Vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojama Vilija Lobačiuvienė
- Reklama -

Šis straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams

Norėdami skaityti mokamą svetainės turinį, tapkite Karštas Komentaras Ekstra prenumeratoriumi!

Vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojama Vilija Lobačiuvienė į klausimą, kokia tema kalbėsimės, man atsakius, jog norėčiau pakalbėti, už ką Lietuvai toks prakeiksmas, mane pataisė: „Tegul būna – už ką Lietuvai tokia Dievo rykštė?“. „Gerai“, – sutikau, nors didelio skirtumo tarp „pragaro“ ir „Dievo rykštės“ nepamačiau.

Bet turbūt tik dėl to, kad neturiu raganiškų savybių, o Vilija vis tik, sutikite, ne bet kokia, bet tituluojama vyriausiąja Lietuvos ragana. Ne pagal amžių, o pagal patirtį ir išmanymą „tuose reikaluose“, kurie mums atrodo stebuklingi, nepasiekiami, „iš kito pasaulio“, todėl dažnai ir nesuprantami.

Zombių metas

-Vilija, dabar toks laikas, kai be jūsų jau sunku ką nors suprasti – kas vyksta? Žmonės pasimetę, ieško atsakymų… Vis dažniau tenka išgirsti ir tokį klausimą: „Už ką mums tokia valdžia?“ Tai yra, žmonės į politikus, dabartinius valdančiuosius, jau pradeda žiūrėti kaip į Dievo rykštę, tokią valstybės karmą ir panašiai…

-Yra žmonės, kurie įsivaizduoja, jog jie yra Lietuvos stuburas, ir nuo jų pasilenkimo, lankstymosi ar stovėjimo tiesiai priklauso mūsų, eilinių piliečių, gerovė.
Ta koronė Lietuvai laikas nuo laiko nukrenta. Mes – smūtkelių kraštas, kryžių kraštas. Mes – tie, kurie labai garbinam kančią. Ir visą laiką buvo labai skatinama garbinti kančią, kentėjimą, statyti kryželius, melstis tam kryželiui ir netgi nešiotis pasikabinus kryželius ausyse, nosyse, dar kur nors, taip pat namuose. Ir ne tik kryželį, kas yra senas, okultinis simbolis, nieko bendro su krikščionybe neturintis, arba mažai bendro turintis… Tačiau kada dar pakabinamas ir nukryžiuotasis, ir dar nešiojamas ant savęs, kaip numirėlis ar lavonas, tai supranti, kad labai gaji ta savigailos ar saviplakos filosofija Lietuvoje.
Sako, lietuvis labai kantrus. Iš tikrųjų tai labiausiai ir matosi tada, kada daugelis šalių arba tų šalių piliečių nesutinka su kažkuo, eina protestuoti. Eina, daro, pareiškia savo nuomonę – ir jie drįsta ją pareikšti, nes jie nėra vergai. O lietuviai įjungia kantrybės mechanizmą, arba tam tikrą saugumo mechanizmą: aš palauksiu, pažiūrėsiu, kaip tie durniai eis ant barikadų, ir paskui prisijungsiu prie tų, kas laimėjo.
Tas noras, poreikis išlaukti, išbūti, neiti į priekį ant brazūrų iš tikrųjų yra labai senas, nes Lietuva, kaip teritorija, yra labai maža. Joje niekad nebuvo dėl ko ją užkariauti: nei didelių naudingų iškasenų, nei turtų, nei naftos. Tiesiog gražus žemės lopinėlis, gal net pats gražiausias visatoje, mano akimis žiūrint, bet visą laiką tą žemę teriojo, per ją ėjo tai ten, tai ten, kažkam reikėjo to lopinėlio… Ir lietuviai įprato iškęsti, išlaukti. Bet… Jie turėdavo lyderį, kuriuo besąlygiškai pasitikėdavo ir išleisdavo savo vaikus, vyrus į karą kariauti. Arba statydavo gynybines sienas, pilis, kurios ir iki šiol išlikę, ir užimdavo poziciją: aš mirsiu, bet nepasiduosiu.
Visada viskas aišku, kai priešas žinomas, kai tu matai jį, atpažįsti. Atpažinti priešą yra labai gerai. Tačiau šiandien susidariusi situacija visiškai kitokia – mes tų priešų neatpažįstame, nematome, neregime.

-Turite omenyje, kad neatpažįstame? Kodėl?

-Daug metų, netgi sovietmečiu, buvome pratinti prie to, kad nėra sielos, nėra intuicijos, nėra regėjimo, kad visa tai – paistalai, išsigalvojimai. Sovietmečiu išaugusi dalis žmonių (tokia, kaip mano karta) ir dabartinis jaunimas apskritai nenutuokia apie sielą: „Šamanai, dvasinių praktikų sektantai, atstovai kalba apie kažkokią tai sielą? Užsiima vėjais! Nėra tos sielos!“. Sako, „parodykit ją“, neturi intuicijos, o intuicija tiesiogiai susijusi su siela. Jie jos neatpažįsta, nelavina ir šiandien priešo nematomo nesugeba atpažinti. Absoliučiai nesugeba atsirinkti, nes manoma, jog tai, nuo ko tu priklausai – Dievas, Visata – kaip nors turi būti atpažįstama, skaičiuojama, matoma, regima, kažkas patikrinto.
Sudygusio grūdo jau išdygusia piktžole šiandien naudojasi galybė medijų, už kurių stovi galingos jėgos, sudarinėjančios programas, kaip veikti žmogaus sąmonę, kurią mes kaip ir neigiam, nes jos negalima atpažinti.
Jeigu senesnis lietuvis senesnėj Lietuvoj buvo ugdomas ginti savo šalį ir paklusti vadovui, kuris prisiimdavo visišką atsakomybę – eidavo kartu į karą, pirmas jodavo ant žirgo, pirmas galėjo žūti, bet jis ėjo kartu su tauta, nesislapstė „Seime“, tai tada tauta tikėjo, gynė savo šalį vienaip arba kitaip, arba išlaukdavo, nes šventai tikėdavo arba Dievu, arba Dievo vietininku – savo lyderiu.
Kadangi mes išgyvenome pakankamai ilgą laiką sumaištį tos okupacijos, sakysime, laiko, kur buvo neaišku, kas čia tas lyderis, kuo tikėti, kaip čia išbūti, žmonės priprato paklusti, išlaukti. Per tą laiką Lietuvoje neatsirado lyderių, buvo visiškai ir absoliučiai paneigta intuicija arba siela, ta sritis palikta šarlatanams. Jei anksčiau sielougdos vaidmenį atlikdavo religija arba bažnyčia, kaip religijos instrumentas, tai dabar ką sako: „Kur Dievas? Bažnyčioje? Bažnyčioje Dievo nėra. Tai kur jis? Jo nėra“.
Šiandien bažnyčios vaidmenį gali atlikti kompiuteris su visokiomis programomis, su visokiomis sektomis. Ir gaunam tą sumaištį, kada labai, labai sunku atsirinkti, kas yra tiesa.
Šiandieną iš tikrųjų yra kova ne už žemę, bet už protus. Ir kova ne už teritoriją. Būtent dėl to tas teritorijų užkariavimas atrodo kaip atgyvena, nes viskas vyksta lokaliai ir tam, kad valdytų žmonių protus – užzombintų.

Kiekvienai kartai – savas išbandymas

-O kas vyksta mūsų Lietuvėlėj?

-Manyčiau, kad reikėtų pasiknisti istorijoje, pagalvoti, kaip pasikeitė kartos, ką karta iš kartos perduodavo ir kuo į tą perdavimą nuoseklų buvo įsikišta („užtrumpinta“).
Dabar faktiškai tarp kartų net ryšio nebeliko. Perdavimas informacijos ne iš tėvų pareina, ne iš šaknų pareina, bet iš medijų, visiškai svetimų vibracijų. Anksčiau visą laiką buvo aišku – aš ginu savo teritoriją, savo šeimą, savo įsitikinimus, savo religiją, ginu tai nuo išorinio okupanto. Bet dabar ta vibracija tokioje mažoje Lietuvoje pakitusi – priešas atsirado tarp savų. O bandymas būti stuburu, prisiėmimas būti stuburu, atsakyti už tautą, tampa tiesiog juokingas – visi mato, kad tai juokinga, išskyrus juos pačius… Tai yra kaip karalius nuogas: jam pasakė, kad pasiuvo ypatingus rūbus, ir eina procesija – karalius eina nuogas. Ir visi tarnai eina iš paskos ir vaidina, kad karalius eina su ypatingai prabangiais rūbais. Visi lenkiasi karaliui, giria rūbus, nes buvo paskleista žinia, kad tų ypatingų rūbų nemato tik prasčiokas. Minia mato, kad karalius nuogas, bet negali to pasakyti, nes visi sako, kad ne, kad karalius labai gražiai apsirengęs. Karaliaus pakalikai neleidžia kitos nuomonės pasakyti. Bet minioje stovintis vaikas sušunka: „Tėti, tėti, bet karalius tai nuogas!“ Ir staiga įvyksta sumaištis – vaikas pasakė tiesą…
Ir tokia situacija ne tik pas mus, daug kur. O kadangi mes labai nuolankūs, nes reikėdavo rasti būdą patiems išlikti, išlikti populiacijai, ypatingai tautai – lietuviams, su ypatinga kalba, su kalbinėmis ypatingomis vibracijomis, netgi, sakyčiau, su ypatingais ženklais šitoj Dievo žemėj, nebūtinai krikščioniškais, bet tais pagoniškais, su ta senąja kalba indoeuropietiška, kurios faktiškai nebeliko, tai mus išvaro iš žemės jau ne okupantai – mus išvaro savi. Ir tie žmonės, išvažiavę, praranda savastį – kalbą tą pačią, vibracijas…
Nors mes ir nykstam, bet mes niekados neišnyksim. Labai daug kartų kartojasi istorija.

-Ką turite omenyje?

-Jeigu kalbėtume filosofiškai – jeigu nėra religingų žmonių, jeigu pats tikėjimas nebeveikia daugelio žmonių, nes jis nepagrįstas įrodymas arba tik asmenine patirtimi, o ne visuomenine, mano tikslas – padrąsinti žmones, pasakyti, kad tai, kas vyksta Lietuvėlėj, tai vyksta ne vien su mumis.
Jeigu vėjas išprotėja, jeigu jūra išprotėja, ji sukelia cunamį. Bet ji išprotėja tik tada, kai išprotėja dauguma žmonių.
Tos perturbacijos, kurias matome Lietuvoje, yra vadinamasis cikliškumas. Laikas nuo laiko kiekviena karta gauna išbandymus. Mūsų karta dar atsimena įvairius išbandymus. Tačiau karta „40+“ – tai visiškai užzombinta armija, kuri nematė nieko. Ir, aišku, ši karta gaus savo išbandymą. Tik jau kitokį – kol susivoks priešą. Mes tai matėm jį – už tvoros, už sienos, už ribos, o jie jo nemato, nes jis – galvoje. O ten (rodo į galvą – G.G.) pabandyk atsirinkti – labai sudėtinga.
Taigi, kiekvienai kartai – savas išbandymas. Tai yra cikliškumas, kuris atsikartoja vienaip ar kitaip. Tai yra visatos procesai, ir mes jų neišvengsime.

Didžioji atranka

-Neišvengsime???
-Čia jau reikėtų kalbėti apie karmą: kiek kartų mūsų siela gauna naują kūną, reinkarnaciją, kaip mes atsiduriam kur atsiduriam, kaip mus ištinka tos pamokos – ne tik asmeniškos, bet ir bendravisuomeniškos.
Tiktai tame, kai tai nėra asmeniška, kai tave užpuola mentaliniame plane, atsirinkti priešą tame „grūdų maiše“ – ar man reikia ištylėti, ar išlaukti – yra jau sudėtinga.
Štai čia ir prasideda tai, kas aš esu, kokia yra mano asmeninė patirtis, kuri nėra aiškiai matoma ir regima.
Todėl čia ateiname į laikmetį – jis jau prasidėjo, jis dabar vyksta, intensyvėja, dar nesibaigia – kuomet mes turim ne matyti, bet regėti. Tai yra, intuityviai daug ką pabandyti jausti: man tinka ar netinka? Ne tai, ką tau „kala“ į galvą – bet tyloje, padėjus kompiuterį, telefoną, pabūti su savimi ir paklausti savęs: ar man reikia tyliai išlaukti, kol visi kariaus ir pamatysiu, kuo baigsis, ar aš irgi turiu pareikšti nuomonę? Būtent – pareikšti.
Taigi, dabar ir vyksta šita didžioji atranka – paties pokalbis su savim. Ir savim jau ne medijų įdiegtu (programas mes vykdome daugiau mažiau), bet kas aš esu. Tada pagalvoti: o kas yra ta siela? Ar aš ją turiu?
Besielių, atrodytų, kaip ir nėra. Bet stebint, kas vyksta pasaulyje, negaliu neprisiminti klausimo, kurį man užduodavo žmonės paskaitose, užsiėmimų metu anksčiau. Dabar į tą klausimą galiu atsakyti pavyzdžiu.
„Jūs girdėjot apie klonus? Kas tai būtų klonas?“ Štai buvo avytė Doli. Nejaugi jūs manote, kad tuo viskas pasibaigė? Žinoma, kad ne. Klonavimas laboratorijose vykdomas labai seniai. Ir tie filmai apie zombius, mokslinę fantastiką – ne iš piršto laužti. Be abejonės, tai yra dalykai apie mūsų ateities realybę.
Ir šiandien mes turim labai daug klonų. Realybė tokia, kad jis turi kūną, protą, bet jis neturi sielos. Skirtumas tik toks – tai besielė būtybė.
Besielė būtybė labai tiki ir pasitiki absoliučiai savimi. Tai nėra panašu į lyderį, kuris turi sielą, jam skauda, jis verkia, tik to neparodo, jis eina pirmas, jis atsakingas, turi didžiulį atsakomybės jausmą.
Besielės būtybės dažniausiai vienos kitas atpažįsta pagal tam tikrus algoritmus. Jos būriuojasi dažniausiai nedideliais būriais (tai išskirtinis dalykas) – būriuojasi nedidelėmis bandomis, joms į galvą įrašoma programa ir jas galima valdyti per manipuliaciją – galima valdyti telefonais, programomis (ne paslaptis, kad galima bet kuriame pasaulio krašte „įjungti“, „išjungti“). Ir tie klonai vykdo programą.
Aišku, yra ir idėjiniai fanatikai, kurie iš tikrųjų tiki, kad atlieka misiją. Jie tiesiog tiki tuo. Įtikėti kažkuo – gali juo nusivilti, nes jis yra žmogus, o žmogus yra žmogiška būtybė ir daro klaidų. O čia ne tai, kad įtikima, bet patikima, nes įtikėjimas yra dvasinė būsena, patikėjimas – proto būsena.
Ir tie žmonės vykdo programą. Ir pagrindinė programa – ne teritorijų užkariavimas, bet reguliavimas. Tai yra žmonijos gimstamumo reguliavimo programa.

-Kokia? Kaip tai vyksta?

-Yra visokių būdų. Tai daro Visata, kaip planeta, – atsikrato žmonių. Senesniais laikais – karai, marai, negydomos ligos. Vėliau – gamta: cunamiai ir panašiai; technika (avarijos, nelaimės per technikas). Taip pat gimstamumas reguliuojamas tuo, kad patys žmonės reguliuoja (ne valstybė, kaip Kinijoje). Paskui – per badą, kontraceptines priemones, išsigimimus; toliau – per laisvą pasirinkimą: aš esu homoseksualus, t. y. jie vykdo gamtos, visatos programą, ir nėra ko ant jų pykti. Gimstamumas visatos kontroliuojamas tokiu būdu. Atitinkamai atsiranda ligos, atsiranda vaistai, gydymas, žmonės patys renkasi: negimdysiu, neauginsiu…
Tai yra visatos programa. Bet kadangi to nepakanka, įsijungia kitos programos, vykdomos per zombius (arba klonus). Ir labai sunku pagalvoti, kad gimė, atrodytų, ne iš klonuotos ląstelės, o… besielis. Vykdo programas. Ir mes dabar labai dažnai susiduriam su besieliais lyderiais. Politiniais lyderiais, sakykim. Jie neturi sielos, jiems neskauda. Daugelis neturi net vaikų. Jiems net neduota suvokti skausmo – jiems tas karminis vėzdas ne čia… Jo bausmė karminė – ne šitam gyvenime, gal net nepamatysim, kaip jie bus nubausti, nors mes norim teisybės.
Jeigu žmogus nusikalsta ne vienam žmogui, bet prieš tautą padaro nusikaltimą, neteisingai šiandieną priimdamas neteisingus sprendimus, primesdamas juos, neprisiimdamas už tai asmeninės atsakomybės, tai jo teismas laukia karminis. Mes norėtumėm dabar matyti, kad tas žmogus, kuris padarė mažą Lietuvėlę, prišauks kažkokių bėdų, netgi karą, kuriame tikrai nukentėsim visi, būtų nubaustas, esą „va, teisingumas yra“. Bet dažniausiai tas teisingumas vyksta jau kituose jų gyvenimuose. Mes tai matysime, tik nesuvoksime, jog tai tas teisingumas dabar vyksta, nes siela neturi tokios didelės atminties. Arba turi, bet mums neduota turėti praeitų gyvenimų atmintį.

Gėrio ir blogio dvikova – amžina

-Bet įmanoma?

-Tai daroma tik tuomet, kai darai žmonėms reinkarnacijas, įvedi jį atgal į praeitus jo gyvenimus, jog atsakytum į kažkokį klausimą, kad žmogus galėtų lengviau susivokti, kodėl tai vyksta. Arba mes su mokiniais darome karminius regresinius grįžimus, kas vyksta su mūsų tauta. Kodėl aš gyvenu Lietuvoje ir kodėl dabar su Lietuva taip vyksta? Ką man dabar daryti? Kokia čia mano karma? Ar man pabėgti? Ar čia išlaukti? Jeigu pabėgsiu, ar būsiu išdavikas, bailys? Ar aš turiu priimti poziciją aktyvią – ginti?
Nes, žinote, tie klonuoti, užzombinti, jie turi idėją. Idėja arši ir labai agresyvi. Bet koks blogis yra agresyvus ir eina kaip paleista strėlė. Ir jie šventai tiki, kad yra teisūs. O gėris abejoja visą laiką: „Aš gi ne Dievas! Aš nežinau absoliučios tiesos – gal aš suklysiu? Aš juk niekam nenoriu blogo padaryti“.
Tuo tarpu blogis sako: „A, tu abejoji? Ateik čia. Aš žinau tiesą“.
Taigi, gerietis dažniausiai yra abejojantis. Ir blogis dažniausiai tuo pasinaudoja.
Niurnbergo proceso metu Hitlerio dešiniosios rankos Himlerio paklausė: „Jūsų, kaip partijos, kaip lyderių, nebuvo, bet per labai trumpą laiką – per nepilnus metus – jūs užvaldėte Vokietiją ir savo tautą per tokį trumpą laiką privertėte eiti į karą. Kaip jums tai pavyko?“
Aš noriu pasakyti, kad visos tos idėjinės grupuotės, partijos lyderiai, tie visi blogio vykdytojai naudojasi okultiniais ženklais, simboliais, naudojasi ekstrasensų, parapsichologų pagalba, atnašavo tam tikriems savo dievams. Okultinius ženklus, simboliką ypatingai naudojo Hitleris, Musolinis (Stalinas kiek mažiau).
Ir Himleris atsakė: „Tai nebuvo labai sunku. Pirmiausia mes juos išgąsdinom, kad mus puls, sunaikins. Kad mes turim priešą (santykinai Rusiją) ir mums reikia gintis. Mes išgąsdinom savo tautą, o tada išgąsdintus nesunku valdyti. Mes pasakėm, kad „jus apginsim“. Bet niekas nepuolė, tai reikėjo pulti, kad nepultų“.
Viskas aišku? Viskas aišku. Kartojasi istorija? Kartojasi.
Ar tai Napoleonas, ar tai Hitleris, jie visi panašūs – mažiukai, genijai, nuskriausti kažkuo tai, nelaimingi, su kompleksais – fizine prasme jie buvo kitokie, jų nemylėjo. Jiems reikėjo gintis. Gindamiesi jie pajuto savyje velnią, velnišką jėgą – aš jums parodysiu…
Mes dabar matom tą patį – saujelė žmogiukų, kad ir toj pačioj Lietuvoj, grūmoja: „Mes jums parodysim!“ (Kam „jums“? Kiekvieną asmeniškai sunaikinsit?) „Kalbi kažkur tai? Sunaikinsiu! Išjungsiu visus kanalus – žiūrėk tik tą, kur palikau! Toliau zombinsiu!“.
Bet, palaukit, aš nesutinku! Aš galiu visokią nuomonę turėti!
Taigi, jeigu kalbėtume apie reinkarnaciją, tie patys vėl grįžta – technologijos, lyderiai tie patys. Tik jie gauna kitą realybę, kitą situaciją, kitą gyvenimą, kitą laikmetį. Ir vėl grįžta užbaiginėti savo darbus. Vėl nori į kartuves ar būti sušaudyti. Vadinasi, neišmoko pamokos arba dar turi atbūti karmą.
Žvelgiant iš mūsų pozicijų, žiūri į žmogų ir matai – jis sielos neturi, skamba kaip skambalas. Tuščias, bet užtat kaip skamba! Ir kuo ilgiau skamba, tuo daugiau žmonių iškiša galvas: „O kas čia toks? Eisiu pažiūrėsiu!“
Tai va, tiesa iš pradžių yra tyli. Ji turi augti, subręsti, suvokti…
Mano laikais kaimo ir miesto gyvenimas labai skyrėsi. Mieste buvo viskas, o kaimas buvo užguitas – žemės darbai, nebuvo pinigėlių… Bet kaimas išliko. Ir visą laiką šviesuomenė būdavo nuo kaimo. Ir dabar vėl iš ten pradės išdygti, augti ir išlikti…
Pamenu, mums tėvai sakydavo: tik mokykitės, vaikai, mokykitės, nes kitu atveju liksit čia prie tų karvių, prie to š… Mokykitės, gausit išsilavinimą, būsit mieste – jau kitokie. Ir mes siekėme to. Ir norėdami pateisinti tėvų norus, ir patys to norėdami, stojome į universitetus, baigėme, didžiavomės tuo, kad gavome išsilavinimą. Tokia buvo mūsų karta.
Ir mes jau savo vaikams sakom: „kad jūs neturėtumėt tokio vargo, kokį mes turėjom, kad neturėtumėt deficito“. Ir jie neturi. Ir jie jau nežino, kad jis gali būti. Nežino, kad gali būti priešas ir kad reikės ne kalbėti iš TV bokšto, o eiti ir pasiruošti karui.
…Kai buvo TV bokšto užpuolimas 1991-ųjų sausį, parvažiuoju po vieno renginio į namus ir žiūriu, kad vyrai mūsų laiptinėje susiėję kažką kalbasi. Kažkur tankai pravažiavo… Jaučiu, kad kažkas vyksta. Tuo metu Baltupiuose gyvenom. Žiūriu, vienas kaimynas, kitas rengiasi šviesiais drabužiais – kaip eitų kad į bažnyčią. Klausiu, kas vyksta. „Rusai užiminėja televizijos bokštą“.
Ir jie rengiasi baltais drabužiais, ir atsisveikina su mumis. Mes turim mažus vaikus. Mes, kaimynės, susirenkam ir pradedam melstis. Ir mes juos išleidžiam, tuos savo vyrus, ir jie išeina praktiškai žūti.
Ir aš kaip dabar atsimenu: mes, nebuvę kare, mes jo nematėm, bet tuo tarpu žmonės išeina. Ginti Tėvynės.
O kas dabar išeitų šitaip persirengęs šventiniais drabužiais ginti Tėvynės? Gal kas ir išeitų, bet nemanau, kad Seimas – ne tie, kur loja. Pasiruošti šiandien išeiti, atiduoti gyvybę – tai ne tas, kas kiršinti pačius mus tarpusavyje – kaimyną su kaimynu, draugą su draugu…

Kas vyksta dabar?

-Taigi, kas vyksta dabar?

-Kai 1992-1993 metais jau buvau įsteigusi pirmąją Lietuvoje alternatyvios medicinos sąjungą, ten susirinkdavo labai įdomūs žmonės – ir fizikai, ir matematikai, ir dvasininkai, ir kiti, ir būdavo tokia kalba: neseniai išsivadavom, atkovojom laisvę, maža, kas gali nutikti su mumis. Reikia, kad tautai būtų sukurta tokia grupė žmonių, kuriais žmonės pasitiki, kurie neramiais laikais, kaip dabar, kad ramintų žmones – kad „palaukit, žmogiukai, taip būna, kiekvienai kartai – išbandymas, kiekviena karta gauna masinį išbandymą, kuris palies tave asmeniškai. Ir viskas yra, anksčiau sakytų, Dievo rankose. Melskitės“. Bet šiandien jau daug kas nemoka stipriai tikėti ir pasitikėti Dievu…
Tiesa, galbūt reikėtų kalbėti kitaip – yra Visata, ji turi savo dėsnius, ir mes jiems paklūstam. Aš žinau, kad dabar yra diena, bet žinau, kad bus ir vakaras. Tu žinai, žmogau, kad po pavasario bus vasara. Žinai? Žinai. Bet kas tai sukūrė? Visata. Tai tu taip pat turi žinoti, kad tu esi visatoje tam tikras dėsnis ir su tavo gyvenimu vyksta kažkas dėsninga.
Todėl noriu pasakyti žmonėms, kad viskas yra, jeigu ne Dievo, tai Visatos rankose, kad viskas vyksta cikliškai. Cikliškumas atsikartos, pakils banga, tu pateksi į tą bangą kartu kaip lašas. Ir iš tų lašų susidaro vandenynas. Ir kai vandenynas atkeliaus, kai pakils banga cunamis, aš jo nesuvaldysiu. Aš tik turiu pagalvoti, ką aš turiu dar padaryti asmeniškai.
Todėl kalbant apie šią dieną – čia ne vien aš kalbu, bet ir kitų valstybių, kitų dvasinių mokyklų atstovai taip pat, – dabar vyksta ta banga, tas bangos srauto kilimas, kas mus kiekvieną palies asmeniškai. Privers mus kiekvieną asmeniškai priimti asmeninę atsakomybę – net galbūt čia, galvoje, ne veiksme, arba privers susirasti Dievą, kaip Dievo sūnų – tikėjimą, arba privers mus tyloje pagalvoti apie sielą – ką aš turiu suvokti, kaip išgirsti Dievą savyje? Ar aš esu kaip kūrėjas, kaip Dievo atvaizdas? Nes Dievas ką pasakė? „Aš – Kūrėjas“. Vadinasi, ir tu šiandieną turėsi imtis kūrėjo vaidmens – ar mentaline prasme, ar veiksme. Tu neliksi nuošalyje. Šį kartą tu negalėsi likti!

Kalbėjosi Giedrė Gorienė 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą