Dr. Petras Stankeras
Pirmą kartą suvienyti Europą pabandė senovės romėnai II-VI mūsų eros amžiais, sukūrę milžinišką valstybę, kurioje atsidūrė dauguma Senojo žemyno valstybių. Tuomet, laimei, į to meto karingųjų Apeninų pusiasalio gyventojų sukurtą imperiją nepakliuvome mes, baltų gentys. Romėnai kartu su savo teise ir okupacine administracija primetė visoms užkariautoms tautoms ir savąją pinigų sistemą. Ir net keletą pirmųjų mūsų eros šimtmečių Europą vienijo triada: nenugalima romėnų karo mašina, jų sukurta valstybinės bei administracinės teisės sistema ir bendrų pinigų cirkuliacija.
1280 metais Liubeko mieste buvo įkurtas šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinis ir politinis susivienijimas, vadinamoji Hanzos sąjunga. Kaip rašoma Vikipedijoje, XV amžiuje jai priklausė 160 miestų iš 10 šalių. Hanzos miestai Dancigas, Karaliaučius, Ryga palaikė glaudžius ekonominius santykius su Lietuva. Hanziečių veikla Lietuvoje ypač suklestėjo XV amžiaus viduryje, kai 1445 metais Kaune, dabartiniame Perkūno name, buvo įkurta Hanzos pirklių kontora (faktorija), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje.
Žlugus romėnų imperijai, žlugo ir pirmoji Europos sąjunga – taip sąlygiškai galima pavadinti romėnų ginklu, įstatymais ir pinigais užkariautą bei suvienytą žemyną. Ir iki pat XX amžiaus antrosios pusės to niekam Europoje nepavyko pakartoti: nei Karoliui Didžiajam, pusiau atkūrusiam buvusią romėnų imperiją, nei vokiečių feodalų kurtai, bet iki galo taip ir nepastatytai ant kojų Šventajai Romos imperijai. XIX amžiaus pradžioje beveik visą Europą užvaldžiusiam Napoleonui labiau rūpėjo mūšiai, nei tylus valstybių valdymas pasitelkus teise bei pinigus.
Prancūzų rašytojas ir mąstytojas Žan Žakas Russo (Jean-Jacques Rousseau) ne kartą siūlė sušaukti europinių valstybių konferenciją. Didysis prancūzų romanistas Viktoras Hugo (Victor-Marie Hugo) nuoširdžiai kvietė sukurti „Jungtines Europos valstijas“, bet siūlymas ir kvietimas liko neišgirsti.
Kada gi tikrumoje ir kuriam tikslui buvo suplanuotas Europos Sąjungos įsteigimas? Jei Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen (Marine Le Pen) (jauniausia Jean-Marie Le Pen dukra) lygina Europos Sąjungą su TSRS, tuo tarpu kiti euroskeptikai vis dažniau kalba apie ES panašumą su nacionalsocialistiniu Trečiuoju Reichu.
Kai kurie žurnalistai šį geopolitinį kosmopolitinį darinį vadina „Ketvirtuoju Reichu“. Ir iš dalies jie yra teisūs. Pasirodo, Europos Sąjungos formavimo idėja gimė XX amžiaus pirmoje pusėje. Dar 1939 metų rugpjūtyje Vokietijos Wehrmachto vyriausiojoje vadovybėje (OKW) buvo įsteigta speciali grupė „Karinė ekonomika“, kuri pradėjo tyrinėti didelių erdvių ekonomikos problemas karo ir pokario metais. Nr.8
1940 metų vasarą „suvienytos Europos“ planavimas vyko galingiausios Senojo žemyno valstybės smegenų centre, nacionalinio socialistinio Trečiojo Reicho gelmėse – Vyriausiojoje SS valdyboje. Pirmos mokymo priemonės „europinės sąjungos“ istorijos klausimais autoriumi buvo Vyriausiosios SS valdybos mokymo skyriaus viršininkas SS štandartenfiureris Karlas Dambachas (Karl Dambach).
Kaip pertvarkyti Europą?
1943 metais Vyriausiosios SS valdybos grupės D „Germanische Leitstelle“ vadovas SS obersturmfiureris Aleksandras Dolesalekas (Alexander Dolezalek) pradėjo ruošti Europos pertvarkymo planus. Šių planų dokumentų projektai buvo pastoviai koreguojami, atsižvelgiant į padėtį frontuose. A. Dolesalekas siūlė atsisakyti europinio egoizmo, sukurti vieningą europinę erdvę ir panaikinti sienas tarp europinių valstybių. Be to, buvo paviešinta A. Dolesaleko idėja įvesti vieningą europinį pasą, tuo pačiu steigiant „Europinę konfederaciją“. Europinio paso projektas kartu su Reicho vidaus reikalų ministerija buvo paruoštas ir suderintas su aukščiausiomis Vokietijos instancijomis.
Pirmame A. Dolesaleko plano etape buvo reikalavimas, kad Didžiojo Trejeto aljanso šalys atšauktų Kasablankos konferencijoje (SYMBOL) priimtą deklaraciją dėl besąlyginės Ašies šalių kapituliacijos. Buvo ketinta įtikinti anglo-saksus, kad artėja naujas Rapalas (čia 1922 metais buvo pasirašyta Rapalo taikos sutartis tarp Vokietijos ir Rusijos; abi pusės atsisakė reparacijų ir atnaujino diplominius santykius) ir Reichas jau yra paruošęs taikos sutartį su Tarybų Sąjungos vadovu Josifu Stalinu.
„Europinė konfederacija“ turėjo atsirasti pasirašius paruoštą to paties A. Dolesaleko „Europinę chartiją“. Dokumente rašoma: „Atsižvelgiant į tai, kad priešiškos jėgos šiandien atskleidė savo karinius planus, kurių tikslas – tik griovimas, Reicho vadovybė, kartu su draugiškų šalių vyriausybėmis – Norvegijos, Estijos, Latvijos, Danijos, Bohemijos-Moravijos, Italijos, Prancūzijos, Vengrijos, Rumunijos ir Kroatijos – nusprendė paviešinti tuos principus, kurių pagrindu turėjo būti kuriama ateities Europa, jos armijoms pasiekus pergalę. Europos kūrybinės jėgos siekia patvirtinti penkias esmines taisykles, šešias esmines laisves ir septynias esmines teises“. Kai kurie chartijos punktai atrodo gan demokratiški.
Penkios esminės taisyklės:
1. Pasaulinė santvarka pagal didelių kontinentinių erdvių principus.
2. Mūsų žemyno sąsajos pagal Europos Konfederacijos principus.
3. Konfederacinės ekonomikos sutvarkymas pagal darbo pasidalijimo, tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo principą.
4. Kiekvienos tautos gyvavimo sutvarkymą pagal Volksgemeinschaft principą (t. y. nacionalinės bendruomenės pagrindu, nuolat patvirtinant ir saugojant unikalią specifinę, būdinga kiekvienai etniniai ar nacionaliniai grupei).
5. Šeima kaip pirminė organinė kiekvienos tautos ląstelė.
Šešios esminės laisvės:
1. Tautų laisvė nuo didžiulių pasaulinių valstybių bet kokios priespaudos.
2. Tautų laisvė patiems nustatinėti nacionalinės organizacijos formą.
3. Tautų teisė gintis nuo bet kokios kitataučių priespaudos ir asimiliacijos.
4. Asmenybės laisvė nuo priespaudos saviraiškai.
5. Nacionalinių kultūrų laisvė nuo bet kokios priespaudos ir nuo globalizacijos.
6. Tikėjimo laisvė nuo bedievystės ir politinio manipuliavimo.
Septynios esminės teisės:
1. Kiekvieno žmogaus teisė į darbą ir galimybę dirbti.
2. Žmogaus teisė į laisvą jo galimybių vystymąsi ir bet kokios profesijos pasirinkimą pagal talentą ir darbštumą.
3. Žmogaus teisė į pragyvenimo lygį, priklausantį nuo jo gebėjimų ir darbštumo.
4. Žmogaus teisė priimti sprendimus visuomenės formavimo procese.
5. Žmogaus teisė į nuosavybę ir į žemę.
6. Žmogaus teisė į poilsį ir dalyvavimą visuose kultūrinio gyvenimo išraiškose.
7. Žmogaus teisė į socialinę paramą, esant nenumatytam poreikiui.
Buvo suplanuota įvesti bendrą europinę valiutą ir administraciją, vieningos armijos ir policijos sudarymą, kurių sudėtyje būtų įsteigti nacionaliniai daliniai. Tokiu būdu, beveik 50 metų iki euro pasirodymo ir galutinio vieningos europinės bendruomenės įforminimo, mintis apie tai jau nedavė ramybės Trečiojo Reicho esesininkams.
Vokietijos nacionalinėje socialistinėje sistemoje egzistavo opozicija A. Dolesaleko planams. Skeptiškai į tai žiūrėjo ir Reicho saugumo tarnyba. Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RSHA) viršininkas SS obergruppenfiureris Ernstas Kaltenbruneris atmetė „Europinę chartiją“ kaip labai pavojingą. Labai slidus buvo klausimas, liečiantis nacionalsocialistinių vadų asmenybes. Pasiekti pagrindinį tikslą – sudaryti paliaubas Vakarų fronte – nebuvo galima, pakol valstybės vadovu buvo visagalis diktatorius A. Hitleris. Štai kodėl buvo ketinta pakeisti vidinę Reicho struktūrą, pastūmę A. Hitlerį ir suteikę jam formalią „Reicho prezidento“ pareigybę, iškėlę į pirmą vietą SS reichsfiurerį H. Himmlerį.
Tarp kitko, SS obersturmfiureris A. Dolesalekas dalyvavo ruošiant garsiojo Rytų teritorijų kolonizavimo generalinio plano „Ost“ („Rytai“) pirmąjį variantą. Jame buvo numatytas pokarinis Rytų Europos šalių tvarkymas ir ekonominis vystymas. Jau karui Europoje einant į pabaigą, 1945 metų balandyje A. Dolesalekas pradėjo ruošti „Europinio išlaisvinimo judėjimo“ programą.
„Europiečiai prieš rusų bolševizmą“
Po pirmųjų nesėkmių Antrojo pasaulinio karo frontuose, kai pradėjo blėsti aklas tikėjimas „vokiečių ginklo nenugalimumu“, Trečiojo Reicho vadovybė pradėjo modifikuoti propagandos strategiją ir taktiką.
1942 metais užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas atvirai pareiškė savo negatyvų požiūrį į „naujos Europos“ idėją. Dar 1942 metų rugsėjo mėnesį Reicho propagandos ministras Jozefas Goebbelsas griežtai reikalavo užkardyti gandus apie „naujos Europos“ – tarpvalstybinio darinio europinio kontinento erdvėje – atsiradimą. Viename pasitarime ministras pareiškė, kad Vokietija kariauja išskirtinai dėl materialinės naudos (nafta, grūdai ir t. t.), o ne dėl fantomo, ne dėl „naujos Europos“ idėjos.
1942 metais Vokietijos fiureris ir reichskancleris Adolfas Hitleris Reichstage pasakė reikšmingą kalbą: „Panašiai, kaip kadaise graikai kovojo su persais ne už Graikiją, romėnai prieš kartaginiečius – ne už Romą, romėnai ir germanai prieš hunus – tikrai ne už Vakarus, germanų imperatoriai prieš mongolus – tikrai ne už Vokietiją, ispanų didvyriai prieš afrikiečius – ne už Ispaniją. Jie gynė Europą visumoje. Tokiu pat būdu, Vokietija dabar kovoja ne už save, o už visą mūsų kontinentą…“.
1942 metų vasario 22 dieną eilinėje savo užstalės kalboje Vyriausiojoje fiurerio būstinėje A. Hitleris pasakė: „… Jeigu praeitų metų vasarą nebūčiau ryžęsis atakuoti Rusiją, visos europinės valstybės būtų nušluotos. Jeigu ketiname išlikti nesuskaičiuojamų milijonų iš Rytų akivaizdoje, tai germanai Europoje turi pasiekti vienybės. Tai turi būti branduolys, prie kurio prisijungs likusi Europa“.
Po pralaimėjimo prie Stalingrado, J. Goebbelsas 1943 metų vasario 15 dieną visiems reichsleiteriams, gauleiteriams ir propagandos vadovams išsiuntė slaptą aplinkraštį, kuriame skatino aktyviai diegti „naują, europinį vokiečių užsienio politikos įvaizdį“. Pasiremdamas A. Hitlerio 1943 metų sausio 30 dieną pasakyta kalba, J. Goebbelsas priminė, kad nacionalinių socialistų kova turi labai didelę reikšmę ne tik Trečiajam Reichui, bet ir visai Europai. Dėl to vokiečių santykiai su Europos tautomis, taip pat ir gyvenančiomis Rytuose, turi remtis šiomis nuostatomis:
1. Pergalei kovoje su komunizmu pasiekti turi būti mobilizuotos ne tik visos vokiečių tautos, bet ir užimtų kraštų tautų, taip pat ir Rytų Europos, jėgos.
2. Propagandinėje veikloje būtina akcentuoti, kad Adolfo Hitlerio pergalė yra visos Europos interesas.
3. Dėl to nedera žeminti ir niekinti kitas tautas. Negalima, atkreipė dėmesį J. Goebbelsas, vadinti Rytų tautas „galvijais“, „barbarais“ ir po to tikėtis iš jų suinteresuotumo Trečiojo reicho pergale. Atsargumas, formuluojant savo posakius, padės išsaugoti vokiečių kraujo ir pasiekti pergalę.
Trečiojo Reicho propagandos ministerija metė šūkį: „Europiečiai prieš rusų bolševizmą“. Būtent nuo to momento nacionalsocialistinėje Vokietijoje pradėti ruošti planai, siekiantys apjungti Europą, nukreiptą prieš Rusiją. Trečiojo Reicho nacionalsocialistinių lyderių tarpe pirmuoju ir ilgą laiką bene vieninteliu „suvienytos Europos“ šalininku buvo NSDAP ideologas reichsleiteris Alfredas Rozenbergas.
„Europinė federacija“
Kitų metų kovo 21 dieną užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas paruošė A. Hitleriui skirtą dokumentą, kuriame buvo deklaruojama būtinybė steigti „Europinę federaciją“. Iš pradžių į ją buvo numatyta įjungti Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Daniją, Norvegiją, Suomiją, Slovėniją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Kroatiją, Serbiją, Graikiją ir Ispaniją. Federacijos įsteigimas turėjo įvykti Ostmarko (taip buvo vadinama Austrija) teritorijoje – Zalcburge arba Vienoje. J. von Ribbentropo manymu, federacijos įsteigimas galėjo išspręsti visą eilę problemų, tarp jų – įtraukti į Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje neutralias valstybes – Švediją, Portugaliją ir Turkiją. Tačiau pagrindinis „Europinės federacijos“ tikslas buvo jos priešpastatymas bolševikinei Rusijai.
Pokarinės Europos konfederatyvinės sandaros idėja pirmą kartą aiškiai nuskambėjo „Ribbentropo biuro“ tarnautojo profesoriaus Alberto Haushoferio laiške Vokietijos užsienio reikalų ministerijai 1941 metų lapkritį. Laiško pagrindinė mintis buvo ta, kad karo, greičiausiai, nieks nelaimės. Po karo išliks jau egzistuojančios erdvės: anglų-amerikiečių bendrija, Japonija su savo įtaka Rytų Azijoje, Didžiosios Rusijos azijinis branduolys nuo Volgos iki Uralo ir Baikalo. Vokietija išlaikys savo įtakos zonoje Europą. Profesorius A. Haushoferis įvardijo svarbiausią Vokietijos tikslą: pasiekti anglosaksų atsisakymo kištis į Europą.
Pagal A. Haushoferį, vadovaujamas Reicho kontinentas turėjo būti federacija, susidedanti iš trijų valstybių grupių. Pirmoji – Estija, Latvija, Lietuva, Slovakija, Kroatija ir, galbūt, Serbija turėjo būti prijungtos prie Vokietijos. Antrą grupę sudarytų sąjunginės valstybės: Vengrija, Rumunija, Bulgarija, esant tam tikrom sąlygom – Suomija, Graikija, Ukraina ir, kraštutiniu atveju, – Kaukazo sritys. Trečioje grupėje buvo numatyta apjungti Švediją, Norvegiją, Daniją, Šveicariją ir Italiją. Už planuojamos Europos ribų lieka Prancūzija, Belgija, Olandija, Ispanija ir Portugalija. Profesorius A. Haushoferis laikė šias šalys „anglų-saksų pasaulio Trojos arkliu“.
Tačiau nežiūrint daugybės argumentų, pateiktų „Europinės konfederacijos“ įsteigimo naudai, A. Hitleris ryžtingai atsisakė realizuoti pateiktus projektus.
Visgi užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas nutarė nesustoti tobulinant „europinį projektą“. Jis ketino sujungti du iš pirmo žvilgsnio nesujungiamus projektus: nacionalinį socialistinį Didįjį germanų Reichą ir federalinę Europą. Tačiau šie du projektai turėjo vieną bendrą esminį bruožą – antirusišką kryptį, kuri sėkmingai, nežymiai pakeitus „autorystę“, realizuojama XXI amžiuje.
Ypač slaptas „Europinis komitetas“
Užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas neatmetė galimybės savo ministerijoje įsteigti „Europinį komitetą“. 1942 metų rugsėjo 26 dieną buvo pagarsintas šio komiteto projektas ir vienam SS karininkui buvo pavesta atlikti šio sumanymo įvertinimą.
1943 metų balandžio 5 dieną atsiranda taip vadinamasis „Europinis komitetas“, į kurio sudėtį, apart J. von Ribbentropo, įėjo dar keturiolika diplomatų. Komiteto darbas buvo užslaptintas, tik yra žinoma, kad jis buvo padalintas į tris darbines grupes. Pačioje užsienio reikalų ministerijoje tik vienetai žinojo apie šio komiteto egzistavimą. Galima spėlioti, kad J. von Ribbentropas, nežiūrint A. Hitlerio draudimo, kartu su SS reichsfiureriu ir vokiečių policijos vadu Heinrichu Himmleriu, ruošė „Europos sujungimo“ projektą.
Iš pat pradžių „Europinis komitetas“ pradeda kurti „valstybių europinės sąjungos“ projektą. Metamas šūkis, kad Europa privalo vienytis, jeigu ji nenori galutinai netekti savo geopolitinės reikšmės.
1943 metų rugsėjo 9 dieną buvo paruoštas dokumentas, kuriame buvo 17 tezių. Buvo pažymima, kad „Europos suvienijimas yra istoriškai neišvengiamas procesas“, kad suvienytos europinės tautos turi suformuoti „vieningą frontą prieš bolševizmą“ (XI tezė). Buvo viešai paskelbta, kad vokiečių kraujo per daug pralieta, todėl su TSRS turi kovoti visa Europa. Kitoje tezėje rašoma: „Atkaklioje kovoje dėl Europos ateities mes esame priešakiniais kovotojais dėl naujos, geresnės tvarkos, kurioje visos europinės tautos ras deramą vietą“.
Taip, kad dabartinė Europos Sąjunga, nori jinai šito ar ne, yra „valstybių europinės sąjungos“, užplanuotos vokiečių nacionalinių socialistų, pasekėja. Europinė integracija yra nepertraukiamas procesas ir jis prasidėjo esant nacionalsocialistams Vokietijoje valdžioje.
Bus daugiau
