Idealizmas turi gyventi! Disidento Viktoro Petkaus mirties metinėms prisiminti

2
8
- Reklama -

Viktoras Petkus. Nuotr. iš S.Stungurio archyvo

Kasmet mes netenkame po keletą ar keliolika tų žmonių, kuriems kova dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės, dėl tautos gerovės buvo pagrindinis jų gyvenimo tikslas, kurių nuo tos kovos nesulaikė nei ligos, nei gyvenimo nepritekliai, nei lagerių ar kalėjimų sienos, nei jokie kiti pavojai. Kartų kaita yra nepakeičiamas būties dėsnis: vieni išeini, kiti ateina. Deja, kai idealistus keičia materialistai, griaunama gyvenimo ir būties logika, mes turime susimąstyti: kas laukia tokios tautos?

Pernai gegužės 1-ąją šį pasaulį paliko vienas iš tokių aistringų kovotojų disidentas, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus.

Gegužės 4-ąją atsisveikinome su tuo iškiliu žmogumi Raseiniuose, iš kur jis pradėjo ne tik savo gyvenimo, bet ir kovos kelią. Čia jis gavo pirmąsias gyvenimo pažinimo ir mokslo žinias, čia jis žengė „Kalno“ vidurinėje mokykloje ir pirmuosius ateitininko veiklos žingsnius, čia pažino ir pirmuosius šio krašto partizanus, kurie lankydavosi jo tėvų sodyboje Aleksandrų kaime, kur posėdžiavo dėl „Kęstučio“ partizanų rinktinės veiklos organizavimo ir išplėtimo. Čia jis kiek vėliau išgirs ir jo tėvui tariamus partizanų vado Juozo Čeponio žodžius: „saugok savo vaikus, nes mes esame Vakarų išduoti“.

Deja, tie patarimai maža ką padės. Jaunystė eis savu keliu, nepaisydama žiaurios gyvenimo realybės. Tad 1947 metais, palikęs tos mokyklos suolą, jis išeis gulagų keliais ir iki savo gyvenimo atomazgos gyvens ne savo asmeninio, o tautos, jos idėjų pasaulyje.

Beje, po pirmosios gulagų kelionės jis sugrįš į savo gimtąjį kampelį tam, kad čia baigtų vidurinį mokslą ir dar pasisemtų gimtųjų laukų šilumos: kurios jam prireiks tęsiant pradėtą kovą ir tolesniuose gulagų ir kalėjimų keliuose. Čia dar užsimegs jo nuoširdi draugystė su dar vienu panašios lemties idealistu vikaru Juozu Zdebskiu, taip pat palikusiu nepamirštamą pasiaukojimo savajam kraštui pavyzdį.

Ne kartą čia jis lankysis ir su šių eilučių autoriumi, ieškodamas tos šilumos, kurią gali suteikti tik gimtosios vietos, sugėrusios jauno žmogaus gražiausias viltis ir svajones.

Raseiniai buvo jo dvasinė atrama. Sukaupęs gulaguose nemažą gyvenimo patirtį, beje, bandęs iš jų su likimu draugu Kaziu Radziukynu pabėgti, bet nesėkmingai ir dėl to gavęs antrąją bausmę, gerai suprato, kad naujasis kovos dėl Lietuvos laisvės etapas reikalauja ne tik pasiaukojimo, bet ir kultūrinio išprusimo ir intelektinės brandos, todėl siekė bet kokiu būdu pratęsti humanitarinių mokslų studijas, bet jam sąmoningai buvo trukdoma. Nepateko net į kunigų seminariją. Tad liko vienintelė išeitis – savarankiškos studijos, kuo aktyvesnis bendravimas su kultūros ir didesnio intelekto žmonėmis.

Ilgainiui susikaupė gana nemažas tokių draugų ratas. Tai Lietuvos saugumą baimino. Todėl 1957 metais, sudarydami aktyvesnių inteligentų rateliui politinę bylą, į ją įtraukė ir Viktorą Petkų. Visa kaltinamoji medžiaga – Aisčio poezijos tomelis, išleistas išeivijoje, kuriame tik du eilėraščiai saugumo eksperto konstatuoti kaip antitarybiniai. Nepaisant kaltinamosios medžiagos stokos, buvo pripažintas kaip vienas iš pavojingiausių nusikaltėlių ir nuteistas aštuonerių metų kalėjimo bausme. Tai sąmoningas žmogaus ilgesnis izoliavimas iš visuomenės, kuriai jis negalėtų daryti jokios patriotinės įtakos.

Aštuoneri kalinimo metai jo nepalaužė, nenuskurdo ir intelektas, nes niekad nesiskyrė su kunigu, visur kur ieškojo intelektinės draugystės.

Tačiau vėl užkirstas kelias į aukštąsias mokyklas. Šioks toks darbas, teikiantis pragyvenimo šaltinį.

Sutikdavau jo aplinkoje nemažai šviesių žmonių. Čia jo kukliame kambarėlyje Garelio gatvėje susipažinau ir su Marcelijum Martinaičiu, Sigitu Geda, čia užeidavo ir Mindaugas Tomonis, 1975 m. tragiškai žuvęs po traukiniu. Paprašė Viktoras manęs, kad supažindinčiau jį su prof. Albertu Zalatoriumi, kuris pasižymėjo ne tik puikiu literatūriniu išprusimu, bet ir politiniu įžvalgumu, žmogiška drąsa.

Prasidėjus 1972 metais naujam pogrindinės veiklos etapui, kai pasirodė „LKB kronikos“, vėliau „Aušra“ ir „Perspektyvos“ bei kiti leidiniai, jis ėmėsi savarankiškos darbo, vadinamojo „Lietuvos archyvo“, kuris tiksliau buvo vadinamas „Kultūros archyvo“. Tai buvo B. Sruogos laiškai Petrui Cvirkai, nespausdinti Kazio Inčiūro eilėraščiai, Tomo Venclovos esė bei kt. kultūriniai. Pasirodė to tomo keletas egzempliorių. Rengė ir antrąjį šio leidinį tomą, deja, areštas tą darbą nutraukė.

1977 m. V. Petkus buvo suimtas ir jam sudaryta nauja (ketvirtoji) byla.

Vienas iš pačių reikšmingiausių jo to laikotarpio darbų – Helsinkio susitarimų įgyvendinimui remti visuomeninės grupės įkūrimas, kuri turėjo konkrečiais darbais veikti visuomenės aplinką ir kovoti su valstybės teisės pažeidimais. Pirmoji tokia grupė jau buvo susikūrusi Maskvoje. Tai buvo negirdėtas veiksmas, kad susikurtų teisinis judėjimas, kuris kontroliuotų okupacinės valdžios veiksmus ir keltų viešumon jos nusikaltimus.

Grupė buvo įkurta 1975 m. lapkričio 25 d. Ją sudarė kunigas Tėvas Karolis Garuckas, fizikas Eitanas Finkelšteinas, rašytoja, buvusi gulago kalinė Ona Lukauskaitė – Poškienė, Viktoras Petkus ir poetas Tomas Venclova. Grupė pradėjo skelbti dokumentus, informuojančius apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.

Žinoma, KGB negalėjo ilgai toleruoti tokios veiklos. Viktoras Petkus buvo suimtas ir jam iškelta penkta byla, kurioje nepagailėta šmeižikiškų išpuolių. Nuosprendis žiaurus – dešimt metų kalėjimo ir penkeri tremties.

Paskutinė „viešnagė“ truko 11 metų. Tai varginantys ir alinantys Vilniaus, Vladimiro, Čistopolio, Permės bei Čurovajaus kalėjimai ir gulagai, ilgesingos tremties dienos Buriatijoje.

Susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui ir prasidėjus politinėms permainoms, Viktoras Petkus buvo paleistas iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

Tuoj pat jis ėmėsi politinės veiklos. 1989 m. vasario 16-ąją kartu su kitais jis atkuria Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą (KSD), tampa jo pirmininku, nuo 1989 m. jis ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ garbės narys.

1990 m. jis pradeda leisti politinės ir tautinės minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, ėjusį kelerius metus. Nuo 1992 m. redaguoja ir KDS žurnalą „Lietuvos Sargas“.

Tačiau jį labiau domina didesni darbai – monografijų rašymas. Taip atsiranda monografijos „Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje ir …..“, „Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios“, „Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis“, „Vilniaus vyskupai“, „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“, taip pat „Lietuvos dominikonai“.

Kartu su kitais parengia ir dviejų tomų dokumentų rinkinį „Lietuvos Helsinkio grupė“.

Jis ir žurnalo „Tautos atmintis“ redkolegijos narys, labai suinteresuotas, kad pastarųjų šimtmečių Lietuvos istorija būtų reikiamai ištirta ir išanalizuota. Jis siūlo, kad žurnalas sukauptų visą dėmesį į pastaruosius 200 metų. Deja, naujieji mūsų politikai, nesireiškę jokiose kovose su okupacijomis, nori, kad Lietuvos pasipriešinimo istorija prasidėtų nuo jų atėjimo į Sąjūdį. Taigi V. Landsbergiui ir jo konservatoriams 1997 m. grįžus į valdžią, prasideda Lietuvos istorijos pertvarkymas. Likviduojamas žurnalas „Tautos atmintis“, išvaikoma redkolegija ir mokslo centras. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas ne lietuvių tautos genocidui, o holokaustui. Visa tai atlieka ekskomjaunuolė Dalia Kuodytė, beje, dabar Seimo narė, savo dėmesį koncentruojanti jau ne istorijos, o gėjų tyrimo problemoms.

Grįžęs Vyriausybei vadovauti Gedinimas Vagnorius atleidžia iš darbo ir Viktorą Petkų. Beje, pažada išmokėti vieno mėnesio kompensaciją, jei jis parašys atsistatydinimą savo noru. Viktoras to nepadaro, tad atleidžiamas be kompensacijos.

Taip baigiasi iškilaus disidento karjera savoje šalyje.

Svetur jo vardas išlieka minimas su pagarba. Jis – 1978, 1979, ir 1981 metų kandidatas į Nobelio Taikos premiją. Anglijos PEN klubo narys (1986). Tarptautinio Kembridžo Biografų centro paskelbtas 1991-1992 metų pasaulio žmogumi ir XX amžiaus žmogumi (1992 10 23).

Šiandien, manau, gulėdamas gimtojo krašto kapinėse, jis kiekvienam praeiviui, nepamiršusiam skaudaus savo tėvynės likimo, visada primins, jog tėvynės ir tautos meilė yra didžiausios dvasinės vertybės, kurių nevalia pamiršti jokiais tautos gyvenimo momentais.

Disidentas  Stasys Stungurys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą