Įvardykime ligą ir nedelsiant pradėkime gydymą

23
5
- Reklama -

Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

Iš tiesų – laikas ne eilinis. Didinama, kaitinama, tiesiog modeliuojama situacija „rusai puola“ tampa politinių spekuliacijų pagrindu. Tai vyksta per žiniasklaidą bei kitas masines komunikacijos priemones, o jų vadovai nė kiek nesusimąsto, kad taip iš tiesų projektuojamos aplinkybės, kurios mums būtų labai tragiškos.

Sumaištis, kilusi dėl politikų netalentingai sumanytų lietuvių abėcėlės pokyčių motyvuojama net ir taip: juk Prezidentė pati pasakė, kad mums su lenkais tektų pirmos linijos. Spekuliacija gudri ir apima jau du aspektus – padėti Putinui suskaldyti Lietuvą, vėl ilgiems amžiams sukiršinant ją su kaimyne Lenkija, ir kirsti per Prezidentės reitingus, įveliant ją į šį skandalą kaip galimą dalyvę ar net pogrindyje veikiančią šio beviltiškai idiotiško sumanymo bendrininkę (o gal net vadovę). Nes ruporai, nuolatos pilantys iš piršto išlaužtą informaciją apie ją, kaip apie Putino vasalę, jau veikia ne vieni metai. Ir tikrai, mūsų nuo savęs niekinimo apspangusiose galvelėse, gali tokia mintelė ir įleisti šakneles. Tačiau tikrieji dabartinės agresyvios Rusijos politikos vasalai apsišviečia kasdien vis labiau. Štai Rusijos televizija ieško mūsų televizijoje R. Janutienės laidų apie Prezidentę. Ir randa. Ir rodo tai visai Rusijai kaip D.Grybauskaitės „kompromatą“. Tai kas dirba Rusijai šiuo atveju? Dalia Grybauskaitė, ar Janutienė su visu TV kanalu, užsakiusiu šias laidas? O Z.Vaišvilos atsibodusios konferencijos, nuolatos ieškančios kaip įrodyti D.Grybauskaitės „raudonumą“? O dabartinės Prezidentės giminių paieškos, primenančios pokario enkavedistų vykdomus žmonių persekiojimus, tikintis, kad gal išlys kokia istorija, kurią vėl bus galima pūsti ir lašinti į nuo intrigų pavargusių žmonių protus? Na, kol į Prezidentus pretenduoja A. Paulauskas, tikro pokarinio saugumo karininko sūnus, nei nelietuviškas Polikarpo vardas nei dar koks niekas, neturėtų didelės įtakos Prezidentės reitingams.

Tačiau visa tai – niekai, palyginti su tuo, kas vyksta iš tikrųjų. Apogėjus šio proceso buvo praėjusieji Seimo rinkimai ir po jų sudaryta valdančioji dauguma. Kiek „priešų“ Lietuvoje berastų atkaklieji perrengti „pėdsekiai“, didžiausias priešas vis tiek išliks rinkėjai, kurie balsavo už dešimtį Viktoro litų. Kas bebūtų dabar – kalti patys, kurie stūgauja, kokia prasta Lietuvos valdžia. Valdžia iš tiesų prasta, bet nereikia stūgauti, o susikaupti artimiausiai ateičiai. Mulkių klaida – balsuoti už menką pinigėlį parduodant garbę – gali reikšti ir parduotą kalbą bei tėvynę, ir tegul ši klaida niekada nebūna pakartota.

Kaip begerbčiau Balčytį kaip asmenį ir jo profesinius įgūdžius, vis tiek matau, kad jis savo korektiška persona pridengia tikrąją penktosios kolonos ašį. Ši taip lengvai, paprastai, taip tyliai, taip neblogai atradus pasiteisinimą prieš tautą dėl to, kad „dabar reikalingas Lietuvos ir Lenkijos solidarumas, nes rusai puola“ sumanyta akcija su mūsų abėcėle, atskleidžia tikruosius socdemų uždavinius. Sakau – uždavinius, nes ta akcija akivaizdžiausia šios partijos politikos iliustracija. Kad partija laiko savo politinę strategija – akivaizdu. Manau, kad ji turi ir neviešinamą strategijos dalį. Manau, kad partijos ir jos išugdytų Užsienio reikalų ministrų požiūriai sutampa visais klausimais. Tad ar kyla neaiškumas – kodėl per jau minėtą ES URM pasitarimą Atėnuose, Lietuva nepritarė Lenkijos Estijos ir Rumunijos iniciatyvai priimti bendrą nutarimą dėl sankcijų Rusijai sugriežtinimo? Kodėl, vis tik? O gal neaiškumo ir nėra – todėl, kad tuo bus kenkiama dabartinei Rusijos politikai, kurią aiškiai išreiškė Žirinovskis, pasiūlydamas pasidalinti Lenkijai Ukrainą ir Lietuvą. O atidavimas mūsų abėcėlės, neva kaip draugystės įrodymas Lenkijai, kaip „pirmų linijų“ partnerei, jei „Rusija puls“ yra tik širma, apdumianti tautos akis, nes šis žingsnis būtų kaip tik pagrindinė pagalba Putino politikai. Nes, jei tai pavyktų padaryti, tokiu pat „šacher-maker“ būdu, būtų priimtas ir tautinių mažumų įstatymas, kurio projektą skaičiau. Referendumu patvirtinus, kad visos tautos valią gali išreikšti tik 100 tūkstančių balsų, būtų visiškai nesunku paskelbti Vilniaus kraštą kaip autonomišką. Autonominė sritis visiškai nesunkiai gali dar kartą padaryti referendumą ir paprašyti kaimynės Lenkijos, kad šį kraštą priimtų savo globon.

Tai matote – kokia perspektyva? Jokios agresijos. Jokio grubumo. Tik pradėkime nuo abėcėlės ir – paraleliai tuo pačiu metu – nuo referendumo dėl 100 tūkstančių balsų. Keista, kad nesugalvota – dėl šimto balsų. Sustotų seimūnai į eilutę ir išreikštų tautos valią…

Progos naikinti Lietuvą sugalvojamos įvairiausios. Na, balandžio 20 d. sueina dvidešimt metų, kai Lietuva su Lenkija 1994 metais („valdė“ A.M. Brazauskas, UR ministras buvo P.Gylys) pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Matote, kaip seniai jau tai prasidėjo. Dvidešimt metų jubiliejus socdemams pasirodė tinkamas pretekstas paspartinti veiksmą. Ta proga, atrodo, p.Kirkilas skris pas kaimynus su abėcėle ant lėkštutės.

Sutartyje yra kai kas įdomaus. Dėl tos abėcėlės, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai tik bendros frazės, kur rašyba numatyta „pagal skambesį“. Lietuviškas variantas ir vertimas į lenkišką kiek skiriasi, todėl tiek daug interpretacijų. Mes savaip, o lenkai savaip interpretuoja. Tačiau viskas priklauso nuo politinės valios ir nuo to, kiek politikai atsimena priesaiką – saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Politikai, užuot ugdę pagrindinę politiko savybę – visumos matymą ir žvilgsnį bent jau 20 metų į priekį – elgiasi kaip banda, kurią gano sumanūs dabartinės daugumos piemenys. Šią diversiją buldozeriu stumia visi socdemai. Kalbos komisija akivaizdžiai prispausta, nes ji gi priklausoma nuo politikų. Po Seimo statuto pakeitimo, ji pateko į tą patį jovalą, kai, nepritarus ataskaitai, galima siūlyti atleisti vadovą. Ar yra vadovas Lietuvoje, kuris už postą ir atlyginimą neparduotų Lietuvos, jos kalbos, kultūros? Šiai daugumai valdant, politizuotos visos įstaigos, kurių darbe gali dalyvauti Seimas. Drąsiai galima sakyti, kad Lietuvoje de facto veikia svetimos valstybės politikos adeptai ir Lietuva vedama tiesiai į teritorinį susiskaldymą, kuris turėtų sukelti pamišėlišką Kremliaus juoką iš visų mūsų išsivadavimo pastangų.

Ir visa tai, brangieji, jūsų rinkiminio balsavimo dėka. Ir visa tai brangiai nupirktos mūsų žiniasklaidos bei televizijos dėka. Iš ten sklinda keisčiausi ir idiotiškiausi kurstymai, provokatoriški bandymai bei interpretacijos, kurie akimirksniu perkeliami į tautą ir net į visuomeninių judėjimų politiką.

Protestuojant prieš akciją su abėcėle, nereiktų sakyti – „tomaševskininkai“… Čia dirba abi pusės. V.Tomaševskis akivaizdžiai demonstruoja savo politiką, jis dirba Lenkijai, su kuria jį jungia tautybė, kalba ir t.t. Jis gal vienintelis neapsimeta. Todėl su Lenkų rinkimų akcija galima kalbėtis atvirai, – jų tikslai aiškūs. Turime teisę jiems pasakyti, – jie prisideda prie informacinio karo veiksmų, kuriuos aktyviai vykdo Lenkija prieš mūsų šalį, – turiu galvoje ir nedviprasmiškus p. Sikorskio pasisakymus, kurių mažą dalį jau esu citavusi – ir, nors yra Lietuvos valstybės piliečiai, jie orientuoja lenkiškai kalbančiuosius Lietuvos žmones tapatintis su Lenkijos valstybe, – tą rodo jų šventiniai šūkiai ir atvirai nešamos lenkiškos vėliavos. O kaip elgiasi visi likusieji „netomaševskininkai“, kurie bendru partijų susitarimu pasižadėjo vieningai balsuoti už šiuos mūsų rašybos, pagrindinio kalbos dėmens, pokyčius? Jie daro viską (ir 20 metų tą darė), kad lietuviai nebetapatintų savęs su Lietuva. Bet kokie, kad ir vakarų vertybinio šiukšlyno blizgučiai buvo iškeliami aukščiau už viską, kas savita, kas – mūsų. Kas jie tokie? Jiems nieko nebėra švento, ką seniai pastebėjau jų požiūryje į negimusios gyvybės išsaugojimą. Ką svarbaus gali reikšti kalba žmogui, kai nieko nereiškia bręstanti gyvybė. Lenkai šioje srityje žymiai geresni politikai, jie demonstruoja aukštą moralę ir drąsą, kovodami už savo siekį parlamento tribūnoje ir tuo akivaizdžiai nušluosto nosį lietuvių socdemų moteriškėms, kurios ateinančią gyvybę – globalų visatos reiškinį – sutapatina su apgamu ant savo kūno ir teigia, kad gali su tuo daryti ką nori.

Visuotiniu mastu išugdyta savinieka ir savinaika, mūsų tyčiojimasis iš mūsų pačių pasiekė zenitą ir tame aktyviai dalyvauja Konstitucinis teismas. Garbingi vyrai su mantijomis parceliuoja Pagrindinį Lietuvos Įstatymą, tuo parceliuodami ir savo profesinę garbę ir žmogišką savigarbą. Seimo užgaida gali paveikti bet kokią valdžią – net Konstitucinį teismą, – taip viskas surišta, jau nekalbant, kad Valstybės saugumo departamentas vykdo atvirą valstybės saugumo naikinimo politiką. Aukščiausius valstybės teisininkus greitai galėsime tapatinti su stumdomais muliažais arba su neaiškios formos ar spalvos drebučiais.

Seimas gi tobulai atitinka rašytojos V. Žilinskaitės humoreską apie dirbtinę ranką. Ar čia ne vieningas globalus, nuosekliai vykdomas priešiškos mums valstybės slaptųjų tarnybų strateginis planas, susigrąžinti prarastą TSRS teritorijos dalį, žaidžiant mūsų jausmais, aistromis ir buvusia priklausomybe slaptųjų agentų luomui? Jiems tai lengva padaryti ir nereikia jokių raketų – jų įvaizdis išliks švarus. Juk viskas taip sustrateguota, pradedant ekonomikos sunaikinimu, imituojant jos reformą.

Analizuojant įvairioms valstybės gyvenimo sritims, o ypač privačiam verslui ir švietimui priimtus kenksmingus įstatymus, aktus ar potvarkius, matoma nuosekli griovimo sistema, kurią palaiko vis tos pačios partijų viršūnėse esančios grupės. Rinkimų įstatymą jos susikoregavo taip, kad kelios pavardės išliko ir išliks amžinai sąrašų viršūnėse, tuo užtikrindamos ir jų savininkams vietą valdžios viršūnėse. Sekant sveiko proto logika ir stebint, kaip sistemingai naikinama viskas nuo ūkio iki kultūros, o dabar jau – ir iki kalbos, būtų išmintinga pažiūrėti ir atrinkti vis tas pačias pavardes, kurios valdžioje nuo pat pirmųjų rinkimų. Esu linkusi manyti, kad tai ir gali būti penktosios kolonos ašis. Tai liečia visas be išimties partijas, išskyrus asmenis, kurių balsavimai neturi destruktyvios reikšmės. Ir žinoma, prie to reikia pridėti dar kažkiek, kurie iškrenta, tačiau amžinai užima valdžios postus. Tos pavardės niekada nebeturi būti išrinktos.

Kas analizuos? Kas palaikys patikimą ryšį su visa tauta?

Turi atsirasti piliečių pagal vertybių sistemą aktyvus elektoratas. Netrukus pabandysiu pranešti, ką šiuo klausimu sugalvojau. Mūsų valstybė – visų savo institucijų našlaitė. Ji neturi nieko, kas ją gintų. Gal susilauksiu priekaištų, bet drąsiai teigiu, kad ši Prezidentė sugebėjo beveik stebuklo būdu pakelti pasitikėjimą Lietuva pasaulio akyse, esant jai tokiai apleistai, sutryptai, paniekintai ir apvogtai, todėl nesistebiu nė kiek, kad puolimas prieš šią Prezidentę yra ir Lietuvos naikinimo tąsa. Bet prie to dar grįšiu.

Norint išbristi iš liūno, į kurį mus, tikinčius laisve ir nesuprantančius grėsmių išradingumo, įvilko dvidešimt su viršum metų nepriklausomybės sabotažo, reikia priimti kardinalius sprendimus. Pirmiausiai reikia atvirai pripažinti, kad visus tuos metus Lietuvą valdė neišprusę, žemo mentaliteto, savanaudžiai, godūs ir Lietuvai neištikimi, net priešiškai nusiteikę žmonės. Ir tai buvo visose kadencijose, išskiriant gal keliolika pavardžių. Visose kadencijose buvo spekuliuojama tautinėmis vertybėmis, Lietuvos gerove, priimami populistiniai sprendimai, priimtiniausi masėms, kurias jie patys puikiai valdo. Tą patį darė tiek konservatoriai, tiek priešingi jiems.

Tarp konservatorių skelbiamų doktrinų ir jų veiksmų – neperžengiama bedugnė. Abu priešingi partiniai sparnai konkuravo ir kovojo tarpusavyje, „po stalu“ susitardami dėl svarbiausių dalykų, kurie neša milžinišką naudą. Nė vienas jų nedirbo valstybei, o savo elektorato energiją nukreipdavo tik kovai su partiniu „priešu“. Niekingi žmogeliai! Jie sukiršino tautą, suskaldė jos vienybę savo aptakiomis, muiluotomis nieko nereiškiančiomis frazėmis bei įvardijimais. Kiek dorų žmonių jie atgrasė nuo politikos. Dalis tautos buvo priversta išvykti ieškotis pragyvenimo svetimuose kraštuose. Buvo užčiaupti mokslo ir meno korifėjai. Išugdėme dabartinius karjeristus be ideologijos, prisišliejančius bet kur tik dėl posto. Netekome darbingų, iniciatyvių žmonių. Dalis tapo amoralūs savo kultūros atžvilgiu. Dalis, kuriems nebuvo įskiepyta tautinė savigarba ir sustiprėjusi tautinė savimonė, su malonumu priėmė sovietinę „mums broliai – visos tautos“ ideologiją ir šiandiena nesistebėkime, kad sumankurtėję mūsų vaikai.

Sovietinė, su religijos skelbiamomis vertybėmis bei su tautinėmis kultūromis kovojanti ideologija niekuo nesiskiria nuo dabartinės, sklindančios iš vakarų, siekiančios suniveliuoti ne tik tautybes, bet ir lytis. Gal skirtumas tik toks, kad TSRS jau praėjusio amžiaus trečiame – ketvirtame dešimtmetyje, neva remdamosi Froido idėjomis, bandė įdiegti ir seksualinę laisvę net vaikų darželiuose, ir moters, kaip seksualinio aptarnavimo priemonės, statuso įtvirtinimą valstybiniu mastu. Ir mūsų dabartiniai jaunieji inteligentai su malonumu perėmė tai, ko nespėjo išmokti realios istorijos pamokose, nes buvo dar negimę arba per maži. Visus tuos metus politiniai diversantai nepaprastai aktyviai veikė Švietimą ir buvo padaryta beveik viskas, kad jaunimas apie dvasines vertybes, kaip žmogaus esybės bei kultūros svarbiausią komponentą, nesužinotų nieko. Taigi dabar reikia pradėti nedelsiant, tučtuojau nuo savęs kūrimo iš naujo.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą