- Reklama -

Ligita Juknevičiūtė

Dabar jau galiu papasakoti tą epizodą, nes mintys susigulėjo ir aš daugmaž supratau, ką tas atsitikimas reiškia ir kodėl jis buvo mums skirtas išgyventi. Man patinka analizuoti savo ir kitų žmonių gyvenimus, rasti priežasčių ir rezultatų sąveikas, o taip pat pastebėti, kaip veikia dieviškieji dėsniai kiekvieno konkrečiam gyvenime.

Kai pradėjau vedžioti Zorbą pro kaimynų sklypą, kur auga citrinos ir želia arba styro nudžiūvusi žolė, kartą pasirodė pikta moteriškė ir graikiškai papriekaištavo, kad aš jos sklype ateinu nukakinti šuns. Ji taip ir pasakė, kaka, nors tada dar nesupratau graikiškai, tas žodis ir čia reiškia tą patį. Paprastai graikai yra labai draugiški, myli Zorbą ir kalbina, tad buvo labai keista. Ramiai šypsodamas parodžiau maišelį, pasakiau, kad mes tik praeinam pro jų sklypą, jog nesutiktume savo kieme kitų šunų, ant kurių Zorba puola.

Pažįstami vėliau papasakojo, kad ta moteriškė truputėlį bjauroka ir piktybinė, ir visi kaimynai tai žino, kad nekreipčiau į ją dėmesio, be to, jos vyras labai malonus ir visada pasikalba su manim. Bet aš nustojau pro juos eiti, kad nebesutikčiau tos piktužės, pasirinkau kitą sklypą, kur šeimininkai faini.

Vieną gražią vasaros dieną, šeštadienį, visi aplink išsilakstė pramogauti, draugai iš Lietuvos irgi išvažiavo kažkur gerai praleisti laiko, plaukiojo jachtom ir džiaugės jūra, o mes su Artūru likom namie. Tiesiog, nebuvo gal tądien nuotaikos ar sveikatos gyventi taip, kaip visi aplink, smagiai ir vasariškai. Paslapčia pykau ant Artūro, nes jis labiau norėjo likti namie, bet pasakiau sau: neburbėk, bus dar tų jachtų, neburbėdama įjungiau filmą, ir buitiškai pasinėrėm į kažkokį trilerį. Graikai tokiu metu miega arba būna prie jūros, maudosi, o mes žiūrėjom filmą…

Vos po kelių minučių pažvelgus per langą į sodus, kurie yra tiesiai po langais, išvydau kokių penkių metrų aukščio liepsną, vos už dvidešimties metrų nuo mūsų namo, būtent tų kaimynų, kur gyvena burbeklė, sklype. Liepsnojo citrinmedis, ir tai rugpjūčio mėnesį reiškė viena, kad gaisras gali pasiglemžti viską, įskaitant ir mūsų namą, citrinas, šiltnamį didžiulį, ir kitus namus, kurie yra netoliese, per dešimt minučių, be to, buvo ir gan stiprus vėjas.

Šokau iš lovos, rėkdama nulėkiau pas Christiną, sukėliau ant kojų visus, kas buvo name, tada paskambinau Stavrulei, kuri turi taverną netoliese, ši išbėgo į gatvę ir, o, stebukle, sustabdė pro šalį važiavusius gaisrininkus su maža gaisrine mašinyte – gaisrininkai buvo su šortais ir kedais, važiavo gal išsimaudę, bet tuoj įsuko į mūsų sodus ir ėmė gesinti gaisrą. Toj vietoj aplink nėra namų, tik mūsų, šalia didžiulis šiltnamis, tad sklypo savininkas, gyvenantis už kampo, atbėgo tik tada, kai ugnis jau buvo ėmusi plisti link namo, ir taip pat ėmėsi gesinti ugnį. Po kokių dešimties minučių atvažiavo ir didelė gaisrinė, bet tos mažosios dėka ir visų kaimynų pastangomis ugnis buvo suvaldyta ir teliko ją užgesinti.

Penkiolika minučių šlovės ir streso praėjo, parodžiau gaisrininkams, iš kur kilo ugnis, bet niekas taip ir nesuprato, kodėl ji atsirado. Kaimynas, kurio sklype kilo gaisras, dabar turguj man nemokamai duoda pomidorus ir agurkus, dėkoja ir vadina tai stebuklu, jo piktoji žmona šypsosi ir tyli, o aš kaskart atsakau, kad tai ne aš išgelbėjau visą rajoną, o Dievas. Jis mums tą dieną liepė likti namie, Jis pro šalį siuntė gaisrininkus, kuriuos sustabdė Stavrulė, Dievas parodė kaimyno žmonai, kad su žmonėmis reikia elgtis gražiai, net jeigu nemyli šunų ir nori pavaidinti didelę viršininkę savo sklype. Nes nieko nėra mums duota, kas negali būti atimta. O man tai buvo išbandymas, ar pasiduosiu puikybei girtis, kad aš pirmoji pastebėjau gaisrą.

Jeigu mes žinotume, kad tikrai tikrai, šimtu procentų, viskas, ką mes darome, duoda rezultatą, tik ne tik tokį, kokio tikimės, bet ir tą dievišką, nepalaužiamai teisingą, ar mes gyventume, elgtumės ir bendrautume kitaip?

Kodėl vieni žmonės gali elgtis nesąžiningai, sukčiauti, būti savanaudžiai, tikėdamiesi, kad tai neturės pasekmių, o kiti ne? Ar mus nuo bjauraus elgesio sulaiko tik baimė būti nubaustam, ar visgi sąžinė ir dieviška nuojauta, kad viskas turi pasekmes? Juk vieni žmonės negali elgtis negarbingai net tada, kai žino, kad apie jų niekšingumą nesužinos niekas, o kiti tiki ir net žino, kad Dievas viską mato.

Tie, kas nebijo pažinti save, tampa sąmoningesni. Štai jūs sėdit kompanijoj ir kažką apkalbinėjat. Apkalbinėjimas yra bjaurus dalykas, nors mes taip norėtume tikėti, kad tai tik nekaltas liežuvavimas – žmogus, kurį apkalbame, šaipomės iš jo, teisiam ar paviešinam svetimas paslaptis, to net nežino, tad kas čia tokio? Iš tiesų apkalbinėjimas yra tas pats įsakymo Nežudyk pažeidinėjimas.

Nes, kai mes kalbam kažką bloga apie kitus, kenkiam kitiems, mūsų organizmas reaguoja taip, lyg tai eina kalba apie mus pačius, kad viskas, ką bloga pasakom apie ponią ar poną X, yra skirta tam, kuris juos apkalba. Ir jei kenkiate kitiems, tas blogis vis tiek yra skirtas jums ir anksčiau ar vėliau kažkokia forma pasireikš jūsų gyvenime.

Juk kai kalbam apie žudynes Izraelyje, iš siaubo net susuka pilvą, tiesa? Organizmas reaguoja taip, lyg kažkur čia pat, šalia mūsų, vyksta siaubas ir tragedijos. Taip pat ir su apkalbom. Jei apie kažką sakot, tas durnas, tas protiškai atsilikęs, tas storas, ta senmergė, tas alkoholikas, tas žioplas, jeigu tame kalbėjime yra visažiniškas įsivaizdavimas, kad esat geresni ir galite kitą teisti, vertinti ar net smerkti, viskas, ką bloga pasakot apie kitą, yra apie jus pačius su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Nesvarbu, jei mokate mintinai Iliadą ir Odisėją, ar dešimt užsienio kalbų, pavadinę kitą žmogų debilu ar idiotu, skrodžiate savo kūną ir sąmonę neapykantos ir susinaikinimo kardu, taip naikindami net savo nuostabias smegenis.

Esate nuostabaus grožio ir figūros, bet vadinate kitas moteris baisiomis ar storomis, jūsų protas ir kūnas reaguoja į tai, kaip į savikritiką, ir kiekviena ląstelė verkia ir gūžiasi iš siaubo ir būtinai jei ne jūs pats, tai artimoj aplinkoj atsiras jums brangus žmogus, turintis būtent tokių problemų, kurias pašiepėte kituose.

Jūsų sąskaitoje tūkstančiai, o kitus vadinat ubagais ir nevykėliais? Nenustebkite, kad patys taip ir jaučiatės, vos progai pasitaikius, nerimaujate ir elgiatės kaip vargo pelė, nes viduj skamba: ubagas, ubagas, nevykėlis … Neskamba ,,Petras ubagas ir nevykėlis“, lieka tik Ubagas…Tu pats. Gan ne turtinis, o dvasios, dėl to taip skauda…

Dabar pakalbėkim apie tai, kodėl žmonės kitus vadina bjauriai ir apkalba, elgiasi ne taip, kaip esam prisakyti elgtis TO, kuris valdo kosmoso ir mūsų gyvenimų dėsnius. Todėl, kad sunkiausias dalykas šitam gyvenime yra pažinti save. Ne tik įgauti bazinių žinių, kaip sukasi pasaulis, kodėl dekalogas yra būtent toks, bet ir pažinti esmę.

Ką reiškia pažinti save? Suprasti savo egoistinę prigimtį ir tuo pačiu suvokti savo dieviškumą. Kai mes susipažįstam su savim žinodami, kad būtent tokie netobuli atėjom į šitą pasaulį tam, kad vėl sugrįžtume jau geresni pas Tėvą, į savo namus, tuomet tampam atlaidesni sau ir žinoma kitiems. Jei tampam atlaidesni sau ir kitiems, suvokdami, kad vienintelis dalykas, ko čia turim išmokti, yra mylėti save ir kitus, nebelieka laiko žudyti. Nei mintimis, nei darbais, nei žodžiais, nei veiksmais. Bet mes nenorim pažinti savęs ir pasaulio tvarkos. Mes dažniausiai ir labiausiai norim būti teisūs.

Kartais feisbuke pasidalinu įdomiais ir giliais video apie tai, kaip sukasi pasaulis, visokių žydų rabinų paskaitomis, kurios suteikia unikalių žinių, pradedant pasaulio pažinimo prasme, baigiant konflikto Izraelyje šaknimis pagal seniausius šventraščius. Spėkit, kiek žmonių juos pažiūri ar palaikina? Du, trys, penki… O parašyk, kad nekenti ko nors, kad tas politikas parazitas, o tas tebūnie prakeiktas, iškart šimtai laikų, nes, nu, taip smagu jaustis visažiniu ir dar ką nors pasmerkti ar nuteisti. Smagu jaustis Dievu. Nors dažnu atveju esam tik pasimetę beraščiai, tikintys mokslu, tas geras, ane?, pasiklydę savyje, šeimose, santykiuose, suvokimuose žmogėnai.

Ne veltui puikybė yra didžiausia nuodėmė. Nes jos vedami leidžiame sau žudyti. Save, kitus… Žodžiais, mintimis, darbais ir nusidėjimas.

Sustokime. Nurimkime. Pradėkime stebėti, ką sakom, kaip mąstom, nes viskas, kas apie kitus, tas ir apie mus. Kiekvieną kartą prieš prasižiodami sakyti ką nors bloga apie kitus, pagalvokim ir patylėkim, nes tas, kas bus pasakyta, liks mumyse, o ne nuskris pas tą žmogų. Geriau paklauskim savęs, kodėl man norisi taip kalbėti ar elgtis? Kas vyksta manyje ir mano santykyje su tuo žmogum ar situacija, kad man norisi spjaudytis rupūžėmis ar elgtis niekšingai? Kas mano gyvenime ir manyje yra ne taip, kad nuolat taškausi tulžim ir menkinančiais kitus epitetais? Gal aš esu pervargęs? Gal manyje per daug pavydo ar puikybės? O gal atvirkščiai, jaučiuosi labai menkas ir nevertas laimės, gyvenimo ir Dievo malonės, kad norisi menkinti kitus? Jeigu taip, laikas pasiraitoti rankoves ir pradėti dirbti. Su savim. Pirmiausia tik su savim.

Kai išravėsit piktžoles ir susitaikysit su savim ir Dievu, įgysite tvirtą santykį su savo dieviška prigimtimi, pradės keistis ir kiti žmonės. Tiksliau, ne kiti, o jūsų matymas ir tuo pačiu realybė. Kaip jautiesi, ką mąstai, kuo tiki, toks ir pasaulis.

Stebėtojas keičia realybę, visada tą prisiminkit ir galvokit apie tas molekules, kurios po mikroskopu juda vis kitaip, keičiantis į jas žiūrinčiajam. Mes kuriam pasaulį savo žvilgsniu. Tai ir kurkim jį tokį, kad būtų viduj ir aplink šviesa.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!