Rusijos įstatymai leistų vėl okupuoti Lietuvą

22
2
- Reklama -

Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Kraupūs įvykiai Kryme, kai įsibėgėjus XXI amžiui, Europoje aneksuojama svetimos valstybės teritorija, verčia sunerimti bet kurią Europos valstybę, o Lietuvą ypač, nes Rusijos karinės jėgos naudojimas Kryme gali nesibaigti vien šiuo nuostabios gamtos pusiasaliu.

Mulkindama Europą, Rusija imasi neva teisinio pagrindo, prisijungdama prie savo neaprėpiamų platumų dar vieną kąsnį. Kokiais teisės aktais remiasi Rusija? Mažai kas turbūt atkreipė dėmesį, kad Rusijoje yra konstitucinis įstatymas „Apie naujo subjekto priėmimą į Rusijos Federaciją ir naujo subjekto sudarymą jos sudėtyje tvarką“, priimtas dar 2001 ir taisytas 2005 m.

Tačiau jo, pasirodo, neužtenka ir kovo 21 d. Rusijos valstybės dūmoje bus svarstomos naujos šio įstatymo pataisos, pritaikytos esamai Krymo situacijai, todėl naujajam įstatymui jau prigijo nieko gero nežadantis pavadinimas „Aneksijos įstatymas“. Ką kalba šie precedento Europoje neturintys Rusijos įstatymai? Apie pataisas vėliau, pradėkime nuo dabar dar galiojančio minėto „Naujo subjekto priėmimo“ įstatymo nuostatų. Jas skaitant savaime kyla 1940-ųjų Lietuvos tragedijos prisiminimai.

„Naujo subjekto priėmimas į Rusijos Federaciją – procedūra, numatanti RF subjektų sudėties keitimą į Rusijos federaciją prijungus užsienio valstybę ar jos dalį“. Čia galima priminti, kad 1940 metų Baltijos įvykiai dar ir dabar Rusijos spaudoje dažniausiai vadinami ne okupacija, bet tik prijungimu.

„Naujo subjekto priėmimas į Rusijos Federaciją vyksta remiantis RF Konstitucija, tarptautinėmis (tarpvalstybinėmis) sutartimis ir šiuo įstatymu“. Galima būtų prisiminti, kad 1940-ųjų Sovietų ultimatumas ir jo priėmimas irgi buvo savotiška sutartis.

„Naujo subjekto priėmimas vyksta savanoriškumo pagrindu“. Lietuva įstojo į SSRS taip pat „savanoriškai“. „Priimant naują subjektą turi būti atsižvelgta į RF valstybinius interesus… istorinius ryšius…“ – tokių „argumentų“ Rusija gali pririnkti kiek tik nori.

„Nauju subjektu į Rusijos Federaciją gali būti priimta užsienio valstybė arba jos dalis… pagal abipusį sutikimą… remiantis tarptautine RF ir užsienio valstybės sutartimi… Priėmus naują subjektą, jam suteikiamas respublikos… krašto ar srities statusas“. Ką reiškia toks statusas turbūt atsimena daugelis iš mūsų – tai valstybės išnykimo statusas.

„Iniciatoriumi tapti nauju RF subjektu yra užsienio valstybė“. Kaip atsiranda tokios iniciatyvos vėlgi užtektų prisiminti 1940-uosius. Kas toliau? Toliau dar gražiau: „tarptautine sutartimi gali būti numatytas pereinamas laikotarpis, per kurį naujas subjektas privalo būti integruotas į ekonominę, finansinę… teisinę Rusijos Federacijos sistemą, taip pat RF valstybinės valdžios organų sistemą“. Po tokio pereinamo laikotarpio iš buvusios užsienio valstybės – puikiai žinome – lieka tik valstybinės valdžios imitacija su vėliava, himnu ir nepakeistais (nors ne visada) vietovių pavadinimais.

Aišku, kad ir pagal šį įstatymą Rusija galėtų prisijungti kurią nors jai „reikalingą“ užsienio valstybę. Tačiau naujausiame šio įstatymo „taikymo“ variante Kryme, Rusija nutarė dar labiau patikslinti šio nusikaltimo procedūrą. Esmė ta, kad neapžiojusi visos Ukrainos, Rusija ėmė suktis, teisindama tik Krymo aneksiją.

„Naujo subjekto priėmimo“ įstatymo pataisose rado vietą visos Krymo aktualijos, grėsmingai skambančios ir kitoms Europos šalims: „nesant galimybės sudaryti tarptautinę sutartį, nebūnant užsienio valstybėje efektyvios suverenios valstybės valdžios, privalančios ginti savo piliečius, užtikrinti jų teises ir laisves… dalies užsienio valstybės, kaip naujo subjekto priėmimas į Rusijos Federaciją gali įvykti gavusio pritarimą referendumo toje teritorijoje pagrindu arba pagal tos valstybės dalies valdžios kreipimąsi“.

Vadinasi, užtenka Rusijai konstatuoti, kad kažkur Europoje ar Azijoje valstybės valdžia yra neefektyvi, neužtikrina tos valstybės piliečių teisių ir laisvių (kokios jos turi būti, nustato pati Rusija) ir referendumo – tai pats sudėtingiausias ir brangiausias prijungimo būdas, bet dar geriau tos teritorijos valdžios kreipimosi pagrindu, Lietuvos atveju, matyt, užtektų vieno ar kelių rajonų savivaldybių rašto, toji teritorija atsidurtų „motinos Rusijos“ glėbyje. Argi ne kraupu?

Pataisose akcentuojama, kad panorėjus užsienio valstybės daliai tapti nauju RF subjektu, užtenka jau ne visos užsienio valstybės, bet tik tos valstybės prisijungiančios dalies valdžios iniciatyvos. Dar veikiančiame įstatyme minima tarptautinė sutartis, kuria remiantis reguliuojami konkretūs tokio prisijungimo aspektai. Tačiau remiantis pataisomis, tarptautinės sutarties gali ir nebūti. Taigi tos užsienio valstybės valdžios jau būtų galima ir neprašyti leidimo pasiimti kąsnį jos žemės ir vandens. Beje, Krymo plotas sudaro pusę Lietuvos, kas liktų iš mūsų krašto, atskėlus tokią dalį?

Naujojo įstatymo lydinčiuose dokumentuose rasime dar įdomesnių detalių, pvz., kad minėtos pataisos atsirado remiantis Rusijos ir Ukrainos draugystės sutartimi, kurioje sakoma, kad šalys imsis priemonių prieš prievartos nacionaliniu, rasiniu ar religiniu pagrindu kurstymą. Rusijos manymu tokių priemonių Ukraina nesiima, todėl ir reikia… atplėšti Krymą. Naujojo įstatymo apie dalies svetimos valstybės prijungimą autoriai neužmiršta priminti tautų apsisprendimo teisės, kuri su Rusijos vykdoma aneksija, žinoma, tikrai nieko bendro neturi.

Kokias išvadas galima būtų daryti iš šių neva teisinių išvedžiojimų, Rusijai siekiant pateisinti dalies, o galbūt ir visos gretimos valstybės užgrobimą? Manyčiau, kad, pirmiausia, reikėtų itin atsakingai formuluoti mūsų tarptautinių sutarčių tekstus, kad juose neliktų jokių invazijos pretekstų. Nors kita vertus, norint muštis, pagalį visada surasi…

Štai Lietuvos ir Rusijos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių sakoma, kad tautinės mažumos turi teisę „naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją ir atlikti jos apeigas, taip pat vartoti gimtąją kalbą“. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje, kad „turi teisę… laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis“.

Lietuvos rusų mažuma faktiškai neturi jokių pretenzijų Lietuvai, deja, lenkų mažuma nuo pat nepriklausomybės pradžios nesustodama aiškina, kad neturi sąlygų ugdyti tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį tapatumą, taigi, sutartis esą nevykdoma, nors yra tikrai priešingai, užtenka paminėti vien lenkų universitetą Lietuvoje, gausybę bažnyčių. Pripumpuota šios propagandos pačios Lenkijos valdžia kartoja tą patį ir netgi brėžia politinę projekciją (jei nepasakyti – ultimatumą): kol Lietuvoje skųsis nors vienas lenkas, Lenkijos ir Lietuvos santykiai nepagerės…

To negana, Lietuvos lenkų mažumos partijos lyderis nuolat kartoja, kad „prie ruso“ buvo geriau, nepritaria jis ir sankcijoms Rusijai už Ukrainos avantiūrą, esą nereikia remti ir pastarosios šalies valdžios, nes ji propaguoja nacionalistines Stepano Banderos idėjas.

Ką daryti šioje situacijoje Lietuvai? Vienas iš siūlymų: žymiai intensyviau kiekviena proga ir be progos aiškinti Lenkijai ir Rusijai, kad nėra šalies už jų ribų, kur lenkai ir rusai turėtų tokias kultūrines, religines ir kitas, netgi politinės veiklos sąlygas. Deja, nemažai Lietuvos politikų, mokslo ir kultūros veikėjų dažnai pritaria Lietuvos lenkų ir Lenkijos piktavališkoms insinuacijoms ir nesąmoningai, o gal ir sąmoningai kaitina santykius ne tik su pačiomis mažumomis, bet ir su jų valstybėmis.

Tiražuoti mintis apie kažkokius esą nevykdomus pažadus, tautinių mažumų priespaudą ir prievartą Lietuvoje gali tik smarkiai nuo realios politikos ir gyvenimo nutolę mūsų valdžios bei visuomeninės veiklos žmonės. Liūdna Ukrainos patirtis turėtų atvėsinti jų galvas, inspiruoti valdžios atsakomybę prieš Lietuvos žmones ir neramią mūsų šalies ateitį.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą