Banderininkų placdarmas Amerikoje

18
9
- Reklama -

Kevinas Ruteris savo knygoje „Šaltojo karo sąjungininkai: CŽV ir ukrainiečių nacionalistų tarpusavio santykių kilmė“ paviešino išslaptintas JAV žvalgybos medžiagas

Dar praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje JAV CŽV vadovas Volteris Kuinas nuoširdžiai nuogąstavo, jog Ukrainos nacistai, “apsukrūs politiniai intrigantai, kadaise puikiai išmanydavę propagandos meną”, nedvejodami pajungs Jungtines Amerikos Valstijas savo siekių įgyvendinimui. Panašu, jog senas žvalgybininkas buvo visiškai teisus.

Vabalai iš anapus

Amerikiečių nuostabai, po 1945-jų metų Pergalės daugelis ukrainiečių atsisakė grįžti namo, ir greit persikėlė į JAV. CŽV pareigūnai susidomėjo tuo. Susisiekę su kai kuriomis etninėmis Vakarų Ukrainos grupuotėmis, jie „atrado sau Ameriką“: Tarybų Sąjungoje yra kitaminčių!

Būtent taip yra skelbiama neseniai paviešintoje legendoje apie tai, kas būtent paskatino CŽV kontakto su Ukrainos nacionalistais užmezgimą.

Kevinas Ruteris savo knygoje „Šaltojo karo sąjungininkai: CŽV ir ukrainiečių nacionalistų tarpusavio santykių kilmė“ paviešino išslaptintas JAV žvalgybos medžiagas.

Leidinyje tikinama, esą Ukrainos nacistų verbavimas buvo pradėtas 1946-jų balandį. CŽV puoselėjo vilčių, jog emigrantai iš Ukrainos, būdami „amerikietiškos mąstysenos“ įtakoje, pagreitins naująją revoliuciją Rusijoje. Juolab, kad neseniai pasibaigusio karo patirtis rodė, jog Vakarų Ukrainos nacistinių grupuočių priešinimasis rusams bei tarybinei santvarkai ilgainiui gali virsti tikruoju karu.

Knygoje yra dokumentų, įvardijančių ukrainiečių agentus bei jų kuratorius iš JAV, padėjusius galutinai sugriauti Tarybų Sąjungą.

Vakarų agentūros Ukrainoje pradininke įvardinta vadinamoji „Grupė R-33“. Su ja buvo susijęs graikų katalikų dvasininkas Ivanas Gryniochas bei ukrainiečių nacionalistas, pogrindyje veikusios „Vyriausiosios Ukrainos išlaisvinimo tarybos“ ( VUIT) veikėjas Jurijus Lopatinskis, atlikdavęs tarpinės grandies tarp VUIT ir „Ukrainos sukilėlių armijos“ ( USA) vaidmenį.

Būtent USA žiaurumai ir patraukė amerikiečių dėmesį. Galiausiai amerikiečiai ėmė ją remti.

Dar viena esminė „Grupės R-33“ figūra buvo Nikolajus Lebedis, kadaise Lenkijoje buvęs nuteistas mirties bausme pakeista įkalinimu iki gyvos galvos) už dalyvavimą nužudant Lenkijos vidaus reikalų ministrą 1934 metais.

Tačiau ilgainiui CŽV profesionalams ėmė aiškėti, jog daugelis dalykų, neva tai kompromituodavusių Tarybų valdžią, dažniausiai būdavo sugalvojama pačių agentų iš Ukrainos. Todėl CŽV buvo priversta kur kas kruopščiau nagrinėti bei rūšiuoti informaciją, gaunamą iš Ukrainos išvykėlių.

1948-jų metų kovo pradžioje JAV buvo įkurtas specialus komitetas tarybinių emigrantų pažinimui bei panaudojimui. Tuo pat metu CŽV vadovybė pasiūlė dar labiau skatinti tarybinio elito atstovų pasitraukimą iš TSRS bei pajungti šiuos pabėgėlius JAV interesams.

Beje, informacija apie situaciją Ukrainos pogrindyje buvo kaupiama ir Miunchene, ir Londone. Niujorke buvo įkurtas mokslinių tyrimų institutas, publikuodavęs daugelį antitarybinių leidinių, taip pat ir Miunchene leistą mėnraštį „Sučasnist“. Per šią leidybinę veiklą į užsienį pasitraukusieji Vakarų Ukrainos nacionalistai tęsė savo idėjinę kovą prieš Tarybų Sąjungą. Na, o jau griuvus Berlyno sienai, 1991-siais metais, CŽV skyrė lėšų „Sučasnist“ leidybai Kijeve.

Nepaisant to, jog knyga „Šaltojo karo sąjungininkai: CŽV ir ukrainiečių nacionalistų tarpusavio santykių kilmė” disponuoja gan išsamia bei konkrečia informacija, nesinori tikėti, jog amerikiečių bendradarbiavimas su ukrainiečių nacionalistais prasidėjo tik 1946 metais. Prisiminkime, pavyzdžiui, ukrainiečių-amerikiečių savaitraštį „The Ukrainian Weekly“, kuris buvo leidžiamas JAV nuo 1893 metų, o anglų kalba – nuo 1933 metų.

Šio savaitraščio redakcija yra Parsipanio mieste, Niu-Džersio valstijoje. Ten pat, kur yra „Ukrainos nacionalinės asociacijos“ (UNA) būstinė.

Didžiojo Tėvynės karo metais ji palaikydavo ryšius su Steponu Bandera bei su Ukrainos nacistais. Be to, UNA visuomet glaudžiai bendradarbiaudavo su CŽV, su „Laisvosios Europos-Laisvės“ radiju, bei su kitomis struktūromis, kurias remia Vašingtonas bei pavieniai magnatai, tarp kurių ir Džordžas Sorošas.

Nūdien UNA gretose yra beveik 50 tūkstančių ukrainiečių kilmės amerikiečių bei kanadiečių.

Pagrindinė leidinio „The Ukrainian Weekly“ skaitytojų auditorija – mokslininkai, politikai, Šiaurės Amerikos visuomeninių organizacijų lyderiai, taip pat ir daugelis JAV vyriausybės atstovų.

Pažymėtina tai, jog per visą savo gyvavimo laikotarpį UNA visiškai palaikydavo JAV politiką, o per pastaruosius Ukrainos įvykius viena iš pirmųjų ėmė klykti per visą pasaulį „Šalin Janukovičių!“.

Yra žinoma, jog savo propagandinį rusofobišką indėlį į minėtą leidinį daugelį metų įnešdavo iš Vakarų Ukrainos (Galicijos) kilęs Levas Dobrianskis – Džordžtauno universiteto profesorius bei vienas iš buvusiųjų Ukrainos kongreso komiteto Amerikoje ( UCCA) pirmininkų. Dobrianskis buvo prieš bet kokius santykius su Tarybų Sąjunga, kurią jis vadindavo „imperine kolonijine maskovija“. Dobrianskio duktė Pola Dobrianski nuo 2001-jų iki 2008-jų metų buvo JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja, ir visokeriopai remdavo savo tėvo politinius interesus Vašingtone.

Patricijai ir plebėjai. Kas jie?

Vienas iš daugelio ištikimų Levo Dobrianskio pasekėjų, užkietėjęs konservatorius Donaldas Kaganas yra dabartinio JAV Valstybės sekretoriaus padėjėjos Viktorijos Nuland uošvis. Dobrianskio politinės pažiūros turėjo didžiulės įtakos ne vien Donaldui Kaganui, bet ir jo sūnui Robertui Kaganui, kuris yra įtakingas amerikiečių politikas, verslininkas bei V. Nuland sutuoktinis.

Tarp UCCA steigėjų buvo ir Lonchinas Cechelskis – Ukrainos dešiniojo centristo Olego Tegniboko, pagarsėjusio savo antisemitiniais bei rusofobiškais šūkiais bei veiksmais, antros eilės prosenelis. Cechelskis tarnavo Austrijos parlamente, ir šventai tikėjo, jog Ukraina turi būti Austro-Vengrijos sudėtyje.

Lonchinas Cechelskis tada buvo visų Galicijoje veikusių nacionalistinių organizacijų narys, aktyviai dalyvavo rengiant 1918 metų perversmą Lvove, buvo Vakarų Ukrainos Liaudies respublikos vyriausybės užsienio bei vidaus reikalų sekretorius.

Vienoje savo knygų Cechelskis (beje, Austrijos žydas) pareiškė, esą jokia ukrainiečių sąjunga su rusais nėra įmanoma. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje šis Tegniboko prosenelis pabėgo į Ameriką.

Jekaterina Čiumačenko-Juščenko (antroji buvusio Ukrainos prezidento žmona) kadaise buvo JAV Valstybės departamento atstovė, ir netgi dirbo Ronaldo Reigano administracijoje, organizacijoje „Captive Nations Weeks“ – kasmetiniame masinių renginių komplekse, kuriuo siekiama patraukti JAV visuomenės dėmesį „pavergtų tautų, engiamų komunistinių režimų“, problemai.

Šio projekto autorius buvo Levas Dobrianskis. Tokiu būdu jam pavyko gauti ukrainiečių organizacijų veiklos finansavimą iš JAV Kongreso pusės. Taigi, „šovinistinis niežulys“- tai ne tik užkrečiama, bet ir pelninga liga.

Nuo 1986 metų Jekaterina Juščenko sukiodavosi Baltųjų Rūmų bei JAV Kongreso sferose. Be to, ji kontroliavo vieną iš Latvijos dešiniųjų-centristinių organizacijų. Šiame fone yra įdomūs Ukrainos partijos „Svoboda“ lyderio Olego Tegniboko atviravimai, prieš kelerius metus patekę į spaudą. „Jis (Juščenka) sąmoningai ėmė su mumis bendradarbiauti, jis tai darė sąmoningai,”- pareiškė tada Tegnibokas, leisdamas suprasti, jog būtent Juščenka pasiūlė nacionalistinei partijai bendradarbiauti.

„SS Galicija“ palikuonys moko B.Obamą

Iš UCCA viešo laiško JAV prezidentui Obamai ( 2014-jų birželio 3 ):

„Nuožmus bei agresyvus Rusijos elgesys Ukrainos atžvilgiu pavojingai destabilizuoja tarptautinę teisinę sistemą. Masinis Rusijos karo pajėgų telkimas ties Ukrainos rytine siena bei Rusijos remiamų grupuočių Ukrainos rytiniuose regionuose, pavyzdžiui, Luganske bei Donecke, provokacijų eskalavimas kelia grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui bei suverenumui.

JAV turi imtis veiksmų, kad padėtų stabilizuoti transnacionalinę bei transatlantinę saugumo struktūrą. Kitaip krizė Ukrainoje greičiausiai sustiprės.

Taigi, UCCA ragina Jus, pone prezidente, patvirtinti Jungtinių Valstijų ištikimybę Ukrainos suverenumui bei teritoriniam vientisumui, pasmerkti Rusijos įsiveržimą į suverenios Ukrainos teritoriją bei tolesnį agresijos eskalavimą, bauginimus bei provokacijas. Palaikyti Ukrainos visišką integraciją į Vakarų struktūras, paspartinant įstojimą į NATO bei ES. Surengti bendrąsias NATO pratybas Ukrainoje. Suteikti Ukrainai NATO sąjungininkės statusą ir tokiu būdu suteikti įvairių karinių bei finansinių pirmenybių, taip pat ir tiekiant būtiniausią ginkluotę”.

UCCA gretose yra daug jaunimo. Ir iš visko matyti, jog ypatingas dėmesys yra skiriamas tam, kad paaugliai būtų ugdomi tikrais banderininkais.

O štai kai kas iš užrašų, paviešintų UCCA partnerės-organizacijos „Pirmosios Ukrainos SS divizijos veteranai“ interneto svetainėje (beje, buvę esesininkai taipogi įsikūrė Amerikoje):

„Iš specialiosios komisijos, sudarytos prie karo ministerijos, ataskaitų matyti, jog jie savanoriškai, vedini nacionalistinių motyvų, kariavo prieš Raudonąją Armiją. Tokius motyvus paskatino būtent tarybų valdžios elgesys per Vakarų Ukrainos okupaciją. Nors komunistinė propaganda nuolat mėgindavo vaizduoti šiuos žmones kaip „karo nusikaltėlius“, tenka pastebėti, jog jokių konkrečių kaltinimų karo nusikaltimais šios grupės žmonėms nepateikė nei tarybų valdžia, nei kokia nors kita vyriausybė“.

Ir dar.

„1984 metais Simonas Vizentalis pateikė 217 buvusių SS Galicijos padalinio narių sąrašą. Nuo to laiko komisija daugybę kartų mėgindavo gauti kompromatą, kuriuo neva tai disponavo Vizentalis bei jo advokatas iš Vašingtono Martynas Mendelsonas. Bet tai nedavė rezultato…“

Taigi, Ukrainos nacistai įsitaisė itin patogiai. Ir liguista šovinistinė karštinė yra pelninga, Nes ją remia Vašingtonas, bei pavieniai oligarchų fondai.

Epilogas. Zaporožės Kazoko laiškas (2004 m.)

“Esu ukrainietis, Zaporožės kazokų palikuonis. Mano seneliai, negailėdami savo gyvybės, kovojo prieš fašizmą. Aš klausiu – nuo kada Galicijos lenkų bei austrų samdinių palikuoniai, buvę iki 1939 metų nežinia kuo, tapo “tikraisiais” ukrainiečiais? Jie, kalbantys lenkų bei austrų kalbiniu mišiniu, kuris skiriasi nuo ukrainiečių kalbos taip, kaip kerziniai batai skiriasi nuo moteriškų batelių, staiga nusprendė, esą ir jie yra ukrainiečiai! Jie net pasiskelbė ukrainiečių kalbos gynėjais, ir ukrainiečių nacijos kūrėjais!

Tai tas pats, kaip kad JAV gyvenantys juodaodžiai, kalbantys angliškai, ir anglai, gyvenantys Anglijoje, būtų pripažinti viena nacija. Bet juk naciją vienija bendra istorinė bei kultūrinė praeitis. O pas mus su jais bendros istorinės praeities tiesiog nėra!

Jie dvokia per visą šalį su savo galicinės diasporos nacionalizmu, kurį kažkodėl tai vadina ukrainietišku…”

Parengė Sergejus Sokolovas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą