Priešpriešos, kuriose pasiklydo žmogus

143
10
- Reklama -
Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

Taigi – kontempliacija į patį save…

Aš esu tuo, kuo esu…

Išmokime prasmingai tylėti. Tylėti, būdami pilni prasmės ir kryptingumo.

Kontempliacija padės kada nors sutapti su savo esme, su savo aukštuoju Aš, su paslėptuoju Ego, kuris yra Dievo aspektas žmoguje…

Kuri išmokys mąstyti ir padės suprasti, ką mes kalbame. Kaip tai skiriasi nuo to, ką suvokiame.

Tas kalbėjimo ir vidinio suvokimo skirtumas bus pirmas dalykas, kuris mus pritrenks. Suvokime, kad kalbame ne tą, kuo tikime. Išmokime pajusti kiekvieno žodžio svorį. Išmokime kalbėti tik pilnaviduriais žodžiais. Ir atraskime antrąsias žodžių ir net reiškinių puses, kurios yra paslėptos tuo metu, kada veikia pirmosios pusės, tačiau be kurių reiškinys negali pilnai egzistuoti. Kiekvieną reiškinį išmokime regėti iš pozityviosios ar negatyviosios pusės ir nustebsime, kad kartais tai, kas mums atrodo išimtinai teigiama, yra negatyvioji tam tikro reiškinio pusė. Ir iš viso – laikas suvokti, kad viskas turi dvi puses. Kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara, kaip pliusas ir minusas, kaip in ir jan, kaip šarmas ir rūgštis, kaip gėris ir blogis, kaip regimybė ir neregimybė.

Regimybė ir neregimybė…

Mūsų pasaulis regimas ir apčiuopiams dėl to, kad Jo valia yra išryškėjęs iš neregimybės. Jis yra “sukurtas” ir mes – “sukurti”. Kol pasaulio nebuvo, jis ilsėjosi neregimybėje, kaip to pasaulio galimybė. Kol mūsų nebuvo – mes buvome neregimybėje. Neregimybė yra mus papildančioji pusė.

“Žinojimo galima pasiekti tik sulyginant dvi puses – teigiamą ir neigiamą, kurios viena nuo kitos atsiskyrusios. Kol jos yra drauge, besiilsinčios viena kitoje, mes nieko negalime sužinoti. Visas regimas pasaulis pažinus tik todėl, kad jis atsiskyrė nuo Vienovės, kurioje Viskas ir Niekas ilsisi vienas kitame, nuo Vienovės, kurią mes vadimane Dievu… Potyris įmanomas tik Vienovei skilus į dvi dalis: vieną – išryškėjusią, kitą – neišryškėjusią, atspindinčią ir papildančią pirmąją…Tačiau Kūrėjas – Dievas – ne pusė atkritusi nuo visumos, Dievas – pats visuma (vienovė – V.J.)… Jis stovi virš visų sukurtų formų, kurios atkrito nuo vienovės, Jis – Niekas, iš kurio atsirado ir išryškėjo viskas, bet Jame Niekas ir Viskas sukuria neišskaidomą Dievišką Vienybę. Kūrinys visada išreiškia nuo visumos atkritusią pusę, pažinią per sulyginimą. Todėl neįmanoma atrasti ir atpažinti Dievą – Kūrėją sukurtame pasaulyje paprasčiausiai dėl to, kad Dievas neturi pusės, su kurią galima būtų jį palyginti. O jei negalima palyginti, – negalima ir atpažinti. Tu gali tiktai būti Dievu. Yra tiktai viena amžina esmė, tiktai vienintelis Dievas ir visakame gyvame yra tiktai ta esmė – vienas vienintelis Dievas. Dievas – nesidalijanti esmė, jis yra visur ir savimi užpildo visatą. Visa visata gyvena todėl, kad Dievas įgyvendina ją savo amžina esme. Dievas panašus į gyvybės medį, kuris duoda savo esmę sukurtam pažiniam pasauliui, atsiskyrusiam nuo savo papildančiosios pusės, kitais žodžiais, Dievas duoda gyvenimą gėrio ir blogio pažinimo medžiui. Tas pažinimo medis – mūsų sukurtas pasaulis – gyvas tik todėl kad gyvybės medis – Dievas – po lašą įlieja savo gyvenimą į jo venas – gyvena jame,” – rašė Elisabeth Heitch.

Dievas – absoliuti dvasinė galia, kuri vadovauja viskam. Jis kuria gėrį, grožį, meilę, tiesą, o blogis yra neteisingas šių dalykų panaudojimas. Galima sakyti, kad blogis yra sugadintas gėris. Kad vėl atrastume savo vienybę su Juo, reikia per sugadinto gėrio šabarkštynus nueiti tam tikrą sąmonėjimo kelią – atpažinti Jį savyje. Tam reikia drąsos eiti nepramintu keliu, nes niekas mūsų nemoko gilintis į savo esmę. Mes mokomės tik kaip gyventi ir tvarkytis neilgame materijos (kūno) apribotame pasaulyje.

Kad greičiau pakeltume kelis uždangos sluoksnius, skiriančius mus nuo mūsų tų, kuo esame iš tikrųjų, turime suvokti, kad kai kurie reiškiniai ir jų panaudojimas arba jų santykis su mumis turi būti suvokti iš naujo. Savo santykį su jais turime išmokti valdyti. Nes vienu atveju jie gali būti dieviški ir tarnauti mūsų progresui, o kitu atveju – gali veikti šėtoniškai ir stabdyti visą mūsų evoliuciją. Tokių priešpriešų, kurios turėtų būti suvoktos, yra ne viena. Štai kelios iš jų:

Imlumas ir pasipriešinimas įtakai;

Žaibiškas apsisprendimas ir atsargumas;

Atsargumas ir drasa;

Kulklumas – pasitikėjimas savimi;

Žaibiška reakcija-atsargumas;

Mokymasis visko –sugebėjimas atsirinkti;

Kovingumas, aktyvumas- ramybė;

Visko atsisakyti – valdyti viską;

Neprieraišumas – ištikimybė, atsidavimas;

Panieka mirčiai – pagarba gyvenimui;

Abejingumas – meilė;

Kalba – tylėjimas.

Nesirūpindama žanriniais dalykais, pabandysiu pateikti kai kurias savo mintis apie kai kurias priešpriešas, kalbai ir tylėjimui skirdama daugiausia vietos.

Tikiu, kad kam nors, tegul ir nedaugeliui, tai bus pretekstas labiau įsigilinti į “virtualų” reiškinių pasaulį ir padės gal būt orientuotis savo kasdieniniame santykyje su realybe, išvengiant pačių didžiausių galimų palydimų.

Ką manau apie kitas priešpriešas, kada nors išleisiu atskira knyga.

xxx

Kalba ir tylėjimas… Dvi vieno reiškinio pusės…

Kalba duota išreikšti mintį. Kad galėtume bendrauti vieni su kitais. Jos materialusis pavidalas – raštas, – kad mūsų patirtis turėtų perimamumą, kad išmintis turėtų tęstinumą… Kalba duota šlovinti. Išreikšti meilę. Kalba duota tam, kad iš neregimybės prišauktos prasmės galėtų būti įgyvendintos mūsų pasaulyje. Kalba yra tiltas gyvenimo tobulinimui iš neregimybės pas mus. Teisingai ir kilniu tikslu ištartas žodis tampa kūnu. Kuo tiksliau mintis suformuluota, tuo greičiau ji tampa kūnu.

Negalvokime, kad maldos, kurių metu ekstazėje kalbame kas ant seilės užeina, atneša ką nors gero. Teko girdėti maldų, kur nuolat kartojma:”Viešpatie, prisiimu tavo kančią, trokštu kentėti su tavimi, tavo kančios paslaptis tegu atveria mano meilės paslaptį…” ir t.t ir t.t. Ko gero dieviškasis redaktorius suredaguotų kitaip: ”Viešpatie, esu pilnas kančios ir nebegaliu jos pakelti. Padėk man suvokti, kur aš klystu ir leisk ištaisyti savo klaidas, kad pajusčiau sielos ramybę. Trokštu jausti savo širdį tyrą, nedraskomą kančios, kai jos priežasčių nesuvokiu. Trokštu būti kupinas meilės visam tavo sukurtam pasauliui ir spinduliuoti ją visiems. Padėk man to pasiekti”.

Vertėtų niekada nepamiršti, kad žodžiai yra raktai, kuriais atrakinami žmogaus gyvenimo vartai tam tikroms aplinkybėms ateiti. Nesišaukime kančios, nes nuo mūsų būsenos priklauso ir mūsų artimųjų būsena. Dievas nekuria kančios – tai negatyvioji reiškinio pusė, – Dievas siunčia mums meilę ir laimę. Žmogus pats iš savęs negali mylėti, – tai išimtinai Dievo veikimas. Tačiau nemąstant, ką mes kalbame, viena iš pačių didžiausių ir pačių teigiamiausių dovanų žmogui – kalba – tampa satanistiniu įrankiu ir apsunkina žmogaus gyvenimą. Jau nekalbant, kad meluojame, apkalbame kitus, o taipogi, kai be perstojo plepame, kas užeina į galvą kaip kartais daro kai kurios radijo stotys, kur visą dieną nenutrūkstamu srautu liejasi negyvi, nieko nereiškiantys žodžiai į mūsų gyvenimus, į mūsų sąmonę, kai tuo metu turėtume laiko mąstyti apie daug didesnius ir svarbesnius mūsų egzistencijos klausimus. Į mūsų vakaro valandas, kada turėtume susikaupti prieš miegą, į mūsų rytmečius, kada turime mintimis pasisveikinti su mus supančiu pasauliu, pasiųsti jam meilės signalą, gražiai ir švelniai pradėti dieną, kuri priklauso tik nuo mūsų.

Tyla – kalbos antroji pusė, sesuo dvynė. Tyla – lopšys, kuris augina ir liūliuoja tuoj tuoj išeisiančią kurti pasaulio savo seserį. Arba – kai šioji užaugs ir taps pakankamai stipri bei galinga. Tyloje – brandiname kalbą, žodį – kalbos vaiką. Kalba tyloje mokosi, nes tyla – kalbos mokykla. Kai tylime – mes stebima ir mąstome. Mūsų kalba auga drauge su mumis. Kai plepame – išleidžiame kalbą nesubrendusią. Ji kurs nesubrandintą pasaulį, kurį paskui kažkam teks koreguoti, taisyti.

Kalbėkime brandžius žodžius. Pilnus aukštų ir gražių minčių. Tegul per kalbą šviečia mūsų mąstymo grožis. Jis – ne iš mūsų, nebijokime – neliksime išdidėliai. Jis – iš Jo, nes per mumis reiškiasi Jis, o kalba – tik Jo dovanos mūsų būčiai tvarkyti. Neplepėkime niekų, nes nuo to mūsų būtis virsta niekais.

Arba – jei turime į valias džiaugsmo – kalbėkime, kiek trokštame. Kalbėkime džiaugdamiesi džiaugsmą skleidžiančiais žodžiais. Džiaugsmas iš Jo. Ypač, kai jis atrodo be priežasties. Jis – ir yra džiaugsmas. Džiaugsmas – sielos susivokimas, kad mūsų būtis teka Jame. Kalbėkime džiaugdamiesi. Kai tai darysime – būtis prisipildys džiaugsmo.

Tačiau niekada nesumaišykime kalbėjimo su plepėjimu, šėtonišku plepėjimu, kada įkvėptai aptarinėjame kitus žmones, išnarstome svetimus gyvenimus, pripaistome netiesos ir išleidžiame į eterį negyvas minties formas, kurios paskui apsunkina bendravimą su tais žmonėmis, perpasakojame negatyviausius reiškinius. Taip mes tiražuojame blogį, savo žodžio pagalba suteikiame jam papildomos jėgos ir užtikriname ilgesnį jo egzistavimą tarp mūsų.

Galima sakyti, kad beveik viskas, kas mus skaudina, apsunkina mūsų gyvenimus ir padaro mus nelaimingus – sukurta ir palaikoma mūsų pačių kalbos ir minties jėgos. Daugybė tų dalykų seniai būtų išnykę, jei ne mūsų nuolatinis kalbėjimas apie tai. Ypač didelė kaltė, kai didelė visuomenės dalis ima nuolat apkalbėti vieną asmenį, jo gyvenimą, šeima… Tas žmogus turi būti itin stiprus, švarus, ir turėti nuolatinę dvasinę apsauga, kad išliktų nesunaikintas. Mes sukeliame nuolatinę kančią, kuri išgrynina, ištaurina asmenybę, tačiau patys užsitraukiame sau karminę atsakomybę, sukuriame salygas patys sau kada nors kentėti. Tačiau jei nedidelis pretekstas vis tik yra, mes jį išdidiname, sustipriname ir kito žmogaus gyvenimą suluošiname. Į netiesą jis dažniausiai nesugeba reaguoti ramiai, kad mūsų paleistoji netiesa sugržtų į mus pačius. Jis dažnai imasi atsakomųjų veiksmų… Tai yra astralinis, yra mentalinis žudymas, kuris turi ir fizinę išraišką. Taip mes susikuriame sau labai nepalankias aplinkybes, kurias turėsime kada nors išgyventi, taip “sudegindami” savo paleistą blogį. Taip mes sustabdome savo artėjimą prie Jo, iškreiptai panaudodami Jo didžiausią dovaną – kalbą. Galima sakyti, kad mes imame Jo turtą ir panaudojame tai Jo statiniams griauti. Kas begali būti šiurpesnio žmogaus ir Dievo santykyje?

Tuo tarpu tyla gali būti galinga ir tauri, kada ji apsaugo ką nors nuo kančios, kada mes neišduodame, neatveriame, kada savo tyloje paslepiame beginklį, persekiojamą… Tyla gali būti kapas tiražuotam melui, apkalboms, savo tyloje mes galime palaidoti ištisą kalną neteisybės.

Ir dar… Laiku ištartas tiesos žodis suteikia tiesai jėgos. Tiesa yra reiškinys, gryniausia, tyriausia aukštojo proto energija, per tiesą kalba aukštasis Aš. Pakanka tik laiku ir vietoje pasakyti teisingai suformuluotą tiesą ir ji veikia pati. Tik šitokiu būdu per tūkstančius metų mus pasiekė išminčių, filosofų vardai – jie pasakė tiesą ir ji “įsijungė”.

Ypač reikšmingas yra užrašytas žodis, kada jis išreiškia tiesą arba harmoniją. Lygiai vienodai reikšmingas tylėjimas, kada verčiama dauginti melą.

Ne veltui iki paskutinių laikų niekur pasaulyje nebuvo priimta garsiai aptarinėti, kalbėti apie dalykus, susijusius su lyčių bendravimu. Tai yra individualu, sakralu, tai yra visatos reikšmės apeigos – atverti kelią sielai įsikūnyti. Didysis Hermis Trismegistas teigia, kad tuo, lemtinguoju mirksniu, kada gali būti pradėta gyvybė, daugybė dangaus kūnų involtuoja savo subtiliausią energija ir žmogus patiria tai. Kada apie tai plepama, kada kalba apie tai panaudojama išprovokuoti šiam tobulam reiškiniui, jau nuvalkiotam iki lygmens malonumo, kurį bet kada su bet kuo galima patirti, yra iškreipiama ryšio su Juo vertikalė. Viso mūsų gyvenimo motyvas yra kilti aukštyn. Per dvasinius, aukštuosius centrus mes palaikome ryšį su amžinybe ir begalybe. Sureikšminant lyties potyrius, mūsų dvasinis augimas sustoja, skatinamas poravimasis be meilės, tai darydami, vaikštome pilna to žodžio prasme apkibę žemiausiais neregimo pasaulio “gyvūnais”, kurie maitinasi seksualinėmis iškrovomis. Tampame jų šėrykla, kur nuolat spiečiasi alkani padarai ir per ilgai negaudami maisto, reikalauja, sukeldami seksualinio pasitenkinimo ilgesį, prieš kurį ne vienam sunku atsispirti.

Kaip manote, kokias aplinkybes išgyventi jau paruošė vulgarus kalbėjimas savo šeimininkams? Ką ir kokia kaina turės “sudeginti” sekso “industrijos” kūrėjai?

Žodis – galingiausia jėga, kuria prasideda visko įsikūnijimas čia, žemėje. Žodis – tai kelias, kuriuo iš begalybės ir amžinybės atkeliauja idėjos, kad čia “išryškėtų” ir tarnautų materijos sudvasinimui. Žodžiu buvo ir yra kuriamas pasaulis.

Ir griaunamas.

Mūsų evoliucijai, mūsų dvasiniam tobulėjimui, mūsų gyvenimo tikslui – padaryti, kad materija tarnautų dvasiai, – vadovauja absoliuti dvasinė galia. Jai pasireikšti reikalingi žmonės, Gyvosios dvasios indai. Pirmiausia ji pasireiškia per kalbą, per pasakytą žodį. Pražūtinga, kai nebėra žmonių, per kuriuos ji galėtų veikti. Nebesant dvasinių mokytojų, nedvasinga sąmonė iškelia kitą siekiamybę – materijos ir gausos – ir ši siekiamybė tampa pagrindu žmonių, tautų, net valstybių gyvenime. Tačiau MATERIJA NIEKADA NEVADOVAVO IR NEVADOVAUS DVASIAI. Todėl, kad materija yra dvasios pasaulio kūrinys, turintis savo paskirtį. Kai suveši materija ir užgožiama dvasia – įvyksta katastrofos, žūsta civilizacijos, skyla kontinentai. Pirmiausia tai prasideda nuo gamtos katastrofų, nuo žemės plutos judėjimo. Tai ženklas, kad pažeista pasaulio galių harmonija, – per daug mažiems ir niekingiems tikslams iššauktos, pajudintos per didelės galios, kurių žmogus nebesugeba valdyti, kurios nebesutelpa į tikslą. To irgi neatsitinka be kalbos.

Kalba ir tylėjimas – seserys dvynės. Naudokime jas abi atsakingai ir tauriai kiekvienai suteikdami pačius švariausius, pačius tyriausius tikslus.

xxx

Imlumas ir pasipriešinimas įtakai…

Imlumo savybė būtina, kad galėtume tobulėti, kaupti patirtį, ją apibendrinti, daryti teisingas išvadas ir savo gyvenimui suteiktį šviesią paskirtį ir kryptį. Imliam žmogui pasiduoda ir tarnauja didžiuliai informacijos klodai, atsiveria slaptieji dėsniai, jis ima regėti ir skaityti amžinybės ir begalybės ženklus mūsų gyvenime ir realybėje. Imlumo negalima slopinti, tačiau jis turi vystytis drauge su intelektu ir su žinojimu. Neturintis didelio imlumo žmogus yra ribotesnis, tačiau drauge ir labiau apsaugotas nuo lemtingų paklydimų. Jo pasaulis siauresnis, bet jame mažiau rizikos. Imlus žmogus pajėgus labai smarkiai išplėsti pasaulio pažinimo ribas, jis susikuria savo asmeninę visko suvokimo sistemą, kuri gali labai daug duoti visai aplinki, ne tik jam pačiam. Tačiau jis turi žinoti, kokie pavojai jo laukia. Imlus žmogus gali būti pretendentas į Mokinio kelią, jis gali pasiekti didelių rezultatų tiek sau, tiek aplinkai, kada tačiau jei jis suklysta, jo nuopuolis skaudus ir gali jį nusviesti toli atgal.

Kuo žmogus imlesnis, tuo jis turi būti atsakingesnis, ir tie, kurie šalia jo, ir yra atsakingi už jo vystymąsi. Jauname amžiuje tėvai ir mokytojai nuo pat pradžių turi padėti suvokti kiekvieno žmogaus paskirtį – būti vieningu su Dievo dvasia šiame materialiame būvyje, gyventi pagal amžinos vienovės dėsnius, kur visa, kas sukurta, yra Jis, ir mes taip pat esame Jis, tik tokių savęs dar nesame atpažinę. Naudojantis intelektu galima valdyti imlumo savybę, reikia tik žinoti, ko jam reikia šiuo metu, kas pavojinga ar pražūtinga, į ką galima nerti stačia galva, o prie ko geriau niekada nesiliesti. Nuolatinė savianalizė turi eiti šalia imlumo, kad toks žmogus nesurinktų visų nereikalingų atplaišų, kurių visada daug tobulėjimo kelyje. Imlumas bet kam nuveda į vidinius prieštaravimus, į chakterio nebuvimą, galbūt išryškina ir išdidina ego, tačiau nutolina nuo individualumo.

Dvasiniame pasaulyje veikia labai aiškios taisyklės. Tobulėjantis žmogus pamažu turi atsisakyti, sunaikinti savąjį ego, kuris reiškiasi per žemąją prigimtį, o tobulinti aukštojo Ego bylojimą (jei mes pamerksime į vandenį ranką ar koją – ji mums atrodys iškreipta, tarsi kiek lūžusi, – taip ir Ego, save atveriantis materialioje realybėje šiek tiek deformuojasi ir gali virsti paprastu egoizmu, jei žmogaus veiklos nevaldys dvasingas protas bei samoningumas). Žmogus turi siekti tapti individualybe, bet ne asmenybe.

Individualybė yra tai, kas ateina su mūsų siela, mūsų savastimi. Asmenybė – tai „ego“, kuris kartais nešioja žmogų kaip paklaikęs mustangas. Asmenybės išsiskiria visuomenėje. Galima jomis žavėtis, stebėtis, tačiau ne visuomet verta paskui jas sekti. Asmenybė dažnai būna ryški, spalvinga, tačiau ji nepalieka dvasingumo pėdsakų, ji nesudvasina materijos. Jei nėra individualybės požymių, altruizmo ir pasiaukojimo, asmenybė didelės įtakos laikui nepadaro.

Individualybė dažniausiai nesiekia būti spindinti, matoma, vertinama. Ji tarsi ištirpsta savo darbe, idėjose, kūryboje. Ji palieka didesnį pėdsaką ir daro didesnę įtaka visuomenės sąmonėjimo bei dvasingumo procesams, pati nesirūpindama, ką apie ją mano, kalba, kaip ji atrodo ar kaip yra vertinama. Individualybė – tai artėjimas prie atsiskleidusios dieviškosios žmogaus kokybės realiame gyvenime ir ja tapti neturint imlumo savybės neįmanoma.

Tačiau imlumas bet kam sąlygoja priklausomybę svetimoms įtakoms. Individualybė negali priklausyti nuo nieko, išskyrus aukštesniąją valią, savo gėrį bei harmoniją kuriančią paskirtį, kurios vykdyti čia ir įsikūnijome.

Drauge su imlumu turime išsiugdyti ir sugebėjimą pasipriešinti svetimoms įtakoms. Pasikliaudami savuoju aukštuoju Aš, turime išmokti būti tvirti, kad neapsunkintume savo tobulėjimo kelio ir puldami į kiekvieną “naujovę” neprarastume brangaus laiko klaidžiojimams.

Tačiau kaip tik čia ir tyko tarsi pasislėpę plėšrūnas… didybė arba puikybė.

Dažnai žmogus, pasijutęs galintis atsilaikyti įtakoms, pasijunta “tvirtas” ir susižavi šiuo galėjimu. Prasideda Ego auginimas, kuris nuveda į saviizoliaciją, ribotumą, nebežengiama pirmyn pažinimo keliu, prarandama arba niekais nueina buvusi patirtis, tokia smenybė tampa kelio tiesėju tam, ką vadiname antikristu. Tai prasideda nuo “aš “, “mano nuomonė”, aš nepriimu”. Drauge su kliudančiomis įtakomis prarandamas pažinimo džiaugsmas, kurį iki tol dovanodavo imlumas. Deja, visuomenėje visada labiau vertinama ir aukštinama asmenybė, kadangi visuomeninė sąmonė niekada dar nebuvo labai aukšta. Tam ir reikalingos šviesios individualybės, Mokytojai. Jei tokių neturime, atminkime, kad Dievas kalba mums per pačius švenčiausius mūsų įsitikinimus, per mūsų aukštąjį Aš. Reikia nuolat ir nuolat tikrintis, ar šie mūsų įsitikinimai neturi egoistinio pagrindo, ar nesuteikia kam nors kančios.

Priimti ką nors dėl materialios naudos, iš baimės, dėl patogaus gyvenimo, dėl to, kad būtum viešai pagirtas ar išaukštintas – tai pačios žemiausios priežąstys, neturinčios nieko bendra su brendimu, o tik atvirkščiai. Tai veda į vergovę. Dieviška imlumo savybė gali sukurti šėtonišką vergovę gyvenime, jei ją panaudosime netinkamai. Nesvarbu, kam žmogus vergauja – kitam žmogui, įpročiui, sotumui, patogumui, pinigams, prabangai – jis nebėra laisvas, jis nebegyvena amžinybėje ir begalybėje, kuri pilna Dievo dvasios. Jis sutampa su tuo, kas dūlėja – su materija. Įsijungia dėsnis “dulke esi ir dulke virsi”. Dvasiai šis dėnis netaikomas, tai liečia tiktai kūną. Jei žmogus nesutapo su dvasia, kuri amžina ir beribė, jis ir baigęs šį gyvenimą negali laisvai ir natūraliai susilieti su dvasia, kur jo sąmonė patiria kitus pojūčius. Jis negali kūno nusimesti tarsi seno, nudėvėto rūbo ir susilieti su savo begaline ir amžina esme. Jis tiesiog pasilieka kūne ir paklūsa visiems materijos irimo procesams, nes jo sąmonė buvo nepažini amžinybei ir begalybei. Kitaip kalbant, jis “neatranda durų” eiti tolyn. Tik galime bandyti įsivaizduoti, kokios transformos turi įvykti jo mažytėje, ribotoje materijos “subalzamuotoje” sąmonėje, kad ji kada nors išlaisvintų iš savo gniaužų dvasią ir išleistų ją į jos tikruosius namus. Ir kiek tūkstantmečių tam prireikia…

Antra vertus, žmogus sugebantis teisingai pasirinkti vertybes, ypač jaunas žmogus, rizikuoja būti atstumtas, išjuokiamas, netgi izoliuotas. Pasaulyje, kur pilna menkaverčių popkultūros blizgučių, kur madingos iškreiptų tikėjimų srovės, jaunam žmogui pasipriešinti įtakai labai sunku. Tad turime nuolatos galvoti apie klaidinančias priešpriešas nors jau tam, kad būtume tinkams ramstis savo vaikams arba bet kam, esančiam šalia. Ugdyti tinkamus vertybinius prioritetus, pirmiausiai juos išsiaiškinus patiems sau.

Mūsų gyvenime nieko nėra nereikšmingo. Nuo imlumo ir sugebėjimo pasipriešinti įtakoms priklauso kur kas daugiau, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai apniks abejonės, klausykimės širdies, klauskime savojo didžiojo Ego, kuris yra Dievo aspektas mumyse. Ir susikaupimo minutėmis prašykime, kad jis bylotų į mus, nes mes laukiame ir esame pasiruošę elgtis pagal jo impulsus. Tai prilygsta Dievo valiai, o ji visada gera ir teisinga žmogaus atžvilgiu.

xxx

Paklusnumas ir valdymas…

Ko gero amžiams pamiršti tie laikai, kada valdovo skeptras būdavo perduodamas iš kartos į kartą drauge su per amžius einančia išmintimi, kaip valdyti, kad pavaldiniai neprarastų savo žmogiškumo, dvasinio augimo galimybės, kad galėtų patenkinti pagrindinius egzistencinius savo poreikius, būti darnoje su gamta. O svarbiausia, kad visada turėtų mokytojus, kurie drauge būdavo ir gydytojai, patarėjai, kurie kasdien priimdavo plūstančias minias ir mokydavo sveikesnio gyvenimo, atverdavo meilės meno paslapčių esmę, mokydavo, kaip nutiesti kelią gimstančiam kūdikiui, kad jis eitų saugus ir būtų laukiamas. Būsimas valdovas būdavo ruošiamas nuo gimimo, jis būdavo maitinamas tam tikru maistu, jis žaisdavo tam tikrus žaidimus, ugdančius reikalingas savybes, jis būdavo mokomas žynių, jam būdavo perduodamos kosmogoninės paslaptys, jis žinodavo savo, valdovų giminės kilmę ir paskirtį… Žodžiu – jis būdavo įšventinamas į valdovus tik tada, kai būdavo tam pasiruošęs, kad nepadarytų žalos savo valdomiesiems.

Valdovas būdavo tarpininkas tarp aukštosios, kosminės sąmonės ir tarp žmogaus sąmonės, ir jo valdymas turėdavo nesugriauti ir neiškreipti žinojimo, atėjusio į tautą per šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius, kurį perdavė jo pirmtakai. Tautos, bendruomenės, genties sąmonę saugojo ir ugdė etika bei moralė, sklindanti iš religijos, tradicijų, švenčių, šventyklų apeigų. Stabilumo garantui – tradicijai – būdavo skiriamas didžiulis dėmesys. Tradicija buvo tikėjimo sargas, religijos perteikta pasaulio samprata žymiai plėtė kasdieninio gyvenimo diapazoną ir savyje turėjo ištisą dvasinių idealų sistema, kuri buvo pagrindinė žmogaus siekiamybė šiame gyvenime. Kartais tam įsikūnydavo aukštųjų pasaulių būtybės, seniai praėjusios žmogišką patirtį ir tarnaujančios evoliucijai, kaip žmogui dabar tarnauja angelai. Apie tai išlikę gausybė informacijos seniausių kultūrų mitologijoje.

Valdovas, kaip ir valdantysis sluoksnis, žinojo, kad valdyti – reiškia, perduoti savo valdomiesiems dalį savo galių, savo valios, teisingos evoliucijos raidos kryptį – dalį savo energijos. Ir tos energijos jam pakakdavo, nes naudodavo ją nesavanaudiškai, o, kaip žinia, kas atiduoda, tam sugrįžta daug kartų daugiau. Su tokiu valdovu buvo evoliucinė galia. Valdovai valdydami – tarnavo ir už tai buvo mylimi, jų vardai išlikdavo šimtmečius ir net tūkstantmečius …

Kaip žinia, per laiką atsirado ne vienas valdovas, kuris pažeidė valdovo paskirties dėsnį ir nenumatytai išnyko net tik jis pats, tačiau ir jo valdomos gentys bei tautos. Drauge išnyko ir per tūkstantmečius saugota bei paveldėta valdymo išmintis – valdovų klaidų kainos būna labai didelės.

Taigi sugebėjimas valdyti – tai savybė, kuri leidžia artinti žmoniją į tobulą būtį, leidžia ieškoti žmogaus prigimtyje dieviškų savybių ir jas tobulinti, ir, ta prasme, kiekvienas valdovas yra dieviškas. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje valdovais tampama visiškai kitaip – valdovu iškeliamas kartais agresyvi vidutinybė, apimta šėtoniškos didybės. Tai gali būti labai vidutiniškos sąmonės asmuo, tarnaujantis grupei egoistiškai mąstančių ir gyvenančių žmonių, o rinkimai į aukščiausius valdančiuosius postus organizuojami taip, kad neišvengiama juodų psichotechnologijų. Taigi paklusnumas, kuris galėtų užtikrinti tvarką, tampa šėtonišku, kai reikia pasipriešinti blogiui, kuris visuomenės ar valstybės gyvenime užima dominuojančią padėtį, tampa sprendžiamąja jėga, diktuojančia, primetančia neteisingus gyvenimo, elgesio, vertybių, prioritetų pasirinkimo principus.

Toks paklusnumas – medžiaga, iš kurios kuriamas tironijos statinys, tai domkratas, kuriuo griaunami gyvenimo etikos pagrindai.

Paklusnumas, besąlygiškas nuolankumas gali būti dorybė, jeigu tai jaučiame ir išpažįstame prieš aukščiausią, pasaulio tvarką kuriančią ir palaikančią jėgą – prieš Dievą – prieš aukščiausią subrendusios ir nušvitusios sąmonės idealą. Kai nušvitęs žmogus pajėgus suvokti, kad jis, jo asmenybė – tik įrankis, per kurį veikia Aukštasis Aš. Be per jį veikiančios dieviškosios valios, žmogus – tik tuščias rūbas, kurį laikinai gali apsivilkti ir pasaulį griaunanti jėga. Mąstančio žmogaus, nušvitimo ar prabudimo siekiančios sąmonės tikslas – atpažinti savyje veikiančias tas dvi jėgas ir besąlygiškai paklūstant bei nusilenkiant savyje esančiai Dieviškajai esmei, nedvejojant atmesti žemiškųjų ar “požeminių” jėgų, valios ar valdžios pripažinimą. Antraip tyko didžiulė grėsmė tapti silpnavaliu savo žmogiškąją esmę naikinančiu padargu.

Savęs susinaikinimas – likimas ištisų žmonijos masių, kurios paklūsta, susitapatina su šiuolaikinėmis valdžios formomis, palaiko, maitina jas savo energija, atmesdamos individualumą, kuris kiekvienam iš mūsų skirtas prigimties dieviškumo. Asmenybės spalvingumas – kas dažnai aukštinama ir ko siekiama – tik iliuzija. Visas žmogaus gyvenimo grožis atsiskleidžia, kai per jį veikia dieviškoji žmogaus prigimtis. Bet koks valdovas, prezidentas, kuris nori save įamžinti, plėsdamas savo šalies ar grupės įtaką, karo, nesantaikos, savanaudiškų mainų būdu, ne tik tampa Dievišką harmoniją naikinančios galios įrankiu, tačiau ir daugybę sau pritariančių ar neprotestuojančių žmonių nuskriaudžia sunaikindamas jų žmogiškosios esmės suvokimą. Žmogus yra didis savyje slypinčiu dieviškumu. Todėl valdžia, kuri “iš Dievo”, niekada nesieks nuskriausti, pažeminti, ignoruoti savo šalies piliečio. Nes, kartoju, – kiekviename yra dieviškoji esmė, nors ji kol kas gal būt neatpažinta paties žmogaus.

Kiekvienas likimas turi savo vertę.Valdžios pareiga pasirūpinti, kad piliečiai išlaikytų savo žmogišką išdidumą, jaustų žmogiškąjį orumą. Ir taip bus pagerbta dieviškoji esmė, slypinti žmoguje. Kai tai neplaukia iš valdovų ar valdžios, žmonės patys turi įvertinti, kas juos valdo, kad savo gyvybine energija nestiprintų satanizuotų valdymo struktūrų. Neteisinga yra viskas, kas suteikia kitam žmogui kančią ir neskatina jo tobulėti.

Tai labai atsakinga ir labai svarbu. Neprieštarauti melui, agresijai, smurtui, bedvasei kultūrai, menui, šlovinančiam kūno ir pojūčių kultą – tai reiškia pritarti pasaulio tvarkos griovimo galioms. Persiimti šiais dalykais – reiškia tapti satanistinės kultūros tiražuotojais,- platintojais ir skleidėjais. Paklusnumas tampa šėtoniška savybe. Ar žmogus gali būti taip nužemintas, taip netekti savo valios, kad savo apsisprendimu ar neapsisprendimu išdrįstų kenkti iš pasaulio Kūrėjo plaukiančiai visuotinei gėrio, grožio, meilės, vilties tvarkai? Todėl apsisprendimas paklusti ar nepaklusti kartais turi įvykti žaibiškai. Ir teisingai pasirinkti dažniausiai neįmanoma, jei žmogus nėra galvojęs apie savo esmę, gyvenimo paskirtį bei prasmę. Arba jei jis nebėra “tyras kaip vaikas” – per tyrą žmogų jo aukštasis Aš kalba be kliūčių.

Kiekvienas reiškinys gali būti ir dieviškas ir šėtoniškas, tai priklauso nuo abiejų pusių. Nebūtų šėtoniško valdymo, jei nebūtų jam paklūstančiųjų ir su tuo susitaikančių. Ne vienos pusės nuodėmė nėra didesnė ar mažesnė. Didesnis ar mažesnis gali būti tik pasipriešimas nuodėmei.

xxx

Kuklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis…

Koks klastingas gali būti kuklumas… Pažįstame fariziejiško kuklumo, kai galva barstoma pelenais vien tam, kad kiti pamatytų ir apsimestinį kuklumą aukštintų kaip dorybę. Ir kaip gali nukentėti tas, kuris pasitiki savimi, kai kalba tai, kas šokiruoja viešąją nuomoną, nes pirmiausia jis atrodo nekukliai. Pažįstamas ir kuklumas, kuris nulenkia galvą prieš galingesnį, siekiant prisitaikyti ir turėti sau naudos. Tai nėra kuklumas. Kuklumas bvūdingas individualybėms, kada jos ištirpsta savo darbe, kūryboje, idėjoje. Jos nebesirūpina, ką apie jas manys. Jos nebesirūpina įsiamžinti. Didelis nebijo būti mažas, tik mažas rūpinasi būti matomu. Žmogus, kuris turi aukštesnį tikslą ir dirba dėl paties tikslo, nesiekdamas naudos, visada yra teisus. Ypač, kuris dirba bendram labui. Ir tai suteikia jam pasitikėjimo, nes jo darbas yra vidinė būtinybė.

Pasitikėjimas savo galiomis, be kurio neįmanoma atnešti į žemę gėrio, būti Šviesos darbininku, akimirksniu virsta šėtoniška tuštybe, kai tik žmogus patiki, jog visa tai išplaukia iš jo paties, iš jo vienintelio. Kai jis dirba dėl savo asmeninės šlovės ir asmeninio įvertinimo. Žmogus tobulas tiek, kiek per jį veikia aukščiausia kuriančioji galia, tiek, kiek jis yra Dievo instrumentas. Kitoks pasitikėjimas savimi veda į išpuikimą ir didybę, o tai – visų ydų motina. Prisiminkime dalies angelų nuopuolį, – juk tai įvyko per puikybę. Nuostabus evoliucijos kodas, daugelyje tikėjimų palikęs atgarsius. Nuo tol išpuikę angelai prarado galimybę evoliucionuoti, kad jie tai galėtų daryti, turi įgyti kūno patirtį. Įsikūnijimo dovanos netekę angelai šliejasi prie žmogaus ir gundo jį tai patirčiai, kuri jiems reikalinga, kad galėtų eiti toliau evoliucijos keliu… Štai prie ko priveda puikybė ir sau nieko nebedraudimas.

Tvirtas ir pagrįstas pasitikėjimas kartais išplaukia iš to, kad atpažįstame savyje dieviškumą. Kai žmogus, dažniausiai kūrėjas, suvaldo savo žemiškąjį ego ir leidžia per save kalbėti dieviškai EGO individualybei. Tada jis neabejoja tuo, ką rašo ar sako, abejoti jam neleidžia aukštasis Aš. Pranašai kalbėdavo dievo vardu neabejodami ir pasitikėdami. Ir jų žodžiai pildydavosi, nes prasmė ateidavo iš aukštųjų būties sferų. Nuolatos reikia galvoti, koks šaltinis atneša mums mintis, norus, planus.

Kiekviena individualybė susiduria su trimis išbandymais: skurdu, šlove ir baime. Dažniausiai žmogus suklumpa, kai jį apima baimė dėl šlovės. Išlaikius šiuos išbandymus, prasideda iš naujo tas pats, bet jau kitame lygmenyje, tačiau patirtis jau leidžia pasitikėti savo tiesomis, nes jos pagrįstos atradimais per praradimus. Nes žmogaus vertė priklauso ne nuo to, kiek įgyjame, o nuo to, kiek ir dėl ko atsisakome. Gyvendami ir siekdami nepaniekinti savo žmogiškumo, kiekvieną akimirką turime rinktis, ir mūsų pasirinkimas turi būti sąmoiningas. Neįmanoma turėti visko. Pasirinkdami ir vis pasirinkdami, mes patys pažįstame save, susitinkame arba nesusitinkame su savo aukštuoju Aš ir, jei gyvename sąmoningą ir aukštą gyvenimą, mums nebegzistuoja kuklumo ar savęs įvertinimo problema, nes mums būnant “aš esu tuo, kuo Aš Esu”, per mus kalba bei veikia mūsų Ego – dieviškasis aspektas mumyse. Tampame savo aukštojo Aš įrankiu, jo kūnu, jo veikiančia išraiška šioje realybėje, dirbame, kad materija tarnautų dvasiai, ir viskas, ką sako, mūsų aukštasis Aš, yra teisinga. Jis mus veda mūsų individualiu keliu. Tačiau, deja, kitokio suvokimo mūsų egzistencijos broliai niekada neužtikrins, jog būsime mylimi ir nepatirsime atstumties, vienišystės, kaltinimų išsišokimu, didybe ir nekuklumu ar net pamišimu. Nes, jei aukštesnė sąmonė ir turi patirtį permatyti žemesnę, deja, žemesnei ji lieka uždengta tol, kol pati savo patirtimi neperaugs Aukštojo Ego šviesą dengiančių debesų.

xxx

Tai gana paviršutiniškai išdėstytos autorės mintys, tačiau jos liudija pastangas suvokti sąlygas, kuriose gyvename ir augame aukštyn… Tikrai tikiu, kad tokių pastangų aplinkui yra labai daug, tačiau norėtųsi, kad jos nebūtų padrikos, o sudarytų šviesios, optimistinės ir sveikos pasaulėjautos pagrindus, kuri sugebės išsiplėšti iš materijos vergovės ir kūno pojūčių dominavimo, laikančių žmogų sąstingio būsenoje. Kuri leistų pajusti savo amžinai laisvą, individualią sielą, besiekiančią susilieti su Dvasia. Tam reikalinga “tyla”, kontempliacijos ar mąstymo įgūdžiai, valia ir noras suvokti. Ir pagalba netruks ateiti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą