Įžeistas Seimo narys S. Šedbaras trečiajame teismo posėdyje nepasirodė

22
12
- Reklama -

Po el.laiško - S.Šedbaro ir K.Dringelio (kairėje) akistata teisme: politikas siekia K.Dringelio baudžiamosios atsakomybės

Svarbiausia, jei esi nekaltas – NIEKADA NEPASIDUOTI!

Dar prieš pusantrų metų, kai sužinojau, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė Irena Pavliukevič dėl daugiau kaip prieš dvejus metus įsižeidusio Seimo nario Stasio Šedbaro kreipėsi į teismą dėl leidimo patalpinti mane į psichiatrinę, kur mane turėtų ne tik išsamiai ištirti, bet ir gydyti – niekas netikėjo, kad galėsiu save apginti. Valstybės skirtas advokatas man paaiškino, kad neverta priešintis, jeigu jau nusprendė – tai taip ir bus, niekas iš teisėjų nepaprieštaraus. Pasiūlė strategiją: pasistengti elgtis kuo normaliau, po ekspertizės emigruoti, užsienyje apskųsti psichiatrinę išvadą, ten kokius penkerius metus mane stebės. Tada prašyti paneigti Lietuvoje išrašytą medicininę išvadą, apskųsti Lietuvą Žmogaus teisių teismui ir prisiteisti kompensaciją.

Pasiūlymas man nepatiko. Nes tai reiškia – išbraukti iš savo gyvenimo bent dešimtmetį, leisti sugadinti savo reputaciją, o mano paauglys sūnus visus tuos metus kentės patyčias ir nepilnavertiškumo kompleksą, nes visi jam bet kada galės priminti, kad jo tėvas yra „psichas“.

Nors mūsų „laisvos Lietuvos demokratiją“ aukštinantys šalies „patriotai“ sakytų, kad dabar ne sovietiniai laikai, baudžiamosios psichiatrijos nėra ir niekas teismo psichiatrinėje ekspertizėje durnų nedaro, aš esu įsitikinęs, kad efektyviausi ir subtiliausi su žmogum susidorojimo metodai, perimti iš didžiosios imperijos, skrupulingai taikomi mūsų šalyje. Ypač, kai kažkokiam valdžios ar elito atstovui reikia užtildyti savo nuomonę turintį paprastą žmogelį.

Advokatas man pasiūlė kovoti, bet taip, kad nenukentėtų besimėgaujančių neribota valdžia ir galia pareigūnų bei valdžios atstovų reputacija. Siūlė „nešokinėti prieš sistemą“. Pagal jį, aš turėjau nekreipti dėmesio, kaip galimas siekis su manimi psichologiškai susidoroti atsilieps man pačiam ir manimi tikintiems artimiems žmonėms.

Manęs tokia perspektyva nedžiugino. Daugelį metų mokiausi ir stengiausi išgyventi bei išlikti pačiose beviltiškiausiose situacijose ir mano pagrindinis gyvenimo principas „niekada nepasiduoti“ neleido sutikti su šia gynybos pozicija. Aš atsisakiau tokio valstybės advokato paslaugų ir su korumpuota teisėsaugos sistema pradėjau kovoti pats.

Taip, aš, karys, kalnų žygių instruktorius, išlindęs iš miškų ir pelkių išlikėlis, mečiau pirštinę buvusiam Konstitucinio teismo teisėjui, žmogui laisvoje Lietuvoje užėmusiam beveik visus aukščiausius teisėsaugos postus, visur palikusiam savo vardo įtakos šešėlį. Per daugiau nei trejus su puse metų S. Šedbaro įžeidimo bylą tyrė devyni tyrėjai, vienus ar kitus procesinius veiksmus atliko septyni prokurorai. Bet aš sužlugdžiau jų planus susidoroti su manimi. Dabar byla pasiekė teismą.

Prasidėjo teismų karuselė

Pirmajame, kuris turėjo vykti 2015 m. gruodžio 3 d., nedalyvavau dėl staiga prasidėjusio uždegimo, kurio gydytojai pradžioje taip ir nenustatė, bet po poros savaičių pasikartojus gerklės, galvos ir net žandikaulių skausmams paaiškėjo, kad tai buvo jau prieš kurį laiką prasidėjęs protinio danties uždegimas, dėl kurio aš net visas gražiausias metų šventes, nuo Kūčių iki pat Naujųjų metų, iš skausmo vadavausi nuskausminamais vaistais. Ir vos prisiprašiau pas specialistą odontologą, kuris atliko šiokią tokią operaciją – pašalino dantį. Bet net po to aš dar dvi dienas spjaudžiausi kraujais ir gėriau vaistus, o draudimas išmokėjo net 153 eurus! Tad be reikalo kažkas straipsnio „Šunsnukiu „ išvadintas Seimo narys nenusileis: aš ne kunigas, kad atleisčiau“ autoriams pasakė, jog aš anksčiau atvykti į teismą kvietimus ignoravau. O kai dieną prieš antrąjį teismą sužinojau, kad mane nuspręsta atvesdinti, pagalvojau: „Kas ir dėl ko taip sugalvojo? Na, gerai, nereikės mokėti už kelionę! Policija atliks nemokamas taksi paslaugas!”.

Antrasis teismo posėdis vyko 2016 m. sausio 7 d. ir truko apie dvidešimt minučių. Jame aš pagaliau pats susitikau akis į akį su Lietuvos “gyvąja įstatymų enciklopedija” – pačiu S. Šedbaru. Kai teismo pradžioje aš pateikiau prašymą atidėti teismo posėdį, pateikęs pažymas ir įrodymus, kad aš tikrai iki šiol nepiktnaudžiavau savo teise susipažinti su trijų tomu neva valstybės tarnautojo įžeidimo byla, prokurorė ir Seimo narys paprieštaravo, jog aš taip siekiu vilkinti bylą ir išvengti atsakomybės. Aš jiems atkirtau paklausdamas, ar jie patys susipažinę su kaltinamuoju aktu? Juk jame parašyta tik tai, kas mano ikiteisminio tyrimo byloje vyko iki 2013 m. sausio 17 d. Galima susidaryti įspūdį, kad, kol ši byla pasiekė teismą, ikiteisminis tyrimas nevyko net trejus metus! O prokurorė, mano nuomone, pati vilkino visą tą laiką šią bylą. Po mano pastabos prokurorė I. Pavliukevič ir S. Šedbaras nunarino galvas ir nebeprieštaravo. Teisėja priėmė sprendimą atidėti teismo posėdį.

Trečiasis teismo posėdis prasidėjo prašymų nagrinėjimais

2016 m. sausio 25 d., 10 val., Vilniaus apylinkės teisme vyko trečiasis teismo posėdis. Seimo narys atsiuntė teismui prašymą, kad byla būtų nagrinėjama be jo, nes dėl pasikeitusio darbo aplinkybių turėjo išvykti.

Gaila. Aš kaip tik norėjau S. Šedbarui pasiūlyti nutraukti bylą. Manau, jog visoje šioje istorijoje Seimo narys pats labiausiai pakenkė savo reputacijai reikalaudamas valstybinio kaltinimo man ir pats visiems skelbdamas, kad buvo įžeistas. Juk tą nusiustą laišką perskaitė galėjo perskaityti nebent du žmonės: pats S. Šedbaras ir jo sekretorė. Po to pats Seimo narys siuntinėjo tą laišką visiems, kam norėjo, ir taip juokino prokuratūrą ir pareigūnus.

Viso to pasekmė – nepagrįstai ilgas, nežinia ko siekiantis baudžiamasis persekiojimas, kurio rezultatas: 2015 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtas mano paties sulaikymas, o po savaitės – neteisėtas nuvežimas į Utenos teismo psichiatrinės ekspertizės centrą.

Be to neteisėto 2015 08 20 sulaikymo pagrindu – jo neteisėtumą pripažino ir teismas, Elektrėnų PK galimai fabrikuoja man naują administracinę bylą: neva aš nepaklusau pareigūnų teisėtiems reikalavimams ir juos įžeidžiau, kai jie vykdė neteisėtą sulaikymą. Taip išeina, kad aš kaltinamas naujoje administracinėje byloje, kad trukdžiau pareigūnams daryti nusikaltimą. Na, čia tik Lietuvoje taip turbūt gali būti.

Norėjau paklausti Seimo nario – ar jis ir toliau nori žeminti save tuo, kad ir toliau prokurorai ir pareigūnai darys dėl jo tokias nesąmones?

Apie įsižeidusį S. Šedbarą dėl jo adresu pavartoto žodžio „šunsnukis“ buvo jau kelios laidos, pasipylė menkinantys politiką straipsniai, aibė pašiepiančių komentarų.

Mano nuomone, buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas S. Šedbaras neturėjo eiti į politiką, jeigu yra toks įžeidus, kad įsižeidžia dėl kiekvieno jam mesto leptelėjimo elektroniniame pašte. Juk politikas yra viešas asmuo ir jam tolerancijos į net grubią kritikos kartelę yra pakelta žymiai aukščiau. Nusprendęs tapti Lietuvos Seimo nariu S. Šedbaras turėjo tai žinoti ir nors pavėluotai padaryti kažkokias savikritiškas išvadas. Kitaip tolimesnis bylos nagrinėjimas, kiekvienas teismo posėdis ir kiekvienas sekantis žingsnis šioje byloje tik dar labiau žlugdys Seimo nario reputaciją.

Kadangi paties S. Šedbaro nebuvo, teismo posėdžio dalyviai sutiko nagrinėti bylą toliau, prašymo nagrinėjimą atidedant, kai kitame posėdyje dalyvaus pats Seimo narys.

Kilo ginčas dėl galimai neteisėtų sulaikymo ir stacionarios psichiatrinės ekspertizės

Prokurorė I. Pavliukevič bandė paaiškinti, jog jokių neteisėtų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo. Mane reikėjo sulaikyti tam, kad atliktų stacionarią teismo medicinos psichiatrinę ekspertizę. Ji buvo paskirta dar 2014 m. rugpjūčio 28 d., teismo nutartis buvo įsiteisėjusi. O teismo nutartį būtina vykdyti.

Į prokurorės pastabą mane ginantis valstybės advokatas J. Jasiulevičius atkirto, kad minėta teismo nutartis buvo priimta skirti stacionaria ekspertizę kaip nesuimtam asmeniui – deja, ginamasis buvo visiškai nepagrįstai sulaikytas siekiant suimti. O po to buvo nuvežtas psichiatrinei ekspertizei taip pat visiškai neteisėtai, nes turėjo važiuoti pats, kaip buvo numatyta teismo nutartyje.

Aš užbaigiau perskaitęs 2015 m. rugpjūčio 20 d. teisėjo nutarties dalį, kurioje buvo pasakyta, kad tą dieną aš buvau sulaikytas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, tada 2014 08 28 teismo nutarties dalį, kuria buvo skirta stacionari teismo psichiatrinė ekspertizė, kaip nesuimtam asmeniui. Ir galiausiai paaiškinau, jog prokurorei derėtų žinoti, jog kaip ir kada atliekama psichiatrinės ekspertizės numato Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, pagal kurių 71 str. sakoma, kad jei teismas paskiria stacionarinę psichiatrinę ekspertizę nesuimtam asmeniui – ji turi būti atlikta per tris mėnesius nuo teismo nutarties paskelbimo, o ne po metų.

Vadinasi, jei teismas paskyrė ekspertizę 2014 m. rugpjūčio 28 d., tai ji turėjo būti atlikta iki 2014 m. lapkričio 28 d. Jei būtų nepavykę tai padaryti – reikėjo kreiptis vėl į teismą pratęsti laiką.

Tačiau net metus laiko niekas šaukimų ekspertizei nesiuntė. O po metų tokie šaukimai jau buvo niekuo nepagrįsti, nes teismo nutartis jau buvo negaliojanti, nes nė karto nebuvo pratęsta.

Po to aš pateikiau dar kelis prašymus, iš kurių du ypač sudomino teismą ir dėl jų buvo pažadėta priimti atskiruosius nutarimus.

Galimai iškilo būtinybės kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą

2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kurį pasirašė ir Lietuvos Prezidentė, – dekriminalizuoti įžeidimą, kaip nusikaltimą. Šiuo įstatymu buvo nutarta išbraukti iš Lietuvos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 įžeidimo straipsnius.

Tačiau ir šiuo atveju Seimas padarė keistą sprendimą: paprasto žmogaus įžeidimą, už kurį asmenys atsakydavo pagal LR BK 155 str., paskelbė negaliojančiu nuo 2015 liepos 10 d., o aukštesnę socialinę padėtį visuomenėje užimančio valstybės tarnautojo įžeidimo 290 str. paliko dar galioti iki šių metų kovo 31 d.

Šitaip priimtas Seimo įstatymas devyniems mėnesiams paliko prioritetines sąlygas aukštesnę socialinę padėtį visuomenėje užimantiems žmonėms.

Tačiau Lietuvos Konstitucijos 29 str. sako: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Seimas, priimdamas įstatymą, kuriuo paprasto žmogaus įžeidimą dekriminalizavo iš karto, o aukštesnę socialinę padėtį užimančio valstybės tarnautojo paliko dar galioti – galimai pažeidė Lietuvos Konstituciją.

Dėl to teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą ištirti Lietuvos Respublikos Seimo priimto ir Respublikos Prezidentės pasirašyto teisės akto konstitucingumą, nes, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str., Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teismas priėmė prašymą ir pažadėjo viską išsamiai įvertinęs priims motyvuotą nutarimą.

Ar „šunsnukis“ yra įžeidimas?

Aš esu kaltinamas, kad savo laiške pavadinau S. Šedbarą „šunsnukiu“, bet byloje niekas nenustatė, ar tikrai žodis „šunsnukis“ buvo pavartotas įžeidžiančiame kontekste. Yra tik išreikšta Seimo nario nuomonė, kuriai pritarė prokurorai.

Tačiau byloje pateiktos net keturios žodžio „šunsnukis“ reikšmės ir nenutarta, kuri reikšmė taikytina konkrečiu atveju: 1) mitologinė būtybė, 2) meilikautojas, 3) asmens ir jo nuopelnus menkinanti reikšmė, 4) keiksmažodis. Kuria prasme laiške panaudotas žodis „šunsnukis“ – gali pasakyti tik lietuvių kalbos specialistai, o ne tyrimą vykdantys pareigūnai savo nuožiūra.

Byloje nėra jokio dokumento, kad kažkas iš viso nustatė, kad žodis buvo panaudotas, kaip keiksmažodis, o ne, pavyzdžiui, politiko ir jo nuopelnų menkinančia reikšme.

O Lietuvoje nėra tokio įstatymo, kad negalima menkinti politikus ir jų nuopelnus. Priešingai – kasdiena per televiziją humoro laidose KK2, Dviračio žinios ir kitose tik ir juokiasi iš politikų, jų veiksmų ir sprendimų, kurie vyksta kasdien. Kiekvienais metais netgi dalinami „Auksiniai svogūnai“ – kurie kaip tik ir yra draugiško pasišaipymo iš politikų tariamų nuopelnų prizai. Bet argi kažkas sėdi kalėjime, ar psichiatrinėje už tai, kad viešai sumenkina kažkokio politiko nuopelnus iš jo taip pasišaipęs?

Šį prašymą teismas tenkino, nusprendęs kviesti lietuvių kalbos ekspertą, kai pradės nagrinėti įrodymų tyrimus.

Prokurorė pratrūko

Teismui pasiūlius tęsti bylos nagrinėjimą, proceso šalys neprieštaravo. Buvo perskaitytas kaltinamasis aktas ir prieš trejus metus surašytas mano, kaip liudytojo apie galimai paties padarytą nusikalstamą veiką, parodymų protokolas.

Ir štai čia prasidėjo įdomumai. Aš paaiškinau, jog Seimo nariui galimai įžeidžiančią žinutę į el. paštą galėjo išsiųsti ir kiti žmonės. Žinutė buvo parašyta draugo gimtadienio šventimo metu, kuriame aš turėjau savo nešiojamąjį kompiuterį. Iš jo su bendraminčiais kaip tik skaičiau gautą S. Šedbaro laišką į kolektyvinį skundą. Tuo metu prie kompiuterio galėjo bet kuriuo metu prieiti bet kas iš švenčiančių draugų. Aš ne kartą norėjau patikslinti dar 2012 m. gruodžio 13 d. duotus parodymus, bet niekas iš ikiteisminį tyrimą vykdančių pareigūnų nenorėjo, kad aš dar kartą duočiau parodymus. Aš buvau prisipažinęs, nes buvau įtikintas, kad ši byla yra mažareikšmė ir greičiausiai bus nutraukta. Juk nuteisti žmogų, remiantis vien tik žmogaus prisipažinimu, nepatikrinus jokių kitų aplinkybių, neturint jokių kitų įrodymų, neapklausus nė vieno liudininko, negalima. O mano byloje būtent taip ir yra. Nuo šiol aš, kaip kaltinamasis, atsisakiau prisipažinimo ir pasinaudojau teise nesakyti, kas būtent parašė S. Šedbarui el. laišką.

Po tokių paaiškėjusių teisme aplinkybių prokurorė I. Pavliukevič nebeištvėrė – kaip aš galėjau visus pusketvirtų metų meluoti – juk tiek pinigų bylai iššvaistyta! Aš atkirtau, jog aš niekada nemelavau: aš prisiėmiau kaltę ir net dabar dalinai pripažįstu, jog esu kaltas, nes tuo metu leidau laisvai naudotis savo elektroniniu paštu besikuriančios naujos NVO nariams ir nesukontroliavau, ką ir kur žmonės galėjo parašyti. Net ir dabar nemažai žmonių žino mano prisijungimo prie el. pašto kodą. Bet aš vis nepakeičiu, kad, kol vyks ši byla, turėčiau įrodymą, kaip kartais mano minėtu el. paštu gali pasinaudoti kiti žmonės.

Be to, aš ne kartą prokurorę, ikiteisminį tyrimą vedančius pareigūnus ir net aukštesnįjį prokurorą informavau, kad noriu patikslinti savo parodymus. Tačiau visiems buvo nė motais – visi, kaip užsukti siekė tik vieno – uždaryti mane į psichiatrinę!

Po tokių pareiškimų prokurorė ėmė aiškinti teismui, kad tyrimą vykdantys pareigūnai ir ji viską darė teisingai – tai aš dėl visko kaltas, nes ėmiau trukdyti ikiteisminiam tyrimui, rašydamas prašymus ir skundus: “gal kokį tūkstantį prašymų, skundų parašė… į juos reikėjo atsakyti…”. Aš atšoviau: „nemeluokite, ne tūkstantį, o tik šimtą penkiasdešimt…“

Be mano 2012 m. gruodžio 13 d., prisipažinimo daugiau įrodymų nėra

Daugiau jokių neginčijamų įrodymų byloje dėl tariamai Seimo narį S. Šedbarą įžeidžiančio laiško nėra. Neapklaustas nė vienas liudininkas, nenustatyta nusikaltimo vieta ir aplinkybės, nenustatytas kompiuteris, iš kurio buvo išsiustas laiškas, kuriame Seimo narys pavadintas „šunsnukiu“. Prokurorei taip pat buvo atkirsta, jog ikiteisminio tyrimo metu aš buvau liudininkas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir įtariamasis. O tokie proceso dalyviai už savo melagingus parodymus neatsako.

Teismas kitą posėdį paskyrė vasario 15 d. 10 val. į kurį nusprendė pakviesti mano apklausas vykdžiusią tyrėją ir Seimo narį S. Šedbarą.

Kęstutis Dringelis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą