- Reklama -
Darius Kuolys

Tokio diletantiškumo seniai neteko girdėti.

Turiu galvoje Lietuvos televizijoje šviežiai “iškeptą” neaiškios paskirties laidą “Sankirtos”. Naujųjų metų išvakarėse jos išradėjas ponas Darius Kuolys ryžosi didvyriškam žygdarbiui – nusprendė išaiškinti tautai, ką reiškia laisvė kaip sąvoka ir tikrovė, ir kas ji tokia išvis, ta laisvė, kad ją kur…

Į talką pasikvietė ne bet ką, o gyvus laisvės deklarantus ir signatarus – profesorių Aloyzą Sakalą ir rašytoją Kazį Sają.

Nė nepasiaiškinęs, kaip jis pats ir jo prelegentai suprant l a i s v ė s sąvoką, vedėjaujantysis visų pirma paprašė paryškinti, kur esančios laisvės, kaip tokios, ribos. Klausimas buvo skirtas profesoriui A.Sakalui, tad atsakymas neužtruko: laisvės ribas nustato įstatymas! Šventa, klasikinė teisybė. Gal kiek ir banaloka, bet paklaustas bent tiek privalai pasakyti.

O ką tuo klausimu galėtų mums pabyloti dramaturgas K.Saja?

Kiek pasimuistęs ir reikšmingai kostelėjęs, jis pareiškė, kad vardan išsamaus atsakymo, pasitelksiąs žydiškus anekdotus ir šios kilmės klasikus.

Chm…Nors nemažiau fundamentaliai laisvės problematiką yra aptarę ir kitų tautybių „aksakalai”, kaip antai Hegelis, Kantas, J.P. Sartre’as, ar mūsų pačių iškilūs mąstytojai – A.Maceina, S.Šalkauskis, V.Gustainis, o esmingiausiai ir išsamiausiai, mano galva, gal jau ir pasaulinės filososfinės minties lyderis Arvydas Šliogeris savo puikiame veikale „Transcendencijos tyla”.

Tačiau seniai pedėm nuolankiai sulandsbergėjęs dramaturgas K.Saja, tikriausiai siekdamas įsiteikti už pakvietimą į laidą, nusprendė atsidėkoti jos šeimininkui ir uoliam rėmėjui Dž.Sorošui, cituodamas tik Dievo išrinktosios tautos atstovus.

Ypač daug garbės jis pabandė suteikti Z.Froidui, kuris l a i s v ę, esą, kildino iš pasąmonės arba kiekvieno žmogaus smegeninės, bet labiausiai to, kas vardu l i b i d o, – šią prielaidą signataras patvirtino energingai baksteldamas sau į klyną, arba dar lietuviškiau tariant – į tarpkojį, ten, kur paprastai tūno vyriškos genitalijos.

Nors tokios „psichoanalizės” kūrėjo mokinys K.G.Jungas, kaip vienas iš analitinės psichologijos pradininkų, šiuos savo mokytojo paistalus yra ryžtingai paneigęs, besąlygiškai pritariant laidoje pacituotam Erichui Fromui, individualiosios psichologijos autoritetui Alfredui Adleriui, egzistencincialistinės – Viktorui E.Frankliui. Tačiau dera pripažinti, kad nevrozinių ar šizofreninių kliedesių bei sapnų kildinimas iš pasąmonės, ypač meno žmonėms, dar ir šiandien tikrai tebeturi kolosalią reikšmę. Nors vadinamoji pasąmonė, tiesą sakant, tėra tik paveldėtų instinktų karalija, o visa kita – tai, kas žmogaus per jo gyvenimą patirta, pajausta, išgyventa ir įsiminta. Kitaip tariant, sąmonė ir atmintis, sąmonė ir kalba, yra tas pat. Tačiau aklai neigti froidizmą nedera, ši didžiulį pagreitį įgavusi labiau filosofinė teorija, buvo pamažu pripažįstama net katalicizme, ir ypač vadinamojoje psichosomatinėje medicinoje. Froidizmas padovanojo pasauliui siurrealizmą, kaip naują modernistinio meno srovę, o įsigalėjo jis ne tik kine, teatre, poezijoje,bet ypač vaisingai tapyboje (Salvadoras Dali). O po garsiojo A.Bretono siurrealistinio manifesto, šviesos greičiu paplito visuose pasaulio kontinentuose. Deja, net lietuviškoje politikoje, pateikiant kaip nesektiną paradigmą poną D.Kuolį ir jo prelegentą dramaturgą K.Sają.

Dar norėčiau priminti, kad Z.Froido mokymas apie vadinamuosius Edipo ir Elektros kompleksus – lytinę trauką sūnaus prie motinos, dukters prie tėvo, ir tuo pagrindu praktikuojama psichoanalizė, padarė daugeliui šeimų nepataisomą žalą: mat garsusis psichoanalitikas savo paties iškrypėliškiems geiduliams priskyrė visuotinybės statusą, tuo tik patvirtindamas seną kaip pasaulis tiesą, kad ir tarp iškrypėlių pasitaiko genialių žmonių.

Kad ir kaip būtų nesmagu priminti, ypač jo nepalenkiamiems gerbėjams, savo teoriniuose išvedžiojimuose apie sapnų paslėptą reikšmę Z.Froidas nusivažiavo iki visiško absurdo, įtikinėdamas priblokštas ne vien studentų, bet ir garbių aukštuomenės piliečių gausias auditorijas, kad kiekvieno iš jų susapnuotas lygiasienis namas – reiškia vyriškos lyties asmenį, kampuotas statinys – moterį su didelėmis krūtimis, vanduo – gimdymo kančias, o statūs pagaliai, skėčiai, oro balionai – erekciją, kaip ir dėžutė su brangenybėmis, girdi, yra moteriškų genitalijų simbolis. Na, o neduokdie, jei netyčia susapnuosi klibantį dantį, neišvengsi kastracijos kaip žiaurios bausmės už masturbaciją.

Taigi psichoanalizę laikyti mokslu – klaida. Vienas žymiausių Prancūzijos psichologų Paulius Fresas su jam būdingu lakonizmu yra paskelbęs tokį nekvestionuojamą verdiktą: „Psichoanalizė tai religija, o kad tikėtum, visų pirma privalu atsiklaupti”( Sigmund Freud. Vorlesungen zur Einfūrung in die Psichoanalyse Und Noe Folge. Frankfurt am Main. S.Fischer. Verlag. 1976. P. 436)

Manau, kad D.Kuolis šįsyk smagiai prašovė, pasitelkęs ne tuos oratorius.

Didžiausias LAISVĖS specialistas,ekspertas, žinovas ir nelygstamas altruistas, nesavanaudiškai iki šiol besirūpinantis Lietuvos žmonių gerove ir, būtent LAISVĘ, kaip tokią, mums tiesiog brukte įbrukęs, yra Vytautas Landsbergis. Pablusinėti laisvės temą labai įtaigiai ir vaizdingai galėjo A.Kubilius su savo uošviene, ponia R.Juknevičienė su vyru – Amerikos žydų kompanijos „Williams” (kartu su A.Abišala) konsultantu, arba nemažiau Lietuvai nusipelnę „patriotai” kaip I.Degutienė, J.Razma, G.Vagnorius ar S.Kaktys…

Stebėdamas laidą pastebėjau, kad D.Kuolys lyg ir privengia pateikti radikalesnių klausimų profesoriui A.Sakalui, daugiausiai leisdamas kalbėti dramaturgui. Profesorius iš prigimties laisvūnas, iškentęs gulago pragarus, tad paaiškinti tikros laisvės esmę ir prasmę galėjo be vargo, – bet tai pavojinga, gali nepatikti laidos fundatoriams… Ims ir susies su šiandiena, su vadinamųjų konservatorių saitais su pakaunės teroristais, siekiant valstybės perversmo ir jų „tatos” įtvirtinimo diktatoriumi.

Sankirta – ko nors susikirtimo vieta. Laidoje vieta, kaip tv studija, buvo, bet sankirtos – nė kvapo. Apie tokias mes, seni televizijos vilkai, sakydavome – ne laida, o bekraujė išdvasa.

O pakalbėti iš tiesų buvo apie ką.

Laisvė nėra tik abstrakcija, vien grynuolis universumas. Ji reiškiasi, atsiveria, pasirodo, gali būti visuotinai suprasta ir įvertinta. Tokiais atvejais galime pasakyti kiek jos turime, pakankamai ar ne. O gal ta laisvės savimonė tik iliuzija? Kas vienam – laisvė, kitam – vergovė ir kančia. Akivaizdi ir jos subjektyvi samprata, kylanti iš vadinamosios įgimtos laisvės pajautos. Gali būti, kad šalyje laisvas tik vienas, pasak Hegelio, o kiti – vergai. Baltarusijoje, Š.Korėjoje, Kuboje – tik vienas laisvas, diktatorius-tironas, kuris nei pats gyvena, nei kitiems leidžia.

Ir demokratinėje valstybėje “laisvūnų” daug, skęstančių beprotiškoje prabangoje. Jie tikrai laisvi pasirinkti bet ką – net nuobodulį, kaip nepakeliamą kančią. Ar mūsų vargo Lietuvoje tokių maža? Turint galvoje, kad faktiškai nė vienas didelis pramoninis objektas nebuvo privatizuotas skaidriai, galime paklausti, kur dingo pavogti ir pasisavinti iš to milijardai litų ar dolerių, galiausiai kokiomis dalimis buvo išsidalintas beprotiškas pelnas iš amžiaus aferų – “Lietuvos kuro”, parduoto už vieną litą, arba to paties “Telekomo”, pusvelčiui ciniško likvidavimo? O ta pati, niekada neišnyksianti iš lietuvio atminties “Mažeikių naftos” kriminalinė savo esme machinacija – veltui, dar ir primokant nusususiai Amerikos žydų kompanijai ne vieną milijardą mūsų tautos pinigų, kai jų taip dramatiškai tuo metu stigo, nes valstybė buvo atsidūrusi ant defolto pragarmės?

Taigi laisvė turi daug profilių, ne vien tik psichologinį-subjektyvų.

Egzistuoja dar ir politinė,ekonominė, verslo, socialinė, sąžinės laisvės sampratos. Galima būtų pasakyti, kad kiek žmonių, tiek skirtingų laisvės vertinimų ir jos suvokinių. Juolab, kad laisvė kaip sąvoka, priklauso vadinamųjų konceptinių, ginčytinų klausimų grupei.

Patį Laisvės žodį yra prakeikęs POETAS.

Ir pagrįstai. Nes Laisvės kaina nelygstama, baisi, už ją guldė galvas milijonai žmonių.

Kad Darius Kuolys imtųsi nagrinėti tokius dalykus, nėra ko tikėtis.

Tačiau šia proga atsiranda labai principingas klausimas: ar pakankamai skaidriai skirstomos galimų laidų pozicijos? Kas čia lemia – politinės simpatijos, pinigai, ar dar kokie visuomenei nežinomi dalykai? Ar ne vieno žmogaus, paties generalinio direktoriaus K.Petrauskio “parėdymu” parenkami tik kategoriškos nuomonės, kaip paskutinės tiesos instancijos, turėtojai.

Tokių prastų, dar kažkada televizijos priešaušryje, taigi anuomet, dar sovietmečiu, iš vargo neišradingai kuriamų pseudoautorinių laidų tebėra LTV programose ir daugiau, jos tai atsiranda, tai išnyksta, nuolat kartojasi.

Kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad tokios paslaugos teikiamos tik būsimiems tautos „šviesuoliams“ vardan savireklamos, kaip kad, pavyzdžiui, yra su dar viena pozicija, nuobodžia ir niekam nereikalinga laida “Be pykčio”, padovanota aikštingam ir visažiniui profesoriui Leonidui Donskiui?

Dievaž, jau baugu net orkaitę praverti – ar tik ir iš ten nepasigirs šių dviejų nepakeičiamų politikos ir kultūros entuziastų įsakmios bekompromisinės nuomonės, kaip spręsti Tą ir Aną, Šitą ir Kitą, Joną, Petrą ir Mikitą…

Albertas Ružas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!