios, doros, dirbančios, kuriančios Lietuvos, užtat ir nykstame, tirpstame kaip tauta“. Jo gerokai perdėtuose (juk yra valdžioje ir padorių žmonių) žodžiuose galimai tik jautėsi skausmas žmogaus, negalinčio suprasti, kodėl laisvėje žūsta tai, kas net nelaisvėje išliko ilgus šimtmečius.

Panašias kalbas visi girdime daug kartų.

Neseniai dvi valandas, važiuojant autobusu, girdėjau vairuotojo pokalbį su, matyt, išsilavinusia moteriške. Vairuotojas giliai kritikavo mūsų Seimo, kitų valdžios institucijų darbą, moteris į tai vis atkartodavo: „Jie nebe savo galva mąsto, nebe savo sprendimus priima…“ Matyti, ji turėjo omenyje Europos biurokratų ar globalinio kapitalo, o gal net kokios nors kaimyninės šalies spec. tarnybų (keleiviai buvo dzūkai ir kalbėjo apie lenkų esą vykdomą įsigalėjimo Lietuvoje politiką) įtaką.

Blogybes visi žinome, matome, apie jas daug straipsnių spaudoje (mažiau TV) regime.

Tik didžioji žiniasklaida oriai tyli. Kaip ir tie, „protingieji“, „turtingieji“ iš didžiojo verslo ar didžiųjų partijų, kurie atvirai sako: „Nieko nebepakeisi, nieko jau nepadarysi, išnyksime kaip prūsai, kad išnyko… Neverta plaukti prieš srovę…“

Ar apgaudinėja save, tardami, kad net likę mažuma savo valstybėje, ar net praradę valstybę išliksime?

Kadangi tokios kalbos ir toks tylėjimas iš esmės reškia ne ką kita, kaip zyzimą ar nusivylimą, tai tokius žmones –tiek jaunus, tiek pagyvenusius – tiktų vadinti DZIN karta – daug zyzimo ir nusivylimo.

Prisimenu, sovietų laikais net vienas vaikas iš „internacionalinės“ šeimos sakė: „Man viskas „dzin“. O kai paklausiau, ką tai reiškia, paaiškino: „Do lampočki“. Ir tai buvo mokytų žmonių šeimos atžala, ne iš darbininkų klasės.

Net jeigu protestuojant rėkiama ar net daužomi Seimo langai, tai vis tiek zyzimas, nes jis jokio rezultato neturi ir negali turėti. Nes rezultatą gali duoti ne kalbos, ne protestai, bet tik sisteminga, organizuota veikla.

O tokią veiklą, reikšmingą visai tautai, jos išlikimui, gali vykdyti tik politiškai užsiangažavę žmonės, nepaisant kokios konkrečios profesijos jie bebūtų. Nes demokratijos sąlygomis, akivaizdu, – politika yra visų piliečių pirmoji pareiga. Jei pilietis tik dalyvauja rinkimuose (ar net juose nedalyvauja ir taip protestuoja) – to akivaizdžiai per maža, kad demokratinė politika funkcionuotų.

Tokią pilietinę, politinę veiklą vykdyti gali tik darbštūs ir idealistiškai nusiteikę žmonės. Kodėl būtinai idealistiški? Todėl, kad visiems gero atlygio už visuomeninę ar politinę veiklą tikrai niekada nebus. O už politinę veiklą gali būti net „terba ar kalėjimas“, net ir demokratijos sąlygomis.

Lietuviams darbštumo niekada nestigo, bet, kaip sakė vienas politikas, bent jau dabar idealizmas tikrai tapo dideliu deficitu. Sako, kai kviečiu darbui, tuoj paklausia, ką duosi: pinigų, tarnybą ir pan.?

Kartais kiek perdėtai sakoma, kad kiekvienoje armijoje svarbiausi yra ne generolai, bet eiliniai kareiviai, bet tame pasakyme yra daug tiesos. Tuo labiau, kai kalbama apie politines visuomenines organizacijas, kaip jos besivadintų. Jei nėra aktyvumo iš apačios, jei tauta, kaip avių banda, tik laukia, kad atsirastų ir ją vestų į išsigelbėjimą protingas avinas, tai ją ir veda ją į avinų kailius įlindę vilkai.

Vis tik net „autobusinis“ ar „virtuvinis“ zyzimas yra daug geriau už visišką nusivylimą, už tylėjimą (tyla –blogiausia byla) ar veiklą vien savo, geriausiu atveju, vien savo šeimos labui. Labai svarbu užauginti dorais, protingais piliečiais savo vaikus – daug gražių pavyzdžių jaunose šeimose yra, bet dabar situacija tokia, kad tokios dorų lietuvių šeimos netolimoje ateityje gali tapti mažuma jau nebe savoje valstybėje…

Prieš mirtį kiekvieną organizmą apima daugybė problemų. Ir Europa yra susirgusi daugybe socialinių ligų – doroviniu „pliuralizmu“ (dorovės dėsnių nedaug, o jų gausėjimas veda į toleranciją blogiui), iš „stipraus Centro“ einančiu organizaciniu ir teisiniu biurokratizmu, ekonominiu ir politiniu sąstingiu, bet bene svarbiausias blogis – abejingumas mažų tautų, visos gyvybės likimui. O juk šiuolaikinio pasaulio kontekste –visos Europos tautos yra mažos (jei lygintume su Kinija, Brazilija, Amerika ir kt.).

Dar neseniai Europa valdė pasaulį, net ir dabar jos kultūrinis ir ekonominis įnašas tebėra labai didelis (ir tik paskutiniais dešimtmečiais dėl netikusio „liberalaus“ vadovavimo ėmė atsilikti Europos švietimas). Tad yra apie ką susimąstyti ne tik lietuviams, bet ir vokiečiams, anglams, prancūzams…

Esame europiečiai. Europa visada buvo daugiatautė Europa. Deja, dabar įsigalėję libertarai net vengia žodžio „tauta“, vietoj jo naudoja žodį „etninė bendrija“. Masinė žiniasklaida masiškai diegia chaotišką kultūrinį kosmopolitizmą. Taip informacijos gausoje išnyksta gyvoji tiesa, jos originalumas ir žavesys.

Ką gali padaryti mažos tautos, maži žmonės mažoje Europoje? Labai daug: įveikti didžiojo kapitalo diktatą, apginti gamtą, išsaugoti vidurinę klasę –laisvės ir demokratijos garantą, sukurti tikrą teisinę valstybę, išsaugoti savo nacionalinę laisvę, nekuriant Europos federacijos, o tik konfederaciją, leidžiant tautoms pačioms kontroliuoti savo teisę, savo pinigus ir ekonomiką, savo švietimą, teritoriją, migracinius procesus. Turtingosios Europos tautos turėtų remti tokį mažiau turtingų tautų laisvės siekį, nes nedora ir kvaila savo laisvę kurti ant kitų nelaisvės. Juk ištirpdžius pačias mažiausias tautas, neišvengiamai ateis ir „vidutinių“ eilė…

Jei tie zyziantys ir tylintys (ir jų vaikai) pabustų iš neveikos snaudulio, jie dar galėtų spėti daug nuveikti. Jei suprastų, kad veiklai būtina yra tam tikra vienybė (o ne begalinis „pliurpalizmas“) – senosios Europos pagrindinės politinės vertybės – pagarba tautiškumai, dorovei, švietimui, teisei, smulkiai ir vidutinei nuosavybei, gyvybei.

Be tokių pagrindų, ir toliau vyraujant vis labiau plintančiam postkomunistiniam (pseudosocialistiniam) ir libertariniam idėjiniam užkratui, kviečiančiam (melagingo solidarumo, o iš tikrųjų biurokratizmo ir išnaudojimo labui) net vidurinį sluoksnį, Europos civilizacijos ištakas ir pamatą kuo labiau apmokestinti, taip atimti žmonių užsidirbtą ar paveldėtą turtą (po to jį pa(si)dalinti ir t.t.), bet kokia veikla būtų tik vanduo ant tolimesnio gyvybės, tautų, laisvų žmonių naikinimo malūno rato. Todėl vienijimasis būtent šiais fundamentaliais klausimais yra būtinas bet kokia rezultatyviai veiklai.

Būtent tokio pagrindo ir stinga, būtent todėl ir vyrauja mūsų politiniame (ir ne tik) gyvenime daugialypis individualizmas, egoizmas, susiskaldymas, pseudoveikla, neveika.

Panašu, kad taip yra ne tik pas mus, bet ir visoje Europos Sąjungoje.

J. Siaurukas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą