2013 m. kovo 11 d.: Lietuvos okupacija tęsiasi

47
7
- Reklama -

Prof., habil. dr Gediminas Merkys. KK nuotr.

Prieš ketvirtį amžiaus, 1988 m. metais, dirbau mokytoju vienoje priemiesčio mokykloje. Gorbačiovo perestroika, iki pirmųjų Sąjūdžio mitingų buvo čia pat. Artėjant vasario 16 d., iš rajono partijos komiteto į mokyklą tarnybine „Volga“ atvažiavo funkcionierius. Vizito formatas labai neįprastas: pusiau neoficialus pokalbis su eiliniais (!) mokytojais apie tai, kaip sėkmingai, „be incidentų“ prašokti vasario 16 d.

Gavome nurodymą būti budriems, pasidomėti, ar kas nors iš tėvų, vyresnių mokinių ar absolventų nesiruošia švęsti? O gal nujaučiame, kuri šeima gali švęsti? Tada derėtų su tokiais neformaliai pasišnekėti, paspausti juos savo mokytojišku autoritetu, bičiuliškai atkalbėti nuo tokio neprotingo žingsnio.

Tuo pačiu gavome apdairų patarimą patiems nepersistengti. Jei koks incidentas pradės megztis, tai patiems nieko neeskaluoti, nesiūbuoti valties, kadangi viešas skandalas gal visai ir nekils. Ir tegul nekyla. Na, o jeigu vis dėlto kils, tai tada, pamatysite, „lėks galvos“ direktoriui, pavaduotojams, klasių auklėtojams. Už tai, kad pritrūko politinio budrumo, kad neišauklėjo, neatkalbėjo… Tąsyk Vasario 16-oji mūsų priemiestyje praėjo be incidentų.

Esu tremtinių vaikas, esu iš politkalinių giminės. Niekada sovietmetyje niekur neiškėliau trispalvės. Nei atvirai, nei slapčiomis. Ir gėlių ant Basanavičiaus kapo vasario 16 anuomet niekada nepadėjau. Žmogaus praeitis – kaip užpernykštis sniegas. Ištirpusio sniego nebepažarstysi kaip nori. Ir didvyriu atgaline data niekada netapsi. Visgi pasididžiuokime, kad didvyrių anuomet buvo. Už puokštelę gėlių, padėtą Rasų kapinėse, juos – vaikinus ir merginas – šalindavo iš universitetų, guldydavo į psichiatrines, bausdavo…

Kaip ten bebūtų, o padaryti mažytį gerą darbelį, pareikšti moralinę poziciją niekada nevėlu. Todėl garsiai pareiškiu: visapusiškai palaikau ir visada palaikysiu tautinio jaunimo eitynes kovo 11 d. Vilniuje. Ir visuose kituose miestuose tokius renginius palaikau ir skatinu. Eikite, žygiuokite, dainuokite. Mums nėra ko gėdytis. Vertybių pakrikimo ir dvasingumo krizės, kuri apėmė Lietuvą, akivaizdoje, žmonių, šeimų eitynės su trispalve yra labai graži nauja tradicija.

Visi, kurie prisideda prie eitynių smerkimo, ribojimo, uždraudimo man primena aną apgailėtiną partinį veikėją iš 1988 metų. Jis toks morališkai pakrikęs, užguitas, fobijų ir baudimo manijos apsėstas, tarnaujantis išsigimusiai ideologijai ir okupacinei santvarkai. Visi jie – anuometinis funkcionierius ir dabartinai – kaip žmogus futliare iš klasikinio A. Čechovo apsakymo.

Tų, kurie šiandien ragina uždrausti eitynes, disciplinuoti ir bausti galerija labai įspūdinga: garbusis Vilniaus meras ir jo pavaldiniai, buvęs Prezidentas, besipiktinantys užsienio ambasadoriai, sveiką dorovinę ir pilietinę nuovoką praradę saugumiečiai, teisėjai, policininkai, Seimo nariai, sisteminės oligarchinės žiniasklaidos samdyti menedžeriai ir žurnalistai, visokie apžvalgininkai, dvaro įvykių komentatoriai ir pan. Dauguma jų išprusę, pasaulio matę statuso žmonės. Dėl to jiems tik dar didesnė moralinė atsakomybė dėl pasirinktos pozicijos ir poelgių tenka.

Beje, buvęs Prezidentas V. Adamkus buvo pirmasis iš Lietuvos didžiųjų, kuris, sulaukęs piktokos įtakingų ambasadorių reakcijos, viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Ekscelencija pirmas viešai pasmerkė eitynes, kaip visumą, pažymėjo jas nusikaltimo ženklu. Užmarkiravo ryškų gėdos ir deviacijos kodą, neskirdamas grūdų nuo pelų, neskirdamas patriotiškai ir oriai nusiteikusių piliečių nuo skustagalvių su svastikomis ir provokatorių.

Šiandien tų gėdintojų ir smerkėjų jau ištisa kolona išsirikiavo, margesnė už pačias eitynes. Kodėl tose eitynėse niekas net nebandė atskirti moralines padugnes nuo padorių piliečių, vedinų pačiais kilniausiais motyvais – paminėti atgimusios Tėvynės metines?

Analogija nėra įrodymo argumentas, bet protelį nušviesti kai kada tikrai gali. Pripažinkime, tikrai ne mažiau kilnus jausmas už Tėvynės meilę yra motinystė ir motinos meilė. Kaip bebūtų gaila, yra motinų, kurios savo naujagimį išmeta konteineryje ar paskandina turgaus tualete. Bet niekas dėl to nepuola smerkti visų Pasaulio motinų, niekas nesako, kad visos jos kalės ir degradės, kad sterilizuoti jas visas reikia, kaip kad mūsų kaimyninės Švedijos valdžia iki pat 1970 m. darydavo.

Mūsų visų liūdesiui, dalis vairuotojų vairuoja išgėrę, sutraiško žmones ir vaikus ant perėjos, pabėga iš įvykio vietos, palikdami myriop šalikelėje partrenktą dviratininką. Bet mes dėl šitų nusikaltimų, dėl moralinio nuopuolio juk nekaltiname visų vairuotojų.

Deja, pagal eitynių pasmerkėjų mums brukamą logiką, mes dabar visus įmanomus vairuotojus turėtumėme pasmerkti. Dėl keleto išsigimėlių, kurių paplitimo dažnis vairuotojų populiacijoje galbūt nei procento nesiekia. O kad nepasirodytume beesantys moraliai neprincipingi, nemodernūs, netolerantiški, nedemokratiški, tai prie vairuotojų privalėtumėme dar ir baidarininkus su burlentininkais pridėti. Privalėtume laikraščiuose ir iš ekranų triūbyti: „visi burlentininkai yra degradai, marginalai, socialiniai nebrendylos. Ir riedlentininkai taip pat visi yra „padlos“. Dosjė jiems visiems užvesti, slapta filmuoti, uždokumentuoti jų niekšybes. Policijos šunis ant jų ir dar būrį policininkų ant arklių! Pasivažinėjimo išvakarėse sostinės vyriausias policininkas turėtų visiems burlentininkams ir riedlentininkams per žiniasklaidą pagrūmoti: „žiūrėkite man, antrankiai ir guminės lazdos jau paruoštos…“

Atleiskite, bet V. Adamkaus logikos aš nesuprantu. Ir įtakingų ambasadorių logikos nesuprantu. Ir samdinių žurnalistų kartu apžvalgininkais bei dvaro įvykių komentatoriais aš taip pat nesuprantu. Ir sostinės mero kartu su miesto vyr. policmeisteriu logikos nesuprantu. Jų logika stovi ant galvos. Sveiko proto žmogus nei vairuotojų, nei riedlentininkų, nei eitynių dalyvių nepasmerks.

Kiekvienų kovo 11-osios eitynių metu į padorių žmonių patriotinę eiseną įsilieja saujelė pusdurnių radikalų, kurie valstybės šventės metu apsikarsto svastikomis, isteriškai rėkauja provokacinius šūkius, demonstratyviai staiposi prieš kameras. Klausimėlis: kodėl mūsų išlaikomi saugumiečiai ir policininkai negauna iš viršaus komandos išgaudyti ir nubausti būtent saujelę provokatorių, įsimaišiusių į eiseną? Juk yra įstatymų pakeitimai, už svastiką ir kitą panašią bjaurastį galima iš karto pakuoti, kelti bylas, bausti. Palyginimui, kai 2009 sausį buvo mitingas prie LR Seimo, visi, kurie provokavo profsąjungų mintingo išjudinimą į riaušes, ilgainiui buvo sugaudyti ir teisiami.

Įdomus pastebėjimas: garbingi užsienio ambasadoriai primygtinai reikalauja išskirtinių sąlygų gėjų eitynėms, jiems aistringai advokatauja. Tie patys demokratija ir humanizmu persismelkę ambasadoriai tautinio jaunimo eitynes su pasibjaurėjimu smerkia, reikalauja baudžiamųjų sankcijų, draudimų ir persekiojimų? Keistą, labai keistą toleranciją mums per prievartą įsiūlyti nori. Toji tolerancija šluba, ir jos viena akis išvarvėjusi.

O persekiojimai vyksta. Lietuvos kariškiai, dalyvavę ankstesnėse tautinio jaunimo eitynėse, buvo viešai iškoneveikti, savo žinybose griežtai įspėti. Būtent kariškių dalyvavimas patriotinėse eitynėse yra natūralus ir dėsningas. Greta karybos išmanymo gilus patriotizmas yra svarbiausias kariūno bruožas. Gal net svarbesnis už pirmąjį. Sykį jau turėjome tokį generolą Vitkauską, kuriam karybos žinių gal ir užteko, bet patriotizmo aiškiai stigo… Pasekmes tebejaučiame. Po eitynių buvo atliekamos kratos pas jų organizatorius, buvo užvedamos operatyvinės bylos, kaupiami dosjė. Spėkite, ar eitynių organizatoriai, prireikus, gautų JAV vizą iš ambasadoriaus humanisto rankų? Greičiau turbūt gautų karcerio Gvantanamo bazėje arba mažytę kamerą slaptame CŽV kalėjime… O juk tie organizatoriai nieko nepadarė.

Kas atsitiko, kad praėjus ketvirčiui amžiaus Andropovo-Gorbačiovo represijos dėl trispalvės, dėl būriavimosi evoliucionavo į pasmerkimus, grasinimus ir sankcijas, kurios sklinda iš įtakingų ambasadų, valstybės jėgos struktūrų, samdinių žurnalistų, iš sisteminių partijų lyderių? Nesigilinant į detales, tai reiškia tik vieną: praėjus ketvirčiui šimtmečio, mes vis dar tebesame okupuoti. Nelabai ir savo valstybę teturime, nebent jos iškamšą.

Minėtas Čechovas yra pastebėjęs: „Meilė Tėvynei, patriotizmas yra tie aukštesnieji jausmai, kurie netgi didžiausio niekšo sąmonėje miršta patys paskutiniai“. Atsiprašau, citatą verčiu iš atminties,.

Kas atsitiko, kad laisvoje Respublikoje valstybinės šventės proga piliečiams nebeleidžiama laisvai susiburti ir viešai reikšti patriotinius jausmus, demonstruoti lojalumą savo valstybei? Jei, pavyzdžiui, švenčia gerb. R. Juknevičienė, jei generolas S. Madalovas ir dar koks ministras ar vietos kunigaikštis meras šalia sukinėjasi, tada prašom, burkitės, švęskit, kiek tik norit. Kelkit aukštai trispalvę, dainuokite ir nieko nebijokite. Nei guminių kulkų nebus, nei ambasadoriai-humanistai su eksprezidentu priešakyje jus pasmerks, nei saugumas filmuos, nei žurnalistai samdiniai Jus kritikuos.

O kas tada, kai laisvai susiburs ir trispalvę iškels patys piliečiai, be valdžios, be kunigaikščių, be lančinskų ir skvernelių? Tada blogai. Tada baisus moralinis nuopuolis, ekstremizmas, neonacizmas, „skustagalvizmas“. Namuose, kaimo sodyboje, pirtyje švęskite kovo 11 d. kiek norite ir kaip norite. Galite liaudies dainas dainuoti, galite prisigerti iki komos. Galite savo trispalvę kad ir su Uncle bens padažu vietoje picos ar cepelino suvalgyti. O viešoje vietoje piliečiams nieko negalima. Tik ant namo fasado trispalvę privalu iškelti. Ir viskas. Arba šventi pas save namuose, arba šventi surežisuoto ir kontroliuojamo oficiozinio renginio metu. Jokių tarpinių variantų šventei nėra. Tų, kas pažeis tabu, laukia sankcijos. Jos bus skiriamos pagal situaciją, pagal pasekmių sunkumą Lietuvos valstybei, pagal nuotaikos sugadinimo svečios šalies ambasadoriui stiprumą.

Sankcijų Jums paletė bus labai įvairi. Viešas pasmerkimas ir įžeidžiančių etikečių klijavimas, administracinė byla (o gal ir baudžiamoji), saugumo persekiojimas, pasiklausymai, kratos (teisėjo sankcionuotos arba slaptos). Jei užsimanysite kada į valstybės tarnybą, į postą aukštesnį nei rūbininkas, tai saugumas pakiš atrankos komisijai pažymą, kad esate radikalas, susikompromitavęs skustagalvis ir šlykštus neonacis, kad sugadinote ambasadoriui humanistui nuotaiką… Ir valstybės tarnybos negausite. Jei esate kariškis ar statutinis pareigūnas, tai Jus būtinai iškvies dalinio vadas ant kilimėlio ir pasakys: „arba eitynės, arba antpečiai; dar vienos eitynės ir tamstai vilko bilietas be kario pensijos“.

Norisi garsiai, kaip tam nelaimėliui iš E. Muncho paveikslo, šaukti: KOODĖĖĖĖL?

2010 m. šviesios atminties K. Čilinskas pakvietė piliečius laisvai, neformaliai paminėti kovo 11 d. Vilniuje ant Tauro kalno. Labai sunkiai, berods per teismus, gavo tam renginiui leidimą. Susirinko minia su trispalvėmis. Net iš rajonų suvažiavo. Įvyko trumpas mitingas. Toliau folklorinio ansamblio iš Alytaus dainos, pakili nuotaika, pokalbiai, karšta kava ir arbata. Įdomi detalė. Iš karto į mitingą su savo raudonomis vėliavomis, panašiomis į nacistinius simbolius, įsimaišė murzininkai. Ir Paleckio frontininkai su savo irgi raudonomis vėliavomis iš karto prisistatė.

Paprašėme per mikrofoną murzininkų pasišalinti. Žinoma, jie nepakluso. Iš vieno krašto prie mitingo šliejosi murzininkai, iš kito – paleckininkai. Kai tik fotoreporterius pamato, tuojau ir vieni, ir kiti pradeda intensyviai savo bolševikiškai nacistiniais raudonais skudurais mosuoti. Kai pajuto, kad nuotraukų pakankamai pridaryta, prifilmuota, tai iš karto, nelaukę renginio pabaigos, ir pasišalino.

Patarlė sako: šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Bet ar turime teisę dėl būrelio marginalų-provokatorių pasmerkti visą renginį, kabinti etiketes, šauktis bausmių?

Čilinskas pasiligojo, pasitraukė iš aktyvios veiklos ir netrukus skandalingomis aplinkybėmis numirė. Gaila, bet jo įkvėptas judėjimas taip ir nevirto antruoju Sąjūdžiu. Jei tokiu būtų pradėjęs tapti, tai reikiamoje kontoroje bet kada po ranka būtų „objektyvus“ filmuotas „kompromatas“ ir prieš judėjimą ir prieš jo lyderį. Bet kada ir bet kam būtų galima ištransliuoti: „žiūrėkite, kokie marginalai jį supa, kokios abejotinos to judėjimo vertybės, tai nėra modernus europietiškas lyderis. Neturėkite reikalų su juo, nežiūrėkite rimtai, negaiškite laiko“. „Kompromato“ ir juodųjų technologijų tiesiog nebeprireikė.

Situacija, besiklostanti aplink kasmetines kovo 11 d. eitynes, nėra visai paprasta ir į primityvią schemą – „juoda arba balta“ – nesutelpa. Oligarchinė žiniasklaida ir sisteminiai politikai būtent tokią primityvią schemą mums ir perša. Mus tiesiog mausto ir apgaudinėja. Jie nori globalizmo doktrinos dvasioje iškastruoti mūsų pasaulėžiūrą, istorinę sąmonę ir vertybes. Jie tiesiog nori įsiteikti globalistinei opinijai, bijo suerzinti šešėlinę pasaulinę globalistų vyriausybę. Tą, kurios niekas demokratiškai nerinko ir kuri niekam neatsiskaito. Tos šešėlinės vyriausybės protežė ir statytiniai, pasivadinę „Didžiuoju aštuonetu“ (G-8), periodiškai surengia susitikimą. Tada būna karšta. Tada laisvi ir demokratiški piliečiai, jų susivienijimai ir judėjimai rengia aršias antiglobalistines demonstracijas. Jie siunčia prakeiksmus globalistams, taip kaip pastarieji siunčia savo prakeiksmus, pvz., kad ir mūsų eitynėms. G-8 susitikimų metu irgi būna daug policijos, daug užtvarų, daug gąsdinimų. Demonstracijos būna tik ten, kur yra kritinė masė politiškai išprususių ir laisvų piliečių. Tokių piliečių, kurie jau atpažino globalizmo grimasas, suvokė šešėlinės globalistų valdžios egoistinę autoritarinę prigimtį, kurie bjaurisi visuotinai peršamu ekonominiu redukcionizmu ir vartotojiškumu, piliečių, kurie nujaučia globalizmo keliamą grėsmę civilizacijai, žmonių ir tautų harmoningam sambūviui. Jei netyčia toks G-8 susitikimas būtų organizuotas Vilniuje, tai dabartinė Lietuva į antiglobalistinę demonstraciją tikrai nepakiltų. Čia ir yra Lietuvos nelaimė.

Civilizacijos istorija sukūrė daug paradoksų. Visa, kas susiję su demokratijos, laisvės, žmogaus teisių, pilietiškumo vertybių sukūrimu ir įtvirtinimu, deja, labai mažai ką bendro turi su tauta ir tautiškumu. Teisių samprata, politinių rinkimų idėja kyla iš Senovės Romos. Prancūzijos revoliucija, sugriovusi luomines privilegijas, įtvirtinusi pilietines teises, tautiškumu perdaug nesirėmė. JAV intelektualai – tėvai įkūrėjai, – surašę pirmąją minėtos šalies konstituciją, tautiškumu taipogi nesirėmė. JAV konstitucija ir santvarka buvo kuriama ir britui, ir škotui, ir airiui, ir vokiečiui su olandu. Kažkada balsuojant dėl JAV valstybinės kalbos parinkimo, anglų kalba įveikė vokiečių kalbą tik vieno balso persvara. Labai nedaug tetrūko, kad JAV būtų kalbėjusios vokiškai. Kur tu čia rasi vietos vienos tautos nacionalizmui?

Deja, Lietuvos politinėje istorijoje viskas yra kitaip. Laisvė, pilietiškumas ir tautiškumas naujausioje Lietuvos istorijoje yra susipynę kaip jūrinėje virvėje. Neatrinksi, neišpainiosi. Ir tokių kraštų nėra labai daug. Pridėkime dar, kad nacionalizmas ir nacizmas buvo dviejų pasaulinių 20 a. karų maitinanti ideologija. Pačioje 20 a. pabaigoje Europos šalyje – Jugoslavijoje įvyko pilietinis karas ir tautų skerdynės. Viso to paklydimo ir beprotybės maitinanti ideologija vėlgi buvo nacionalizmas.

Nesistebėkime, kodėl vakarų Pasaulyje į bet kokį nacionalizmą ir tautiškumą yra žiūrima arba rezervuotai, arba netgi su pasibjaurėjimu. Būkime tolerantiški ir tokį požiūrį supraskime. Pagaliau ir mes aiškinkime savo istoriją ir savo poziciją. Paklauskime, o ką gi veikia mūsų ambasadoriai. Kaip jiems sekasi skleisti mūsų vertybes ir mūsų pasaulėžiūrą? Tegul ir jie ten, svečiose šalyse aiškina, įrodinėja, diskutuoja, piktinasi. Už ką jie riebias algas gauna?

Latviai ir estai savo Waffen SS legionų metines kasmet švenčia ir nieko nebijo. Nesiimu skubotai spręsti, ar viskas ten tose nacistinį ir bolševikinį pragarą perėjusių ir šiandien išmirštančių senukų šventėse yra politkorektiška ir išmintinga? Bet kuriuo atveju pas mus vaizdelis dar labiau apgailėtinas. Į patriotinę-pilietinę padorių biurgerių eiseną įsiliejo keli pusdurniai, išsiskutę pakaušyje svastikas. Policija eilinį kartą neatliko savo darbo. Ir kas atsitiko? Ogi bemaž visas politinis elitas (su minimalia išimtimi) ėmė ir prikrovė į kelnes.

Esu įsitikinęs, kad karštą eitynių bulvę ateities piliečių ir politikų kartoms sykį labai neapdairiai numetė V. Adamkus. Kad jis reagavo į ambasadorių pasipiktinimą, gerai. Kad iškoneveikė policiją – irgi gerai. Tuos su svastikomis policija ir saugumas turėjo momentaliai išgaudyti. Arba bent jau nufilmuoti ir po to surankioti po vieną. Didžiulė, nedovanotina Adamkaus klaida buvo ta, kad jis apskritai demonizavo eitynes kaip sumanymą, kaip renginį, kaip formatą. Čia buvo mąstoma pagal principą – supūliavo dantis, pjaukime lauk visą galvą.

Klaidas reikia pripažinti ir taisyti. Antai, Brazauskas savo klaidą – Maišiagalos memorandumą – sugebėjo atšaukti. Savo numestos degančios bulvės ekscelencija Adamkus jau nebesugaus, nei su šlepetėmis, nei be jų. Jų klaidą privalo ryžtingai ištaisyti dabartiniai politiniai lyderiai.

Negalima demonizuoti eitynių in corpore. Prireikus privalu atlikti labai ryžtingas valymo operacijas, pvz., išvalyti tuos, kurie rėkia „Juden raus“, išsiaiškinti, kas juos atsiuntė? Nenustebčiau, jei atsiuntė kokios nors mūsų mylimos ambasados antrasis sekretorius. Tegul saugumas nustoja tąsyti E. Kusaitę ir aptarnauti tardytojus iš Rusijos spectarnybų. Tegul sykį pradeda dirbti. Tegul atgailauja ir išperka savo kaltę.

Apgailėtinoje istorijoje galime pasidžiaugti nebent jau dėl dviejų dalykėlių. Pirma, mūsų Prezidentė savo diplomatišku pasakymu simboliškai pridengė eitynes nuo smūgių, neleido jų galutinai subaladoti. Antra, eitynės šį kartą buvo masiškos. Tai nebebuvo vien jaunimo eitynės. Joje dalyvavo visi visuomenės sluoksniai, intelektualai, signatarai. Piliečiai nepasidavė gąsdinimui, dezinformacijai ir dvasinei prievartai.

Nenuostabu, kad tarptautiniame diskurse ir tarptautinėje komunikacijoje su savo eitynėmis mes iš dalies pralošiame. Mes – silpni ir mažyčiai – tampame informacinio karo auka. Bet ar dėl to mes turime atsisakyti savo vertybių? Nieko nėra šlykščiau, kaip vien dėl to, kad kažkam įtakingam patikti, kad gražiai ir sistemiškai atrodyti kažkieno surežisuotame diskurse, imti ir išsižadėti fundamentalių vertybių.

Išnyksta koks drugelis ar žuvėkas, mes juos tuojau į raudonąją knygą įrašome. Iš humanizmo, iš meilės gamtai. Tegul pabando kas nors įrodyti, kad meilė išmirštančiai ir išsivaikščiojančiai Tėvynei yra gėdingas ir nusikalstamas jausmas, kad tą jausmą kartą metuose viešai būryje parodyti, iškelti trispalvę yra deviacija, padugnės ir marginalo elgsena.

Daugumai iš mūsų, kaip ir A. Čechovui, padugnė yra tas, kuris nenori turėti Tėvynės ir jos nemyli. Psichiškai normalus žmogus pirmiausiai myli save. Kai žmogus myli save, tada ir kitus jis gali mylėti. Ne veltui Biblijoje pasakyta: „mylėk savo artimą, kaip pats save“. Meilė savo gimtam kaimui ar miesteliui, meilė Tėvynei ir yra tas takelis, nuo kurio prasideda didelė ir nuoširdi dvasingo žmogaus meilė kultūrai ir jos įvairovei, meilė ir pagarba žemėje gyvenančioms civilizacijoms, meilė planetos gamtai.

Tam, kad mylėtume Pasaulį ir visą žmoniją, pirmiausiai reikia mylėti savo Tėvynę ir jos žmones. Paradoksas yra tas, jog būti dvasingu ir subtiliu globalistu pirmiausia reiškia mylėti savo Tėvynę.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą