Dar kartą apie Ukrainą, oligarchus ir geopolitiką

23
0
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas (asm. nuotr.)

„Blogiausiai atrodo tas faktas, kad Vakarų politikai, besimaudantys demonstrantų jūroje ir liaudies lūkesčiuose, rizikuoja europietiškai nusiteikusiems ukrainiečiams sukelti nerealias viltis. Nepaisant visų išlygų, kurios nuskambėjo senatoriaus Makkeino ir jo kolegos Murphi kalbose, sakyti masėms, jog: „Jei jūs pasieksite pergalę, JAV Senatas bus su jumis kiekviename jūsų pasirinkto kelio žingsnyje“, vadinasi, sukurti paprastų ukrainiečių galvose neabejotiną Vakarų palaikymo mitą.

Aš negalvoju, kad JAV turi stoti kurios nors priešpriešos pusėje, todėl versti žmones patikėti mūsų parama, kurios greičiausiai nebus, yra visiškai nereikalingas žiaurumas.

Jei protestams neapvyks pasiekti savo tikslų, tai Vakarų vyriausybėms nereiks vykdyti savo pažadų. Vienok, jei opozicija privers V.Janukovyčių pasitraukti ir perims valdžią, situacija pasikeis. Netikėtai pasirodys, kad Vakarai turi realiai patvirtinti garsiąsias savo politikų deklaracijas, ir tada opozicija supras, jog išskyrus žodinius pareiškimus, jokios realios pagalbos nebus.

Versti žmones laukti paramos, kurios realiai niekada nebus, yra kvaila ir žiauru“ (The American Conservative).

Visų žvilgsniai – į Ukrainą

Paskutines savaites dalies mūsų šalies gyventojų dėmesys nuo vietinių nesibaigiančių skandalų ir tarpusavio politinių ir oligarchinių rietenų bei kovų buvo nukreiptas į pietus, į Ukrainą.

Vienpusis perdėtas žiniasklaidos įvykių Kijeve vertinimas ir net mūsų politikos senbuvių postringavimai, senojo marazmatiko klyksmai ir siūlymai siųsti į Ukraina mūsų jaunuolius su tautinėmis vėliavomis ar žinomo režisieriaus emociniai įspūdžiai nepadarė Ukrainos artimesne ir suprantamesne. Išliko dvejopas požiūris ir net augantis nepasitikėjimas oficialiais pranešimais.

Ir tai – gerai. Vadinasi, dauguma žmonių jau ima mąstyti savo galva ir žvelgti į pasaulį savomis akimis. Abi puses jie jau ima matyti ir vertinti įvairiausių spalvų spektre, o ne balto – juodo pavidale. Iš politinių daltonikų virsta normaliai į pasaulį žvelgiančia visuomenės dalimi, kurios taip lengvai neapgausi.

Tik vienas vis dar mums sunkiai įkandamas dalykas: niekaip nesuvokiame, kad pasaulis jau sąlyginai taip sumažėjo, o žmonių populiacija taip padidėjo, jog vykdomo globalizmo projekto sąlygomis įvykiai viename regione gali turėti neišvengiamą ryšį su įvykiais kitame, nesvarbu kiek tūkstančių kilometrų nutolusiame vienas nuo kito.

Tai nėra naujiena. Taip buvo ir ankstesniuose amžiuose, kai, sakysim, rusų ir britų susidūrimai Kinijoje XIX amžiuje ar japonų – rusų karas XX amžiaus pačioje pradžioje aidu atsimušdavo europinėje Rusijos imperijos dalyje ar net Vakarų Europoje. Tik tuometinės žiniasklaidos, ryšių galimybės buvo daug menkesnės ir jų įtakojimas visuomenės nuomonės daug lėtesnis.

Dabar žiniasklaida užima ypatingą vietą, o manipuliacijos ryšių priemonėmis tapo vienu iš kovos instrumentų. Milžiniška lavina informacijos, kurios mes nespėjame apdoroti, kitaip pasakius – nespėjame atsijoti grūdų nuo pelų, neleidžia greitai ir aiškiai įvertinti visus mums pateikiamus vyksmus bei suformuoti asmeninėmis vertybėmis apdorotą požiūrį. Todėl dažnai numojame ranka ir priimame už tiesą tos pusės pranešimus, kuri mums simpatiškesnė, naudingesnė ar kurios daugiau ir ji aršesnė.

Realios daugumos – nėra

Daugeliui nesuprantama, kodėl jau kelios savaitės besitęsianti mitinguotojų kova Ukrainoje nesibaigia tautos pergale prieš autoritarinį režimą. V.Janukovyčius, patirdamas milžinišką vidaus ir išorės spaudimą, kol kas nesiruošia nei atsistatydinti, nei paleisti vyriausybės ar parlamento. Neskuba skelbti naujų rinkimų ir taip perduoti valdžią opozicijai, kuri būtent tik šito ir reikalauja.

Teisingai, kaip paaiškinti tokią „visuotinio protesto“ nesėkmę? Teisėtai demokratiniu keliu išrinktos valdžios pavertimo „autoritariniu režimu“ – nepakanka. Jei tikrai absoliuti dauguma šalies gyventojų nori į Europą, o valdantieji atsisako tuos norus tenkinti, tai Ukrainoje šiandien nėra tokios jėgos, kuri sustabdytų realios daugumos nepasitenkinimą ir nebenorą paklusti veikiančiai valdžiai.

Tikrumoje taip turėtų viskas vykti, jei, kaip mūsų žiniasklaida skelbia, absoliuti dauguma pritaria maršrutui į Vakarus.

Visai kitaip turi atrodyti reikalai, jei minėta žiniasklaida tiesiog meluoja ir tos absoliučios daugumos, kuri trokšta į Europą, neegzistuoja arba egzistuoja apytikriai lygiavertis nuomonių pasidalinimas. Tada, daugiau ar mažiau, dabarties įvykiai atitinką tikrovę. Tai kas vyksta toje Ukrainoje?

Ukrainoje – karas

Vyksta psichologinis karas tarp Vakarų ir Rytų. Tikras, dirbtinai sukeltas psichologinis karas, kurio tikslas – priversti pavargusius nuo nesibaigiančios priešpriešos pritarti mažumos norui pasirašyti asocijuotos narystės sutartį.

Drąsiai teigiu, kad tokios daugumos, kuri pasiaukojančiai siektų sutarties pasirašymo, tarp ukrainiečių neegzistuoja, ją tik visais būdais bandoma sukurti.

Vyksta daug sudėtingesnės ir aršesnės vidinės rietenos ir karai tarp oligarchų, nei kaip pas mus. Ir ten, ir čia tiesiogiai vizualiai jos nematomos, bet viešumoje atsispindi įvairiausiomis iškreiptomis formomis.

Vyksta geopolitiniai tektoniniai pokyčiai, kuriasi naujos galios ir jas visomis priemonėmis bando pristabdyti jau įsisenėjusios ir realiai veikiančios.

Kitaip pasakius, vyksta naujas pasaulio perdalinimas pagal įtakos zonas, kuris realiai niekados ir nebuvo pasibaigęs. Gal tik ilgesniam laikui prislopęs po TSRS griūties.

Deja, daugumai stebėtojų iš toliau ir eiliniams protestuotojams Kijeve atrodo kitaip:

„Tai reiškia, kad banditų valdžia pati nepasitrauks. Ji taip nieko ir nesuprato: tai ne maištas kalėjime, kurį galima nuslopinti. Tai – laisvų žmonių revoliucija, kurie nori gyventi normalioje valstybėje. Mes niekur nesitrauksime, net jei čia žūsime. Tačiau mūsų vaikai gyvens kaip žmonės.“

Ar šis neprisistatęs žmogus Kijevo aikštėje, kurio žodžius cituoja kai kurios pasaulio masinės informacijos priemonės savo komentaruose, bent supranta, ko jis tikrumoje siekia ir kokie realūs pokyčiai turėtų įvykti šalyje, kad jis ir jo vaikai gyventų „kaip žmonės“? Vargiai. Tai – tik emocijos, tik begalinis tikėjimas, kad pasiekus pergalę viskas ims keistis į gerąją pusę ir jo vaikai gyvens kaip anie „banditai“, kurie dabar yra valdžioje.

XVII amžiaus pabaigoje prancūzai šturmavo Bastiliją ir pradėjo revoliuciją, paleisdami iš butelio džiną giljotinos pavidale, kuris kapojo galvas nesirinkdamas, kuriai pusei auka priklauso. Taip buvo sudeginti priešpriešos lauže visi revoliucijos „tėvai“ ir šimtai tūkstančių jais patikėjusių, o į valdžią atėjo diktatūra.

1917 metais rusai patikėjo nepaprastais revoliuciniais bolševikų pažadais ir to pasekmėje gavo vieną žiauriausių pilietinių karų ir neišvengiamai proletariato diktatūrą.

Beje, nėra jokios paslapties, kad ideologinis bolševizmo pamatas atėjo iš Vakarų ir jų įgyvendinimui tie patys Vakarai skyrė milžiniškas sumas.

Dešimtis istorinių faktų galima pateikti, norint argumentuoti tokį požiūrį, ir visi jie tvirtins tą patį.

Liūdna, bet žmonės dažnai elgiasi kaip maži vaikai, kai tėvai jiems sako nekišti pirštų prie karšto paviršiaus. Tik tada, kai pirštai nusvyla, tik tada, kai pajaučia skausmą, galvoje įsirašo esminis ženklas ateityje to nedaryti. Taip ir su revoliucijom.

Cituotas žmogus nesupranta, kad būtent dabar jis yra laisvas. Paradoksas, bet tai – tiesa, nes praeis visai nedaug laiko ir jis stos prieš žiaurią tikrovę, kai bet kuri nauja valdžia neišvengiamai imsis to paties – prievartos. Skirtumas tik vienas: ar iki tol jis spės išsitepti savo brolių krauju, ar ne.

Vis dar bijome „numirėlio“?

Valstybė – visada prievartos mechanizmas, nes tik ta valstybė, kurios viršūnėje – stipri ir atsakomybės nebijanti valdžia, gali kažką sukurti, bet, deja, ji niekada nebus žmogiška, nes valdžios viršūnėje visada atsiduria tie, kurių rankose yra realūs svertai, galintys realiai pakeisti eilinio žmogaus gyvenimą – privatus finansinis kapitalas arba jų marionetės. Išimtis – žlugusioji supervalstybė, kurioje kelionė į valdžios olimpą būdavo grįsta kitokiais akmenimis.

Tai, kad iki šiol visi mes gąsdinami buvusios valstybės, kuri jau 1991 metai nuėjo istorijon, galimu atgimimu, tereiškia vieną – mes net „numirėlio“ bijome. Kodėl? Ar ji buvo agresyvesnė struktūra nei, sakysim, bet kuri kita istorijoje egzistavusi imperija?Tikrai ne. Juk visos imperijos kūrėsi ginklu ir krauju bei tais pačiais instrumentais visada buvo ginamos ir saugomos.

Jokia išimtis ir dabartyje išlikusioji. Jei ne jos jėga, grėsminga karinė jėga, kuri kol kas geba apginti pokario metais primestą globalią finansinę sistemą, tai dabartinio amerikietiškojo „naujosios tvarkos“ projekto jau seniai nebūtų gyvo, o „demokratija ir žmogaus teisės“ gal vėl įgautų tikrąją sąvoką, o ne dirbtinių, išromytų lozungų pavidalą. Bet šiandien ne apie tai, šiandien vis dar apie Ukrainą.

Valstybės stiprybė – vidinėje santarvėje

Valstybės stiprybė slepiasi ne vien jos ekonominiame, finansiniame ar kariniame potenciale. Valstybės stiprybė yra ypač veikiama vidinės santarvės.

Jei XVII amžiaus Lenkijos karalystė nebūtų draskoma vidinių nesutarimų, kovų tarp tuometinių aristokratinių klanų, jokia Prūsija, Austrija – Vengrija ir Rusija nebūtų pajėgios jos pasidalinti. Kai šios tarpusavio kovos tapo viską apimančiomis, Lenkijos karalystė, kurios sudedamąja dalimi buvo ir tuometinė Lietuva, pagal Liublino uniją visiškai atsidavusi lenkų ponų malonei, išnyko iš Europos žemėlapių.

Panašioje padėtyje atsidūrė ir šiandieninė Ukraina, kuri, paskelbusi savo nepriklausomybę pereito šimtmečio paskutinio dešimtmečio pačioje pradžioje, per daugiau kaip dvidešimt metų taip realiai ir nepajėgė tapti tikrai stipria suverenia valstybe. Visa tai, ką mes dabar stebime, pirmiausiai yra turtingiausio sluoksnio tarpusavio kovos.

Ne, geopolitinės dalybos, geopolitiniai pokyčiai šiuos įvykius tikrai veikia. Dar daugiau, užsienio valstybių politinė – finansinė parama protestuotojams, veikiančios vyriausybės gąsdinimas galimomis sankcijomis, jei ši ims atkurti valstybėje stabilumą visiškai teisėtais jėgos būdais (lyg Vakarų demokratinės valstybės tokias atvejais ilgai ceremonytųsi su protestuojančiais), atviras kišimasis į suverenios valstybės reikalus leidžia manyti, kad visą tos košės naują burbuliavimą Vakarai ir užvirė.

Ėjimas buvo absoliučiai logiškas. Kai po milžiniškų 2012 metais pastangų nepavyko sukurti „arabų pavasario“ analogo Rusijoje, tai dėmesys vėl nukrypo į artimiausią ir geopolitiškai bei kultūriškai svarbiausią Rusijai regioną – Ukrainą.

Tik vargiai jiems tai būtų lengva atlikti, jei Ukrainos valdantysis elitas, kitaip dar vadinamas oligarchais, būtų daugiau ar mažiau vieningas.

Jau daug kartų esu sakęs, kad jokie perversmai negalimi, jei juose nedalyvauja dalis tokio elito. Sakau „perversmai“, nes įvykiai minimoje šalyje tik išoriniai, su didelėmis išlygomis, gali būti įvardinti kaip „revoliucija“, tikrumoje – tai bandymas įvykdyti perversmą kaip ir 2004 metais.

V.Janukovyčius – nei Rytų, nei Vakarų

Po paskutinių Prezidento rinkimų, kai pergalę pasiekė V.Janukovyčius, dauguma mūsų jį vadinome promaskvietišku, prorusišku, o J.Tymošenko mums asociavosi su Vakarais. Tačiau naujasis Prezidentas jau pačioje pradžioje parodė dantis Rytams, nesutikdamas integruoti savos energetinių resursų sistemos į „Gazprom“ struktūrą. To neužteko, jis ėmėsi skelbti siekiantis visos valstybės suartėjimo su ES. Būtent jam vadovaujant prieš pusantrų metų buvo parafuota asocijuotos narystės sutartis.

Viskas atrodė puikiai. Prezidentas, kuris buvo pristatomas kaip prorusiškas, tikrumoje demonstravo atsidavimą Vakarams. Dar daugiau, nė prie vieno anksčiau buvusio Ukrainos Prezidento (net provakarietiško V.Juščenkos) valstybės karinės pajėgos taip artimai nebendravo su NATO struktūromis, kaip prie dabartinio.

Ką tai reiškia? Kad mes neįvertinome V.Janukovyčiaus ar kad Maskva prašovė pro šalį? Mano galva, viskas yra daug sudėtingiau.

V. Janukovyčius niekada nebuvo nei prorusiškas, nei provakarietiškas: jis buvo vieno iš oligarchinių klanų statytinis, kuris pats priklausė klanui. Ir tikslas buvo bei tebėra – ilgalaikis jo atstovaujamo klano įsitvirtinimas valdžioje ir kiek įmanoma ilgiau išlikti neprisijungus nė prie vienos pusės.

Nepasakysiu nieko naujo, jei prie viso to pridėsiu, kad šios valstybės turtingiausių sluoksnis savo kapitalą susikrovė iš šalies Pietryčiuose esančių pramonės gigantų, resursų gavybos gaunamo pelno. Ten ne šaip kelios įmonės, ten – ištisi pramoniniai rajonai, kurie TSRS buvo labai svarbus industrinis regionas.

Prieš pradėdami pokalbį apie Ukrainos oligarchų tarpusavio kovas, trumpam sugrįžkime prie geopolitinių reikalų ir prisiminkime, kad ši valstybė šia prasme yra nepaprastai svarbus regionas.

Daug kartų rašiau apie milžinišką rinką (46 milijonai gyventojų), kuri galėtų iš mirties taško pajudinti stagnuojančią ES ekonomiką. Rašiau ir apie tai, kad asocijuotos narytės sutartis tėra masalas, po kurio seks tolimesni veiksmai – neišvengiamas šios valstybės įtraukimas į NATO. Tik toks kelias leistų priartėti prie geidžiamo Kaukazo ir suaktyvinti šio regiono ryžtą pasukti adekvačiu keliu. O tai jau būtų rimtas strateginis smūgis į Rusijos papilvę, nes iki šiol per A. ir V.Rytus to padaryti nepavyko. Rašiau ir apie tai, kad Kaspijos jūros regionas, kuriame gausu gamtos turtų, būtų puiki dovana Vakarų transnacionalinėms kompanijoms. Pagaliau, tai reikštų, kad pavyko geostrategiškai įrėminti Rusiją ir iš dalies Kiniją ir jų geopolitinio manevro galimybes sumažinti iki minimumo.

Tačiau dabarties laikmetis – labai neparankus atvirai konfrontacijai su Rusija, todėl mes stebime didžiųjų valstybių antrojo ar dar žemesnio ešelono politikų veikimą viešoje erdvėje, bet negirdime rimtų pareiškimų nei iš B.Obamos, nei iš V.Putino,nei A.Merkel ar Prancūzijos, D.Britanijos, Kinijos pirmųjų asmenų.

Šiuo atveju galima manyti, kad veikiančios didžiųjų valstybių administracijos stengiasi išlaikyti trapią pusiausvyrą ir artimiausiu laiku neturėtų imtis atvirų priešiškų veiksmų viena kitos atžvilgiu. Todėl galima laukti, kad protestai Ukrainoje, jei nenuslops, tai ir toliau tęsis informacinio karo pavidalu, kol viena iš pusių nepadarys rimtos strateginės klaidos. Beje, abiem pusėm tokia padėtis yra ganėtinai naudinga, bet apie tai vėliau.

Už susipriešinusių pusių – oligarchinis elitas

Kaip susipriešinusios pusės Ukrainoje, už kiekvienos kurių stovi pasidalinęs oligarchinis elitas, taip ir minėtos valstybės turi savas opozicines jėgas. Jei Kinijos ir Rusijos pirmieji asmenys savo rankose tvirtokai laiko opozicijai ir oligarchams užmautus apynasrius, tai save vadinančių demokratinių valstybių vadovai, jų administracijos daug daugiau yra priklausomos nuo opozicinio elito, kuris kartais gali sumaišyti visas žaidimo kortas ir priversti dėlioti geopolitinį pasjansą pagal savo įnorius.

Nėra jokios paslapties, kad JAV neokonų (respublikonai) požiūris į galimus globalius pokyčius gerokai skiriasi nuo valdančiosios administracijos. O šios veikloje dalyvauja ne vien tik demokratų partijos nariai, bet ir respublikonai. Nesvarbu, kad B.Obama priklauso demokratams, bet valstybės sekretorius – respublikonams. Nors apie tai nemėgstama garsiai ūbauti, bet tikrumoje šios supervalstybės viršūnėje matoma savotiška abiejų partijų koalicija.

Šiandieninė respublikonų partija – gerokai radikalesnė nei, sakysim, prieš dvidešimt metų, todėl nereikia nustebti, kad vienas aršiausių šios partijos atstovų senatorius Makkeinas pastoviai palaiko radikalias jėgas kiekviename nors kiek JAV svarbesniame globaliame regione.

Man nebuvo naujiena, kai informaciniuose pranešimuose perkaičiau apie tai, kad mūsų šalies politikai, tarp jų E.Zingeris, V.Landsbergis ir P.Auštrevičius nuvyko į Kijevą būtent senatoriaus Makkeino ir jo kolegos lankymosi metu.

Jei norime suprasti minimo senatoriaus požiūrį į Rytus, tai visiškai nereikia ieškoti kažkokių ypatingų informacinių patvirtinimų, pakanka pažvelgti į mūsų senolį Vytautą, į jo jau dvidešimt metų demonstruojamą nepaykantą Rytams ir suprasime, kad šio politinės jėgos dėl Vakarų tolimesnės dominantės globalioje erdvėje nevengtų sukelti ir rimto karinio konflikto.

Tik mūsiškiai – daug kvailesni, jie mano, kad amerikiečiams tokiais atvejais rūpėtų kažkokios mažutės ir nereikšmingos vasalės Lietuvos likimas. Atvirai kalbant, mes jiems esame reikalingi tol, kol mūsų vedama agresyvi politika didžiosios kaimynės atžvilgiu yra jiems naudinga. Jei atsirastų tarp šių valstybių kažkokie rimti susitarimai ar kiltų rimta grėsmė patiems Vakarams, jie nedvejodami mus parduotų, kaip jau ir buvo istorijoje. Tiek to, sugrįžkime prie svarstomos temos.

Kas jis, tas oligarchas?

„Vėjuotą rugsėjo vakarą turtingiausių žmonių sąraše antrą vietą užimantis asmuo Viktor Pinčuk išėjo į Lavadijos rūmų kurortiniame Juodosios jūros mieste Jaltoje sceną, kad pristatytų sekantį jo paties kasmet organizuojamos tarptautinės konferencijos kalbėtoją. Konferencijos, skirtos Ukrainos ir Vakarų suartėjimui. Ta kalbėtoja – buvusi JAV valstybės sekretorė H.Clinton.

Šalia jos už stalo, padengto ypatingiems pietums iš penkių patiekalų, sėdėjo jos vyras, Izraelio Prezidentas, buvęs D.Britanijos premjeras T.Bleiras, salėje galėjai pamatyti dalies europietikšų valstybių buvusius vadovus, aukšto rango diplomatus ir verslo magnatus.

„Ponas Prezidente, jūs tikrai esate superžvaigždė“, – pasakė V.Pinčuk, kreipdamasis į B.Clinton tarsi atsiprašydamas. – „Bet valstybės sekretorė H.Clinton – ji tikra megažvaigždė“.

Kas gi toks tas V.Pinčuk, kuris galėjo sau leisti taip drąsiai juokauti ir į kurio kvietimą dalyvauti minėtoje konferencijoje atsiliepė tokia gausybė buvusių ir esamų politinių ir verslo galingųjų?

Šio, kuris prieš 52 metus gimė TSRS Ukrainos žydų šeimoje, asmens turtas pagal Forbes reitingų lentelę siekia 3,8 milijardus dolerių ir pagal šį rodiklį yra antras žmogus Ukrainoje. Jis – metalurgijos įmonių ir masinių informacijos priemonių savininkas, paskutinias metais demonstruojantis save filantropo vaidmenyje. Buvusio Ukrainos Prezidento L.Kučmos žentas.

Kaip nebūtų keista, bet šios tautinės kilmės žmonių – didžioji dauguma Ukrainos turtingiausiųjų sąraše. Ir ne tik Ukrainos, bet ir tos pačios Rusijos.

Atvirai kalbant, aš tikrai negalėčiau savęs įvardinti antisemitu ar bent panašiu į tokius asmenis, bet negaliu nepripažinti, kad valstybei, kurios turtingiausiame sluoksnyje – ganėtinai nemažas procentas šios tautos žmonių, tai uždeda tam tikrą elgsenos antspaudą. Nors paskutiniais dešimtmečiais stengiamasi savotiškai įslaptinti tautinę kiekvieno asmens priklausomybę, atsisakant žymų net oficialiuose valstybių dokumentuose, bet nuo to nacionalinės tapatybės reikšmė nė kiek nesumažėjo, bet greičiau atvirkščiai – padidėjo.

Nemanau, kad kam nors būtų didelė naujiena, kad stambiausias globalus kapitalas daugiausiai sutelktas kilusių iš minėtos tautos asmenų rankose. Nemanau, kad kam nors būtų naujiena, jog būtent šis kapitalas įtakoja daugelį pasaulio valstybių politinį gyvenimą ir didžia dalimi globalius vyksmus ir būtent stambaus kapitalo rietenos sukelia visus tuos socialinius kataklizmus, kuriuos mes jau žinome iš istorijos ir kurie vyksta dabartyje. Ukraina – jokia išimtis.

Tam, kad tą suprastume, reikia daug artimiau „susipažinti“ su nors keletu turtingiausių šios šalies piliečių ir jų įtaka veikiančiai politinei administracijai. Tuo labiau, kad daugelis Ukrainos masinės informacijos priemonių priklauso šioms šeimoms, o šios aktyviai remia ir organizuoja nesibaigiančias protesto akcijas.

Pagaliau, kokie tikrumoje Rusijos ketinimai Ukrainos atžvilgiu ir ar ji imtųsi aktyvaus ir atviro kišimosi į aptariamos valstybės reikalus, jei toks būtinumas iškiltų? Drįstu teigti, kad to nebūtų. Ne todėl, kad ji nepajėgi ar neįgali to padaryti, o todėl, kad jos planas jau dabar realizuojamas ir nepaisant to, pasirašys Ukraina narystės sutartį ar nepasirašys, ji vis vien švęs pergalę.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą