Jonas Ohman: kas vyksta Garliavoje ir visoje valstybėje?

266
19
- Reklama -

Jonas Ohman. K.Apanavičiūtės nuotr.

Komentuodamas padėtį Garliavoje, pabandysiu tai padaryti žiūrėdamas iš savo taško: ką matau, ką suprantu ir į ką, mano galva, reikėtų atkreipti dėmesį. Apie pačią mergaitę nieko per daug negaliu pasakyti – nesu nei kompetentingas, nei gerai žinau aplinkybių, tik linkiu, kad viskas išsispręstų kuo geriau jos atžvilgiu. Apie kitas pagrindines veikėjas taip pat negaliu ką nors sakyti. Tiesa, man nepatinka, kai vyksta anonimiškos „raganų medžioklės“, tai nepadoru, kaip bebūtų.

Norėčiau čia atkreipti dėmesį į valdžios elgesį ir į tai, ką bent kiek kol kas galiu įžvelgti. Būsiu drastiškas: esama padėtis duoda suprasti, kad tas, kuris yra pakankamai ryžtingas ir turi bent kiek ryžtingo palaikymo, gali gana nesunkiai palaužti Lietuvos valstybingumą, ar bent jį gerokai įveikti.

Kalbu apie nesugebėjimą vykdyti teismo sprendimo, tiek praktiškai, tiek politiškai jį palaikyti, nepaisant sunkumų ir kodėl.

Jei žiūrėtume grynai iš taktinės pusės, nepaisant jokių teisinių momentų.

Bet kas, kuris bent kiek rimčiau tarnavęs bent kiek rimtesniuose daliniuose, žino, kad atskiros operacijos sėkmė visiškai priklauso nuo pasiruošimo. Gali visko būti, ir reikia, kad būtų alternatyvos, kaip praktiškai vykdyti ir, jei kas ne taip, ką tada daryti. Juo labiau, jei operacija yra itin politiškai jautri – tuomet reikia ne vieną, ne du, o gal dešimt, dvidešimt kartų pereiti viską, numatyti, apskaičiuoti ir gal net praktiškai treniruotis prieš vykdant. To nebuvo daroma praeitą penktadienį, nei kiek. Atvirkščiai, kai po visko, išryškėję bandymai apkaltinti vieni kitus rodo, kad rimto pasiruošimo iš viso nebuvo. Kyla klausimas, jei iš tiesų reikėtų veikti ryžtingai, tuo pačiu – politiškai jautriai (tarkime, įkaitų išlaisvinimas), ar sugebėtų?

Apie politikus galima kalbėti atskirai. Kai matai, kaip nesutarimai veda atskirus rimtus politikus kartais netikėtose vietose viešai pasisakyti vienos ar kitos pusės naudai – tai duoda labai savotišką įvaizdį. Reikia visada turėti galvoje, kad aukštas politikas niekada nepasisako kaip „asmuo“. Jo ar jos žodžiai žaibiškai patenka į viešą erdvę ir gauna visiškai kitą prasmę, nei būtų tai pasakęs eilinis pilietis. Skamba banaliai, bet, rodos, politikai tai savotiškai supranta. O ką manyti, kai labai aukšti vadai, vietoj to, kad iš viso nesikištų ar jau tada vienareikšmiškai ką nors pasakytų, naudoja itin gudrius pasisakymus: „Reikia, bet negalima“ – tokiu būdu išlaikydami politiko korektiškumą, ir tuo pačiu užsitarnaudami liaudies palankumą.

Kodėl tada taip yra, kodėl nesugeba šalis nei iš operatyvinės pusės, nei politiškai ryžtingai veikti? Jei jau yra „teismo nuosprendis“, kokia čia problema? Bent man susidaro įspūdis, kad šalis pati, nors ką besakytų atsakingi politikai, nebetiki savo teisėsauga, bet nepaisant to, kol ne vėlu, bando užgesinti politiškai nemalonią padėtį.

Siunčia savo pajėgas į operaciją – kurios formaliu teisėtumu patys, matyt, abejoja.

Kažkas stabdo. Mušk ir mušk, bet esamomis sąlygomis, vargu ar tai ką nors realiai pakeistų.

Apie reformas teisėsaugoje taip pat teko girdėti gana seniai, irgi gal prieš 15 metų. Buvau tada užsiėmęs labiau, pvz., energetika (irgi tokia tema jautri ir sudėtinga, bet tiek to šį kartą) ir per daug nekreipiau į reformų teisėsaugoje temą dėmesio. Na, asmeniškai teko kartais susidurti su teisėsaugos nesklandumais, pirmą kartą maždaug prieš 15 metų, kai vienas pažįstamas gyrėsi, kad, nors jis paduotas į teismą dėl rimtų priežasčių, galės vilkinti bylą vos ne kiek reikia, kadangi teisėjas – jo tolimas giminaitis.

Prieš porą metų teko tiesiogiai susidurti su šia problema. Filmuojant pokario siužetą „Kaimo ereliai“ girti vietiniai įvažiavo į filmavimo aikštelę, vos nepervažiavo keturių žmonių, bandė atimti ginklą iš aktoriaus ir vaizdžiai grasino susidoroti – ir ypač su manimi. Viską nufilmavome, buvo gal 20 liudininkų, nors apie tą „teisėsaugą“ jau žinojau, maniau, kad šį kartą jau bus vykdomas teisingumas. Kiek vėliau sužinojau, kad jau kitą rytą (nedelsė nei kiek), vietinis teisėjas skyrė pačiam smarkiausiam „ereliui“ 100 litų baudą, „kadangi gailėjosi“. Tada ėjau į VRM ir gražiai paprašiau, kad malonėkite susitvarkyti su šituo reikalu, kuo greičiau. Ir sutvarkė. Bet aš stiprus, pakankamai savimi pasitikintis vyras, aš ne vaikas.

Viskas rodo, kad Lietuva nuėjo iki tokio taško, kad tai, kas seniai turėjo būti sutvarkyta, nebegali būti palikta ateičiai. Situacija duoda manyti, kad nei žmonės, nei pati valdžia pakankamai netiki teisėsaugos struktūromis, nei jos nuosprendžiais: nei juos vykdant, nei juos politiškai apdorojant. Tai rodo ne tik Garliava, rodo ir kiti esami atvejai (pvz., boteliai Neringoje), rodo taip pat tai, kad pilietinės visuomenės iniciatyvos į tai atkreipė dėmesį, ir dar, kas iš viso kelia bent mano pyktį, kai kurių „politikų“ demagogija, bandant savo savanaudiškais tikslais žaisti jėgos žaidimėlius su šituo nepasitikėjimu.

Kai A.Kubilius valdžios strategijoje nurodo kaip vieną prioritetą sisteminęs teisėsaugos reformas – dabar – tai yra, nepaisant visko, sveikintina. Noriu nuoširdžiai tikėti, kad tai ne tik politinis manevras. Kiek aš suprantu, kalbama apie tokią sistemą, kur aiškios taisyklės, kur vykdoma proceso kontrolė, kur pareigūnai yra nuolat tikrinami nuo nederamos įtakos, kur tas, kuris bando kompromituoti sistemą, ar infiltruoti kažką į ją, yra šalinamas, kur politiniai, ekonominiai, lobistiniai ir nusikalstami interesai yra kiek įmanoma neutralizuojami. Sistema kur, pvz., saugumo struktūros yra atsakingos prieš teisinę sistemą, ne prieš dar ką nors, kas tai bebūtų.

Ar tai įmanoma? Desovietizacijos nebuvo, kas atnešė didelę nenaudą Lietuvai – ne tiek kalbant apie kažkokias atskirų žmonių „bausmes“, o labiau apie nusistovėjusios nomenklatūros teritorijos užėmimą ir tvarkymą pagal savo poreikius, kokie jie bebūtų. Apie „klanus“ nemėgstu kalbėti, skamba kaip Afganistanas, kur vis dėl to padėtis yra iš tiesų sudėtingesnė, bet apie stiprius, giliai susijusius interesus tų, kurie sugeba dėl savo naudos daryti nemenką įtaką teisėsaugai, manau, tikrai galima kalbėti. Jeigu kalbėčiau apie efektyvias sistemines reformas, galiu, pvz., pasiūlyti svarstyti kažkokia forma teisėsaugos desovietizaciją.

Procesas, žinoma, toli gražu ne tik susijęs su sovietmečiu, bet jis reikalingas ir dabar žūtbūtinas. Tačiau ar sugebės? Esama padėtis rodo, kad šalis tam šiandien nepasiruošusi. Ir iššūkių nebus mažiau.

Be teisėsaugos, ar tiksliau, tikėjimo ja, nebus reikiamo pagrindo Lietuvoje vystyti tai, kas, bent mano manymu, dabar yra pats svarbiausia, – tai realią nepriklausomybę. Laikas tiksi, sąlygos nebus visada tokios geros kaip jos dabar vis dėl to yra. Be realios nepriklausomybės, ar tiksliau, tikėjimo ja, bus sudėtinga, kai bus iš tiesų sudėtinga.

Nepaisant visko, šitas Garliavos atvejis yra gana „minkštas“, nors tai susiję su žmonių skausmais ir draskomais santykiais, jis vis dėl to nėra, bent tiesiogiai, susijęs su, pvz., šalies saugumu. Čia ne situacija, kad šaliai būtų kilusi rimta tiesioginė grėsmė, ar..?

Tiesa, vis dėl to mintis ateina į galvą, žiūrint į tai, ką matome, kas tada būtų? Klausimas bent man kyla, kas būtų jei (kalbu, žinoma, grynai teoriškai čia) kas nors, sudėtingom sąlygom, ryžtingai reikalautų, kad būtų duota galimybė Lietuvoje išdėstyti savo pajėgas, saugumui užtikrinti? Ar politikai taip pat pradėtų eiti į viešumą, rodyti nevienybę, viešai pasisakyti vienos ar kitos pusės naudai, „mandrai“ išsireikšti, siūlyti kompromisus? Žinau, skamba utopiškai, bet nemanykime, kad esami įvykiai, ir tai, ką jie duoda suprasti apie šalies padėtį, yra stebimi, apsvarstomi tik Lietuvoje.

Gal taip, o gal ir ne – turbūt priklausytų nuo to, kiek valdžia tiki savo šalimi, ir kiek žmonės tiki valdžia ir ją remia. Be tinkamai veikiančios teisėsaugos gali būti, kad Lietuva, laikui bėgant, šito pagrindo neteks.

Pabaigai, dar viena mintis, apmąstymams.

O jei taip – kas, visoje šitoje istorijoje, reikalui esant, eitų „į mišką“ ginti Lietuvos? Manau, atsakymas iš dalies nustebintų.

Jonas Ohman

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą