- Reklama -
'Esu tvirtai įsitikinęs, kad visas liustracijos procesas yra prasilenkiantis su Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 27 d. priimtu pareiškimu bei įsipareigojimais ir turi būti nutrauktas kaip susikompromitavęs bei tapęs tik politinių žaidimų įrankiu, o ne tiesos atskleidimo procesu', - mano V.Andriukaitis

Pareiškimas

Prieš keletą dienų Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisija (Liustracijos komisija) pripažino, kad ekspremjerė Kazimiera Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB, vykdė žvalgybos, kontržvalgybos ir ideologinės žvalgybos užduotis.

Komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas tvirtino, kad Liustracijos komisija priimdama sprendimą vadovavosi galiojančiu Aukščiausiojo Teismo prezidiumo nutarimu, kuris 1992-aisiais paliko galioti K.Prunskienei nepalankų šio teismo Civilinių bylų kolegijos sprendimą.

Dar pavasarį Liustracijos komisijos pirmininkas teigė, kad komisija negali priimti jokio sprendimo K.Prunskienės atveju, nes yra galiojantis K.Prunskienę išteisinęs Vilniaus apygardos teismo sprendimas. Tuomet komisijos pirmininkas žadėjo prašyti teismo atnaujinti procesą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, tačiau paaiškėjo, jog šiai bylai jau suėjęs senaties terminas, o taip pat neatsirado ir naujų aplinkybių.

Visą Liustracijos komisijos veiklą galima būtų išskirti kaip asmenų, atėjusių prisipažinti slapta bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis, registravimą ir politinę Kazimieros Prunskienės kgbizaciją. Visa kita – vos keleto asmenų, bendradarbiavusių su KGB paskelbtos pavardės. Liustracijos komisijos veikla ypač suaktyvėja prieš kiekvieną svarbesnį Kazimieros Prunskienės politinio gyvenimo etapą – ar kandidatuojant į LR Prezidento postą, ar steigiant kitą partiją. Ar galime šį reiškinį vadinti atsitiktinumu?

Apskritai, didžioji dalis KGB padalinio Lietuvoje archyvinės medžiagos yra išvežta iš Lietuvos arba sunaikinta, o Liustracijos komisija negali remtis faktais, kurių pakanka tik istorinei sąmonei atgaivinti ar interpretuoti. Tokie faktai, kuriais šiandien remiasi Liustracijos komisija, anaiptol dar neliudija konkrečių asmenų bendradarbiavimo su KGB, kontržvalgybos ar ideologinės žvalgybos užduočių vykdymo. Visi, kurie anuomet vyko į užsienį privalėjo gauti leidimą ir atsiskaityti atitinkamoms KGB institucijoms.

Apmaudu, kad Liustracijos komisijos pirmininkas sugeba pateikti hipotezes neva liudijančias K.Prunskienės bendradarbiavimą su KGB, o ne konkrečius faktus. Gal A.Urmono išsimokslinimas Maskvos Visasąjunginiame Nusikalstamumo priežasčių tyrimo prevencinių priemonių rengimo Prokuratūros institute ir daktarinės disertacijos gynimas Visasąjunginiame Nusikalstamumo priežasčių tyrimo prevencinių priemonių rengimo Prokuratūros institute bei dėstytojavimas Minsko aukštojoje VRM mokykloje taip pat sufleruoja ir apie galbūt galimą bendradarbiavimą su KGB?

Kazimiera Prunskienė – viena aktyviausių Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių ir dalyvių, iniciatyvinės grupės, Tarybos narė. Nuo pat Atgimimo pradžios, jau turėdama Vakarų demokratinės sistemos ir socialinės rinkos ekonomikos mokslinių bei praktinių žinių, ji aktyviai įsijungė į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo veiklą. Būdama pirmąja Lietuvos premjere intensyviai ieškojo atkurtai valstybei palaikymo ir bendradarbiavimo galimybių – Skandinavijoje, JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Visi šie vizitai padėjo Lietuvai išsivaduoti iš politinės izoliacijos. “Gintarinė Ledi” dirbo savo šaliai ir niekas negali to paneigti. Tuo Atgimimo metu apie prof. A.Urmoną nieko nebuvo girdėti, ar jis buvo Sąjūdyje, ar jis dėstė Minsko aukštojoje VRM mokykloje.

Visi Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, pirmosiomis nepriklausomybės dienomis – 1990 m. kovo 27 d. – balsavo už Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pareiškimą, kuriuo užtikrino, “jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TRSR VSK, taip pat jų šeimos ir artimieji nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų”.

Tačiau šio pareiškimo dvasia bei juo prisiimti valstybės įsipareigojimai buvo pamiršti, o “KGB agentų” persekiojimo kampanijos tapo politinės kovos įrankiu. Imta kopijuoti Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos priimtus sprendimus, užmirštant, jog Lietuvoje, skirtingai nei tose šalyse nebuvo nei Prahos pavasario nuslopinimo, nei karinės padėties įvedimo 1981 – ųjų metų Lenkijoje, nei N.Čiaušesku režimo nuvertimo aplinkybių. Istorinių įvykių kontekstas tose šalyse buvo visai kitoks nei Sąjūdžio Lietuvos, paskelbusios Vienybės deklaraciją ir pasiekusios, kad net beveik 99 procentai Lietuvos piliečių balsavo 1991 – ųjų metų referendume už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Balsavo visi – ir komunistai, ir disidentai, ir buvę bendradarbiai, ir buvę rezervistai. Tada buvo brangus kiekvienas balsas, brangi kiekviena širdis, o vėliau politinė tikrovė nusidažė visai kitomis spalvomis – revanšo, niekinimo, žeminimo spalvomis.

Dvidešimtaisiais nepriklausomos Lietuvos metais nebegalime taikstytis su vėl atsinaujinusia politine provokacine kampanija prieš Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos narę, Kovo 11- osios Akto signatarę profesorę Kazimierą Prunskienę. Pirmoji Premjerė, ryžtingai siekusi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo – vėl juodinama. Jeigu toks, su jokiomis moralinėmis vertybėmis bei teisinės valstybės principais nesuderinamas, persekiojimas yra įmanomas prieš iškilią Lietuvos politikę, tai kas gali jaustis saugus mūsų valstybėje?

Teisinį išsilavinimą turintys Lietuvos piliečiai, nukentėję nuo tokių procesų, apgynė savo garbę Strasbūre. Bet dauguma žmonių iki šiol nesijaučia gyvenantys teisinėje valstybėje. Laimėtos kelios bylos prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre turėtų būti visiems rimtu perspėjimu dėl žmogaus teisių nepaisymo, tačiau šių pamokų mes nenorime išmokti, o politinėje kovoje ir vėl naudojamas šis “KGB agentų” įrankis. Juo ima naudotis netgi valstybinė institucija.

Liustracijos komisija, turinti aiškintis sovietų slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje, jau pavasarį surengė išpuolį prieš politikę, daug prisidėjusią prie totalitarinės sistemos griuvimo ir nukentėjusią nuo tos pačios KGB sukurpto prieš ją scenarijaus. Ir šis scenarijus buvo patvirtintas liudininkų parodymais Lietuvos Respublikos teisme.

Dar šių metų kovo mėnesį Liustracijos komisijos pirmininkas profesorius Algimantas Urmonas, net nelaukdamas komisijos sprendimo, priskyrė sau ir kaltintojo, ir teisėjo funkcijas, pareikšdamas, kad K. Prunskienė “buvo aukso gysla KGB”. Pamindamas teisines, etines ir moralines demokratinės visuomenės normas, peržengdamas elementaraus padorumo ribas, jis jau tuomet nuteisė tiek K. Prunskienę, tiek visą Nepriklausomos Lietuvos teisinę sistemą, paneigdamas Lietuvos valstybės vardu priimtą teismo sprendimą.

Toks konstitucinių žmogaus teisių nepaisymas ir neatsakingumas reikalavo griežtos atsakomybės. Principingas neteisėto ir amoralaus elgesio įvertinimas galėjo sustabdyti nebaudžiamumo atmosferą Lietuvoje, apginti mūsų vertybes. Taip besielgiantis Liustracijos komisijos pirmininkas, jei jis tikrai supranta savo žingsnių pasekmes, turėjo tik vieną kelią – garbingai atsistatydinti, nes labiau sukompromituoti ne tik savo atstovaujamos institucijos, bet ir demokratinių Lietuvos idealų, mano įsitikinimu, neįmanoma.

Liustracijos komisija nėra teisminis organas, o kolektyviai veikiančių ekspertų grupė, nors jos sprendimai gali turėti teisines pasekmes. Gal pagaliau pribrendo laikas sustabdyti Lietuvoje išplitusį mėšlomanijos virusą? Esu įsitikinęs, kad po dar šių metų kovo mėnesį išsakytos išankstinės Liustracijos komisijos pirmininko nuomonės, grasinimu teisėjams baudžiamuoju persekiojimu, dabartinis komisijos sprendimas jau nėra objektyvus ir nešališkas, bet atspindi politinio pobūdžio tikslus.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad visas liustracijos procesas yra prasilenkiantis su Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 27 d. priimtu pareiškimu bei įsipareigojimais ir turi būti nutrauktas kaip susikompromitavęs bei tapęs tik politinių žaidimų įrankiu, o ne tiesos atskleidimo procesu. Atgimimo epochos idealai ir juos viešai reiškę aktyvūs Sąjūdžio žmonės turi būti apginti nuo jų juodinimo.

Pagarbiai,

Kovo 11 – osios Akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis

2009-09-17

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!