Kada Lietuvai baigsis antrasis pasaulinis karas?

0
145
Prof. Ona Voverienė. KK nuotr.
- Reklama -

Prof. Ona Voverienė
Sprendžiant iš to, kad paskelbus straipsnį apie Karaliaučių ir jo istoriją, kaip iš gausybės rago pasipylė dešimtys komentarų ir publikacijų, galima daryti išvadą, kad lietuviams ir Lietuvoje, ir Karaliaučiaus krašte šis klausimas „dar skauda“. Iki šiol Karaliaučiuje dar gyvena daugiau negu tūkstantis lietuvių. Taigi kas dešimtas Karaliaučiaus ir jo prieigų gyventojas yra lietuvis. Tai – didelė jėga, jeigu tik ji pasikrautų energija padaryti Karaliaučių lietuvišku, sudomintų viso pasaulio lietuvius to siekti, vienijant pastangas. Džiaugiuosi, kad tą iniciatyvą jau perėmė išradingas Lietuvos verslas. Reikėtų, kad ja susidomėtų ir kitų sričių specialistai, visų pirma aukštasis mokslas ir mokslininkai.
Manau, kad vienas pirmųjų mokslininkų uždavinių būtų – istoriniai tyrimai priežasčių, kokia tragedija ištiko šį Lietuvos kraštą, kad jis tapo ne Lietuvos, o Vokietijos, o po Antrojo pasaulinio karo – Rusijos kolonija. Tačiau dabar gąsdina pavojaus signalai, perduodami to krašto lietuvių Lietuvai, kad į Baltijos kraštus vėl gviešiasi putinistinės Rusijos rankos, siekiančios sugrąžinti Rusijai jos Lenino-Stalino sukurtos bolševikinės imperijos galybę, atkurti jos buvusias valstybines sienas su Baltijos valstybėmis jos imperijoje. Tai kelia didelį nerimą ir pavojų ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Europos Sąjungai, ir visai Europai.
Putino Rusija – racionali: prisigaminusi daugybę ginklų, sieks juos panaudoti, kad kompensuotų į į ginklų gamybą įdėtas lėšas naujais užkariavimais, ir užkariautų tautų sukauptais turtais.
Rugpjūčio paskutiniąją savaitę Karaliaučiuje lankėsi Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Matyt, neatsitiktinai. Prasidėjus diskusijai dėl koridoriaus traukiniams per Lietuvą į Karaliaučių, joje buvo išsakyta mintis, kad reikėtų peržiūrėti buvusių nugalėtojų Antrajame pasauliniame kare – Rusijos, Amerikos, Anglijos ir Prancūzijos laikinai pasirašytą Deklaraciją dėl Karaliaučiaus krašto padalijimo valstybėms nugalėtojoms, tarp jų ir Lietuvai. Manoma, kad šiame istorijos etape Lietuva turėtų siekti tą sutartį peržiūrėti ir ją denonsuoti. Pirmasis žingsnis turėtų būti – NATO įžengimas į Ukrainą ir taikos bei Ukrainos gyvenimo ramybės ir taikos atkūrimas šiame Europos regione. Nuo karo pradžios Ukrainoje jau žuvo 5 587 civiliai gyventojai ir 7 980 gyventojų sužeista, tarp jų ir keli šimtai vaikų. Ir tai vyksta XXI amžiuje. Sveiku protu sunku tokią V. Putino beprotybę suvokti, negi Rusijoje jau nebeliko psichiatrų?
Taigi Rusija, pradėjusi karą Ukrainoje, ir tapusi grobuone okupante, negali būti šio kūrėjų ir jo ateitiess planuotojų vienu iš subjektų, nes jau dabar XXI amžiaus pradžioje pademonstravo saavo grobikišką prigimtį ir charakterį.
Karaliaučius nuo XVI amžiaus garsėjo savo puošnia pilimi (1525-1568), nuolat gražinama ir restauruojama. Pilyje buvo vainikuojami Prūsijos kunigaikščiai: 1701 metais pirmasis Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Pirmasis. Nuo 1941 metų pilyje buvo saugomas garsusis Gintaro kambarys. Karaliaučiaus universitetas Albertina įkurtas 1544 metų rugpjūčio 17 d. – savo laiku buvo vienas žymiausių Vakarų Europos universitetų. Jo steigėjas buvo Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis ir lietuvis šviesuolis iš Mažosios Lietuvos Abraomas Kulvietis. Albertinos pirmasis rektorius buvo Georgas Sabinas. Albertina turėjo keturis fakultetus: Filosofijos, Teisės, Medicinos ir Teologijos. Rengė Mažajai ir Didžiajai Lietuvai kunigus evangelikus. Jau pirmaisiais 1544-1545 mokslo metais turėjo 300 pirmakusių studentų.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams jį pralaimėjus, 1945 m. balandžio 9 d. prasidėjo Karaliaučiaus šturmas. Karaliaučiaus bombardavimas buvo toks galingas, kad girdėjosi net Lietuvoje, Šilutės rajone, Degučiuose. Į Karaliaučių įžengė Rusijos Raudonoji armija ir jis tapo TSRS okupacinės zonos miestu. Karaliaučiaus vokiškosios gynybos vadas Otto Lascas atidavė Karaliaučių į Rusijos Trečiojo fronto vado generolo Černiachovskio rankas, o pats buvo čia pat suimtas ir sovietų „apdovanotas“ dešimčia metu Sibiro. Ten ir mirė. Visas miestas tapo griuvėsiais. Kruizinis laivas „Wilhelm Gustav“, kuriuo buvo evakuojami iš Karaliaučiaus vaikai, moterys ir seneliai, britų aviacijos buvo subomborduotas ir paskandintas.
Karaliaučių užėmę rusai operaciją baigė siaubingomis skerdynėmis: per Karaliaučių tekanti upė sustojo, susidarius lavonų užtvankai. Moterys ir mergaitės paauglės buvo rusų kareivių, akinant jų vadams, žiauriai prievartaujamos ir žudomos. Karaliaučius po tos jo katastrofos jau niekada neatgavo savo didybės (Mindaugas Milinis.2021, balandžio 20).
Visa informacija apie Karaliaučiaus šturmą, užėmimą ir pirmąsias jo okupacijos dienas sunaikinta, kad neliūdytų pasauliui Rusijos kariaunos žiaurumų okupuotoje Vokietijoje. Baisusis vaiduoklis „Dom Sovietov“ (1960) pastatytas ant buvusios Karaliaučiaus pilies pamatų. Čia gyvenusio ir kūrusio lietuvių literatūros pirmtako Kristijono Donelaičio muziejus įkurtas jo gimtinėje Tolminkiemyje (dabar Čistyje Prudy“). Čia įsikūrusi ir „ Donelaičio žemės“ redakcija.
Po karo, 1945 m. liepos 17- rugpjūčio 2 d., Vokietijos mieste Potsdame įvyko nugalėtojų – TSRS, Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos kariuomenių vadų konferencija, kurioje buvo numatyta dalį pralaimėjusios Vokietijos teritorijos skirti Lenkijai. O dalis – taip ir liko TSRS okupacine zona, nors pasirašytoje tarp valstybių Deklaracijoje buvo pažymėta „laikinai“, iki kitos konferencijos. Bet tas laikinumas užsitęsė kelis dešimtmečius, iki šiol. 1996 metais Amerikos Kongresas buvo atkreipęs dėmesį į šią problemą ir paskelbęs Kongreso Deklaraciją „Apie lokalinį šaltąjį karą Baltijos regione“. Ar buvo šita Deklaracija svarstyta dabartiniame Lietuvos Respublikos Seime – istorija tyli. Tikriausiai nebuvo, nes tuo metu ir nepriklausomą Lietuvą dar valdė bolševikinis-komunistinis klanas su jų generaliniu sekretoriumi Algirdu Mykolu Brazausku priešakyje, paklusnus Kremliui ir reaguojantis į kiekvieną jo žioptelėjimą, stiprinant Lietuvos priklausomybę nuo Kremliaus.
Dabar Karaliaučiuje gyvena 1920 lietuvių, o visame Karaliaučiaus krašte apie 20 tūkstančių. Visa Karaliaučiaus istorija liudija, kad tai vienas iš didžiausių Lietuvos miestų, kuriame ir buvo pradėta kurti lietuviška kultūra, pradedant jos svarbiausiu elementu – raštu. Rusijos inteligentija tai supranta, kad jis ir turi priklausyti Lietuvai, o ne Rusijai, kaip jos grobis Antrajame pasauliniame kare. Bet realijos yra tokios, kokios yra, ir humanistiniai santykiai tarp amžiais kariavusių šalių kažin ar įmanomi, net ir vardan pasaulio taikos. Ji belieka tik gražus šūkis, siekiant pridengti užkariautojų apetitus naujoms teritorijoms.
Dabar Rusijoje siautėjant V. Putino stalinistinei klikai Rusijoje atgimsta Stalino dvasia ir prasideda procesai, analogiški stalinistiniams. Jie neaplenkė ir Karaliaučiaus krašto. Ten jau vyksta aršus autochtonų lietuvių naikinimas, uždaryta lietuviška mokykla, naikinami lietuviškos kultūros šaltiniai, tame krašte gyvenančių tautų atstovai prievartiniu būdu rusinami, laimingi ir saugūs jaučiasi tie, kurie, viską metę, spėjo sugrįžti į Lietuvą. Likę jau priversti save vadinti rusais. Nebuvau Karaliaučiuje, to nemačiau, tačiau tokį įspūdį susidariau iš Lietuvoje skelbiamų komentarų apie tą kraštą.
Daug kartų buvo kreiptasi į Rusijos vadovus, prašant demilitarizuoti Karaliaučiaus kraštą. Deja, visi tie kreipimaisi iššaukdavo tik priešingą reakciją: kuo toliau, tuo daugiau šitas kraštas buvo militarizuojamas, padarytas naujausių ginklų prikimštu Rusijos forpostu Vakaruose, nesiskaitant su faktu, kad tarp jo ir pačios Rusijos yra ir gyvuoja Baltijos valstybės, tokiu būdu tampančios besiginkluojančios ir plėšrios Rusijos įkaitais.
Šiuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir joje vyksta žiaurus karas, tiksliau kryptingas ukrainiečių tautos naikinimas, siekiant tą tautą visai išbraukti iš pasaulio tautų sąrašo, autochtonų gyvenimas Rusijos okupuotose šalyse, neturinčiose stiprios nacionalinės savivaldos, darosi problemiškas. Rusijai laimėjus karą Ukrainoje, pasauliui, ir visų pirma Baltijos šalims, iškiltų grėsmė vėl ir ilgam tapti Rusijos kolonija.
Buvęs pirmasis išlaisvintos iš Sovietų sąjungos glėbio ir jos diktato Lietuvos nepriklausomos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešojoje spaudoje paskelbė deklaraciją „Apie lokalinį šaltąjį karą Baltijos regione“, kuri buvo paskelbta ir jo knygoje 1996 metais, tačiau Lietuvos visuomenė dėl kitų svarbių politinių įvykių ją užgožusių į ją tuomet deramai nesureagavo. Tą Deklaraciją dabar mums priminė, atradusi ją V. Landsbergio knygoje „Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas“ (V., 1996, P. 29-39), žurnalistė p. L. Pangonytė. Ačiū jai, nuoširdžiausiai.
Deklaracijoje rašoma: „Amerikos Kongresas priėmė specialią rezoliuciją, kurioje pabrėžė savo susirūpinimą dėl Kaliningrado svarbos ir statuso. O europiečiai nepadarė nieko panašaus. Prieš keletą metų Europos Parlamentas priėmė kelis dokumentus Kaliningrado klausimu. Tačiau po to, jokios rezoliucijos, jokių svarstymų ir nė žodžio apie to žemės gabalėlio pačiame Europos vidury ateitį. O jis nepaprastai militarizuotas ir militarizuotas be jokio pagrindo, jei neturima ekspansinių siekių.
Mums kelia susirūpinimą, kad mūsų Baltijos regionas apskritai nėra aiškiai matomas būsimoje Europos plėtroje, ir mes norime, kad jis būtų matomas. Mes rengiamės to pasiekti, tačiau tai kol kas didžiausia problema lieka (problemos) ignoravimas.
Labai savotiška, liūdnai įdomi būtų kitos rezoliucijos ne apie vietovardžius, bet apie genocidą ir genocido aukų pagerbimą. Ji buvo Seime priimta, nes kartą susidarė tokia situacija, kad laikinai posėdžių salėje buvo ne ta „dauguma“, rezoliucija buvo priimta su išlyga, jog dar bus redaguojama, tai per tą „redagavimo“ priekabę rezoliucijos taip ir nebeliko. Kitą dieną ji buvo atmesta. Vis dėl to ši rezoliucija turėtų būti paskelbta, kaip sąlygotai priimta Seimo rezoliucija, nors paskui ji ir buvo nuskandinta. Č.Juršėnas jos nepasirašė.
Prisimintinos lietuvių mažumos teisės Karaliaučiaus karšte, kurios gana įžūliai ignoruojamos, nevykdomos sutartys tarp švietimo ministerijų, net ir mūsų didžioji tarptautinė 1991 metų sutartis su Rusijos Federacija. Štai po Lietuvos parlamentarų lankymosi Maskvoje girdėjome, kad užsiminus apie tą problemą buvo pasakyta: „gerai, mes apsvarstysime trišaliame susitikime“. Tačiau negirdėjome jokios Lietuvos pozicijos, kuri reikštų: ką pats dabar čia kalbate, kuo čia dėta Lenkija, tąsyk svarstykime tarptautiniuose formatuose.
Tai dar vienas pavyzdys tokios politikos, kuri galų gale liūdnai atsispindėjo Pasaulio lietuvių žaidynėse. Iš eilės pranešinėjant, kas per paradą eina, vienintelė sportininkų grupė su savo vėliava liko neindentifikuota. Ėjo grupė – žalia, balta, raudona. Mažosios Lietuvos vėliava – apie ją stadione nieko nebuvo pasakyta. Kas uždraudė? Gal paveikė sovietinis vergo sindromas? Čia verta susimąstyti ir filosofams, ir politikams, ir žurnalistams, ir kiekvienam žmogui, kodėl negalima ir bijoma pasakyti, kad eina Mažosios Lietuvos arba Karaliaučiaus krašto sportininkai su istorine Mažosios Lietuvos vėliava. Ar būtų dangus nugriuvęs, ar kopūsto lapas ant kiškio uodegos? Tikriausiai, tas kopūsto lapas kelia siaubą, kad šito negalima buvo pranešti. (Vytautas Landsbergis. Iš knygos „Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas“. – V., 1996, p. 29-39).
Manau, tolesnių komentarų nereikia: jie būtų banalūs. Šiandien pranešta, kad šiomis dienomis V. Putinas vieši Karaliaučiuje. Neabejoju, kad bus su kaliningradiečiais kalbama ir apie tolesnį šio krašto likimą ir išlikimą. Koks jis bus? Šiandien dar neaišku. Tik, žinoma, nesinorėtų, kad jis ir toliau išliktų skęstančios ekonominėse negandose Rusijos kolonija, o taptų laisvų demokratiškai nusiteikusių, mąstančių žmonių gyvenamąja vieta su gražiomis jo ateities ir ekonominio klestėjimo perspektyvomis ir Lietuvai antrasis pasaulinis karas pasibaigtų.

- Reklama -