Už ką kariausim? Už savo kraštą? Nieko panašaus. Kariausime už savo teisę galutinai virsti baudžiauninkais.

143
2
- Reklama -

Karo veiksmai prie Lugansko. Stop kadras

Ar kas nors plačiau girdėjote apie JAV respublikonų senatoriaus Bobio Korker pasiūlytą įstatymą, kuris vadinasi „Aktas dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą“? Manau, kad tokių atsiras nedaug. O vertėtų pasidomėti, vertėtų atidžiau klausyti ir, išgirdus, mąstyti.

Ką siūlo minėtas senatorius savo gegužės 1 – ąją pristatytame dokumento projekte, kuriam, beje, jau pritarė beveik pusė jo kolegų – respublikonų?

Pirma, siūloma Moldovą, Gruziją ir Ukrainą pripažinti svarbiausiais JAV sąjungininkais, neįeinančiais į NATO sudėtį.

Antra, leisti išdėstyti ir išplėsti aljanso karines pajėgas Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Trečia, spartinti PRG elementų įdiegimą Rytų Europoje.

Ketvirta, leisti amerikiečių žvalgybai veikti Ukrainos teritorijoje ir Ukrainai suteikti karinę pagalbą kare su Donbaso separatistais. (Kijevui turėtų pirmiausiai būti pateiktos prieštankinės užtvaros ir priešlėktuvinės sistemos?).

Penkta, suteikti valstybės sekretoriui teisę remti ir stiprinti „demokratinius institutus“ Rusijoje, siekiant pakeisti dabartinį valdantįjį režimą.

Šešta, jei po šio Akto priėmimo Rusija per septynias dienas negrąžins Ukrainai Krymo, paskelbti sankcijas dar didesniam skaičiui valdininkų , „Gazpromui“ ir t.t.

Senatorius Bobas Korkeris – tas pats, kuris kartu su senatoriumi Dž.Makkeinu puikavosi Maidano scenoje, o šalia jų akeles išplėtę ir išsitempę prakaitavo mūsiškiai – V.Lansbergis ir P.Austrevičius, – praktiškai pristatė ne dokumentą, kurį reikės svarstyti pagal visas procedūras, bet ultimatumą Rusijai.

Ką apie tai mano buvusių JAV prezidentų vyr.patarėjas?

Štai ką apie šį „Aktą“ mano Patrikas Bjukenen – politinis apžvalgininkas, buvęs JAV Prezidentų Niksono,Fordo,Reigano vyresnysis patarėjas:“Ką tokio padarė V.Putinas, ką galėtume sulyginti nors su sukilimų Vengrijoje ar Čekoslovakijoje (TSRS) numalšinimu?Ukrainoje jis atsiliepė į valstybinį perversmą, suruoštą pagal JAV leidimą, kurio rezultatas – nuverstas demokratiškai išrinktas Prezidentas. Jis užėmė Krymą, kuriame nuo 18-o amžiaus bazuojasi Rusijos Juodosios jūros laivynas ir kurio didžioji dauguma gyventojų nusiteikusi prorusiškai. Tai – įprastas galingos valstybės geopolitinis veiksmas, kuris nesvetimas ir mūsų šaliai.

Ir nors Prezidentas V.Putinas pritraukė prie sienų savo kariuomenę, bet jų neperžengė ir į Luganską bei Donbasą neįsiveržė. Negi jis panašus į Romanovų epochos imperialistą ar į J.Staliną, kuris pasiekė Elbę?

O dėl numušto Malaizijos lainerio, tai čia V.Putinas niekuo dėtas, nes JAV žvalgyba negali pateikti jokių Rusijos kaltumo įrodymų.

Šiandien respublikonas Dž.Makkeinas Baltuosius Rūmus įvardija „bailiais“, nes šie neapginkluoja ukrainiečių, o Bobas pristato Senate įstatymą,kurio niekaip kitaip kaip ultimatumas nepavadinsi.

Įsivaizduokite, kad V.Putinas atsiliepė į Vašingtono bei Kijevo veržimąsi Pietryčių pusėn. Ir ką mes darytume?

Džonas Baltonas turi atsakymą: būtina priimti Ukrainą į NATO.

Išverčiu į žmonių kalbą: vadinasi, susidarius būtinumui, JAV ir NATO eis į karą su Rusija. Nė vienas iš buvusių JAV Prezidentų niekada nesiimtų kariauti su Rusija dėl Ukrainos. Nė vienas.

V.Putino motyvai – paprasti ir aiškiai suprantami. Jis siekia pagarbos savo šaliai, kurios tikrai ji verta. Jis pozicionuoja save kaip „rusiško užsienio“ gynėjas. Jis pasiruošęs „žaisti“ kietai.

Rusija leidžia JAV skraidyti per savo teritoiją į Afganistaną, bendradarbiauja su mumis dėl Irano atomo, padėjo JAV atsikratyti Sirijos cheminiais ginklais, siunčia amerikiečių astronautus į orbitą, kovoja su terorizmu ir daugelis kitų dalykų. Tik vienas „bet“ – jie nesutinka su mumis dėl Sirijos ir Krymo.

Tai kokie tų politikų, kurie ieško menkiausio plyšio pradėti naują „šaltąjį karą“ motyvai?

Ar tokie amerikiečių politikų aršūs veiksmai ir siūlomi ultimatumai nepanašūs į norus save pristatyti „čerčiliais“, pasijausti didvyriais, kokias jie jautėsi „šaltojo karo“ metais, kuris senai pasibaigė?

Tai kas po viso to sukuria problemas? JAV ar Putinas?“

Tai kalba žmogus, kuris daug metų buvo labai arti trijų JAV Prezidentų ir kuris puikiai žino geopolitinius užkulisius. Ar mes įsiklausome į tokių žmonių mąstymą, jų perspėjimus? Ne.

Aktas – (netiesioginio) karo paskelbimas

Pasvarstykime, ką tikrumoje reikš toks dokumentas, jei jis bus priimtas Senate ir patvirtintas visų kitų institucijų, neišvengiamai ir JAV Prezidento? Juk tai atviras, nė kiek nebeslepiamas netiesioginio (kol kas) karo paskelbimas. Ir kuo viskas gali pasibaigti Vakarams ir tuo pačiu mums?

Prašau man atleisti, bet ir asilui būtų aišku, kad Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos pavertimas ypatingais sąjungininkais bei karinių pajėgų išdėstymas Lenkijoje ir Baltijos valstybėse – tai bandymas izoliuoti Rusiją europinėje dalyje. Ir ne tik izoliuoti, bet uždaryti į narvą. O skubus PRG elementų išdėstymas kitose Rytų Europos šalyse – bandymas izoliuoti Rusijos strateginės gynybines pajėgas, kad galima būtų kirsti pirmiems.

Asilui – aišku, o mūsų politikams? Deja, ir jiems aišku, tik, valstybei peržengus 40 procentų įsiskolinimą, visas savarankiškumas atitenka skolintojui.

Tolimesni dokumento siūlymai – suteikti Kijevui pagalbą (atkreipkite dėmesį, kad pirmiausiai įvardijama priešlėktuvinė gynyba ir prieštankinės užtvaros. Kam?Planuojam, kad Rusija privalės veržtis į Ukrainą? Būtent taip), atvirai pripažinti teisę slaptosioms tarnyboms veikti Ukrainos teritorijoje, tai niekas kitas, kaip demagogiškai įteisinti realų valdžios perėmimą šioje valstybėje į savo rankas. Kitaip pasakius, kariauti turi ukrainiečiai, o vadovaus amerikiečiai iš JAV pasiuntinybės bei per specialiąsias tarnybas visose valstybiniuose sektoriuose. Ką jos jau dabar daro, tik formaliai priverstos vis dar derinti savo veiksmus su veikiančiu „Prezidentu“, nors jo nuomonės niekas neklausia.

Pats kvailiausiais ir ciniškiausias atviras siūlymas įstatymiškai fiksuoti – suteikti valstybės sekretoriui teise viešai remti „demokratinius institutus“ Rusijos teritorijoje. Išvertus paprasčiau, tai yra viešas pripažinimas, kad JAV valstybės departamentas įgauna teisėtumą finansuoti ir organizuoti valstybinį perversmą Rusijoje. Žodžiu, diplomatines mandrybes, diplomatines kaukes velniop, mes atvirai imamės Rusijos.

Ką tokiu atveju turi veikti rusai? Laukti, kol juos kaip avinėlius ciniškai papjaus visiems matant, o jų turtą išsidalins? O gal imtis tokių pat veiksmų, kaip Izraelis prieš Palestiną?Sakote, neįmanoma? Aišku, mes – ne Palestina, mes – NATO. Mes – jėga. Jėga, galinti įveikti visus.

Kažkada Europa taip taipogi šitaip manė.

Visa tai, ką dabar stebime, – pasiruošimas dideliam karui

Būkime biedni, bet teisingi nors patys sau. Kai kalbame apie Antrąjį pasaulinį karą, tai esame įpratę sakyti, kad vokiečiai užpuolė TSRS, bet tai ne visai tiesa. To meto Vokietijos kariuomenės gretose ir vokiečiams vadovaujant į Rusiją ėjo italai, ispanai, bulgarai, rumunai, čekai, slovakai. Žodžiu, beveik visa Europa, išskyrus lenkus, pabaltijiečius bei skandinavus su prancūzais. Nors jų menkai aptiksime mūšių laukuose, bet visa jų pramonė dirbo ir tarnavo šiam tikslui.

Aš galiu suprasti, kad dalis mūsų politikų – pirmoji karta nuo žagrės ar varstoto (dar baisiau, kai valdžią įgauna save priskiriantys laborotoriniams inteligentams ar vidutiniams muzikams) ir galimai nė velnio nesupranta, bet juk turi būti nors vienas protingesnis už lansbergius ar auštrevičius. Juk turi nors nedidelės dalies politikų galvelėse dar būti išlikęs tikros meilės Tėvynei ar nors savisaugos jausmas? Negi tereikėjo tik dvidešimties metų, kad mes galutinai pamirštume, jog gyvenime ne viskas parduodama ir perkama?

Yra dalykų, vertybių, kurios nepaklūsta jokioms santvarkoms ir jokioms sistemoms. Gal reiktų pasimokyti iš kolaboravusių su ana sistema? Kad ir iš Antano. Juk jau paaukojome daugiau kaip pusę milijono savų jaunų žmonių, „pasiuntėm“ juos gyventi ir baudžiavą eiti užsienin, negi negana? Reikia visos tautos?

Kodėl taip kalbu? Todėl, kad visa tai, ką dabar stebime, – pasiruošimas dideliam karui. Net ne pasiruošimas, jis jau prasidėjo. Ir pirmose kariautojų gretose žengs Rytų Europos šalys.

Dabartiniuose karuose tai reiškia, kad pirmieji dažniausiai būna nurašomi į netektis.

Už ką kariausim? Už savo kraštą? Nieko panašaus. Kariausime už „išskirtinės tautos“ teisę valdyti pasaulį. Kariausime už savo teisę galutinai virsti baudžiauninkais.

Ar tame mūšyje išliks lietuviški Adomas ir Ieva?

Dažnam kyla klausimas, kodėl mes taip aršiai palaikome Kijevo perversmininkus? Taip aršiai, kad atrodo, jog JAV ir mes esame pasiruošę atiduoti paskutinį kraujo lašą už ukrainiečių tariamą laisvę.

Tikimės, kad šis karas gali išlikti lokaliu? Galbūt. Galbūt toks mūsų politikų supratimas išvengti didesnės bėdos, todėl esame pasiruošę kariauti Ukrainoje iki, tik ne savo, o ukrainiečių, paskutinio kraujo lašo.

O rusams? Rusams reikia to karo?Ne, būtent rusams jo ir nereikia, bet leisti užveržti geopolitinę kilpą aplink save, vadinasi, iškelti „baltą vėliavą“ savo žemėje. Iki šiol to dar Rusijoje nebuvo. Net sunkiausiais istoriniais mongolų okupacijos šimtmečiais rusai nesustojo bandymuose atgauti savitumą.

Negi mes manome, kad šiandieniai anų rusų palikuonys – kitokie? Tada klystame. Žiauriai klystame. Norint juos nugalėti, juos reikia sunaikinti visus. Ar yra tokios technologijos?

Ar galime išvalyti šitą milžinišką kraštą nuo to, mūsų „patriotų“ įsivaizduojamo blogio? Neįmanoma. Jei liks nors vienas šios tautos atstovas, jei liks rusiški Adomas ir Ieva, viskas prasidės iš pradžiu.

O ar tame mūšyje išliks lietuviški Adomas ir Ieva? Labai abejotina.Tai kur einame?

Bet kodėl mums (Vakarams) reikia šito karo? Karo su Rusija, dar vienos milžiniškos mėsmalės?

Ukraina – tik priedanga

Negi nesuprantate? Negi nesusimąstote, kodėl be pabaigos didžioji dalis mūsų ir Vakarų pasaulio žiniasklaidos tarška apie Ukrainą ir beveik absoliučiai nekalba apie kitus, galimai nė kiek nemažesnius įvykius?

Tai – priedanga. Priedanga, kad mes nesuprastume esmės. O esmė – labai paprasta ir neginkluota akimi įmatoma: Rusijos Prezidento kelionė į Lotynų Ameriką ir penkių didelių valstybių, pritariant eilei kitų, paskutiniai veiksmai Brazilijoje, kelia realią grėsmę vakariečių globalistiniam projektui ir visai Vakarų valdomai finansinei sistemai.

Visas Vakarų dominavimas globalioje erdvėje paremtas doleriu, jo dominavimu ir NATO.

Dar Antikos laikais įžymus mąstytojas Aristotelis sakė: „Pinigai – tai visuomenės vertybė, kuri neturi pavirsti turto kaupimo įrankiu, o atlikti „kraujo“ vaidmenį, kuris cirkuliuodamas leidžia normaliai vystytis materialiam ūkiui. Jei įteisintume palūkaninkystę (skolinimą už procentus), tai palūnkininkai turės galimybę valdyti „kraujo“ judėjimą, padidinti arba sumažinti jo kiekį jiems naudingame ar priešingai organizme. Todėl niekas negali būti pinigų savininku, valdyti jo judėjimą ir gauti iš to naudos. Atsukdamas ar priverdamas sklendę, jis elgsis kaip tas plėšikas ant tilto, kuris kiekvieno keleivio reikalauja mokėti duoklę. Pinigai, kaip ir žemė, – negali būti pirkimo – pardavimo objektais ir susikaupti nedidelio žmonių skaičiaus rankose.“

Aš apie tai rašiau ir daug kartų. Dar Sankt Peterburge, kai BRIKS šalys paskelbė steigiančios bendrą fondą, jau buvo pajaučiamas nepasitenkinimas ir nerimas, o dabar?Dabar jos įvardijo fondo kapitalą – 100 milijardų ir paskelbė steigiančios Vystymosi banką su taipogi 100 milijardų kapitalu. Ką tai reikškia?

Tai reiškia, kad kuriama alternatyvi, paklūstanti bendram valstybių, o ne privačių asmenų susitarimams, globali finansinė sistema.

Tai, vaizdžiai tariant, – maištas prieš Vakarų vykdomą globalizmo projektą.

Kai kam gal atrodys tos sumos menkos ir daugiau deklaratyvios, bet neužmirškime, kad tai – tik pradinis kapitalas, o kapitalas turi savybę traukti kitą kapitalą. Trumpai tariant, mes jau galime kalbėti apie du trilijonus.

Ne taip svarbu, daug tai ar mažai, bet tai šioms valstybėms leidžia savarankiškiau tvarkyti savus reikalus ir nebe taip priklausyti nuo Vašingtono bei Vakarų kapitalo diktato, kuris, naudodamas investicijas, krizes ir kitokius finansinius instrumentus, faktiškai reguliuoja pasaulio šalių vystymąsi. Tiek to, apie tai dar ruošiama medžiaga.

Kodėl Rusija?

Kodėl, sakysim, ne Kinija ar kitos, kurios taipogi dalyvauja šitame maište? Rusija – iniciatorius, o V.Putinas viso to pasipriešinimo sumanytojas. Be to, Rusija – antra pagal jėgą karinė valstybė pasaulyje ir ji sąmoningai prisiėmė BRIKS projekto dengiančiosios vaidmenį. Nenugalėjus Rusijos, naujoji alternatyva žygiuos dar sparčiau, nes ji – resursų garantas, kaip Kinija – kapitalo garantas. Kapitalas – perimamas dalykas, o resursai – reali materialinė sekmė.

Jau sakiau, kad nugalėti Rusijos karine jėga realiai neįmanoma, bet sunaikinti jos dabartinį vyriausią maištininką – Prezidentą ir jo bendražygius – vilties yra. Galima bandyti ir viską kartu.

Štai, kodėl V.Putinas demonizuojamas. Štai, kodėl jis verčiamas kažkokiu monstru. Kaip kitaip paaiškinti mums, kad reikia kariauti su Rusija? Tik vienu – mes eisime „vaduoti“ Rusijos nuo demono V.Putino ir jo klikos.

Ar to nori rusų tauta? O kas jos klaus? V.Putinas turi būti sunaikintas, bet prieš tai paverstas siaubūnu, kuris grasina išgerti visų aplinkinių tautų kraują.

Toks tas dalies pasaulio politinių menedžerių ir juos už virvučių tampančių, po vienos tautos skraiste pasislėpusių tikrųjų pinigų civilizacijos valdytojų sumanymas.

Ar mes eisime kariauti už šiųjų, apsiskelbusių dievais, teisę valdyti pasaulį ir mirsime už juos? Matyt, kad taip.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą