Kad nebūtų aštuonmečių vaikų, sveriančių 5 kilogramus

8
16
- Reklama -

Seimo narys M. Zaščiurinskas. KK nuotr.

Garliavos įvykiai, Šėtos atvejis, nuolat pasikartojantys pedofilijos skandalai. Kyla banga. Viena paskui kitą. Ir vėl tylu. Lyg nieko neįvyko, lyg taip ir turėtų būti. O nors intuityviai, išsigandę to, ką išgirdome, sau sakome: „kaip baisu!“, ir mintyse tyliai kaip užkeikimą kartojame: „kad tai tik neatsitiktų mano vaikui“. Bet ar imamės veiksmų, kad tai neįvyktų ir nesikartotų vėl ir vėl? Gal mums nerūpi svetimi vaikai ir garsiai deklaruojama, frazė, kad jie – mūsų ateitis, tėra tik noras pasirodyti geresniais nei esame? O gal tie vaikai, kurie gyvena globos namuose ar problemiškose šeimose, augantys be meilės ir saugumo jausmo, yra ne tiek svarbūs ir „ne tiek geri“, kaip vaikai gyvenantys gerovėje ir santarvėje…

Šiandieną eilinis krečiantis skandalas – įvykis „Ventos“ socialinės globos namuose verčia susimąstyti ir kalbėti ne tik apie socialinių globos įstaigų padėtį Lietuvoje, bet ir apie tai, kokia vaiko teisių apsauga mūsų Valstybėje. Kokie esame mes patys – nepajėgūs sukurti tokios sistemos, kuri galėtų išauginti visaverčius Lietuvos piliečius, papildančius ateities gretas ne tik žemos kvalifikacijos darbuotojais, bet išaugtų vadybininkais, mokytojais, mokslininkais. Pagaliau – būtų šalies patriotai, nesivaikantys greito lito svetur. Juk jie, kaip ir mes visi, to nusipelno. Nors, pažvelgus į pastarųjų keleto metų skandalus atrodo, kad kalbame gražiau, nei paskui – darome.

Lietuvoje yra 99 vaikų globos namai! Vaikai į juos patenka ne todėl, kad yra globos namai. O todėl, kad mūsų visuomenė vis dar abejinga ir kurčia kito skausmui, nes, skėsčiodami rankomis, randame lengvą pasiteisinimą – vaikų be tėvų Lietuvoje – tūkstančiai. Nors yra šalių, kur nėra vaikų globos namų, o mūsų valstybei ir toliau klijuojama „beglobių vaikų šalies“ etiketė. Tenka konstatuoti, ženklių ir teigiamų poslinkių vaiko teisių apsaugos srityje per pastaruosius 23 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus taip ir neįvyko.

Kas turi prisiimti atsakomybę už tai, kad vaikai vis dar nėra saugūs nei šeimoje, nei globos namuose? Šeima? Bendruomenė? Valstybė? Tam tikrų įstaigų darbuotojai: Socialinių reikalų ir darbo ministerija, vaiko teisių apsaugos kontrolierė? Kaip visada – „septynios auklės , o vaikas be galvos“?

Regis, visiems turėtų būti aišku, kad tai – bendra atsakomybė: atsakingi visi, ir kiekvienas atskirai. Ypač – tam sukurta Socialinių reikalų ir darbo ministerija, kuri privalo užtikrinti savalaikius sisteminius sprendimus, kad vaikams mūsų valstybėje būtų gyventi geriau. Kovoti už juos. O ne laukti ir eilinį kartą nesiryžti nieko keisti.

Vis dažniau į dienos šviesą išlendančios aštrios problemos, susijusios su vaiko teisių pažeidimais, tik dar kartą įrodo, kad ne viskas gerai, kad reikia iš esmės keisti visą vaiko teisių apsaugos sistemą, garsiai įvardijant (o ne slepiant ) ir apnuoginant esamas problemas. Nebijoti priešintis tiems, kurie kažkada kūrė dabartinę sistemą, ir kurie atkakliai nenori jos keisti dabar. Todėl tie iššūkiai, su kuriais susidurs dabartinė Socialinių reikalų ir darbo ministerija, reikalauja kardinalių ir efektyvių sprendimų, kurie galėtų iš esmės pakeisti globojamų ir socialinės rizikos grupės šeimose augančių vaikų ateitį.

Nuo ko pradėti? Ogi – nuo sisteminio požiūrio, pertvarkant ne tik globos ir įvaikinimo klausimais dirbančių institucijų funkcijas, kartu centralizuojant ir iš esmės sprendžiant pavaldumo, finansavimo ir atsakomybės klausimus. Vaiko teisių apsaugos tarnyba turėtų tapti pagrindiniu šios srities prievaizdu, kuriam būtų uždėtos ne tik su visapusišku funkcijų įvykdymu susijusios pareigos, bet ir teisės, bei suteikti efektyviai veiklai vystyti, reikalingi įgaliojimai.

Tuo tarpu dabartinę Vaiko teisių ir apsaugos tarnybą klampina nuolatiniai derinimai tarp atskirų, konkrečiai savivaldybei priklausančių vaiko teisių tarnybų ir pačių savivaldybių, kurios, savo ruožtu visai įmanomais būdais stengiasi sutaupyti ir taip jau praskolintus biudžetus, policijos ir kitų susijusių institucijų tarpinstituciniai derinimai. To priežastis – veiklos koordinavimo, funkcijų pasidalijimo stygius.

Iki šiol, bendradarbiavimas tarp Vaiko teisių apsaugos skyrių, savivaldybių ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apsiriboja daugiau formaliu bendravimu: raštų rašymais, dažniau – ne sprendžiant, bet imituojant problemos sprendimą. Būtent todėl Lietuvoje reikalinga viena institucija, kuri koordinuotų savivaldybėse dirbančių specialistų darbą, apibrėžtų jų funkcijas, įtvirtintų atsakomybės ribas. Tokia institucija padėtų tinkamai įgyvendinti vaiko teises savivaldybių lygmeniu.

Antra priežastis, lemianti netinkamą vaiko teisių apsaugą ir vaiko teisių pažeidimus – paini finansavimo sistema: vaikai, gavę globą iki 2007 metų, yra finansuojami valstybės, šiuo metu tokiu pagrindu Lietuvoje veikia tik 7 vaikų globos namų įstaigos, o po 2007 metų į 58 globos namus patekę vaikai finansuojami iš valstybės dotacijų ir savivaldybių lėšų.

2012 metų gruodžio 13 d. savivaldybių asociacijos atstovai atkreipė dėmesį į vieną pagrindinių problemų – skirtingą globos namų finansavimą „savivaldybėms perduotos apskričių įsteigtos socialinės globos įstaigos yra finansuojamos geriau nei pačių savivaldybių įsteigtos socialinės globos įstaigos. Tai rodo, kad vaikų globos įstaigose egzistuoja skirtingos asmens išlaikymo kainos. O savivaldybės ir toliau stengiasi taupyti šių įstaigų sąskaita.

Paskutiniu metu garsiai nuskambėjusiuose neįgaliųjų vaikų „Ventos“ globos namuose gyvena 195 vaikai, juose dirba 186 darbuotojai, iš kurių socialinio darbo personalas turi 99,5 pareigybes, o sveikatos personalas – 31. Neįgaliems vaikams reikalinga itin didelė ir kvalifikuota specialistų priežiūra. Bet ar tokia priežiūra gali būti užtikrinta, kai vienam vaikui net netenka po vieną darbuotoją? Vargu bau, ar darbuotojai yra motyvuoti dirbti dideliu krūviu ir dirbti gerai už 1244,42 Lt atlyginimą, neatskaičius mokesčių. Kiekvienas dirbantis tokį darbą – vertas pagarbos. Bet juos skatina dirbti ne atlyginimas…

Tyrimais įrodyta, kad institucinė globa yra tris kartus brangesnė nei vaiko globa šeimoje. Todėl įsivaikinimo skatinimas, jo proceso supaprastinimas būtų vienas efektyviausių būdų mažinant beglobių vaikų gretas. Akivaizdu, kad ir svetimoje šeimoje, vaikas gautų daugiau dėmesio, šilumos, jie turėtų šeimos modelio supratimą, įgytų reikiamų įgūdžių ir geriau galėtų integruotis į visuomenę. Šiuo metu „Ventos“ socialinės globos namuose vieno vaiko priežiūrai tenka maždaug 2777 Lt per mėnesį. Ar ne geriau, tokią pinigų sumą būtų skirti šeimai, kuri nori įsivaikinti?

Šiuo metu vaiką globojanti šeima gauna 520 Lt mėnesinę išmoką, kuri tikrai neskatina šeimos įsivaikinti svetimus ir galbūt problemų turinčius vaikus. 2777 Lt yra penkis kartus daugiau už 520 Lt. Gal tai ir galėtų būti tas stimulas, kuris motyvuotų apsispręsti šeimą auginti vaikelį iš globos namų. Visuomenė ir konkrečios institucijos turėtų būti suinteresuotos ir visais įmanomais būdais skatinti bei gerinti vaikų įvaikinimo sistemą, tam, kad ne biologinėse šeimose augantys vaikai Lietuvoje jaustųsi geriau. Kiekviena savivaldybė turėtų parengti planą, kuris skatintų vaiko globą šeimoje ir apibrėžtų, kokią paramą teikti šeimai bei vaikui.

Pažvelkime giliau: Lietuvoje šiuo metu yra apie 4000 beglobių vaikų. Daugiausiai vaikų atkeliauja būtent iš šeimų. Pastaruoju metu pastebima tendencija, jog į vaikų globos namus patenka vis vyresnio amžiaus vaikai. Todėl svarbiau yra nagrinėti problemas, kurios kyla tose šeimose, ir konkrečiai atsakyti į pagrindinį klausimą, kodėl tėvai atsisako savo pačių vaikų. Bloga finansinė padėtis, kuomet šeimos nesugeba išlaikyti savo vaikų, atsakomybės nesuvokimas, tam tikrų žinių neturėjimas. Galima tik spėlioti, kokios tikrosios vaikų atidavimo į globos namus priežastys. Greičiausiai – jos kiekvienoje šeimoje skirtingos. Tam galėtų pagelbėti prevencinės programos. Jos suteiktų žinių apie tėvystę, padėtų suprasti augančio vaiko raidą bei suvokti atsakomybę.

Neseniai nuskambėjęs atvejis (o kiek dar nenuskambėjusių ir kruopščiai slepiamų ) apie 14-metės mergaitės nėštumą, kuomet vaikai gimdo vaikus, taip pat parodo prevencijos reikalingumą. Informacijos teikimas, psichologų konsultacijos, ištikus kritinei situacijai šeimoje, finansinė pagalba, štai kas pagelbėtų suvokti šių šeimų elgesio pasekmes. Tai yra itin aktualu kaimo bendruomenėse. Atrodo, žmogau nenori vaikų, nesugebėsi užauginti – negimdyk, bet štai ir vėl problema – lengviau atiduoti vaiką į globos namus, nei pasirūpinti kontracepcija, arba nutraukti nepageidaujamą nėštumą.

Kai kurios šeimos, neturėdamos lytinio švietimo žinių, sprendžia galvosūkį, kuris nėra taip paprastai išsprendžiamas, nes neturi orientyro: kaip joms elgtis, kur kreiptis, ką daryti. Todėl dažniausias ir lengviausias sprendimo būdas – globos namai, nors kaip rodo gyventojų apklausos, visuomenėje jie taip pat vertinami nevienareikšmiškai.

Dažnai žiniasklaidoje vaikų globos namai pateikiami kaip blogis, auginantis nepilnaverčius ir į nusikalstamumą linkusius vaikus. O juk globos namuose gyvena (ten jų namai, jų šeima, jų „mama‘) tūkstančiai vaikų, mūsų Valstybės piliečių, kurie yra visi skirtingi: ir geri, ir gabūs, ir linkę nusikalsti. Tai – toks pats visuomenės modelis – kaip ir mūsų. O šimtus kartų kartojama neigiama žinia, verčia ten augančius identifikuoti save su „tuo“ blogiu. Tuomet kyla įvairios problemos, kompleksai, su kuriais nesugebama susidoroti net išėjus iš šios institucijos.

Atsiradęs požiūris į globos namų auklėtinį, kaip į kompleksų ir bėdų maišą, tik dar labiau baugina tėvus, kurie rengiasi įsivaikinti: juk auginant savo vaiką, jiems ir problemos atrodo savos, ir vaikiški nusižengimai – ne tokie dideli. Taip beglobis vaikas visuomenės akyse staiga tampa „kitoks“.

Lietuvoje vyrauja primityvi vaikų apsaugos metodika. Vienintelis būdas apginti vaiką – tėvystės teisių atėmimas. Tačiau juk reikia šalinti problemas ir jų priežastis šeimose. Tik tada, kai sistema bus nukreipta į priežasčių naikinimą ir į šeimą orientuotas paslaugas, bus užtikrinta vaiko gerovė.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo dar 1995 metais, numato, kad Valstybė yra atsakinga už kontrolę ir paramos teikimą šeimai, kad ji, kaip pirminė vaiką supanti aplinka, atitiktų jo vystymosi poreikius. Jos trečiame straipsnyje taip pat rašoma: „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia- vaiko interesai“. Tą ir turime suvokti be išimčių – jei tikrai visi suvokiame, kad vaikai, yra pati svarbiausia mūsų visuomenės dalis.

Mečislovas Zasčiurinskas, Seimo narys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą