Net pats nuolankiausias tarnas dažnai tampa nereikalingas

62
5
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Ne taip seniai perskaičiau, kad Darbo partijos naujasis pirmininkas V.Mazuronis kviečia į susitikimą Lietuvos Banko valdytoją V.Vasiliauską ir net patį St.Kruopį. Kol šis rašinys buvo ruošiamas, susitikimas įvyko ir net viešumoje buvo keletas pasisakymų šia tema.

Klausimas, kuris domino Darbo partiją, neabejotinai yra aktualus ne tik jai, bet ir visai Lietuvai. Mat, tada buvo sužinota, kad komerciniai bankai ruošiasi pakelti mokestį už „pinigų išgryninimą“. Kitaip pasakius, planuojama pabranginti „bankomatų“ paslaugas.

Taigi, kam bankams prireikė kelti minėtą mokestį? Negi jie jau visai suįžūlėjo, negi jiems nepakanka pelno?

Kaip besakytum, bet dar nė vienas bankininkas, net pats žiopliausias, dviračiu į darbą nevažinėja ir viena batų pora neavi. Ko jau ko, bet šis nedidelis visuomenės sluoksnelis savo likimu skųstis tikrai negali. Jei taip, tai kokį naują „biesą“ sugalvojo? Negi paskutinę blusą ruošiasi apmokestinti, jei tik ji turi kokių nors reikalų su banku?

Tema – labai įdomi ir ganėtinai svarbi, todėl verta apie tai viešai padiskutuoti. Tuo labiau, kad Darbo partija po tokio susitikimo nieko daugiau nepasakė, o tik eilinį kartą pakartojo, kad „ji prieš papildomus mokesčius“.

Prieš ar ne, bet realiai bankų sprendimo toks požiūris nepakeis. Gali kiek nusikelti mokesčio padidinimo terminai ir nieko daugiau, nes ne pelnas čia yra esmė.

Pasaulio bankininkystės sektoriuje – nauji vyksmai

Kaip žinia, per paskutinius dešimtmečius mes jau pripratome, kad mūsų piniginėse ne vien realios kupiūros užslėptos, bet ir asmeninės bankinės plastikinės kortelės, kuriomis gali beveik visur atsiskaityti. Dažnas tikrų „šlamančių“ net jose nebeieškome.

Dar daugiau, jei kas nors prisimena, tai jau 2012 metais japonai buvo pradėję svarstyti, ar nereiktų nuo 2014 m. visai atsisakyti popierinių pinigų ir visais gyvenimo atvejais naudotis tik elektroniniais.

Nežinau, kodėl jie to neįgyvendino, bet ši tendencija niekur nedingo. Ji tyliai ir ramiai, be jokių didelių diskusijų skinasi sau kelią ir laukia savo laiko.

Jei viešai kurį nors bankininką ar politiką prakalbintume šia tema, tai jo nuomonė būtų tik teigiama ir pritarianti. Iš tiesų: jei gyvenime dingtų „grynieji“, tai, atrodo, daugelis problemų, kurios šiandien labai aktualios, sunyktų. Sakysim, prekyba narkotikais, prostitucija, terorizmo finansavimas, prekyba žmonėmis ir net korupcija… Vargiai kas nors šiandien gali įsivaizduoti, kad už visas tas paslaugas galima būtų atsiskaityti banko kortele. O pajamos į valstybės biudžetą tikrai padidėtų, nes kiekvienas tavo atlygis ar gautas sąskaiton pinigėlis privalės būti pasidalintas su visa visuomene.

Suprantu, skeptikas pasakys, kad „kiekvienam nuodui galima surasti priešnuodį“, ir bus teisus. Žmogus – išradinga būtybė, jis neišvengiamai sugalvos ką nors kita. Aš taipogi tuo nė kiek neabejoju, bet, sutikite, tam reiks laiko, papildomų pastangų, o ir rizika pakliūti padidės daugelį kartų.

Dar daugiau, pagal bankų skelbiamą statistiką, piniginių banknotų spausdinimas, pasibaigus galiojimui – jų sunaikinimas, apsauga ir visos kitos su tuo susietos išlaidos, globaliai visuomenei kasmet kainuoja apie 1 procentą BVP. Nei tu, žmogau, patikrinsi tokį teiginį, nei paneigsi. O dar jie gali būti įvairiausių ligų pernešėjai, nes pereina per daugelį rankų, ant kurių knibžda milijardai mikrobų. Juos galima pamesti, juos gali pavogti. Ne, pamesti gali ir banko kortelę ar net ją gali pavogti, bet norint ja pasinaudoti, būtina žinoti skaičių kombinaciją, kuri tik vieno tavo galvelėje.

Gali būti, kad ją dar žino žmona, bet iš jos ištraukti šią paslaptį – sunkiau nei priversti saulę tekėti iš Vakarų.

Pagaliau, pats stipriausias argumentas: “visas civilizuotas pasaulis atsisako praeities reliktų ir sparčiai žengia pirmyn naujomis technologijomis, kurių tikslas – palengvinti žmogaus kasdienybę, atpalaiduoti jį nuo nereikalingų rūpesčių ir problemų?“

Taip, tikrai Vakaruose ši naujovė sparčiai plečiasi ir tobulėja. Daugelis Vakarų valstybių vyriausybių ženkliai apriboja „grynųjų“ panaudojimą nustatydamos „lubas“. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vienas žmogus per savaitę gali „grynaisiais“ pasinaudoti neviršydamas 3000 eurų sumą. Dabar jau viešai kalbama apie šių „lubų“ sumažinimą iki 1000 eurų.

Pagal statistiką Vakaruose, „grynieji“ apyvartoje sudaro ne daugiau kaip 10, besivystančiose šalyse – apie 17 procentų. Žodžiu, „grynieji“ pinigai vis mažiau bevaidina vaidmenį, kuriam ir buvo kažkada sukurti, o bankai, besistengdami palengvinti „vartotojiškos rinkos“ dalią, „šuoliuodami technologinių naujovių“ priekyje, pasiruošę visiškai nusikratyti „reliktinių senienų“ bei atsisakyti Darbo partiją piktinančių mokesčių.

Deja, aš – užsispyręs žemaitis, todėl nesu linkęs taip lengvai patikėti visais šiais puikiai sulipdytais „lozungais“. Savo gyvenime dar nesutikau bankininko, kuris būtų pasirengęs atsisakyti, sakysim, nors ir nedidelio pelno vardan eilinio žmogelio gerovės.

Gal tau, mielas skaitytojau, labiau pasisekė ir tu gali paneigti mano žodžius, bet aš vis vien lieku prie savo nuomonės, kad bankininko „gerumas“ eiliniui visada per šonus didesne netektimi išlenda.

Užversti sisteminės žiniasklaidos nuolatiniais bumbėjimais apie grėsmes iš Rytų arba vietinėmis „naujienomis“ apie nesibaigiančias „pertvarkas“ teisėsaugoje ar prokurorų „blūdijimus“, kai šie, sakydami kaltinamąją kalbą Medininkų bylos procese, ima dėstyti „naują Lietuvos istoriją“ su ne visai, švelniai tariant, suprantamais tarptautinės teisės interpretavimais, mes nebeįstengiame pastebėti tų vyksmų, kurie ateityje gali turėti lemiamos reikšmės ne tik mūsų tautai, bet ir visai žmonių civilizacijai.

Kas vyksta pasaulyje?

Jei atkreipėte dėmesį, tai paskutiniais metais finansų sistemoje ėmė dėtis negirdėti dalykai – atsirado neigiamos palūkanos už indėlius. Kol kas šitai dar neįgavo negrįžtamos visuotinės formos ir mes daugumoje nesusimąstome, ką tai turėtų reikšti.

Kiekvienam daugiau ar mažiau turėtų būti aišku, kad pinigai – vertės matas, mainų, mokėjimų instrumentas. Be to, jie jau seniai įgavo ir turto pavidalą, o ši funkcija daugumai daug svarbesnė ir artimesnė. Nors toks vertinimas nėra visiškai teisingas, nes pačios santaupos tik sąlyginai gali būti vadinamos turtu. Ne jos pačios, o tai, ką ir kiek galima už jas įsigyti, sukelia tokį įvaizdį, kad tuos paprasčiausius popierėlius, primargintus įvairiausių ženklų, paverčia turtu.

Tiesa ta, kaip teigia kai kurie ekonomistai, kad „pinigai jau ganėtinai seniai nebevykdo (aukščiau išvardintų) minėtų ekonominių funkcijų, todėl vis sunkiau suprasti, kas ir kiek tikrumoje kainuoja ir kokia yra tikroji vieno ar kito gaminio savikaina.

Paskutiniu laikotarpiu gaminio kaina labiau priklauso nuo įvairiausio plauko manipuliacijų, politinių sprendimų nei ekonominių, todėl investuotojai nebesijaučia saugūs ir bando surasti alternatyvą. Vienintelė funkcija, kurią pinigai iki šiol atlieka – kaupimo.“

Taigi, jei patikėtume, o netikėti nėra jokios prasmės, tai, vadinasi, ir tai vienintelei kaupimo funkcijai, kurią pinigai iki šiol atliko, taipogi iškilo grėsmė. Minusinės palūkanos reiškia, kad per sąlyginą laikotarpį pinigai tavo sąskaitoje gali gerokai sunykti arba visai pradingti. Pvz., eilinis žmogelis, kuris, pasidėjęs banko sąskaitoje nedidelę sumą pinigėlių ir ilgesnį laiką nesidomėjo jų likimu, vėliau gali gauti pranešimą, kad jo sąskaita ne tik, kad tuščia, bet jis dar ir skolingas bankui už tos tuščios „kišenės“ saugojimą. Daugumai tai sunkiai suvokiama.

Dar daugiau, buvo įprasta, jei tavęs netenkina bankinės palūkanos už jame laikomą indėlį, tai ieškai kitos nišos, į kurią investavęs galėtum „uždirbti“ daugiau. Visada saugiausiais buvo laikomi valstybiniai paskolų lakštai. Deja, jie taipogi ima keliauti į minusą.

„Bank of America Merrill Lunch“ skelbia, kad bendra europietiškųjų valstybių skola, už kurią, vaizdžiai tariant, skolintojas dar ir primoka, 2014 metais pasiekė 500 milijardų eurų.

„Financial Times“ nuomone, per šių metų pirmą pusmetį ta suma jau pasiekė 2 trilijonus: „Keista statistika: daugiau kaip 30 procentų visų valstybinių paskolos lakštų (obligacijų) eurozonoje parduoti už minusinius procentus“.

Pagal kitų bankų statistinius duomenis, daugiau kaip 70 procentų Vokietijos ir 50 procentų Prancūzijos valstybių vertybinių popierių pardavinėjami su minuso ženklu.

Panašiu keliu suka ir korporatyviniai vertybiniai popieriai.

Kiekvienas save įvardijantis kažkokio lygmens ekonomistu žino klasikiniuose šio mokslo vadovėliuose skelbiamas nuostatas, kad perteklinė pinigų masė neišvengiamai turi sukelti infliaciją.

Sistema – griaunama ar griūna?

Jokia paslaptis, kad FRS per paskutinius septynerius metus po 2008 metų krizės į rinkas „išmetė“ daugiau kaip 18 trilijonų dolerių.

Dabar analogiško projekto ėmėsi ES bankas. Pinigų spausdinimo mašinos veikia visu pajėgumu, pinigų masė didėja, o Vakarams niekaip nepavyksta išsprūsti iš defliacinės grėsmės gniaužtų ir visi infliacijos lūkesčiai virsta tuščiomis pastangomis, kaip ir naujas ekonominio vystymosi etapas.

Ar tai reiškia, kad žmonija susidūrė su jai pačiai nesuprantamais procesais, kurie absoliučiai prieštarauja klasikinėms ekonomikos dogmoms?

Abejoju. Visada sakiau, kad ekonomikos mokslą tokiu galima vadinti tik sąlyginai, nes tai, ką sukūrė žmogus, negali virsti jam nepaklūstančiomis aksiomomis. Tuo labiau, kad ekonomika jau seniai paversta nedidelės „išrinktųjų“ saujelės politiniu instrumentu.

Kur nueina ta masė pinigų, palikusi savo gamintojų stakles, jei šiandien griauna visa, kas iki šiol buvo priimta laikyti kaip nekintančiomis ekonomikos taisyklėmis, galima tik nuspėti: kaip žinia, realiai egzistuoja ne tik mums visiems suprantama ir įprasta prekių rinka, bet dar praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje tuometiniam FRS vadovui pavyko sukurti ir išplėtoti „stebuklą“ – finansinę rinką, kurioje ir sukaustoma visa perteklinė pinigų masė.

Iki šiol tai buvo puikus finansinis reguliatorius, užtikrinantis daugelio finansinių vyksmų kontrolę, nemenkus ten „žaidžiančių“ pelnus.

Kas ten kuo ir kaip prekiauja – ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad ši rinka nėra visiškai atskirta nuo įprastinės ir kasdienybę lemiančios prekių rinkos ir „pralaužusi sukurtą skiriamą sieną“ gali sukelti milžinišką globalią finansinę griūtį. O kas gali paneigti, jog atėjus laikui X, ta „siena“ nebus pačių kūrėjų išardyta? Gal todėl tie, kuriems tai žinoma, o gal tik nuspėjama, sutinka prarasti keletą procentų, skolindami už minusines palūkanas, nei ateityje likti „ant ledo“? Gal.

Tada neišvengiamai iškyla klausimas: ko tokiais veiksmais siekia tie, kurie daro įtaką, sprendžia ir lemia globalius ekonominius – finansinius procesus? Jei tai yra sąmoningas veiksmas nedidelio žmonių rato, tai jie negali nesuprasti, jog tai – praktiškai paties kapitalizmo, kaip sistemos, griovimas.

Pavyzdžiui, sakysim, kaip funkcionuos sukurtas draudiminis ar pensijiniai bizniai, kurie daugiau ar mažiau paliečia beveik visus planetos gyventojus? Pensijų fondai, norėdami sėkmingai atlikti savo priedermę, investuoja į patikimus vertybinius popierius, iš to gaudami naudą. Jei vietoj pelno atsiranda tik nuostoliai, tai tokia sistemos griūtis būtinai sukels gigantišką chaosą, kurį vargiai bus įmanoma sukontroliuoti.

Sveiki atvykę į naujo tipo „vergovinę santvarką“?

Sugrįžkime į rašinio pradžią. Taigi, kaip susietos minusinės palūkanos ir skubėjimas atsisakyti „grynųjų“ bei visus atsiskaitymus patikėti elektronikai?

Jei infliacija – nedidelė, o už indėlį banke aš dar turiu ir primokėti, tai, logiškai mąstant, kodėl man juos jame laikyti? Aš uždarau sąskaitą ir pinigėlius sukišu į pagalvės užvalkalą bei, kad pelės nepasiektų, pakabinu namuose ant pakabos.

Tačiau toks veiksmas, jei jis pavirs visuotiniu ar beveik visuotiniu, neišvengiamai sukels pačių bankų žlugimą, nes realiai turimi jų rezervai tokiems dalykams paprastai neviršija 10 procentų, o kai kuriose valstybėse ir dar mažiau.

O kaip bus, jei „grynieji“ apyvartoje nebefunkcionuos? Nieko iš banko nepasiimsi ir nieko ant pakabos namuose nepakabinsi. Tapsi visiškai priklausomu nuo šiojo, o bankas elgsis taip, kaip jam bus naudingiau.Tai pirma.

Antra, kaip žinia, bankai, atvirkščiai nei daugelis mąsto, šiandien jau atlieka ne vien tik tas funkcijas, kurioms jie buvo pradžioje sukurti ir kurios fiksuotos ekonomikos vadovėliuose, bet jau kuris laikas virto puikiu valdymo instrumentu. Jei pavyktų kasdieninį žmogaus gyvenimą, jo likimą paversti visiškai priklausomu nuo šios institucijos veiklos, nebereiktų nei mokesčių inspektorių, nei daugelio kitų priežiūros organizacijų. Nepaklusai „visuotinai priimtoms ir universalioms taisyklėms“, bankas „įšaldo“ tavo kortelės galiojimą. Kiek reikės laiko, kol „patempsi kojas“?

Sakysite, įstatymai to nenumato? Tai pažeidžia žmogaus teises, įvairiausias laisves ir panašiai? Nieko, įstatymai bus pritaikyti naujai atsiradusiems būtinumams.

Trečia, tu absoliučiai tampi valdomas banko, o bankas turi savo šeimininką. Vadinasi, tu absoliučiai priklausai nuo šiojo šeimininko valios. Kas tai, jei ne naujo tipo vergovinė santvarka ir jei ne dar praėjusio šimtmečio pradžioje Amerikoje užgimusio „Naujos pasaulio tvarkos“ projekto galutinė realizacija?

Nuvarytus arklius nušauna

Va, taip, toks mažmožis kaip mokesčio pakėlimas už paprasčiausias bankomatų paslaugas turi savo tikslą ir, deja, mes per silpni, kad pasipriešintume visam tam. Ne todėl, kad negalime, todėl, kad nenorime. Mums svarbiau „rusai eina“, gėjų „teisės“, užkalbėjimai apie „nepriklausomybes“ ar vidinės rietenos. Jau iki to „nusivažiavome“, kad, kaip minėjau pradžioje, prokurorai virto istorikais, o kai kurie politikai jau visai atvirai save ima laikyti „Dievo pateptaisiais“. Tikrieji istorikai – mėmėmis, o sisteminė žiniasklaida – neginčytinais „pranašais“.

Manau, kad visiems jiems pravartu būtų prisiminti dar anais laikais kino teatruose demonstruotą filmą „Nuvarytus arklius nušauna“.

Jei jie mano, kad ateityje jų laukia kitoks likimas ir kad šeimininkui jie visada bus reikalingi ir būtini, tai labai apsirinka. Kaip jis tai padarys, jis tik vienas žino.

Liūdna, kad kartu su jais į tą sąrašą rizikuoja pakliūti ir visa tauta.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą