Apie rinkimus kitaip. Kada laimės “Dievo pašauktas kandidatas”? Ir kada sociologai nustos “klydę”?

39
8
- Reklama -

Vitalijus Balkus

Puikiai suprantu, kad daugeliui jūsų prezidento ir Europos Parlamento rinkimų tema, švelniai tariant, nusibodo, o jei dar tiksliau – tai užkniso negyvai. Tačiau prabėgus savaitei po jų vis tik gyvenimas dar neleidžia užversti šio ganėtinai nuobodaus politinio gyvenimo puslapio, nepaisant to, kad lyg ir visi kryžiukai pastatyti, visi skaičiukai surašyti, išrinktieji pasveikinti , o pralaimėjusieji braukia ašaras ar, kaip dažniau atsitinka, ieško kaltų.

Tai, kad abi rinkimų kampanijos buvo tragiškai nuobodžios, manau, sutiksite daugelis jūsų. Sakyčiau, visiškai dėsningas dalykas. Prezidento rinkimams, kaip ir sporto varžyboms, reikia ruoštis iš anksto ir tikėtis laimėti vien momentinio rinkėjų susižavėjimo dėka yra naivu. Tiesa, esu tikras, kad panorus kandidatuoti visiškai nestandartiškam keistuoliui jis mūsų apsnūdusią visuomenę išjudintų, nes visuomet yra rinkėjų kategorija, kuriems tiesiog reikia spektaklio. „Dievo išrinkto kandidato atstovas“ būtų buvęs visai neblogas bandymas, jei žiniasklaida būtų užkibusi ant šio jauko ir padarytų darbą, kurio, matyt, iš jos tikėjosi. Bet sunku būti didesniu klounu po Šerėno ar Valinsko, tad kitų rinkimų keistuoliams teks ieškotis drąsesnių saviraiškos formų.

Kitokių saviraiškos formų reikėtų paieškoti ir tiems, kas jaučiasi „tautos gelbėtojais“ ar eina į rinkimus su noru kam nors atkeršyti. Vien pasakyti, kad viskas blogai, ar bandyti pastatyti savo kampaniją vien ant rinkimo favorito ar konkurentų menkinimo – nepakanka. Gyvi to pavyzdžiai – R.Paulausko ir L.Balsio nesurinkti kandidatavimui reikalingi parašai. Pastarasis, beje, dar ne tik sugebėjo per plauką išvengti rimtų nemalonumų dėl priduotų parašų, bet ir tučtuojau „surado“ kaltuosius dėl ištikusios nesėkmes.

Taip, pykčio ir nepasitenkinimo visuomenėje per akis, tačiau ar mes matome tūkstantines protesto minias gatvėse? Ne, o tai yra ženklas, kad protestinis elektoratas vis tik nori adekvačios alternatyvos ir nėra toje beviltiškoje padėtyje, kuomet pasirinks bet ką, kuris ruošiasi sugriauti viską dar iki sugalvos, ką sukurs, arba tiesiog „vers“ esamą vadovą.

Beje, panašu tai puikiai suprato politikos lapinas Z.Vaišvila ir, paflirtavęs su tautininkais, panašu, atidėjo savo prezidentavimo planus iki kitų rinkimų. Drįsčiau teigti, kad šis flirtas tautininkams kainavo brangiai, nes jie, neturėdami „savo“ kandidato, parodė daug blogesnį rezultatą EP rinkimuose nei buvo galima tikėtis. N.Puteikio sėkmė jiems įtakos neturėjo, nes eiliniam rinkėjui sąsajos tarp jų ir kandidato liko nematomos. LRT vadinamųjų „debatų“ metu už kandidato nugaros bent jau galėjo pasirodyti kuris nors iš tautininkų lyderių ir tai būtų kur kas aiškesnis ženklas rinkėjui, nei eterio metu smagiai besišnekučiavusi su kaimynais ekonomikos ir pokalbių laidų pop-žvaigždė A.Maldeikienė, save pačią parodyti atėjusi.

Pats N.Puteikis taip pat, kaip pastebėjau, nerodė didelio noro tapatintis su jokia partija, ir gal tai buvo viena priežasčių, kad jo „message“ liko iki galo nesuprastas, nes be tikrai aiškaus praktinių problemų įgarsinimo jam žinomose temose vis tik trūko gilesnio ideologinio pamato. Nesakau , kad tai būtinai turėjo būti tautininkai, tačiau juk buvo nearti dirvonai traukiant konservatyvių pažiūrų rinkėjus, t.t., ir buvusius bendrapartiečius.

Sąmoningai nekomentuosiu B.Ropės dalyvavimą rinkimuose, nes pats buvęs kandidato štabo narys negalėčiau būti pakankamai nešališkas. Tik galių drąsiai pasakyti, kad pavyko pagaliau įgarsinti racionaliai kairiąją ir ne liberalią „žaliąją“ poziciją ir tai yra nauja Lietuvoje. Ir tai su kaupu pasiteisino per EP rinkimus, kuomet pirmą kartą Lietuvos žaliųjų judėjimų ir partijų istorijoje buvo iškovota vieta parlamente.

Taip pat nekomentuosiu „didžiųjų“ kandidatų pasirodymo, nes apie juos jau parašyti dešimtys straipsnių, o man vis tik visuomet įdomiau nagrinėti tai, kas mažiau matoma, bet nuo to niekuo ne mažiau įdomu.

Štai mažytė smulkmena. Po n-metų kreivų-šleivų sociologinių apklausų, kuomet nebuvo rinkimų, kur sociologai būtų pataikę su prognoze bent į statistinės paklaidos rėmus, pagaliau ir jie tapo rinkimų anti-herojais. Tiesa, apie perkamas apklausas bent jau alternatyvioje žiniasklaidoje nerašė jau tik paskutiniai tinginiai. Kai kurie „gražių“ apklausų įkainiai jau buvo tapę vieša paslaptimi, tačiau kol „netikslios“ sociologinės apklausos nepakišo kojos galingajai LSDP, iki tol viešai buvo laikomasi nuomonė, kad viskas lyg ir gerai. Ir, beje, tie patys sociologais nusivylę socialdemokratai kur buvo, kuomet vos keliais mėnesiais ankščiau į kai kurias apklausas nebuvo įtraukiami jau pareiškę aiškius ketinimus kandidatuoti N.Puteikis ar B.Ropė?

Kaip jau supratote, palaipsniui pereiname į EP rinkimų klausimo, kurį vėlgi nagrinėsiu iš „savo varpinės“, t.y. alternatyvios pozicijos. Tiesa , atskirti, kur yra EP , o kur prezidento rinkimų reikalai, yra ganėtinai sudėtinga, ypač kuomet dalyvavo partijos ir jų kandidato tandemai.

Bendroji kampanijos bėda buvo jos nebuvimas, t.y. visiškas nematomumas, jei matomumu nelaikytume pačių partijų reklamų. Na, o žinant, kad įgudęs interneto vartotojas puikiai moka nematyti net ir didžiausio banerio, o televizijos žiūrovas perjungti kanalą rekordiškai greitai – politinės reklamos poveikis ne didesnis, nei bet kurios kitos.

Kitą vertus, ar kam reikėjo to rinkimų matomumo, jei kalbėtume apie didžiąsias partijas? Įsivaizduokite, kaip galėjo pasikeisti rezultatai, jei „ant bangos“ prie balsadėžių ateitų dar trečdalis rinkėjų? Tų, kurie neeina dėl nusivylimo, kurie ateitų su mintimi „visi jie vienodi“? Štai čia jau galėjo suveikti ir spontaniškumo faktorius. O spontaniškame balsavime mažiausiai galimybių laimėti turi tie, kas ir labiausiai asocijuojasi su „vienodais“ . Valdiškai nykūs „debatai“ be debatų nacionalinėje televizijoje ir dar nykesnė laidos komercinėje – štai jums ir visa nešališka erdvė pasirodyti rinkėjams.

Be abejo, partijų rinkimai tuo ir skiriasi nuo pavienių kandidatų rinkimų tuo, kad jei kandidatas dar gali leisti prabangą kandidatuoti iš niekur, nors, kaip rašiau aukščiau, tai mūsų sąlygomis visiškai nepasiteisina, tai partija, neturinti įdirbio, pasmerkta jau iki rinkimų.

Sunkiausiai visuomet toms, kurios susiformavo prieš rinkimus arba jose neseniai vyko didelės permainos. Per rinkimus mes tai ir pamatėme. Tautininkai tikrai nustebino savo žemu rezultatu, nors lyg ir visos prielaidos sėkmingai pasirodyti buvo. Vis tik žemės referendumo iniciatyva,kurią palaikė 321 000 piliečių ir kurioje aktyviai dalyvavo tik 2 į šios rinkimus ėjusios politinės partijos – Tautininkų Sąjunga ir Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjunga, turėjo suteikti tautininkams papildomus balsus. Tikėtina, kad vis tik konservatorių kampanija „rusai puola“ įvykių Ukrainoje fone pasiekė savo tikslą ir potencialūs tautininkų rinkėjai grįžo į konservatorių „glėbį“, manydami, kad taip jų balsai neabejotinai neprapuls.

O štai valstiečių-žaliųjų simpatikai, kurių nemaža dalis nuolatos dvejoja, ką pasirinkti – LVŽS ar LSDP, referendumo iniciatyvos dėka lengviau apsisprendė ir tai padarė valstiečių-žaliųjų naudai. Tiesa, referendumo iniciatyva pridėjo balsų ir ne tik iniciatyvoje nedalyvavusiai, bet ir, iš lyderio pasisakymų sprendžiant, laisvai žemės apyvartai, t.t., ir parduodant užsienio piliečiams ar korporacijoms vos kelis skyrius turinčiai negausiai ir net jau dalį steigėjų praradusiai Lietuvos Žaliųjų Partijai. Klaidingo balsavimo tikimybė jau buvo matoma rudenį, kuomet apklausos parodė šios partijos tariamo populiarumo pakilimą ,vos tik tapo aišku, kad parašai surinkti, o žiniasklaida pernelyg nesigilindama tarp referendumo šalininkų vardino „žaliuosius“ nepaaiškinant, kad Lietuvoje yra 2 partijos, kurių požiūris į žemės pardavimą kardinaliai skiriasi. Likimo ironija buvo ir gauti LVŽS ir LŽP partijų numeriai – atitinkamai Nr.9 ir Nr.6.

Vėlgi kalbėdamas iš alternatyviosios pusės, nevertinsiu parlamentinių partijų pasirodymo, nes jos rinkimuose veikia iš esmės pagal seniai sukurtus scenarijus ir jų sėkmę ar nesėkmę lemia ne atskira kampanija, o aibė tiesiogiai su kampanija nesusijusių faktorių.

Tiesa, nežinau, kaip dabar vadinti Liberalų ir Centro Sąjungą, nes šioji, dar visai neseniai valdančioji partija, dabar atsidūrusi visai nepavydėtinoje padėtyje, desperatiškai bandė perimti „nesistemai“ būdingas žaidimo taisykles. Vis tik buvo pastebima, kad bandoma žaisti va-bank. Per vadinamus „debatus“ oponentai buvo atvirai puolami net, sakyčiau, mūsų viešoje erdvėje nebūdingai aštriai. Bet vis tik su tokia praeities „kupra“, kaip turi LiCS, jų rezultatas rinkimuose yra dėsningas, nes, nepripažinę savo praeities klaidų, jie vargu ar gali tikėtis kitokio.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą