- Reklama -

Nebūdamas teisininkas, tačiau būdamas savo Tėvynės patriotas ir žmogus, prisidėjęs prie jos Nepriklausomybės atkūrimo, manau turintis teisę kreiptis į šią garbingą bendriją su prašymu.

Gerbiamieji, nepadarykite nepataisomos klaidos leisdami neteisybei įsigalėti jūsų tarpe. Nes būtent jūs šalia teisėjų ir prokurorų esate pašaukti vykdyti teisingumą mūsų Valstybėje.

Problemos, kuri sukurta, kaip sakoma, lygioje vietoje, nebūtų, jeigu mūsų atskiri politikai ir pareigūnai nepiktnaudžiautų savo tarnybine padėtimi ir nebandytų vykdyti selekcinį teisingumą, o teisingiau – paprasčiausią bandymą uždrausti sakyti TIESĄ.

Kokias pareigas beužimtų šios valstybės pilietis, jis turi Konstitucijos jam garantuotą teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir nuomonę. Beje, ji gali ne visiems patikti arba nesutikti su valdžios. Tuo ir skiriasi demokratija nuo autokratijos.

Deja, gan uoliai kritikuojantys autokratinius režimus atskiri mūsų piliečiai bei politikai vis tik bando sau sukurti išimtis. Ir tokia išimtimi yra akivaizdus žurnalisto Andriaus Tapino ir jam uoliai talkinančios Seimo narės ir teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolska elgesys advokato, profesoriaus Igno Vėgėlės atžvilgiu.

Visa ši istorija, kas nežino, prasidėjo nuo nekalto, bet gan pilietiško profesoriaus I.Vėgėlės straipsnio (gan plačiai pasklidusio socialinių tinklų pagalba), kuriame atskleidžiamas Labdaros ir paramos įstatymo ydingumas, pasireiškiantis jo neskaidrume ir padidintomis galimos korupcijos rizikomis. Autoriaus abejones patvirtina ir teiktas šios įstatymo STT vertinimas. Kitaip tariant, profesoriui I.Vėgėlei, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, drausmės byla keliama už valdžios kritiką. Ir tai vyksta einant 33 -iems Atkurtos Nepriklausomybės metams.

Net keista, kad Vyriausybės poziciją turinti atstovauti teisingumo ministrė E.Dobrovoska net nepastebėjo šiame straipsnyje valstybei labai reikšmingo aspekto apie sisteminį tapusiu reiškinį, kaip ataskaitų apie labdarą ir paramą savalaikį visišką nepateikimą, arba jų pateikimą VMI tik po kelių paraginimų. O tai turėtų būti išskirtinis kiekvieno  Vyriausybės nario rūpestis ir pareiga. Nes nuo to ir prasideda skaidrumas arba jo nebuvimas.

Negana to, nors šiame straipsnyje neminima nė viena konkretaus asmens pavardė, ministrė puola aiškintis, ar tik, neduok Dieve, profesorius ko nors neįžeidė. O ir ne teisininkui aišku, jeigu pavardė nepaminėta, nėra aukos, arba nukentėjusio asmens. Tai tik patvirtina, kad šiuo atveju  nėra aišku kokio asmens orumas buvo konkrečiai galbūt pažemintas arba apie jį viešai paskleista neteisinga informacija.

Čia taip pat, kaip su jau chrestomatine tapusia, garsiąja profesoriaus Vytauto Landsbergio fraze: ,,o kas galėtų paneigti?“. Pagal, kurią dar 1995 m. Vilniaus antras apylinkės teismas priėmė profesoriaus atžvilgiu išteisinamą nuosprendį dėl įsižeidusio tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus garbės ir orumo pažeminimo.

Tarp kitko šiuo atveju buvo konkretus asmuo, kurio adresu profesorius V.Landsbergis pareiškė kaltinimą. O mūsų atveju profesorius I. Vėgėlė išreiškė aktyvią pilietinę poziciją ir susirūpinimą dėl skaidrumo renkant labdarą ir ją apskaitant. Tai pagirtina ir pavyzdinga pilietiška pozicija, nes labdarą mes visi sunešame po trupinėlį.

Kad ši tema aktuali, patvirtina ir mano asmeninė patirtis, nes  ne iš vieno bendrataučio teko išgirsti susirūpinimą apie labdaros apskaitos ir panaudojimo  skaidrumą bei viešumo trūkumą. Jis gan dažnai apsiriboja bendromis frazėmis, jų nepagrindžiant oficialiais dokumentais arba uždara plačiajai visuomenei neprieinama ataskaita VMI. Deja, ir tos ataskaitos, pasirodo, net neegzistuoja. Apie ką minėtame straipsnyje profesorius I. Vėgėlė pamini, kad iš gauto VMI atsakymo aiškėja faktas, kad nei vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, įstatymo numatytos pareigos, iki gegužės mėn. 1dienos atsiskaityti prieš VMI, neatliko.

Taip, kad straipsnyje iš valstybės pilietinių pozicijų plačiau kalbama apie bendrą netvarką su parama ir labdara, o ne tik apie vieną kažkokį tai mistinį asmenį.

Todėl ne tik man, bet ir daugeliui šį konfliktą stebinčių piliečių taip iki dabar neaišku, kodėl A. Tapinas taip save sureikšmino, kad profesoriaus I.Vėgėlės pamąstymus prisiėmė sau asmeniškai? Ir ne tik prisiėmė, bet ir nusprendė kerštauti. Nors visiškai neaišku, už ką?

Nors šioje situacijoje ženkliai mums, piliečiams, svarbiau, yra teisingumo ministrės E. Dobravolska elgesys. Ponia yra  oficialus valstybės asmuo. Davusi net dvi priesaikas Lietuvos Respublikai – vieną Seimo narės, o antrą ministrės.  Ponia Seimo narė ir ministrė  prisiekė tarnauti Lietuvos žmonių interesams. Lietuvos žmonių, o ne atskirų asmenų, kurie jai, berods, talkino arba bent patarė, kaip laimėti rinkimus. Kas galėtų paneigti, kad taip nesolidžiai ponia ministrė ir parlamentarė atsilygina už pagalbą privačiam asmeniui buvusią arba būsimą? Nes matomai nebūtina smulkmeniškai aiškinti, kaip politikai vertina žurnalistų ne visada objektyvų prielankumą.

Mes to poniai ministrei neinkriminuojame, bet sutikite, kad tokia išvada peršasi. Ji net nepabijojo, kad mažų mažiausiai tai suponuoja neišvengiamą interesų konfliktą ir aiškų įstatymų pažeidimą, bei galbūt ir priesaikų sulaužymą? Jos beatodairiškas asmeninis dalyvavimas šioje istorijoje mažų mažiausiai yra amoralus, bet matomai kai kuriems dabartiniams politikams „moralė ne jų pasaulio dimensija“.

Juk vėlgi ir ne specialistui aišku, kad jeigu A.Tapinas jaučiasi įžeistas, tai teisingumą jo žiniai Lietuvoje kol kas dar vykdo teismai. Tada, kodėl ministrė jam nepatarė į juos kreiptis? Matomai, abu suprato, kad ten jokių galimybių „įkasti“ profesoriui I.Vėgėlei nėra. Reiškia, geriau pasitelkti neteisėtą kelią ir bet kokia kaina įvykdyti savo kerštą. Tik vėlgi klausimas – už ką kerštaujama? Negi teisingumo ministrei tai neaišku.

Kaip, matomai, jai neaišku, jog profesorius I.Vėgėlė, rašydamas straipsnį ir reikšdamas labai svarbų visiems mums susirūpinimą apie labdaros panaudojimo skaidrumą, nevykdė advokato pareigų. Jis vykdė padoraus PILIEČIO Pareigą! Tai svarbiausia šio išpūsto konflikto (o teisingiau burbulo) esmė. Ir už piliečio pareigų vykdymą, išreiškiant savo nuomonę nuasmenintam subjektui,  teisingumo ministrė nusprendė iškelti drausmės bylą.

Būtų keista, jeigu nežinotume šios ministrės polinkio į visaapimantį norą bausti kitaip mąstančius. Manau, daugelis dar prisimena jos bandymus įteisinti baudas už, jos manymu, netinkamą rašinėjimą socialiniuose tinkluose ir eilę kitų iniciatyvų.

Tokia istorija normalioje teisinėje ir  elementarią politinę kultūrą puoselėjančioje valstybėj išvis nebūtų nutikusi. Deja, pas mus ji sukurta ir paminant bet kokias bendražmogiškas vertybes, ir elementarią logiką, bandoma užčiaupti burną profesoriui I.Vėgėlei, o jo pavyzdžiu ir mums, dar drįstantiems turėti savo nuomonę.

Gerbiami advokatų bendruomenės atstovai, jums visiems mestas iššūkis. Jus nori, kaip avinėlius, įvelti į amoralų ir neteisėtą veiksmą, bandant apjuodinti jūsų buvusį (jūsų pačių rinktą net dvejoms kadencijoms) Tarybos pirmininką, o dabar kolegą už jo PILIETINĘ poziciją. Negi pasiduosite tokiam amoraliam šantažui?

Man norisi tikėti, kad surasite savyje drąsos ir vidinio orumo pasakyti NE tokioms tamsuoliškoms spekuliacijoms. Net nesiimsite svarstyti neteisėto ministrės prieteliaus priekabiavimo.

Pademonstruokite Vienybę ir pasipriešinkite savivalei.

Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, LR Seimo narys ir NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas

- Reklama -

3 KOMENTARAI

  1. Algimantas kaip visada aukštumoje. Jis drąsiai gynė Vytautą Pociūną nuo šmeižikų, išviešino ,,valstybininkų” klaną, o dabar teisybę rašo apie nekaltai kaltinamą profesorių Igną Vėgėlę. Kas čia per valstybė ir kas per ministrai. Gėda

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą