Tyrinėjant tokių sudėtingų reiškinių, kaip 1991 Sausio 13-osios ar Liepos 31-osios Medininkų, ar apskritai 1988- 1992 metų periodo Lietuvos įvykius, jų priežastis, juos sąlygojusius faktorius, veikusių asmenų sprendimus, veiksmus, jų mechanizmą, seką ir tarpusavio sąryšį, pasekmes bei priežastinį ryšį, tapo akivaizdu, jog viso to neįmanoma atskleisti, išsiaiškinti ir suvokti, nepamačius ir neišsianalizavus priešingos pusės – sovietinių, o juolab savų visų valdžios institucijų dokumentų, nors ir tie, ir kiti atspindės įvykius iš skirtingų pusių pozicijų.
Tačiau, jei pirmoje vietoje lieka ideologijos ar politinės nuostatos, tuomet dokumentai paprasčiausiai trukdo būtent tų politinių ideologijos nuostatų viešpatystei.
Kitu, tačiau dabar, po daugiau nei 22-jų metų, abejotino patikimumo šaltiniu galėjo būti tų įvykių dalyvių prisiminimai. Deja, laikui bėgant žmonių prisiminimai dyla, susiplaka ir apauga įvairiausiomis asmeninėmis bei išorinėmis interpretacijomis.
Politinės nuostatos, vyraujanti ideologija ir cenzūra ilgainiui išpjauna, iškraipo ir pakeičia faktus bei egzistavusias jų susiformavimo priežastis politiškai įtakota kryptimi. Pakeičia taip, kad įvykiai visiškai nebeatitinka nei tikrųjų aplinkybių, nei tikrųjų faktų. Laiko ir pašalinio poveikio sukelti iškraipymai prieštarauja elementariai intuityvioms to meto žmonių reakcijoms ir natūraliems veiksmams. Paverčia juos nebesuprantamais, nepaaiškinamais ir nepateisinamais, iš kurių nebeįmanoma padaryti jokių loginių išvadų.
Užtat nenuostabu, kad, įtakojami ir veikiami politinės ideologijos iškraipymų pakeistų ir tuo būdu naujai suformuluotų faktinių aplinkybių interpretacijų, dalis įvykių žmonių akivaizdžiai bijo atvirai ir sąžiningai papasakoti apie įvykius, kurių dalyviais anuomet jiems teko būti. Jie nebesako tiesos, bevelydami jos nebeprisiminti.
Kita gi žmonių dalis, nekasdieniško rezonanso įvykių sukrėsta, net minties apie sąžinės sandorius nepriimanti ir, tiesos užmiršti neįstengdama, sąžiningai ir išsamiai pasakoja, ką žinanti. Tokių liudytojų parodymai atskleidžia mums visiškai kitokias įvykių aplinkybes, priežastis, vystymosi seką ir dinamiką, parodo kitokius žmonių veiksmus nei yra naudinga pseudopatriotinės ideologijos skleidėjams bei Istorijos faktų iškraipymo autoriams.
Pagaliau vien dėl tokio Istorijos faktų iškraipymo tampa nebeįmanoma padaryti teisingas išvadas, nes praradome bet kokią galimybę pagrįsti jas faktais. Tikrieji – prarasti, o pramanytieji neatlaiko elementariausio patikrinimo. O ir pasimokyti iš tokios „istorijos“ nebeįmanoma absoliučiai nieko…
Tačiau faktų apdorojimo sumanytojai nesusimąsto, o gal pamiršta, jog išgalvotos istorijos pajėgios suklaidinti nebent viskuo aklai pasitikinčius lengvatinius arba praradusius gebėjimą mąstyti žmones.
Ar ne absurdo viršūne derėtų vertinti įnirtingus aiškinimus apie tai, kad akivaizdūs politiškai apdorotų faktų neatitikimai ir elementariausi prieštaravimai kaip tik ir yra šios visiems mums ir ateities kartoms peršamos kryptingai apdorotos istorijos tikrumo ir tikroviškumo įrodymais?!
Regis, netikėtai visuotinai pamiršta, kad Tauta, Valstybė ir jos Žmonės neturi jokios galimybės išgyventi ir kurti ateitį pamiršus tikrąją savo istoriją, nusispjovus į tiesą.
Prisiminkime 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos pirmininko dr. Jono Basanavičiaus perspėjimo ateities kartoms žodžius apie tai, jog tauta, nežinanti savo praeities, neturi ir ateities. Tiesiog ji yra pasmerkta išnykti.
Šiuos Tautos Nepriklausomybės patriarcho žodžius dar 2007 metais priminė ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos Taryba. Juozo Listavičiaus ir Laimos Lisauskienės pasirašytame Lietuvos politinių kalinių sąjungos Tarybos pareiškime atkreiptas dėmesys į itin svarbius, aktualumo neprarandančius klausimus:
„Šiandieninei mūsų visuomenei, ypač jaunajai kartai, istorinė tiesa reikalinga kaip oras. Jeigu jos nebus, Lietuvos pilietis neišaugs, o galutinai sunyks. Tačiau tiesa reikalinga tikra, objektyvi. Reikalinga tiesa, nieko neslepianti ir nieko nepagražinanti, neperšanti išankstinės nuomonės. Tiesa, kurios pagrindu pilietis subręs ir pats padarys išvadas ir apibendrinimus. (…)
Visuomenė, piliečiai, nesuvokiantys savo krašto istorijos ir istorinių aplinkybių, niekada netaps tvirta ir patikima atrama savo valstybei. Mes visi, nepriklausomai nuo politinių požiūrių ar ideologinių nuostatų, esame atsakingi už mūsų krašto, tai yra mūsų ateitį.“ (publikuota 2007 m. birželio 20 „XXI amžius“ Nr. 47 (1544)
Todėl nuo šių ir kitų bylų baigties tiesiogiai priklauso, ar Lietuva ir mes, visi be išimties, dar turėsime viltį sužinoti tikrąją naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją, ar teisė į Ateitį bus atimta.
Būtent dėl šių priežasčių Sausio 13-osios ir Liepos 31-osios (Medininkų) bylų faktų interpretacijos, nepaisant jų baigties ir nepriklausomai nuo būsimų verdiktų, jau smogė itin skausmingą smūgį Lietuvos istorijai, Tautos orumui, Valstybės autoritetui ir mūsų visų ateičiai.
Po 1991 – 1992 m. Nepriklausomybės pripažinimo vajaus, net neištyrus reikšmingiausių įvykių, Lietuvos istorija buvo rašoma pataikaujant šių įvykių tyrimo eigą bei kryptį tiesiogiai įtakojantiems pseudopatriotinės ideologijos apologetams.
Vėliau, beveik po dviejų dešimtmečių, ėmus aiškėti neabejotinas klastotes primenančioms istorinių faktų interpretacijoms, imtasi skubiai keisti įstatymus, nustatant griežtą teisinę atsakomybę už daugiau nei dviejų dešimtmečių senumo istorinių įvykių interpretavimą, priešingą du dešimtmečius atskirų asmenų puoselėtoms ir visuomenei peršamoms Lietuvos istorinių faktų viešojo pseudovertinimo nuostatoms.
Tuo būdu visiškai nusispjauta į tai, kad Tautos ir jos Valstybės jėga bei tvirtybė glūdi būtent negailestingoje, nors tuo pačiu galbūt net labai skausmingoje tiesoje ir iš vidaus sklindančioje drąsoje viešai tai pripažinti, bei padaryti ne politiškai „pagražintais“ pramanais, o Tiesa pagrįstas išvadas.
Tai, beje, pagaliau iškalbingiausiai atskleidžia bei atspindi tikrąjį valdžios požiūrį į Valstybės Suverenu esančią Tautą ir piliečius, kaip į vertus besąlyginės pagarbos arba paniekos. Juk pagarbos vertam asmeniui nemeluojama….
Priešingu atveju, nubraukiama ne vien pagarba Lietuvos piliečiams, nubraukiama net ir Šventojo Rašto teikiama Viltis, jog tik Tiesa mus išlaisvins. Nors ji vienintelė pajėgi suteikti žmonėms tikrąją Laisvę, pamirštos ir dar ne taip senos sovietinės ideologijos ir politikos Lietuvių Tautai pamokos, atvedusios mus į Nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimą.
Todėl niekaip negali nekilti klausimas kodėl, Lietuvai sudėjus šitiek aukų išsivadavimui iš sovietų imperijos politikos ir ideologijos gniaužtų, neatsakingai elgiamės su savo pačių ir mūsų visų Valstybės Istorijos atžvilgiu?
Ar, politiškai „gražindami“ reikšmingų įvykių turinį, reikšmę ir priežastis, nepakeičiame Istorijos esmės? Ar lengvabūdiškai priimdami tokias interpretacijas už tiesą nenuodijame savęs? Ar nemenkiname ir nenaikiname pilietinės savivertės? Ar negriauname savo Tautos ir Valstybės ateities?
Laikas atsikvošėti.
