Pamąstymai apie Lietuvos teisėsaugos ir nusikalstamo pasaulio bendradarbiavimą

0
7
- Reklama -
Daug triukšmo, mažai rezultatų. Taip galima apibūdinti V.Grigaravičiaus vadovavimo policijai laikmetį

Mums rašo

“Karšto komentaro“ internetinėje svetainėje perskaičiau informaciją, kad Kauno „daktarų“ grupuotė Kauno rajone stato cheminių reagentų gamyklą, kurioje gamins langų valiklį ir kitokias chemines medžiagas.
Lietuvoje turbūt mažai kas žino, kad po langų valiklio priedanga yra gaminamas pilstukas, tad nutariau apie tai parašyti ir supažindinti „Karšto komentaro“ skaitytojus. O kadangi esu teisininkas, todėl negaliu nepasidalinti savo įspūdžiais ir apie Lietuvos teisėsaugą.

Rašyti apie senus įvykius nepatartina, nes anos dienos žinios nelaikomos naujienomis. Galiausiai jos jau nieko nedomina. Vis dėlto bėginėjimas vien naujienoms iš paskos pateisinamas tik bendram žiniasklaidos darbe, amžina tyla apie rezonansinių bylų baigtį mažiau priimtina. Žmonėms rūpi ne vien tik pradiniai teisėtvarkos veiksmai, bet ir galutiniai rezultatai, ir šie turėtų būti kada nors pranešti.

Suprantama, toks teisėtvarkos darbo atskleidimas kartais tampa problematiškas, ypač kada tai susiję su ilgalaikiais tyrimais. Pavyzdžiui, kada teisėtvarkos pareigūnai tiria alkoholio ir narkotikų kontrabandos užkulisius. Aišku, jie laikas nuo laiko sulaiko vieną ar kitą veikėją ir uždaro kai kurią amfetamino gamybos laboratoriją, ir tada apie tai garsiai praneša visuomenei. Taip pat akivaizdu, kad jie tuo pačiu laiku privalo ir toliau tęsti operatyvinę veiklą, ir ją būtina atlikti slaptai. Todėl vis pranešama, jog dirbtinai skubinti tyrimus negalima, pareigūnai dirba savo darbą, kruopščiai renka įkalčius, tad „padėtis kontroliuojama“: jie tuoj „prisikas“ prie pačių šių nusikaltimų organizatorių. Bet paskui žiniasklaidoje seka informacijos štilius ir tyla, iki kol visuomenė pamiršta, apie ką visa tai buvo.

Visuomenės negali tenkinti tokie amžinai besitęsiantys tyrimai be apčiuopiamų rezultatų, nes ji daugiausiai kenčia nuo nusikalstamos veiklos. Pilstuko ir kitų kontrabandinių prekių kiekis kažkodėl vien auga, o amfetamino bei kitų narkotinių medžiagų plitimas jau tapęs neginčijamu maru. Todėl policija turėtų daugiau rūpintis šios nusikalstamos veiklos pažabojimu. Mažam krašte, kuriame tokių prekeivių skaičius negali būti per didelis, teisėtvarka vis dėlto turėtų geriau susidoroti su šiais nelegaliais verslais. Todėl visuomenė gali pradėti tai suprasti kaip vien pareigūnų neveiklumą ir nesugebėjimą susidoroti su užduotimi. O kai tokie tyrimai tęsiasi ilgus metus be jokio ženklo, kad kas nors artimu laiku pasikeis į teigiamą puse, visuomenė net gali pareikalauti ne tik eilinių tyrinėtojų, bet ir pačių vadų pakeitimo.

Bet visa tai dar būtų daroma be pykčio. Vis dėlto tokia amžina tyla be apčiuopiamų rezultatų savaime gali sukelti ir įtarimus net apie tyrinėtojų bendradarbiavimą su tais, kuriuos jie neva gaudo. Tai, be abejo, jau kraštutinė išvada, kuriai vis būtina turėti svaraus pagrindo.

Karti patirtis rodo, kad toks pavojus visai realus.

Ne per seniausiai paaiškėjo, jog vienas garsus kontrabandininkas vežė kontrabandines prekes net aštuonerius metus iki tol, kol jis pagaliau buvo sulaikytas. O tada jis buvo areštuotas ne dėl mūsų pareigūnų kruopštaus darbo, bet vien todėl, kad užsienio teisėtvarkos tarnybos to pareikalavo.

Net paprastam žmogeliui aišku, kad vien aštuonerių metų sėkmingos veiklos faktas byloja, kad šis veikėjas turėjo arba stebuklingą laimę, arba pačių teisėtvarkininkų paramą.Ir tada paaiškėjo, kad visus tuos metus jo draugai teisėjai valė jam kelią per teisėtvarkos brūzgynus.

Ar pavyks Lietuvoje sumažinti nusikalstamumą?

Tačiau klausimas vis lieka, ar tai buvo vien teisėjai. Toks gelbėjimo darbas reikalauja ir kitų, kurie galėtų daryti įtaką padėčiai.

Tad šiai galimybei būtina skirti pakankamai dėmesio. Kitaip gali atsitikti taip, kad visas teisėtvarkos darbas bus paverstas niekais ir visuomenė turės kautis su policija, kuri jau dirba ne jos naudai.

Ši bendradarbiavimo su nusikaltėliais šmėkla turbūt geriausiai įsitvirtinusi kontrabandos versle. Tad ir kyla opus klausimas, kiek ji praplitus ir kaip aukštai policijos valdyboje ji įsitvirtinus. Akivaizdu, kad be pačių vadų globojimo, pritarimo ir palaimos, paklydę pareigūnai vis dėlto turėtų būti daug greičiau atskleisti ir pašalinti iš tarnybos.

Todėl didžiausia bėda turbūt yra gan perdėtas policijos darbo slaptumas.

Tai gal visai tinkama VSD veiklai, bet vargu ar tai turėtų būti ir viešos policijos bruožas. Policija gi dirba tiesiogiai visuomenei, tad jai būtina išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Todėl policijai būtina kartas nuo karto atskleisti, ką ji daro ir kaip jai sekasi. O tas paprastai daroma su žiniasklaidos pagalba.

Operatyvinę veiklą turėtų geriau prižiūrėti tinkami Seimo komitetai, nors tas dar vis neįgauna jokios realios formos. Tada nors paaiškėtų šios policijos tarnybos tikras efektingumo koeficientas, nors tai turbūt sukeltų ir tam tikrą pavojų pačiai šiai organizacijai, ypač jos vadams.

Be abejo, niekas neprašo absoliutaus nusikalstamumo panaikinimo krašte – tai jau būtų utopinė svajonė. Tačiau rūpesčiai apie policijos efektingumą visai realūs ir jie didėja.

Nusikalstamumas Lietuvoje turėtų būti sulaikomas iki pateisinamo lygio, o visi svarbesni nusikaltėliai turėtų būti sugaudyti. Tai būtų žingsnis į priekį, jei policijos pareigūnai kada nors sugebėtų sulaikyti nors vieną kitą užsakovą jos tirtose rezonansinėse bylose, nes tada neatsirastų visokie mažiau ar daugiau pagrįsti priekaištai, kad ji vien gaudo „pieškas“, o stambesnius užsakovus dengia.

Deja, plačiau rašyti apie šiuos dalykus neleidžia Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos taisyklės. Tokie spėliojimai lieka vien paskalų rinkiniais, o ne naujiena iki tol, kol atsiranda konkreti byla. O bylų, kurios sukurtų tinkamą pagrindą tokius įtarimus aprašyti, retai atsiranda, ypač kada, kaip manyta, padėtis atidžiai „valdoma ir kontroliuojama“. Tad blogo žodžio apie policiją paprastai neišgirsi, žurnalistai vengia „šmeižto“ bylų.

Dar daugiau, prisiekus naujam VRM ministrui, naujam generaliniam komisarui, pagal neparašytas politikos taisykles jiems būtina duoti nors 100 dienų apsišilti. O buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, kuris valdė policiją septynerius metus, jau irgi kaip ir tampa neliečiamas. Gi žmogus, kuris nebuvo laiku pagautas, laikomas nekaltu, todėl apie jį privaloma rašyti tik gerai arba susilaikyti.

Vis dėlto šiomis dienomis atsiranda šioks toks plyšys, nes sklinda gandai, kad ponas Grigaravičius jau planuoja tapti senos gvardijos partijos kandidatu į Seimą. Tad jo oponentai, turbūt buvusieji draugai, pradeda jam kasti duobę, publikuodami visokius jo pokalbių įrašus, neva rodančius jo juodąją pusę. Tad vėl tapus viešu žmogumi, rašyti apie Grigaravičių vėl leidžiama. Todėl turbūt verta sugrįžti į jau pamirštus laikus ir dar kartą pagvildenti kai kuriuos įvykius iš jo vadovavimo laikų, kurie kaip tik kelia tokius įtarimus apie policijos gausų bendradarbiavimą su nusikaltėliais.

Ekskursas į Grigaravičiaus laikus

Prieš keletą metų netikėtai nudundėjo pono Grigaravičiaus pranešimas, jog buvo sulaikyti du Kauno ekonominės policijos viršininkai, kurie neva „kontroliavo“ Kaune jau kelerius metus klestintį pilstuko, gaminto iš stiklo valiklio, verslą. Toks pranešimas, be abejo, sukėlė ne vien tik svarius įtarimus, bet ir sudarė svarų pagrindą apie tai rašyti.

Esant normalioms sąlygoms, tokia jo atskleista byla būtų buvusi žurnalistų ištampyta ištisai ir išilgai. Bet žiniasklaida Lietuvoje rašė apie ją gana atsargiai, tarsi bijodama prie jos prisiliesti.

Be abejo, byla buvo sudėtinga ir pilna painiavos. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad šie du pareigūnai buvo apkaltinti ne tuo, kad jie tiesiogiai dalyvavo šiame nelegaliame versle, bet tik kad jie neva viršijo tarnybinius įgaliojimus, išsiveždami per kratas kompiuterius, kuriuose esą buvo įdiegtos piratinės programos. Todėl žurnalistai turėjo prieiti prie išvados, jog šis tyrimas tuoj virs vien kova prieš muzikos piratus.

Reikėtų konstatuoti, jog ir tuo laiku normalių sąlygų nebuvo, todėl žiniasklaida akivaizdžiai nebuvo pasiryžusi daug rašyti apie šiuos policijos vidaus nesusipratimus, negavus papildomų instrukcijų.

Būdama iš esmės verslas, žiniasklaida visuomet buvo apipinta griežtais komerciniais reikalavimais, todėl ji gerai suprato, kad bet kokie nukrypimai nuo jai paruošto scenarijaus gali gana skaudžiai atsiliepti jos kitiems užsakymams. Todėl ir tą kartą ji ryžosi spausdinti tik tiek, kiek jai buvo pateikta į rankas. O kada ši byla pasisuko kita kryptimi (matyt, įvyko derybos, ir buvo pasiektas susitarimas), žiniasklaidai net nebuvo pranešta apie šias naujas detales. Tad ji vien susilaikė apie tai toliau rašyti ir todėl ji apskritai nutylėjo šios bylos galutinius rezultatus, o ši byla kartu su visomis jos keliančiomis užuominomis liko nustumta į užmirštį.

Tačiau tai nė kiek nenuramino tų, kurie šiuos dalykus atidžiau tuo laiku stebėjo. Juk ne tik gandai apie policijos dalyvavimą pilstuko versle sklido jau gerą dešimtmetį, bet tai jau irgi nebuvo pirmas atvejis, kada Kauno ekonominės policijos viršininkai buvo pakliuvę dėl panašios veiklos.

Prieš keletą metų buvęs Kauno ekonominės policijos antras pavaduotojas Mindaugas Silickis buvo apkaltintas tuo, kad neva jis irgi „kontroliavo“ pilstuko verslą Kaune.

Taigi Kauno ekonominės policijos ryšiai su pilstuko gamintojais buvo jau kartą išryškėję, ir jie turėjo būti gerai žinomi ne vien tik Grigaravičiaus „operatyvininkams“, bet ir visoms kitoms teisėsaugos tarnyboms. O kadangi ponas Grigaravičius buvo tiesiogiai atsakingas už šios ankstesnės bylos tyrimą, šie duomenys, be abejo, irgi turėjo būti jau gerai žinomi jam pačiam.

Tačiau kaip dažnai atsitinka bylose, iškeltose teisėtvarkininkams, šios ankstesnės bylos baigtis irgi buvo gana netikėtina. Visiems kitiems šios aferos dalyviams, taip pat stambiems Kauno teisėtvarkos pareigūnams, buvo suteiktas liudininkų statusas – neva užtikrinti, kad jie liudytų prieš Silickį. Bet pasėdėjęs porą metų kalėjime, Silickis tada neva pasikorė. Todėl visi, likę gyvi, buvo išteisinti, išskyrus vieną nevykėlį, kuris nesugebėjo suvaldyti liežuvio. Šis atsirado teisiamųjų suole, gausiai apipūstas šmeižto bylomis kaip tik tų pačių aukštas pareigas užimančių veikėjų, apie kurių dalyvavimą šioje kontrabandos aferoje jis buvo prabilęs.

O po to pilstuko verslas vėl suklestėjo. To turbūt reikėjo ir tikėtis. Kontrabandos tyrimai vėl buvo atiduoti į ekonominės policijos rankas. Gausiai išsiplėtė ir langų ploviklio gamyba, iš kurio buvo gaminamas pilstukas (bet apie tą vėliau). O kadangi šio ploviklio gamyba buvo laikoma legaliu verslu, teisėtvarkos pareigūnai nesiryžo net sekti, kur šis ploviklis buvo vežamas ir kam jis buvo parduodamas, nes, pasak pareigūnų, tai būtų pažeidę šių pirkėjų teises.

Ką sako „liaudies balsas“

Vis dėlto yra „liaudies balsas“, kuris retai kada linkęs nusileisti aukštesniems autoritetams. Mat Kaunas pasižymi savo gatvės išminčiais, kurie atidžiai seka policijos veiksmus. Jie neva viską žino, tarsi jie būtų patys dalyvavę šiame kontrabandos versle ir asmeniškai pažinoję visus jos dalyvius. Todėl jų šios padėties įvertinimai liko kiek kitokie. Verta pasiklausyti.

Pono Grigaravičiaus viešas pranešimas, kad šis pilstuko verslas vėl tapo valdomas Kauno ekonominės policijos vadų, buvo jiems sukėlęs daugiau klausimų, negu davė atsakymų. Didžiausia neįminta mįslė buvo ta, kodėl staiga pas poną Grigaravičių atsirado toks ryžtas smogti šiems „verslininkams“? Grigaravičius gi niekada nebuvo pasižymėjęs kaip skriaudžiantis „savus“, o šie neginčijamai buvo „savi“, glaudžiai susieti su jo grupuote. O papildomas klausimas buvo: kodėl buvo sulaikyti tik du? Gi tai – tik lašas Kauno marėse!

Todėl buvo išsakytos įvairios nuomonės. Kaip vienas pastebėjo: „Gal ir tiesa, kad Grigaravičius – išmaniausias iš visų. Tad ir nekeista, kad jis dabar smogė sau per kepurę, mėgindamas užbėgti įvykiams už akių. Tačiau įpusėjo „nauji laikai“, kuriuose užkulisiniai susitarimai jau negarantuoja išsilaikymo pozicijose. Vis daugiau pradeda reikštis visuomenė, todėl jos užtarimas irgi tampa būtinas.“ (Pareiškėjas turėjo omenyje Grigaravičiaus jau ir tada puikiai išvystytus viešų ryšių gabumus.)

Šie analitikai nematė jokio didvyriškumo Grigaravičius veiksmuose ir matė dar mažiau noro stabdyti pilstuko srautus. Pagal jų turimus duomenis, Grigaravičius galėjo smogti šiems uniformuotiems nusikaltėliams jau šimtą kartų, tačiau ankščiau vis atsukdavo jiems vien aklą akį. Tad jų išankstinė išvada buvo ta, kad tai, kas įvyko, galiausiai buvo tik laikinas nesusipratimas, ir todėl jie nesitikėjo sulaukti jokių esminių pokyčių.

Bet pati padėtis buvo įdomi. Tad išminčiai ir tą kartą konstatavo, kad vien numarinti bylą būtų buvęs negudriausias taktinis ėjimas. Grigaravičiui reikėjo rasti nors porą kaltų. Bet visai kitas klausimas, ar buvo būtina sodinti pačius šio verslo organizatorius? Tas gi būtų atskleidęs per daug siūlelių, ir padėtis tada būtų tapus nevaldoma. Todėl jie lažinosi, kad bendram labui bus gale paaukota tik sauja pėstininkų.

Gatvėse buvo kalbama, jog šių pareigūnų sulaikymas galėjo įvykti tik todėl, kad kas nors nesumokėjo jam paskirtą duoklę ir pateko į nemalonę. Tai turbūt netiesa, bet taip buvo sakoma. Ir, pasak išminčių, todėl ir buvo smogta. Be to, atsirado ir būtinybė kuo greičiau nuplauti teisėsaugos suterštą mundurą – gi reikėjo atsiskaityti ir visuomenei (nes buvo jau kalbama, kad jei visi įtarimai pasitvirtintų, reikės ne vien tik keisti vadus, bet ir kai kuriuos iš jų „pasodinti“).

Taigi padėtis vien komplikavosi, nes, jei tiesa, kad nemažai pareigūnų pelnydavosi iš šio verslo, tada turėjo atsirasti ir žingsnių iš jų pusės kaip nors išsaugoti šį jų pajamų šaltinį. Tad vargu ar jie būtų vien sutikę sudėti ginklus ir padėti „sodinti“ savo pakliuvusius bendrus. Todėl galėjo ir įsiliepsnoti nuožmi kova, aišku ne už tiesą, bet už būvį.

Žmogus nebūtinai turi būti pusiau kurčias ir aklas, kad neįtartų, jog šiame Grigaravičiaus sukurtame veikale įvyko kas nors ne taip – nors ne tai, ko reikalautų normalus teisingumas. Klausimai išties painūs ir sudėtingi: gatvėse informacija apie Kauno policijos dalyvavimą šiame nelegaliame versle sklido dešimtmetį, o Grigaravičių tai neva pasiekė tik paskutiniu metu. Todėl nešioti Grigaravičių ant rankų būtų kiek per anksti, nes irgi sakoma, kad per tą laiką buvo paleista į apyvartą milijonai litrų kaip tik šių pareigūnų gamybos pilstuko, o tik paskutiniu laiku buvo imtasi konkretesnių žingsnių neva ją sustabdyti. Tai nerodo jokios skubos užkirsti nei pilstuko srautų, nei iš jų uždirbtų pajamų.

Ne visas šias bėdas buvo galima „prisiūti“ vien Grigaravičiui! Jį net reikėtų užjausti, nes ne visi svertai buvo jo rankose! Juk visi teisėsaugos globėjai dar buvo balnuose ir tik jie galutinai spręsdavo tokius reikalus!

Tad nebūtina vien mušti Grigaravičių. Reikėtų pripažinti, kad tai būtų buvus nepavydėtina padėtis bet kokiam vadui atsirasti. Net ir tokiam ryžtingam generaliniam komisarui, kaip Grigaravičius, vargu ar lengvai galėjo atsirasti pakankamai ryžto paviešinti visas jo pavaldinių nuodėmes. Pagal įprastą praktiką, bet kuris išmanus vadas būtų jau sau įsirašęs nedarbingumo lapelį ir kurį laiką pasitraukęs į jo mėgstamiausią sanatoriją (o gal, šiuo atveju, į jo slaptą butą.). Bet generalinio komisaro pareigos reikalavo iš jo didesnio ryžto, negu jis rodė. Jam buvo būtina kovoti su negerovėmis teisėsaugos tarnybose. O jei kuris padalinys buvo jam ir tiesiogiai nepavaldus, jis gi galėjo nuskubėti pas savo ankščiau minėtus užtarėjus ir pasiskųsti, kad šie įvestų tinkamą tvarką. O jei šie būtų jo neišklausę, jis gi galėjo pasidalinti savo įtarimais net su pačiu Prezidentu!

Tačiau, kaip dabar jau tampa akivaizdu, per jo valdymo laiką pilstuko tvanas nė kiek nebuvo sumažėjęs, o tvarkos išties nebuvo.

Kauno išminčių galvosūkiai

Kauniečiai niekada nepasižymėjo savo patiklumu, todėl jiems dar vis vaidenasi visokie sąmokslėliai. Jie dar vis tiki, kad nė vienas žvirblis nebuvo nukritęs nuo šakos be Partijos raštiško sutikimo. Tad nors kai kurie iš jų jau pripažįsta, kad Partija jau pakvaišo ir žlugo, jie vis tiek ir toliau įtaria, kad grupuotės, kurios susikūrė iš šios Partijos įvairių padalinių, dar vis teikia visiems žvirbliams instrukcijas.

Įsitikinę, kad ne daug kas pasikeitė nuo „anų laikų“, jie dar vis stengiasi skaityti tarp eilučių ir ieško ryšių tarp net visai nekaltų dalykų. Todėl, be geresnio paaiškinimo, kauniečiams vis dar vaidenasi „stogai“ ir „instrukcijos iš viršaus“. Todėl jiems visai nesuvokiama, kodėl iki šiol taip puikiai veikiantis teisėtvarkos „stogas“ turėtų staiga ištižti ir pradėti irti.

Taigi panašumai tarp tada ir dabar – gana ryškūs, todėl jie nebuvo linkę mesti akmenį į Grigaravičiaus daržą (bent ne atvirai). Jie buvo pasiryžę ramiai sulaukti šios sistemos baigties, todėl kauniečiai ėmėsi narplioti ne tik šio, bet ir kitų panašių įvykių peripetijas, ieškodami silpnų vietų ir skilimų.

Jiems irgi nebuvo svetima tokių įvykių įprasta dinamika, todėl net mažiausi kriuksėjimai jiems daug ką reiškė. O jie jau seniai buvo pastebėję, jog sena gvardija slysta, laikosi tik už nagų, tad persitvarkymai jėgos struktūrų piramidėse turėtų jau kada nors prasidėti, tik liko neaišku, kaip ir kada tai įvyks.

Todėl Kauno išminčiai suko galvas apie tai, kas jau buvo pasikeitę: ogi prieš gerus metus svarbiausias senos gvardijos globėjas staiga buvo prametęs savo kėdę, o tas tada išmušė iš balno ir šios gvardijos „pilką kardinolą“, kuris iki tol iš esmės vadovavo visai teisėtvarkai. O tada gi tapo akivaizdu, kad reikalai pradėjo čiuožti į visas puses!

Išminčiams buvo svarbūs ne tik atsitiktiniai įvykiai, kaip vienas kitas areštas, bet ir šio proceso gamtiniai reiškiniai. Šie seno raugo veikėjai vadovavo policijai jau penkiolika metų, neįleisdami kitų ne iš savo siauro rato. Todėl pasikeitimai šiose struktūrose dirbtinai įstrigo, susikūrė neįveikiamas monolitas, tarsi paruoštas vadovauti visiems amžiams.

Tačiau laikas, kaip visuomet, nebuvo jiems gailestingas, todėl visi vadai paseno, jų jėgos tapo jau ne tos, kurios buvo ankščiau.

„Tai ką kalbėti apie šią geriatrinę grupuotę“, – buvo kartą prabilęs vienas iš žymiausių Kauno išminčių, Kazės sūnėnas. – „Jų era turės kada nors turės baigtis, vien gamta privers šį reikalą pajudėti. O tada kokie nors „jauni turkai“ ieškos tinkamos progos perimti jų gardžiausius pajamų šaltinius.“

Išminčiai buvo nutarę, jog kaip tik tai ir buvo įvykę per paskutinę ekonominės policijos krizę. Todėl tokie šių „turkų“ veiksmai reikalavo iš senosios gvardijos ryžtingų veiksmų juos numalšinti.

Bet po šio įvykio nieko daugiau neatsitiko. Kaip ir po Stalino mirties, viskas vėl grįžo į senesnes vėžes, sena gvardija ir toliau viešpatavo, o kontrabandos versle ir toliau veikė nematomas aštuonkojis, kuris puikiai tvarkė reikalus.

Kadangi išminčiai buvo nutarę, kad pokyčiai vis tiek turės įvykti, jie atidžiai pradėjo ieškoti koncepcinio rakto, kuris paaiškintų jų turimus duomenis. Tad jie galiausia palygino visa tai su ledkalniu, kuris nepasižymi staigiais judesiais, iki kol koks nors luitas staiga nukrenta į vandenį.

Ši analogija paaiškino tai, kas turbūt jau darėsi Kaune ir visoje Lietuvoje, nes tai parodė, ko reikėtų laukti.

Bet tada buvo nuspręsta, kad tai buvo tinkama tik šios vienos Kauno bylos laikotarpyje, nes šis ledkalnis liko užšalęs ir negimdė jokių naujų veiksmų. Atvirkščiai, net šis vienas nukritęs luitas tarsi buvo vėl grąžintas į savo vietą ir prilipdytas prie ledkalnio sienos. Ir tai tęsėsi jau ištisus metus.

„Geriau būkime su tuo, ką žinome!“, – pagaliau prabilo vienaakis Petras, kuris irgi buvo laikomas įžvalgiu šios srities žinovu. – „Kitaip pradėsime kalbėti kaip Social-Demokratai! Kauniečiai gi toli nuo kalnų, tad ši analogija su ledkalniu mums netinka.“

Pamąstę daugiau, kauniečiai apsistojo prie to, kas jiems buvo geriau žinoma – prie upės varianto ir padėties, kada valtis netikėtai užplaukia ant akmens.

Kad teisėsaugos valtis jau elgėsi gan keistokai, buvo jau visiems akivaizdu, tik liko numatyti, ar akmuo jau pradūrė dugną. „Vis dėlto kas nors vyksta“, – tuo laiku buvo įžvelgęs Zigmas, kitas žymus išminčių veikėjas. Bet visiems buvo aišku, kad pilstuko kiekis Kaune nė kiek nesumažėjo, atvirkščiai, jis vien tik nuolatos augo. Nė vienas iš jų daugiau netikėjo šviesaus rytojaus pasakomis.

Tad vienakojis, nuolat sergantis Juozukas, pirmas suriko: „O gal Grigaravičius vėl vien pokštavo, mėgino vėl pajoti ant balto arklio? Tad gal reikėtų laukti, kol vėl bus paskelbta apie kokį nors pasikėsinimą jo gyvybei?“.

Betgi Daktaras jau sėdėjo, o, pasak paties Grigaravičiaus, jis visus kitus nusikaltėlius jau seniai „kontroliuoja“. Išminčiams tai reiškė, kad jis juos visus neva jau turėjo savo kišenėje. Tad ir jų laukimas jiems patiems buvo kaip vėl aklas ėjimas be prošvaistės.

Tačiau ankstesnė ledo analogija daug kam buvo patikus. Kaip ir sena gvardija, išminčiai nebuvo ankščiau pastebėję formuojančio ledo ant upės. Gi per pastaruosius penkiolika metų pati gamta pasikeitė, klimatas aferoms atšalo, o tai, ką buvo galima daryti „laukinių rytų“ sužydėjime, jau tapo neįmanoma. Žmonės jau užsinorėjo tikros tvarkos, ne tik jos faksimilės!

Taip pagaliau atsirado visų lauktas akmuo, kuris išvertė Grigaravičių iš valtės. Aleksandrijos įvykiai reikalavo, kad kas nors prisiimtų atsakomybę. Tačiau nepripratęs būti atsakingas už nieką, Grigaravičius galiausiai nesuvokė padėties grėsmės ir atsakė, kad jis labai užimtas, neturi laiko gailėtis vaikų.

Tai neįtiko naujam VRM ministrui, kuris atstovavo naujai augančiam principingumui. Tad nežiūrint į grėsmę savo kėdei, šis, pagriebęs Grigaravičių už gerklės ir įspyręs kulnu į jo pilvą, nutarė kartu nusiridenti nuo kalno, ir taip pagaliau atplėšti Grigaravičiaus jau įaugusį sukibimą su generalinio komisaro postu.

Tik bėda, kad mūsų Prezidentas nesugebėjo atskirti to, kuris laiko principingumą aukščiau už viską, nuo to, kuris principingumo apskritai nepažįsta. Bet tą reikėjo numatyti, kadangi Prezidento patarėjai, jau ilgą laiką tarnavę šiai senai gvardijai, darė viską, kad taip atsitiktų.

Ar pavyks naujam komisarui pakeisti seną tvarką?

Taigi naujajam generaliniam komisarui teko labai sunki užduotis: jis privalo ištraukti policiją iš šio liūno ir įvesti drausmę, tinkančią Vakarų Europos šalių standartams. Tai reiškia, kad generalinis komisaras Telyčėnas turi pagaliau įvesti visas šių valstybių teisingumo ir žmogaus teisių koncepcijas ir tradicijas, tarp jų ir normalaus teisingumo sąvoką. Tad seni įpročiai, įsisavinti anoje santvarkoje, jau negali turėti vietos Nepriklausomos Lietuvos policijoje. Aferos, papildomi pajamų šaltiniai, įpročiai tarnauti sau, o ne Lietuvos piliečiams, turi baigtis.

Tačiau šito nebus įmanoma padaryta pataikaujant šiai senai gvardijai. Didžiausia bėda yra ta, kad gan visi aukšti vadai buvo paruošti O-bė-chė-es-o mokyklose, o Lietuvos policija nereformuota nuo pat jos įkūrimo. Todėl ji netraukia jaunų, geriau išsilavinusių žmonių, atvirkščiai – ji juos tik atstumia. Ir tai ne vien tik dėl varganos algos, bet ir dėl blogų darbo sąlygų, patrauklių karjeros laiptų nebuvimo ir vadų pašlijusių santykių su jų žemesniais tarnautojais.

Galima konstatuoti skaudžius faktus, bet tai dar nereiškia, kad dėl to senos gvardijos atstovai bus pasiruošę lipti nuo scenos. Normaliomis sąlygomis visa tai dar būtų vien natūralus kartos keitimas ir viskas baigtųsi neskausmingai vien su iškilmingais baliais ir medalių įteikimais.

Tačiau posovietinės eros erdvėje veikia kitos taisyklės: ištikimybė savo užtarėjams yra vertinama aukščiau, negu bet koks gabumas ar koks nors pasiaukojimas tautos ar visuomenės labui. Pastarasis – visai nebūtinas. Todėl šie pareigūnai vis buvo verčiami paklusti savo užtarėjų pavedimams. O šitie ne visuomet buvo skaidrūs ar net legalūs.

Bet neprisidėję prie šios grupuotės gerovės gerinimo, jie gi negalėjo daryti karjeros, o kitaip jie neturėjo jokių galimybių išsilaikyti net žemesniuose postuose. Tad per tuos visus ilgus metus kiekviename buvo susikaupę aibė mažų ir didelių nuodėmių, kurios, jei atskleistos, taptų vertos viešo pasmerkimo, pensijų praradimo ar net daugiau.

Ne, ne visi nuolatos nusižengdavo įstatymams, tačiau buvo tapusi praktika nieko nematyti, ypač reikaluose, į kuriuos buvo įsivėlę aukšti vadai ir jų užtarėjai.

Todėl bet kokios, net mažiausios permainos šiems pareigūnams ne tik nenaudingos, bet ir matomos – kaip žingsniai link prarajos.

Kol visi dar buvo „savi“ ir susieti tomis pačiomis vertybėmis, dar buvo galima tikėtis tam tikros diskrecijos ir net šiokios tokios paramos atvejuose, kada atsiskleisdavo net nepalankiausi duomenys. Bet kada pradeda veržtis į piramidžių viršūnes jau ne „savi“, kurie apskritai neišmokę paklusniai tarnauti bendram šios grupuotės labui, iškyla pavojus, kad šie mėgins užtikrinti sau ateitį „seniesiems“ pražūtingais būdais. Juk kiekvienas pareigūnas, palikęs postą, privalo perduoti kitam ne tik visus savo oficialius dokumentus, bet ir visas slaptas „papkes“, prikrautas gana jautrios „operatyvinės“ informacijos, dažnai net apie savo pusės ne visuomet legalius veiksmus. O tai – ne padėtis, dėl kurios nebūtų verta rūpintis. Tad pradėję ieškoti „tiesos“, jie net gali pradėti padeginėti „senuosius“ jų pačių darytais įrašais bei dokumentais.

Akivaizdu, kad tai jau darosi Grigaravičiaus atveju. „Teisingumo“ aukuras dabar jau tapo labai madingas, ir Grigaravičių kažkas mėgina pasvilinti jo paties surinktais įrašais.

„Laukinių Vakarų“ ir „Laukinių Rytų“ suartėjimas

Bet visa tai tik įžanga pagrindinei šio straipsnio istorijai: apie „kaubojus“ ir „Laukinius Vakarus“ ir apie šių „kaubojų“ mėgstamiausio „viskio“ tiekėjus. Mat jų produkcija pagaliau atsirado Lietuvoje kaip visų mėgstamas „pilstukas“, pagamintas iš stiklo valiklio.

Taigi šios temos glaudžiai susietos. Kauniečiai atlaidūs, bet jie nori nors paprasto teisingumo ir pagarbos. O seniai jau neradę bet kokio teisingumo, jie vis tik reikalauja nors pagarbos. Todėl juos piktina mūsų teisėsaugos tarnybų „nekaltos mergelės“ požiūris į patį pilstuko verslą, ypač tą, kuris pagaminamas iš stiklo valiklio.

Neginčijama, kad visuomet bus kuriamos gudrios legendos, kad būtų pridengtas nelegalus verslas. Tačiau nebūtina visuomet užkibti ant kiekvieno skersai pastatyto kablio. Todėl kauniečiams norėtųsi tikėtis, kad dabartinės policijos pareigūnai, gerai susipažinę su žinomais kontrabandos verslo metodais, vartojamais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, sugebės padaryti tinkamas išvadas. Nes pilstuko gamyba iš stiklo valiklio turi savo savotišką, bet gana trumpą istoriją.

Tai nereiškia, kad pilstukas nebuvo gaminamas visais laikais, bet tik kad jo gamyba iš stiklo valiklio atsirado ne taip jau seniai. Kaip ir visi kiti genialūs sprendimai, tai buvo pirmą kartą sumanyta Amerikoje.

Varginti skaitytojus istoriniais faktas paprastai nepatartina, bet ši istorija yra apie „kaubojus“ ir apie tradicijas, gimusias „Laukiniuose Vakaruose“. Todėl jos ryšiai su mūsų „Laukiniais Rytais“ atskleidžia tam tikrą kultūrinį panašumą ir duoda jiems daugiau spalvos.

Sovietiniais laikas degtinės gamyba ir bet kokio kito alkoholinio gėrimo buvo valdžios monopolis, iš kurio buvo renkamas karinis biudžetas. Tai išlaikydavo visą Raudoją Armiją. Bet atėjus naujiems laikams, Rusijos prezidentas B. Jelcinas 1992-tais metais nutarė panaikinti šią monopoliją ir leisti visas alkoholio gamyklas privatizuoti.

Kada pati Rusijos ekonomika pradėjo žlugti, kartu žlugo ir dauguma tokių privatizuotų vietinių alkoholių gamintojų. Tačiau degtinės paklausa nė kiek nebuvo sumažėjus, ir dėl to buvo pradėta importuoti iš užsienio didžiulius kiekius spirito į Rusiją ir jos kaimynines šalis. Daugiausia buvo importuojama iš Amerikos. Todėl Lietuvoje buvo atsiradęs ir „Rojalis“.

Mėgindama papildyti savo biudžetą ir kartu apsaugoti vietinius gamintojus, Rusijos valdžia pradėjo apmokestinti šį alkoholio importą vis didesniais tarifais, todėl staiga atsirado puiki proga užsidirbti visiems tiems, kurie nepaisė įstatymų, panašiai kaip ir Amerikoje 1930-tais metais. Tad iš tų 586 milijonų galonų (4 litrai = galonas) degtinės, kurie buvo išgerti Rusijoje 1995-tais metais, virš pusę jau buvo nelegalios ir neapmokestintos gamybos.

Pradžioje toks neapmokestintas spiritas buvo gabenamas per Gruziją, Ukrainą ir kitas kaimynines šalis, kurių sienos buvo silpnai saugojamos. Nors muitininkai kas dieną sulaikydavo didžiulius spirito kiekius, tai nė kiek nesumažino šių srautų. Kadangi poreikis nemažėjo, pasiūla irgi didėjo.

Kartą Rusijos sienos apsaugos daliniams teko susiremti su kontrabandininkais, kurie vienu laiku lydėjo net 550 spirito autocisternų ir buvo apsiginklavę net prieštankinėmis raketomis.

Spiritą buvo galima nupirkti Amerikoje žymiai pigiau, negu jį pagaminti legaliai ar nelegaliai Rusijoje. Kadangi šis verslas nešė milžiniškus pelnus, pradžioje jame dalyvavo visi, kas tik turėjo drąsos ir pakankamai pinigų užpirkti pirmą siuntą. O ją pervežti per sienas reikėjo tik gerų ryšių muitinėse ar kitų sumanymų.

Tačiau įsiveržimas per sienas vartojant vien jėgą nebuvo pats efektingiausias būdas gabenti spiritą didesniais kiekiais, ypač kada sienos pradėjo būti geriau saugojamos. Tad reikėjo daugiau klastos ir gerų ryšių muitinėse.

Saugumiečiai ir policininkai gaudė šiuos kontrabandininkus, tad visi šio verslo dalyviai buvo gerai jiems žinomi, ypač stambesni organizuoto nusikalstamo pasaulio veikėjai. O susitarti su muitininkais geriausiai galėjo saugumiečiai ir policininkai. Tad už tam tikrą atlygį saugumiečiai ir policininkai padėjo teikti šiam verslui „stogus“.

Tai neįnešė nieko naujo į jų ankstesnius santykius, kadangi ir Sovietų Sąjungoje net kiečiausias recidyvistas negalėjo ilgai išsilaikyti bet kokioje nelegalioje veikloje be teisėsaugos pareigūnų užnugario.

Tad su laiku, kaip ir kitur, šie stambūs veikėjai pradėjo išstumti visus atsitiktinius dalyvius iš šio verslo ir dalintis teritorijas tarp savęs.

Atsiradus palankių sąlygų muitinėse, tokie kroviniai pasuko jūros keliu ir spiritas pradėjo būti vežamas konteineriais per Odesą, Nahodką ir begalybę kitų uostų į Rusiją. Klaipėda nelikdavo nuošalyje. Tačiau nors važtaraščiuose buvo deklaruojamos kitos prekės, bet koks patikrinimas atskleidė jų tikrą sudėtį. Tad viskas dar priklausė nuo susitarimų su muitininkais, kad jie praleistų šias prekes nepajamuotas ir neapžiūrėtas.

Tačiau vis dar buvo daugybė muitininkų, su kuriais nebuvo susitarta, tad nemažas tokių siuntų kiekis būdavo konfiskuojamas. Tad reikėjo kaip nors jas geriau užmaskuoti, kad jos galėtų pereiti per tokias apžiūras. Bet tam reikėjo išskirtinio genialumo ir patirties.

Visa tai staiga atsirado, kada rusai pradėjo pirkti milijonus litrų alkoholio gamintojų produkcijos tiesiogiai iš Amerikos.

Čia reikėtų paminėti ir šių genialių sumanytojų praeitį. Visi stambūs Amerikos alkoholio gamintojai buvo susikūrę jau 19-to šimtmečio pradžioje, dauguma jų Valstijų pietuose. Po Amerikos civilinio karo, kada Šiaurė okupavo Pietus, jų verslas buvo vos nesužlugdytas, nes tuometinė Šiaurės valdžia pradėjo šiuos gamintojus apmokestinti didžiuliais mokesčiais. Jie atsigavo tik tada, kada atsidarė „Laukiniai Vakarai“, ir jie pradėjo aptarnauti šio regiono „saliūnus“, kitaip sakant, sotinti „kaubojų“ troškulius. Nors Šiaurės valdžia ir toliau juos bandė visaip apmokestinti, apeiti mokesčius buvo jau tapusi didžiai gerbiama tradicija.

Taip jie ir vystėsi. Kada 1930-tais metais alkoholio prekyba tapo apskritai uždrausta Amerikoje, jų padėtis vėl turėjo pablogėti, tačiau, pasak tautosakos, šie gamintojai vien klestėjo per visą šį laikotarpį, gausiai prisidėję prie Amerikos troškulio sotinimo. Šios tradicijos, be abejo, išliko ir per normalius laikus, tačiau joms vėl sublizgėti reikėjo tik sulaukti naujos, taip pat pelningos progos.

O tada atsirado rusai. Ir šie staiga pradėjo pirkti milijoninius litrų kiekius jų produkcijos. Tas, matyt, pažadino jų senus įgūdžius tiek, kad jie pradėjo dalintis su šiais rusais savo per du šimtmečius sukaupta patirtį. Kadangi Rusijoje didesniais tarifais buvo apmokestintas tik alkoholis, sėmingai verstis buvo būtina ne vien įrašyti į muitines važtaraščius nekaltų prekių pavadinimus, bet ir pakeisti patį spiritą į jose minėtų prekių pavidalą.

Todėl šis spiritas buvo dažomas Amerikoje ir pakeistas į burną skalauti tirpalą, odekoloną, langų ploviklį ar kitas valomas priemones, kuriose alkoholis buvo vartojamas kaip pagrindinė medžiaga. Tada ši produkcija buvo supilta į 55 galonų statines ir eksportuota į Rusiją. O kada šios siuntos pateko į tinkamas rankas Rusijoje, šis langų ploviklis vėl buvo perdirbtas į gryną alkoholį, vartojant chemines formules, kurias rusams kartu perdavė tie patys amerikonai.

Šiame reikale dalyvavo laisvai sujungtas konglomeratas Rusijos kompanijų, turinčių glaudžius ryšius su Rusijos nusikalstamu pasauliu, o Amerikos pusėje dalyvavo seniausi ir garsiausi Amerikos alkoholio gamintojai.

Kadangi šie spirito gamintojai dalyvavo ir važtaraščių falsifikavime, tai buvo nusikaltimas ir Amerikoje.

Kaip 2000-taisiais metais paaiškėjo viename Amerikos teisme, FTB nepatikėjo, kad šios visos kompanijos dalyvauja vien naujam langų ploviklio versle ir todėl „supakavo“ net šešis stambiausius Amerikos gamintojus, tarp jų ir garsią McCormick Distilling kompaniją, kuri kadaise girdė kaubojus. O ši viską federalams ir prisipažino, ir teisme vėliau paaiškino visas šios aferos detalias.

Pasak FTB tyrinėtojų, jų galutinio produkto skonis buvo patenkinamas.

Ši afera buvo plačiai aprašyta ir išgarsinta po visą pasaulį, tad po šio teismo visos pasaulio muitinės gavo instrukcijas atidžiai stebėti šias siuntas. Tad bet kuri langų ploviklio siunta siunčiama per Rusiją, Europą ar Ameriką susilaukdavo kruopštaus patikrinimo ir tolimesnio stebėjimo, kas bus jos galutiniai pirkėjai. Spėjama, kad šias pačias instrukcijas gavo ir Lietuvos muitinės tarnyba.

Po teismo Amerikoje šis stiklo ploviklio verslas tuoj žlugo Rusijoje, nes pajamos vien parduodant šią produkciją legaliai kaip paprastą stiklo ploviklį buvo per menkos.

Tačiau kaip tik tuo laiku atsirado Lietuvoje kompanijos, tarp jų ir „Selma“, kurios pradėjo plėsti šį verslą. Nors sunku susigaudyti, kiek jų produkcijos buvo parduota eilinėse mažmeninėse krautuvėse kaip langų valiklis, – mat nelabai kas atsimena kada nors jį matę. Bet ir tada jau buvo publikuota aibė straipsnių, kuriuose buvo aiškinama, kad iš šios jų produkcijos buvo gausiai gaminamas pilstukas.

Tačiau kažkodėl Lietuvoje nebuvo iškelta raudona vėliava ir į visą tai buvo atsukta vien akla akis. Ir per visą šių kompanijų egzistavimą mūsų teisėsauga, matyt, vaidino „nekaltos mergelės“ vaidmenį, atidžiai laikydamasi kietos pozicijos, kad šie stiklo ploviklio gamintojai gamina vien legalų produktą ir todėl juos negalima atidžiau tikrinti ar stebėti. Net pasiūlymai kartas nuo karto pasekti jų stambiausius urmu pirkėjus nors iki jų iškrovimo vietų liko neišgirsti.

Bet tai buvo tiesioginis ekonominės policijos darbas, tad būtų išties sunku ką nors dabar įtikinti, kad ekonominė policija nesuteikdavo šiems kontrabandininkams teisėsaugos „stogo“.

Kadangi ši veikla vyko ir nemažai metų, įtarimai apie šios aferos stulbinančius mastus ir visų teisėsaugos tarnybų viršūnių tiesioginį palaikymą jau ne be svaraus pagrindo.

Tad vėl tas pats nejaukus kauniečių klausimas ponui Grigaravičiui: nejaugi niekas policijoje nežinojo apie šias langų ploviklio peripetijas? Jei žinojo, tai kas ką darė ir su kuo?

Suprantama, kad ant tokių nevykusių klausimų galima nusilaužti kojas. Bet irgi reikia suprasti. kad žmogaus charakteris gi toks, kaip bažnyčiose sakoma, iš prigimties paveiktas nuodėmingumu. Policininkai ne kitokie.

Bet keičiasi laikai, tad sena tvarka irgi turi keistis. Žmonės jau seniai trokšta teisingumo. Tikimės, kad naujas generalinis komisaras Telyčėnas pagaliau pradės jį teikti.

Džonas Smitas, New York, JAV
(tikra pavardė redakcijai žinoma)

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą