Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Manau, kad teisinėje valstybėje įstatymų laikymasis yra neatskiriama ir nekvestionuojama visų institucijų bei piliečių pareiga. Tačiau ar tikrai taip gyvename? Ar nepamynėme net pagrindinio mūsų Tautos valią išreiškiančio įstatymo – Konstitucijos? O gal to daryti visai ir nereikia? Gal pakanka gražių interpretacijų? Gal Suverenitetas jau nebepriklauso Tautai? Gal kas nori, tas ir sprendžia, kas yra tie „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai“, kurie sprendžiami referendumu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnis)?
Prieš išsakydamas savo mintis Lietuvai ruošiantis tapti „branduoline valstybe“, drįstu priminti tik kelis Konstitucijos straipsnius, nors visi jie yra vienodai svarbūs, reikšmingi ir privalomi vykdyti. Spręskite patys.
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje,
– nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.
2 straipsnis
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
9 straipsnis
Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Taigi, jei ne šiandien, tai rytoj Seimas pradės procesą dėl Konstitucijos pataisų, kurios leistų Lietuvai tapti branduolinį ginklą galinčia dislokuoti valstybe. Šiame kontekste drįstu paklausti: kaip toks sprendimas prisidės prie mūsų Valstybės ir Tautos saugumo?
Jei vis dėlto įjungsime atmintį ir paanalizuosime Kisindžerio, Bžezinskio veikalus, Merkel ir Olando prisiminimus, NATO generalinio sekretoriaus Stoltenbergo pasisakymus bei prisiminimus, RAND korporacijos analizes, o svarbiausia – Rusijos agresijos Ukrainoje priežastis, taip pat tą „legendinę paramą“ ir ją lydėjusią retoriką, matyt, nebus sunku suvokti, kad tikslas nepakito – silpninti Rusijos Federaciją, galbūt ją nualinti ir suskaldyti.
Gal kai kam toks tikslas atrodo viliojantis. Tačiau ar jis iš tikrųjų įgyvendinamas? Kokia tokio tikslo įgyvendinimo kaina? Tai galime labai aiškiai matyti Ukrainoje. Šiame kontekste iškyla vienintelis klausimas – kokia vieta šio tikslo įgyvendinime numatyta Lietuvai? Tai yra mums, mūsų Tautai? Ar mes tikrai esame pasiruošę sumokėti tokią kainą? Sumokėti savo vaikų ir anūkų gyvybėmis?
Tikrai ne vieną kartą kviečiau tuos karo „vanagiukus“ į atvirą diskusiją. Prašiau įvardyti bent vieną rimtą priežastį, dėl kurios Rusija norėtų kariauti su NATO ar Europa. Kuo toks karas baigtųsi pačiai Rusijai? Ką ji laimėtų? Ir ar yra bent menkiausias šansas tokį karą laimėti? Sunaikinti – taip, bet laimėti?
Deja, norinčių diskutuoti taip ir neatsirado. Vietoje konstruktyvios diskusijos – tik kažkoks mekenimas apie „vertybes“. Na, jei vertybė yra „truputį pakariauti“, pralieti lietuvišką kraują, o pačiam dėl to stipriai pergyventi kur nors Amerikoje, Graikijoje, Ispanijoje ar dar kur nors, tuomet sutinku – man tai nėra vertybė. Manau, daugumai Lietuvos žmonių – taip pat. Mes neturime „iš kur pergyventi“. Realybę priimsime čia, savo Tėvynėje.
Net neplanuoju vardyti visų tų, mano manymu, nesąmonių – tranzito ribojimų, sienų uždarymų, Kaliningrado „sunaikinimų“, prezidentų kaimyninėms valstybėms „paskyrimų“, rusofobijos ir t. t. Manau, visa tai dar puikiai prisimename ir šiandien matome pasekmes.
Taigi dabar – branduolinis ginklas.
Drįstu paklausti: ar tai jau ne „Svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas“?
Ne kartą esu minėjęs, kad Lietuvai jokie „Orešnikai“ negresia (jei patys jų neprisiprašysime), visų pirma todėl, kad tokiam ginklui pas mus paprasčiausiai nėra taikinių. Tačiau dabar suprantu, kad šią „klaidą“ mūsų „mylimas“ Seimas planuoja skubiai ištaisyti.
Laukiamos pasekmės:
-saugumo situacija tikrai nepagerės. Atvirkščiai.
-Branduolinio ginklo valdymas tikrai nebus perduotas Lietuvai.
-Jo panaudojimas, net agresijos prieš Lietuvą atveju, išlieka labai abejotinas.
-Lietuvos teritorija neabejotinai taps prioritetiniu taikiniu. Ne pirmaeiliu, o būtent prioritetiniu.
-Rusijos Federacija, manau, tokį sprendimą neabejotinai įvardys kaip egzistencinę grėsmę savo valstybei.
O kokie būtų teigiami tokio žingsnio rezultatai?
Tikrai galvojau. Ilgai galvojau. Tačiau taip jų ir neradau. Gal yra tokių, kurie sutiktų padiskutuoti ir paaiškinti, ką aš matau ne taip?
Deja, praktiškai neabejoju, kad dabartinis socialdemokratų ir konservatorių palaikomas Seimas yra pasirengęs tokias pataisas priimti. Būtų nuoširdžiai malonu, jei šį kartą klysčiau.
Tiesiog priminsiu pagrindinį „Alternatyvos Lietuvai“ tikslą – užtikrinti saugumą Valstybei ir Lietuvos žmonėms. Panašu, kad šios dienos valdantieji turi visai kitus prioritetus.
Konstitucijos pataisoms reikia trijų Seimo balsavimų. Siūlau pažiūrėti, kaip praeis pirmasis. Bijau, kad rezultatas patiks tikrai nedaugeliui.
Manau, būtina visais įmanomais būdais viešinti tuos, kurie balsuos už tokias pataisas, ruoštis antrajam balsavimui ir jau neapsiriboti vien viešinimu bei kalbomis. Demokratinėje valstybėje visuomenė turi teisę žinoti, kaip svarbiausiais klausimais balsuoja jos išrinkti atstovai.
Kviečiu susimąstyti. Ir jeigu sulauksime kitų Seimo rinkimų, ateiti ir išreikšti savo valią. Netiesa, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Priklauso. Ir labai daug kas priklauso būtent nuo mūsų.
Tačiau jei balsuoti ateina tik pusė piliečių, gal tikrai daugeliui tai nerūpi? Nors mano kukli patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau žmonės vis dėlto susipranta. Tik dažniausiai tai įvyksta jau per vėlai.
TAI AR LIETUVAI REIKIA BRANDUOLINIO GINKLO?
