Vilnietis, gyvenantis Luganske: mes kas dieną einame į karą

20
9
- Reklama -

Vilnietis, devynis mėnesius gyvenęs Luganske, sako, kad ten vyksta ne Antiteroristinė operacija, o karas

Netrukus bus savaitė kaip aš su savo žmona gyvenu taikiame Ukrainos mieste Charkove. Apie karą Luganske mums primena rėžiantys orą lėktuvo garsai, kuriuos išgirdusi mano žmona iki šiol pašoka, išsigandusiu balsu tyliai šnabždėdama: “Lėktuvas!”. Baimės joje nebeliko. Yra skausmas dėl tų, kurie liko mieste.

Ten liko visa žmonos šeima, išskyrus mažus vaikus. Rūsyje, baisiomis sąlygomis, gyvena jos 76-ių metų motina, kuri bijo išeiti į lauką. O jeigu išeina – jai, su sergančiomis kojomis, labai sunku kiekvieną sykį leistis žemyn, kai eilinį sykį pradeda kaukti pavojaus sirena.

Mums visiems tai teko pergyventi. Dabar tai atsimenam kaip baisų sapną. Visa, kas vyko, buvo tarsi kitas gyvenimas, kuriame to gyvenimo buvo mažai, tebuvo noras IŠGYVENTI.

Pavojų Luganske pajaučiau gerokai anksčiau nei prasidėjo pirmosios lėktuvų atakos. Pati atmosfera mieste, kuriame laisvai vaikščiojo ginkluoti žmonės, jau buvo nekomfortiška ir vertė sunerimti, kad ateityje mūs laukia įvykiai, kurie neišvengiamai prives iki tragedijos. Bet aplinkybės ir mano žmonos viltis, jog situacija keisis į geresnę pusę, mus vertė pasilikti mieste.

Pats Luganskas – miestas, kurį sunku pamilti naujai atvažiavusiam, bet priprasti prie jo tikrai galima. Aš ir pripratau. Darbas – namai – tokiu maršrutu tęsėsi mano gyvenimas Luganske. Aš pakankamai daug bendravau su žmonėmis, stebėjau juos transporte, mitinguose, administracinio pastato užėmimo metu, referendumo dieną, kad suprasčiau, jog dauguma iš jų gyveno nepriėmimo (neigimo?) būsenoje to, kas vyksta Kijevo Maidane ir po jo.

Įvykiai Odesoje tame etape tapo tuo kritiniu tašku, po kurio Lugansko siužetas pradėjo įgauti pagreitį.

Oras šiame mieste tvinko pavojaus ir karo nuojauta.

Objektyvumo dėlei turiu pasakyti, jog teko sutikti tuos, kurie stengėsi priešintis prorusiškai krypčiai atspindinčioms vietinėms nuotaikoms. Bet tai buvo labai nedidelis procentas, o bandymai skelbti savo tiesas neskambėjo įtikinamai. Susidarė įspūdis, kad žmonės nemoka arba nenori kalbėti. Jie laikosi itin kategoriškos nuomonės, gyvena pagal programą – be galimybės ją koreguoti.

Tokia situacija – tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, ir ne tik Luganske, bet visoje Ukrainoje, ir „viršuje“, ir „apačioje“.

Ir būtent tai, mano nuomone, visus įstūmė į aklavietę.

Mano žmona man pasakojo, kad visas Lugansko kraštas, jo teritorija senais laikais buvo vadinama „laukiniu kraštu“ (Дикое поле). Šiandien man susidaro įspūdis, kad istorija žengia šimtmečius atgalios ir grąžina žemę į jos pradinį, pavadinimą atitinkantį statusą.

Kas stebina, kad luganskiečiai iki paskutinės akimirkos (mano nuomone) nesuvokė tragedijos masto ir tragiškos perspektyvos, į kurią juos įtraukė likimas ir jų pasirinkimas. Nors kartais galvoju, kad jie tiek yra iškentėję ir išsikankinę, jog atsidavimas išbandymams peržengia sotaus ir komfortiško gyvenimo gyvenančių žmonių suvokimo rėmus, o viltis … viltis, kad jie išgyvens – yra vienintelis dalykas, ką jie turi.

V.Putino ten jau niekas nelaukia. Apie jį mažai kalba ir mažai galvoja. Šitiems žmonėms ir be šito yra kuom save „užimti“ – pauzių metu, kai nutyla šaudymai ir lėktuvų atakos…

Užvakar mieste nuo prekystalių dingo duona. Trys dienos su elektra – šventė. Mobilus ryšys veikia su protrūkiais. O juk dar reikia gesinti gaisrus, tvarkyti griuvėsius, gelbėti sužeistuosius ir rinkti lavonus.

Kaimynai pasakojo, kad jų rajone nukritus bombai žuvo moteris. Greitoji pagalba atsisakė paimti kūną, pasakę, kad tuom jie JAU daugiau nebeužsiima! O temperatūra Luganske siekia 35 laipsnius! Prie ko tai gali privesti, aš bijau net įsivaizduoti!

Dažnai galvoju, kad ukrainietiškos valdžios veiksmai įvardinami klaidingai. Tai – ne ATO (antiteroristinė operacija), tai – karas. Antiteroristinė operacija negali privesti prie miesto ir jo gyventojų sunaikinimo. Arba tai sąvokų keitimas, arba – nesugebėjimas atlikti tokias operacijas. Greitu laiku Luganske nebus ką vaduoti nuo teroristų. Ten bus neįmanoma gyventi po „sėkmingai įgyvendintos“ ATO operacijos.

Darželiai, mokyklos, transporto linijos, įstaigos, komunikacinė sistema… kaip be šito galima gyventi mieste žiemą?!

Ten JAU nebegalima gyventi, ten galima tik mirti!

Kas šaudo?

Kas naikina miestą?

Aš nesu ekspertas, kad galėčiau nustatyti šūvių trajektorijas, o ir pavojaus metu, sėdint vonios kambaryje, sunku suprasti, kas ir iš kur šaudo. Bet aš galiu pasakyti tiksliai, kad birželio 2 dieną ukrainiečių lėktuvas numetė raketas, greičiausiai tikėdamiesi sunaikinti sukilėlių štabą, kuris buvo įrengtas administraciniame pastate. Tada žuvo pirmieji civiliai žmonės. Ukraina tai pripažino, bet apie tai kuo toliau, tuo mažiau beprisimenama…Visa tai nublanksta šalia to, kas vyksta dabar.

Ir dar. Jeigu miestą apšaudo sukilėliai, kaip jie įsigudrina apšaudyti patys save? Kamikadzės, nukreipiančios dėmėsį? Kvailystė! Koks tikslas? Štai vienas momentas. Prieš 2 savaites buvo apšaudytas onkologinis dispanseris. Šalia jo – karinis komisariatas, kuriame dislokuota Lugansko liaudies armija (LLR). Šiandien tas visas rajonas – mirties zona. Jį beveik sulygino su žeme. Stovi pusiau sugriautas komisariatas. Čia kaip reikėjo stengtis sukilėliams, kad prašaut pro šalį, šalia savo pastato šaudyti ir pataikyti 10 metrų į šoną!

Štai ir galvok – kas vykdo šaudymus? Nors turim apie ką su žmona galvoti… Išvažiavusi iš Lugansko mano žmona sako, jog paliko ten savo širdį. Nebekalbant apie tai, kad ten liko jos darbas televizijoje (teisingiau atsiminimai apie jį) ir galimybė grumtis su baisia liga (ji 6 mėnesius gydėsi tame pačiame dispanseryje, kuris šiuo metu yra visiškai sunaikintas).

Mes kuriame GYVENIMO planus, neatsitraukiame nuo interneto, kad nors ką sužinotume, kas vyksta Luganske, žmona kiekvieną kartą, kai prisiskambina artimiesiems, dėkoja Dievui, kad jie gyvi. Širdyje gyvena taikaus gyvenimo viltis ir tikėjimas, kad taip ir bus. Klausimas tik: kada ir kokia kaina?…

Luganske nepertraukiamai išgyvenau 9 mėnesius. Per tą laiką manyje gimė skausmas, užuojauta ir jausmas, kad visa, kas vyksta ten, – didelė neteisybė ten gyvenančiųjų atžvilgiu. Todėl, kad jie – ne „Laukinio krašto“ teroristai ir ne separatistai, jie – Lugansko ŽMONĖS.

Bus tęsinys

Henrikas ir Oksana, Luganskas, 2014 liepos 24

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą