Ligita Juknevičiūtė
Skiriu savo mamai, parašiau šią pasaką praėjus dvejiems metams po tėčio mirties, kad kažkaip ją paguosčiau. Tikiuosi, pavyko, galbūt ir kiti šioje pasakoje įžvelgs viltį ir kasdieninį Dievo veikimą.
Gyveno kartą dvi seserys, Marija ir Elena. Elena turėjo šešis vaikus ir vyrą, o Marija tik vyrą ir anytą, su kuria kartu gyveno. Toji anyta buvo gan bjauri senė, klasikinė pikta anyta, kuri marčios nekentė ir nuolat jai gadino gyvenimą, nuteikinėjo sūnų, kad prastą marčią išrinko jai. Ir dar bevaikę.
Bet Marija buvo kantri, tikinti, veiksmas vyko Lietuvos kaime prieš šimtą metų, kai žmonės dar nuoširdžiai tikėjo Dievu ir tuo, kad viskas vyksta pagal Jo valią, tad žinojo, kad Dievas viską mato ir viską dėlioja taip, kaip reikia.
Atsitiko didelė laimė, ir Marija pastojo. Kaime tada visos nėščiosios sunkiai dirbdavo iki paskutinės dienos, tad ir Marija nesėdėjo rankų sudėjusi, jau, būdama su pilvuku, kartą apsiėmė prinešioti kibirais vandens į kaimo pirtį, juk šalia buvo ežeras.
Tų kibirų buvo daug, nes maudydavosi šeštadieniais visas kaimas, tad Marija nešė juos, nešė, pylė pylė, į statines, kol pajuto kažkokį skausmą…. Pasirodė kraujas, o kai prasidėjo sąrėmiai, Marija per anksti pagimdė kūdikį, berniuką, kuris tais tamsiais laikais kaime neturėjo šansų išgyventi. Niekas nekvietė jokių greitųjų, kurių, tiesą sakant, ir nebuvo tada, tad Marija su vyru Adomu kūdikį, kunigui padedant, pakrikštijo Jonuku, palaidojo ir gyveno toliau kartu su savo skausmu ir gedulu.
Psichologų tais laikais nebuvo, o tas skausmas dėl prarasto vaikučio buvo toks stiprus, kad nuo tada jie net negalėjo pagalvoti apie antrą vaikutį, o dar ta pikta anyta, gyvenanti tame pačiame name… Ji juk viską sekė, miegojo čia pat už sienos, stebuklas, kaip išvis Marija pastojo…
Taigi, anyta nuo tada dar labiau graužė marčią, o Marija tyliai kentėjo ir susitaikė su bevaikės likimu…
Pasaulyje vyko dar baisesnių dalykų – karai, revoliucijos, tremtys, mirtys, partizanų kovos, tad Marijai buvo ką veikti. Per jų kaimelį ėjo ir rusai, ir vokiečiai, ir kolūkiai kūrėsi, o čia pat partizanai kovojo…
Kartą slapčia su kita kaimo moterim Marija palaidojo partizaną, rizikuodama savo laisve ir gyvybe, ir visgi jos ir vyro namai visada buvo atviri visiems, kam reikėjo duonos ir vandens… Ir visus jie priimdavo, pamaitindavo ir į atšiaurų kelią išleisdavo.
Baigėsi karai, stojo taika, ir atsitiko taip, kad Marijos sesuo, Elena, gyvenusi kitame kaime, susirgo. Šeši Elenos vaikai ir vyras išsigandę stebėjo, kaip mama atgula, karščiuoja, ją paguldė į ligoninę… jau sunkiai sirgdama, Elena pasakė, kad, jei numirs, tai po metų pasiims Rimą, kuris tada dar buvo visai mažutis, vos penkerių… Bet, laimei, Elena gavo antibiotikų. Jau pradėjo juos leisti, sveikti, bet vieną naktį seselė užsnūdo, laiku nesuleido vaistų, ir Elena numirė. Gal ji tiesiog buvo labai pavargusi nuo gyvenimo, skurdo, bejėgiškumo jausmo… Tapusi angelu jos siela tikėjosi daugiau gero nuveikti savo šeimai ir vaikams. Kaip ir buvo pažadėjusi, po metų Elena į dangų pasiėmė ir sūnų Rimuką…
Likę penki vaikai našlaičiai buvo išdalinti giminėms, našlys dėl skurdo negalėjo susitvarkyti su tokiu būriu vaikų… Marijai irgi atsirado šansas tapti bent jau netikra mama, pamote vienam iš našlaičių. Ji įtikino vyrą ir anytą, kad reikia paimti auginti mirusios sesers vaiką, gal berniuką, juk ūkyje reikia pagalbininko. Toks argumentas darbštiems kaimiečiams pasirodė įtikinamas, ir anyta palaimino dar vienos burnos atsiradimą namuose su sąlyga, kad tai bus pagalba ūkyje.
Atvažiavę pasiimti berniuko, Adomas ir Marija buvo priversti keisti savo planus. Iš vaikų būrio tamsioje pirkioje pati link jų drąsiai žengė aštuonerių Danutė ir pasakė, kad nori važiuoti su teta ir dėde pas juos. Kaip koks šuniukas, drąsiausias ir intuityviai suprantantis, kad tai yra geriausi jam likimo skirti šeimininkai. Adomas su Marija neišdrįso pasakyti našlaitei ne, tad parsivežė naują šeimos narį namo.
Danutė tapo vienturte naujuose namuose. Namai buvo erdvūs, šalia ežeras, miškas. Tiesa, čia gyveno ir ta pikta senė, bet Danutė per daug į ją nekreipė dėmesio. Kaip ir buvo numatyta, Danutė tapo pagalbininke ūkyje. Vasarą anksti, ketvirtą ryto, keldavosi ir eidavo į pievas ganyti karvių. Kartais iš nuovargio užsnūsdavo, tada nubudusi išsigandusi bėgdavo ieškoti gyvulių.
Kartą Danutė ryte labai sušalo basas kojas. Ji drebėjo nuo šalčio, rasota žolė taikėsi dar labiau jas sušaldyti, Danutė gūžėsi ant kelmo, ir saulė lyg tyčia pasislėpė už debesies… Bet netikėtai priėjo karvė ir prikrovė tiesiai Danutei po nosim. Karvės blynas buvo dar karštas, garuojantis, dabar tokį pavadintų karšta purvo vonia, o Indijoj tai būtų tikras švento gyvūno palaiminimas, juk karvė ten šventa , jos blynai naudojami statybose, jais apklijuotos net šventyklos, karvė maitintoja tapusi nebenaudojama pienui gali laisvai gyventi , nes žudyti jos nevalia, todėl Indijoje gatvėse pilna tų šventų išdidžių gyvūnų… Bet Danutė nebuvo indė, ji buvo maža sušalusi lietuvė mergaitė, kuri tas karves ganė, o tada sušalusi tiesiog instinktyviai įkišo į karvės blyną kojas, sušilo ir laiminga užsnūdo.
Nubudusi nusikrapštė karvašūdį nuo kojų, nusiplovė rasoje ir jį pamiršo.
Danutė augo nors ir kukliuose, bet tvarkinguose namuose, juose dažnai lankydavosi kunigai, to meto šviesuoliai, dėdė su teta buvo svetingi ir šilti žmonės, tad namuose niekada netrūko svečių. Po kurio laiko piktoji anyta pasimirė, tad čia tapo dar laisviau ir smagiau, ir teta Marija lengviau atsikvėpė, tapusi tikra šeimininke savo namuose.
Įtėviai Danutės taip ir neįvaikino, bet davė viską, ką galėjo. Rengė, maitino, Danutė paaugusi išvažiavo gyventi į miestelį netoliese, į mokyklos internatą, kad būtų viskas šalia, sportavo, svajojo tapti sportininke ar turiste. Jauna ištekėjo už gero vyro Jono, kuris ją nuoširdžiai mylėjo ir kūrė kartu su ja gyvenimą.
Danutė pagimdė dvi dukras, turėjo erdvius gražius namus, vyrą su statusu, įgijo profesiją, kaip ir svajojo jaunystėje, tapo turizmo sektoriaus darbuotoja, daug keliavo, gyveno laisvai ir linksmai, supama draugų ir pagarbos, už savo vyro jautėsi kaip už mūro sienos, užaugino dvi dukras ir keletą anūkų, sulaukė proanūkių.
Išėję į pensiją, su vyru apsigyveno tame pačiame kaime ir name, kur augo pas Mariją ir Adomą, ir su vyru praleido čia ramiausius ir laimingiausius savo gyvenimo metus, gamtoje ir tyloje. Juos lankė anūkai, jie čia irgi leido vasaras, atvykdavo draugai, kaimynai taip pat neleido liūdėti…
Pragyvenę šešiasdešimt metų, Danutė ir Jonas tikėjosi dar gyventi, bet vieną ankstyvą rytą jos vyras netikėtai numirė. Prigulė, užsnūdo ir nebeatsikėlė, nors iš kito kambario atbėgusi Danutė jį laikė glėbyje ir maldavo nemirti…
Vyro mirtis sugrąžino Danutę į senas nuoskaudas. Neteisybės jausmas ėmė ją graužti, ji negalėjo patikėti, kad taip būna, kad štai tas visai sveikas ir geras vyras paėmė ir ją paliko. Ji niekaip negalėjo susitaikyti su ta nuoskauda, visas gyvenimas ėmė rodytis niūrus, o to priežastis buvo tik viena – jos sunki vaikystė, kai anksti mirusi mama pasmerkė jos gyvenimą liūdesiui, nes tėvas nesugebėjo išgelbėti mamos, vadinasi, ir jis kaltas, todėl Danutė vis dažniau aplinkiniams ir sau primindavo, kad visos jos nelaimingumo šaknys yra toj sunkioj vaikystėj, kai ji, įsivaizduojate, šildė sušalusias kojas karvės mėšle, kai ji tapo našlaite, o štai dabar dar ir našle… Juk kiti vaikai geriau gyveno, štai, klasiokės pasakojo, kad joms nereikėjo nei tų karvių ganyti, nei šildytis kojų mėšle, jos augo mylimos su tėveliais, o štai Danutei taip nepasisekė…
Vieną naktį Danutė susapnavo sapną, kuriame jai pasirodė mirusi mama. Ji paėmė Danutę į glėbį, pradėjo sūpuoti ir šnabždėti į ausį… Dukrele, kodėl tu tokia liūdna, juk aš taip stengiausi, kad tavo gyvenimas būtų laimingas. Juk tai aš tada tave stumtelėjau link savo sesers Marijos , kai ji su vyru atvažiavo, kad tu pakliūtum į jų gražius namus. Juk tai aš, kai tu ganydavai karves ir užsnūsdavai, nugindavau vilkus ir saugodavau, kad tos karvės nepabėgtų. Juk tai aš tada, kai sušalai, atvedžiau tą karvę, kad ji tau prikrautų panosėj ir sušildytų kojas… Juk tai aš tau padėjau išsirinkti gerą vyrą, o ne tą, su kuriuo draugavai mokykloje, kuris mirė jaunas, kad tu netaptum anksti našle. Juk tai aš tada jus visus išgelbėjau Karpatuose per avariją, kai į jūsų Žigulius trenkėsi kalnuose sunkvežimis ir jūs visi nuriedėjot nuo skardžio, jūs tada net nesusižeidėt, ar pameni? O juk metai prieš tai toje pačioje vietoje žuvo visa šeima… Juk tai aš išgelbėjau tavo dukrą Ligitą ir būrį jos draugų, kai jie pradėjo skęsti audringoje Baltijos jūroje, pionierių stovykloje, ar pameni, kaip tada verkei iš laimės, kai dukra papasakojo tada apie tas vos tragedija nepasibaigusias maudynes, kai jie nuėjo maudytis į bangas, nors tai buvo draudžiama… Juk tai aš saugojau tave ir tavo šeimą nuo ligų, nelaimių ir tragedijų… Kodėl tu niekada nepasakei man ačiū, kad aš pagal savo sielos likimą nors ir anksti palikau šitą pasaulį, bet daviau tau viską, ką galėjau, taip pat ir savo seserį, gerąją Mariją, kuri ne tik išdrįso tave paimti auginti ir stengėsi iš paskutiniųjų, kad tu būtum laiminga, bet ir tapo nuostabia močiute tavo dukroms… Argi tiek, kiek tu gavai šitam gyvenime, yra maža?
Danutė sapne pravirko… Mamos glėbys buvo toks šiltas ir jaukus, ji nenorėjo iš jo išsivaduoti, tik verkė ir verkė, kad tik mama jos nepaliktų vėl… Mama glostė jai plaukus ir sakė: neliūdėk, žinok, aš visada šalia, o greitai, gal po kokių dvidešimties metų, mes susitiksim ten, kur visos sielos gyvena, ir būsim kartu amžinai, tik tu dar pagyvenk čia, išmok tas pamokas, išmok mylėti ir dėkoti už tai, ką turi, net jei norisi kitko…
Danutei pasidarė baisu ir gėda, kad, štai, jau ji pati močiutė, o dėkoti gyvenimui dar tik mokosi, bet dabar, po vyro mirties, dažniau prisimena, kas buvo bloga, tą karvašūdį ir nelaimingą vaikystę… O jeigu jos dukros ir anūkai apie ją atsimins tik tai, kas buvo nelabai taip, kaip tie anūkai norėjo? Pavyzdžiui, jeigu anūkai pasakos visiems, kaip ji kartą neleido jiems žiūrėti televizoriaus ir liepė susitvarkyti kambarį, kas ten žino, juk tie anūkai tokie išlepinti, gal irgi pradės įsivaizduoti, kad ji juos sutraumavo?
Nubudusi Danutė nusišluostė ašaras… Dar jautė šiltą mamos glėbį… Ji dabar jau žinojo, kad mama šalia, kad ji visada buvo šalia, kaip ir kiti ją mylėję žmonės…
Po šio sapno ji ėmė stengtis kaskart, prisiminusi savo mamą ir tetą, surasti kažką, už ką gali padėkoti. Toji padėkos praktika po truputį ėmė gydyti jos sielą, plauti nuoskaudas ir atėjo ta diena, kai Danutė pakėlė akis į dangų ir pasakė: ačiū mama, ačiū teta, ačiū jums abiem. Iš dangaus į ją žvelgė dvi besišypsančios seserys…
