Išnirkime iš dujų “kilpos” – mes tikrai turime pasirinkimą

31
5
- Reklama -

SGD terminalo laivas-saugykla "Independence". R.Dačkaus nuotr.

Praėjo vos šiek tiek daugiau nei savaitė nuo isteriškai-istoriškai svarbaus įvykio – dujų laivo atplaukimo į Lietuvą, ir, štai, jau šiandien ryte piliečiai, gerdami rytinę kavą, perskaito: dujos greičiausiai brangs. Ir ne šiaip brangs, o greičiausiai ketvirtadaliu, o gal ir trečdaliu. Be abejo, ką nors prognozuoti yra nedėkingas užsiėmimas, tačiau gyvenimiška patirtis byloja, kad kuo bjauresnė prognozė, tuo didesnė tikimybė jai pasitvirtinti.

Beje, sarkastiškai juokiausi skaitydamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos oficialią dujų kainos prognozę, nes tą patį teigdamas, tiksliau – prognozavau vis tik brangimą penktadaliu, buvau išvadintas kai kurių ypatingai nepriklausomų (nuo rusiškų dujų ir kritinio mastymo) piliečių Kremliaus agentu. Dabar bus įdomu paskaityti, kaip visa oficialių propagandistų ir neetatinių interneto trolių armija aiškins dujų kainos kilpos užveržimo ant piliečių kaklo būtinybę.

Bijau, kad pasitvirtins ir mano nesename straipsnyje „Kiek reikia Lietuvai gamtinių dujų?“ pateikta kita prognozė dėl privalomo dujų kiekio išpirkimo vartotojams. Prielaidos tam atsitikti yra kuo puikiausios. Jau pernai gamtinių dujų Lietuvoje suvartota 2679,64 mln. kub.m., kai tuo tarpu 2012 m. – 3281,1 mln.m3, t.y. 602 mln m3 mažiau. O, kad toks vartojimo kritimas – toli gražu ne paskutinis, neneigia ir patys dujų pardavėjai ir energetikai.

Todėl dujomis vis dar besišildantys miestų ir miestelių gyventojai, nepaisant to, elektrine ar dujine virykle naudojasi, labai greitai pajustų privalomo išperkamo kiekio atsiradimą per šildymo sąskaitas.

Tačiau pakalbėkime ne apie dujų kainų perspektyvas, o apie tai, kad milžiniško kiekio gamtinių dujų importu esame suinteresuoti ne mes, vartotojai, o ganėtinai siauras ratas iš to gyvenančių tarpininkų, na, ir kai kurie energetikai, kurių įrengimai yra pritaikyti gamtinėms dujoms vartoti. Juos slegia baimė, kad, pvz., decentralizavus šildymo tiekimą, jie tiesiog taps nereikalingi. O juk net ir „liaudiškas“ skaičiavimas rodo, kad 1 m2 senos statybos buto centrinis šildymas Vilniuje kainuoja 5-9 (kai kur 12) Lt/m2 , autonomiškai šildomo dujomis namo 4-7 Lt/m2 , o kietuoju kuru – (malkomis, briketais) apie 2-4 Lt/m2.

Jau vien šių skaičių, ko gero, pakanka, kad bet kuris mąstantis žmogus suprastų, kad tokį brangiai kainuojantį centrinio šildymo ūkį reikia arba iš pagrindų pertvarkyti, arba ir viso išardyti. Bet viešai kalbėti apie tai yra didžiulė erezija, kurios nepraleis nė viena šilumininkus, o tiksliau jų pinigus mylinti žiniasklaidos priemonė. Gerai nors, kad patys atkakliausi ir drąsiausi po š.m.spalio 31d. LVAT sprendimo vėl atgavo realias galimybes atsijungti nuo šilumos tinklų ir pasiekti savo asmeninę „energetinę nepriklausomybę“.

Vienas iš dažniausiai viešoje erdvėje sklaidančių mitų yra tas, kad, jei vis tik centralizuoto šildymo tiekėjai masiškai pradės naudoti vietinį kurą, Lietuva liks be miškų. Galiu visiškai atsakingai pareikšti- tai šilumininkų ir dujininkų skleidžiamas melas. Net jei visos šalies šilumos ūkis būtų pervestas į biokuro naudojimą, tai tesudarytų 1/3 viso natūralaus miškų prieauglio. O tuo tarpu biokuro šaltinis yra ne vien miškai, tiksliau, šiuolaikinėmis sąlygomis, toli gražu ne miškai. Kurui skirti augalai tiesiog sąmoningai auginami laukuose.

Na, o tiems, kas ir toliau pergyvena dėl miškų, siūlau pažiūrėti, kaip atrodo barbariškos kirtavietės, iš kurių mediena išplaukia į tolimą Kiniją. Tuo tarpu, pvz., miškinga Suomija ne tik neišveža žaliavinės medienos, bet ir ją importuoja, nes jos pramonei tiesiog trūksta žaliavos. O mūsų medienos pramonės perspektyvos , kartu su darbo vietomis ir toliau žaliavinės medienos pavidalu „sėkmingai“ plaukia į tolimą Aziją. Bet tai jau atskira tema.

Sugrįžtant prie decentralizavimo temos negaliu neužsiminti apie dar vieną suinteresuotų grupių proteguotą ir valdžios palaimintą akciją – atrakciją daugiabučių renovaciją. Akivaizdu, kad renovuoti namai sunaudoja mažiau šilumos ir atitinkamai juos apšildyti reikia mažiau kuro. Tačiau lygiai taip akivaizdu, kad šiltinti namus, kur atsipirkimo terminas yra 20 metų, o tuo tarpu namo konstrukcijos visiškai nusidėvėjusios, yra paprasčiausiai ekonomiškai nenaudinga. Šitą jau senai suprato ir Rytuose, ir Vakaruose.

Beveik tuo pačiu metu Berlyne ir Maskvoje pradėtos plačios vadinamųjų „chrusčiovkių“ naikinimo programos. Statytojas, norintis statyti geroje vietoje naują namą, sutarus su senojo gyventojais ir aprūpindamas juos nauju būstu, vietoje seno blokinuko stato naują. Visi lyg ir patenkinti, tačiau mūsų sąlygomis, kuomet „valdiška“ žemė dalinama į kairę ir į dešinę, negi kas norės tokio vargo. Ir, pvz., pampsta Vilnius vis labiau, jau senai peržengęs už iki tol buvusių tolimiausių priemiesčių ribų (beje, Vilniaus plotas jau didesnis nei Paryžiaus), o paskui nutolusius namus ir vėl tiesiamos naujos šilumos trasos, kas taip pat, beje, energijos sąnaudų tikrai nemažina. Bet kas ryšis uždėti NT vystytojams apynasrį ir priversti juos suktis taip, kad būtų ne vien nauda jiems, o ir atitiktų visuomenės interesus? Juk čia, pagal mūsų „laisvosios rinkos“ adeptus, – baisus verslo žlugdymas.

Taigi, Lietuvoje yra per akis rezervų, kuriuos panaudojus paaiškėtų, kad dujų reikia tik specializuotai pramonei, kurioje gamtinių dujų naudojimas yra technologinio proceso dalis, pvz., „Achemai“, o tai jau visai kita tema.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą