A.Butkevičius ir „Frontas“, Arba lietuviškasis „Ostapas Benderis“ Vasiukų kaime

12
5
- Reklama -
Audrius Butkevičius. Arba lietuviškasis Ostapas Benderis. KK nuotr

Užkulisiai

Apie tai, kad Audrius Butkevičius atėjo į „Frontą“, sužinojau praslinkus tik keletui savaičių nuo jo tapimo „Fronto“ nariu. Ne iš partijos „Frontas“ pirmininko Algirdo Paleckio, bet iš „frontininkų“, kurie šį faktą sužinojo irgi ne iš partijos vadovybės. Taigi Audriaus Butkevičiaus priėmimas buvo kaip ir kažkokia užslaptinta operacija.

Ir suprantama: dalis „Fronto“ elektorato tiesiog biologiškai negali priimti Audriaus Butkevičiaus dėl 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių. Mat kartą viename savo interviu Rusijos žurnalistei, kurį prieš keletą metų buvo perspausdinęs ir „Karštas komentaras“, kalbėdamas apie įvykius prie televizijos bokšto, Audrius Butkevičius prasitarė: taip, tai buvo mano provokacija.

Po šio interviu išvertimo į lietuvių kalbą ir perspausdinimo Audrius Butkevičius man paskelbė karą. Todėl, be jokios abejonės, labai nustebau, kai per praėjusius Naujus metus gavau iš jo pasveikinimą: „Su naujais metais, ryža ragana“.

Tie, kas pažįsta Audrių Butkevičių, žino, jog tai labai „butkeviška“.

Tada dar nežinojau, kad Audrius Butkevičius jau atėjęs į „Frontą“, tačiau tokį jo pasveikinimą supratau kaip pirmą žingsnį taikos link bei tai, kad jis tikriausiai rengiasi žengti į didžiąją politiką ir todėl norėtų susitaikyti su „Karštu komentaru“.

„Ir tave su naujais metais, ūsuotas gaidy“, – atrašiau tokia pat forma, kaip jis mane ir pasveikino.

„Dabar dar ir barzdotas“, – netrukus parašė man Audrius Butkevičius ir pakvietė puodeliui kavos.

Tačiau kavos mes tada taip ir neatsigėrėm, užtat netrukus jį pamačiau su „Fronto“ partijos pirmininku Algirdu Paleckiu, kuris jį man pristatė kaip būsimą „Fronto“ rinkimų štabo viršininką.

Be jokios abejonės, kalbant objektyviai ir nežiūrint į Audriaus Butkevičiaus teistumą ir kitas politines aferas bei avantiūras, geresnio rinkimų štabo viršininko aš tikrai nežinojau. Tiksliau sakant, dar nežinojau, jog jis – tik trumpų distancijų sprinteris, ir kad ilgas maratonas – ne jam. Ilgiems politiniams jis tiesiog neturi ištvermės.

Tačiau Audriaus Butkevičiaus atėjimas į „Frontą“ viešųjų ryšių prasme buvo puikus „projektas“, pralaužęs informacinę blokadą Lietuvos viešoje erdvėje: iki tol žodį „Frontas“ žiniasklaidai minėti buvo uždrausta.

Bet sulig Audriaus Butkevičiaus atsiradimu „Fronte“, partija pasidalino į dvi dalis: tuos, kurie manė, jog Audrius Butkevičius tegul iš pradžių pabūna eiliniu partijos nariu, o tik po to, parodęs kaip dirba, gauna vadovaujančius postus ir įsilieja į partijos vadovybę, ir tuos, kurie manė, kad Audriui Butkevičiui reikia duoti viską, ką jis prašo: rinkimų štabo viršininko bei partijos prezidiumo nario postus.

Apie tai, kad ateidamas į „Frontą“ jis su partijos vadovybe jau buvo susitaręs dėl antros vietos kandidatų į Europos Parlamentą sąraše, ir kad laimėjimo atveju Algirdas Paleckis atsisako Europos parlamentaro mandato ir jį perleidžia antroje vietoje esančiam Audriui Butkevičiui, tuomet dar buvo partinė paslaptis. Apie tai žinojo tik partijos prezidiumas – eiliniams „frontininkams“ ši informacija buvo tabu.

Tuo tarpu kai kurie seni „frontininkai“ jau patylomis šnibždėjosi: A.Butkevičius į „Frontą“ atėjo tam, kad jį sugriautų.

Tie, kurie kadaise su Audriumi Butkevičiumi leido dienas už grotų Sniego gatvės kalėjime, sužinoję apie jo atėjimą į „Frontą“, įspėjo: būkite atsargūs, nes Audrius vienu metu visada žaidžia mažiausiai penkis žaidimus.

Prezidento rinkimai. V.Grigaravičius

Tuo metu, kai visa žiniasklaida jau pilna burna trimitavo apie tai, jog tinkamiausia kandidatė į Lietuvos prezidentus yra eurokomisarė, „Frontas“ taip pat rengėsi Prezidento rinkimams. Apie tai, iš kur gauti pinigų partijos kandidato prezidentinei rinkimų kampanijai, niekas nekalbėjo. Visos diskusijos buvo tik apie viena – ką kelti nuo partijos „Frontas“ į prezidentus.

Partijos vadovybėje nuo „Fronto“ kandidatu į prezidentus buvo stumiamas buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. Taip, taip, tas pats, kurio vadovavimo policijai metu Lietuva buvo tapusi policine valstybe, o VRM atlikto audito išvados apie V.Grigaravičiaus vadovaujamą laikotarpį, „Karšto komentaro“ duomenimis, yra labai nepalankios buvusiam policijos vadovui. Kol kas dar oficialiai nepaskelbtose išvadose, KK žiniomis, auditas konstatavo 15 mln. Lt žalą, padarytą valstybei (per užaukštintas policijos komisariatų statybų sąmatas ir t.t. Pirminiame projekte, KK žiniomis, buvo nurodyta kur kas didesnė suma).

Vytauto Grigaravičiaus kėlimas kandidatu į prezidentus nuo „Fronto“ – išdavystė tų partijos narių atžvilgiu, kurių gyvenimus sugriovė to paties V.Grigaravičiaus vadovaujami pareigūnai, tarp kurių – ir paties buvusio generalinio policijos komisaro sūnus. Neteisėtas baudžiamosios bylos iškėlimas, persekiojimas, suėmimas, namų areštas, neteisėtas uždarymas į psichiatrinę, neteisėtas nuteisimas…

Sunkiai, bet, pateikus šiuos faktus, V.Grigaravičiaus kandidatūros kėlimas į prezidentus nuo „Fronto“ buvo užblokuotas.

Vienas iš A.Paleckio pavaduotojų, bandęs prastumti V.Grigaravičių į prezidentus nuo „Fronto“, tokį savo poelgį bandė pateisinti „kaip norą pakelti partijos reitingus“. Atseit V.Grigaravičius yra populiarus, todėl „Frontas“, iškėlęs jį į prezidentus, taip pat „išaugs“. Tuo tarpu netrukus atlikta to pavaduotojo išpažintis apie tai, kad jis – buvęs policijos agentas, bei pasipasakojimas, kokiose operacijose jis, apsikarstęs mikrofonais, kaip nusikalstamo pasaulio atstovas dalyvavo, sudėliojo viską į savo vietas. Naujoji sąjunga, kaip spec.tarnybų kūnas, mirė, todėl šitai sistemai yra reikalingas naujas kūnas. Ir tuo kūnu, kai kieno manymu, galėtų būti „Frontas“. Todėl V.Grigaravičiaus iškėlimas nuo „Fronto“ kandidatu į prezidentus būtų pirmasis žingsnis „Fronto“ ir „Naujosios sąjungos“ suartėjimui.

Prezidento rinkimai. A.Pocius

Kažin, kaip čia būtų su tuo V.Grigaravičiaus užblokavimu, jei už komisarą kryžium būtų gulęs verslininkas Alvydas Pocius, kurio kišenėje tuo metu „Frontas“ sėdėjo. T.y. neturėdama pinigų, partija glaudėsi erdviose „Elguvos“ patalpose, kurias jai suteikė pagrindinis „Fronto“ partijos rėmėjas, už tai gavęs partijos pirmininko pavaduotojo postą, „Elguvos“ vadovas Alvydas Pocius. Pasirodo, „Fronto“ rėmėjas pats panoro būti iškeltas į prezidentus nuo „Fronto“. „O kaip susijęs Grigaravičius ir „Frontas“?“ – mestelėjo Alvydas Pocius valdybos posėdyje vieną klausimą, ir visiems buvo aišku – reikia ieškoti su „Frontu“ susijusios kandidatūros.

Senieji „frontininkai“ pasiūlė kandidatu į prezidentus nuo „Fronto“ kelti prof. Povilą Gylį. Tai žinomas žmogus ir svarbiausia – jis kairysis. Taigi, „Frontui“ ideologiškai artima siela.

Tačiau šiuo atveju iškilo klausimas: o kas finansuos šio kandidato rinkimų kampaniją? Juk „Frontas“ pinigų tai neturi. O pagrindinis partijos rėmėjas yra Alvydas Pocius.

Dalis „frontininkų“ buvo už tai, kad smulkios kairios partijos turi susijungti ir iškelti bendrą kandidatą į prezidentus. Tokiu būdu visos kartu būtų atsakingos už parašų surinkimą ir finansų suradimą.

Tačiau nugalėjo pinigai – į kandidatus nuo partijos turi būti keliamas tas, kas turi pinigų. Taigi, verslininkas Alvydas Pocius.

„Mes norėjome vienytis ir per Prezidento rinkimus kelti bendrą kandidatą, tačiau „Frontas“ iš anksto pareiškė, kad „Fronto“ kandidatas į prezidentus bus Alvydas Pocius ir jokios kitos bendros kandidatūros nebus svarstomas. Taip žlugo visi planai mažoms partijoms iškelti bendrą kandidatą į prezidentus“, – vėliau žiniasklaidai sakė Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas Algimantas Matulevičius.

Tačiau sugriovęs mažųjų partijų bendro kandidato į prezidentus kėlimo idėją, „Frontas“ savo kandidato į prezidentus Alvydo Pociaus taip ir neiškėlė. Kodėl?

A.Butkevičiaus žaidimai prasideda

Atsakymas į šį klausimą labai paprastas – tiesiog „Fronto“ rinkimų štabo viršininkui Audriui Butkevičiui norėjosi gauti „Fronto“ partijos palaikymą savo seno draugo generolo kandidatūrai į prezidentus. Todėl reikėjo žūtbūt atsijoti nuo „Fronto“ visus kitus kandidatus – net ir savus.

„Įsivaizduojate, kaip atrodytų generolas „Fronto“ vėliavos fone?“ – aiškino Audrius Butkevičius kai kuriems frontininkams.

„Iš tiesų gal visai nieko“, – pagalvojo jie ir nusprendė padėti savo partijos rinkimų štabo viršininkui užblokuoti Alvydo Pociaus kandidatūrą į prezidentus.

Be to, ir priežastis, kodėl taip turi būti padaryta – labai žemiška: esą verslininkas Alvydas Pocius iš tiesų neturi tiek pinigų, kiek reikia pirmam Prezidento rinkimų turui, o kaip „už ačiū“ kandidatą į prezidentus išsukti?

Štai po tokios preliudijos ir įvyko vasario mėnesį garsusis „Fronto“ partijos tarybos posėdis, kuriame buvo užblokuotas Alvydo Pociaus kandidatūros iškėlimas – tam, kad būtų užšachuota A.Pociaus kandidatūra, partijos suvažiavimui buvo pateiktos dvi kandidatūros: Alvydo Pociaus ir Vytauto Mikalausko.

Audrius Butkevičius, kaip ir dera rimtam žaidėjui, tarybos posėdyje stengėsi vaidinti susirūpinusį dėl A.Pociaus kandidatūros. Esą A.Pocius „turi pinigų“, o iš kur pinigų gautų vargšas režisierius V.Mikalauskas?

„Kalibratorius“

Netikėtai pasisukusi („ne pagal planą“) partijos „Frontas“ taryba sukėlė didžiulį galvos skausmą partijos vadovybei. „Maištas laive“, – taip buvo galima apibūdinti jų savijautą. Todėl partijos rinkimų štabo posėdyje Audrius Butkevičius pasiūlė išeitį, kaip padaryti, kad partiją paliktų „maištininkai“.

Idėja – tiesiog geniali. Reikia padaryti „kalibratorių“: išmesti kažkokią fix idėją, padaryti ją privalomą (prezidiumo, tarybos nutarimas ir pan.), ir tie, kurie tam nepritars (bus ne to „kalibro“), patys išeis iš partijos.

Taip „Fronte“ atsirado Audriaus Butkevičiaus pareiškimas apie „Fronto“ steigiamus „pilietinio pasipriešinimo komitetus“. Taip atsirado prezidiumo, o po jo sekęs tarybos sprendimas „Dėl pilietinio pasipriešinimo komitetų steigimų“, po kurių partiją paliko Vilniaus M.Riomerio universiteto profesorius Saulius Arlauskas („nenoriu turėti nieko bendro su antikonstitucine veikla“) ir kiti su tokia partijos kryptimi nesutikę „frontininkai“.

Nes iš tiesų tokie pasakymai, kaip „mūsų tikslas – kelti Lietuvoje chaosą“ arba „mes turėsime prasižengti su įstatymu“, buvo „ne toks kalibras“ partijoje esančiai profesūrai, inteligentijai ir kitiems, tokiais metodais „paimti valdžią“ nepritariantiems partiečiams.

Atsijojus „ne to kalibro“ partiečius, tuomet jau, kaip sakoma, buvo tik „delo techniki“ (technikos reikalas) įrodyti Alvydui Pociui, kad šis nekandidatuotų į prezidentus. Esą „partija „Frontas“ nedalyvauja Prezidento rinkimų farse“.

Tokiu būdu kovo 7-ąją savo suvažiavime partija „Frontas“ patvirtino, kad prezidento rinkimuose ji nedalyvaus.

Tuomet partijos „Frontas“ verslininkas A.Pocius nė neįtarė, kad koją į prezidento rinkimus jam pakišo Audriaus Butkevičiaus draugo generolo šešėlis.

Partijos „Frontas“ pirmininkas Algirdas Paleckis tuomet dar neįtarė, jog partijos štabo viršininkas A.Butkevičius žaidžia kelis žaidimus.

A.Butkevičius ir „Žalgiris“

Tuo metu, kai partijos viduje jau virė intrigų katilas, į kurį buvo sumetami visi „ne to kalibro“ frontininkai, vyriausiasis katilo kurstytojas Audrius Butkevičius paraleliai ėmė kurti „Žalgirio“ judėjimą. „Vienu užpakaliu dviem arkliais nepajosi“, sako liaudies išmintis. Todėl, be jokios abejonės, partijoje „Frontas“ prasidėjo trintis.

Ta žiežirba, iš kurios įsiplieskė didžioji nesutarimų ugnis tarp „Fronto“ vadovybės ir Audriaus Butkevičiaus , buvo pirmoji „Žalgirio“ judėjimo spaudos konferencija apie … pilietinį karą. Joje „Fronto“ partijos rinkimų štabo viršininkas A.Butkevičius dalyvavo ne kaip „frontininkas“, o kaip „žalgirietis“, vienas iš „Žalgirio“ judėjimo koordinatorių. Be „žalgiriečių“, į spaudos konferenciją buvo pakviesti, kaip sakė V.Tomkus, „opozicinių partijų“ – Darbo, Tvarkos ir teisingumo, Tautos prisikėlimo partijų pirmininkai. „Fronto“ partijos pirmininkas Algirdas Paleckis į šią spaudos konferenciją pakviestas nebuvo. O spaudos konferencijoje A.Butkevičius kalbėjo apie tuos pačius „pilietinio pasipriešinimo komitetus“, kuriuos jau „kūrė“ partijoje „Frontas“.

Dar daugiau – apie tą spaudos konferenciją buvo sužinota tik iš … laikraščio. Ryte, per rinkimų štabo susirinkimą, suskambo „Fronto“ partijos pirmininko pavaduotojo A.Pociaus telefonas. Kažkas pasiteiravo, ką reiškia „Respublikoje“ išspausdintas skelbimas, jog tokią ir tokią valandą ten ir ten bus „Žalgirio“ judėjimo koordinatorių spaudos konferencija, kurioje dalyvaus ir Audrius Butkevičius.

A.Paleckis surinko A.Butkevičiaus telefono numerį, tačiau Audrius telefono nepakėlė. Kiek vėliau atsiliepė ne jis, bet jo draugė, kuri A.Paleckiui paaiškino, jog „Audrius šiuo metu labai užsiėmęs teismo reikalais ir negali kalbėti“.

Rinkimų štabe įsivyravo tyla. „Frontininkai“ pasijuto išduoti. „Gerai, nuleisim A.Butkevičių žemyn (iš antros vietos į žemesnę „Fronto“ partijos kandidatų į EP sąraše) ir tegul reitinguojasi“, – tarė A.Pocius.

Nuo tada įtampa tarp „Fronto“ partijos vadovybės ir Audriaus Butkevičiaus ėmė augti. Juo labiau, kad už antrą vietą rinkimų sąraše Audrius Butkevičius buvo pažadėjęs partiją paremti kelių šimtų tūkstančių litų suma, rinkimai į Europos Parlamentą artėjo, o pinigų kaip nebuvo, taip nebuvo.

„Fronto“ rinkimų štabo viršininko Audriaus Butkevičiaus ir partijos vadovybės santykių nepagerino ir Airijos milijonieriaus, „Libertas“ vadovo kelionė į Lietuvą.

„Man reikėjo žmogų kažkur padoriai priimti, tai suorganizavau jam priėmimą pas Vitą Tomkų namuose“, – taip „Fronto“ vadovybei paaiškino savo atsiradimą „Libertas“ aplinkoje Audrius Butkevičius.

Netrukus žiniasklaida pranešė, kad „Libertas“ EP rinkimuose ketina dalyvauti su A.Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija, kandidatų sąrašą į EP ves A.Butkevičiaus kameros draugas kalėjime, Sniego gatvėje, taip pat teistas už finansines aferas Seimo narys S.Stoma (A.Butkevičiaus lova buvo antrame aukšte, o S.Stomos – pirmame), o ketvirtas šitame sąraše – Audrius Butkevičius.

Tai jau buvo antra išdavystė „Fronto“ atžvilgiu.

Ir Audriaus Butkevičiaus buvo paprašyta pasirinkti: su kuo jis?

A.Butkevičius pareiškė, kad jis „Fronte“ nemato jokios perspektyvos, kad čia nėra jokių pinigų (o kur žadėti 200 tūkstančių EP rinkimams?), todėl atsistatydina iš rinkimų štabo viršininko pareigų ir išsibraukia iš „Fronto“ kandidatų į EP sąrašo. Savo į partiją atsivestiems žmonėms pataria „daugiau čia negaišti laiko“. Ir išvažiuoja. Į kažkokias salas.

O po savaitės sugrįžęs į Lietuvą, jis atvyksta pas Algirdą Paleckį ir sako, jog … persigalvojo: jis vėl nori būti antras numeris „Fronto“ partijos kandidatų į EP sąraše.

Algirdas Paleckis pasako, jog Audrius Butkevičius turi pasirinkti, su kuo jis – su „Frontu“ ar su „Žalgiriu“? Nes jau vieša paslaptimi buvo tapę tai, jog judėjimas Žalgiris rengiasi pavirsti politine partija su legendiniu krepšininku Arvydu Saboniu kaip garbės pirmininku. Tokiu būdu Audrius Butkevičius negali būti vienas dviejuose politiniuose dariniuose. Juolab kad ir kai kas iš šio judėjimo spaudė A.Butkevičių palikti „Frontą“: A.Butkevičiaus telefonas turi vieną įdomią savybę – įsijungti kaip pasiklausymo mikrofonas, kai jam skambini. Tokiu būdu netyčia, visiškai atsitiktinai, įsijungus A.Butkevičiaus mobiliam telefonui kaip mikrofonui, buvo nugirstas jo ir vieno „žalgiriečio“ pokalbis…

A.Butkevičiaus fiasko

Tačiau A.Butkevičius visiškai nenorėjo rinktis. Jam žūtbūt, kaip sako rusai, „čerez niemogu“ (per negaliu) reikėjo patekti į EP. Ir A.Butkevičius ryžosi eiti va bank: nusprendė suvienyti savo jėgas su verslininku Alvydumi Pociumi, kuriam „Fronto“ partija prasideda ir baigiasi interesais Vilniaus savivaldybėje, ir nusprendžia išmesti „Fronto“ partijos pirmininką Algirdą Paleckį iš kandidatų į EP sąrašo, pirmuoju numeriu į jį įrašant Audrių Butkevičių, antruoju – verslininką A.Pocių.

Alvydas Pocius, kurio kišenėje iki tol sėdėjo partija „Frontas“, susipyko su Algirdu Paleckiu dėl, atrodytų, visiškos smulkmenos: dėl to, kad A.Paleckis pasakė, jog laimėjus partijai EP rinkimus, jis išvyktų į Briuselį.

„Betgi tuomet sužlugtų „Fronto“ frakcija Vilniaus miesto savivaldybėje“, – užsirūstino ant A.Paleckio pagrindinis partijos rėmėjas.

Ir iš tiesų, ką čia „Frontui“ kažkoks Europos Parlamentas, jei yra už jį kur kas svarbesnių dalykų, pvz., Kalvarijų turgus Vilniuje. Jo direktoriumi, Vilniaus m. savivaldybės tarybos atsiradus „Fronto“ frakcijai, tapo partijos rėmėjo A.Pociaus žentas Dainius Pupelis. O jo pavaduotoju – „Fronto“ partijos pirmininko pavaduotojas A.Šumskas. Taigi, kas būtų, jei „Fronto“ frakcija Vilniaus miesto savivaldybėje žlugtų?

Tačiau sugrįžkime prie A.Butkevičiaus. Užsimojęs pašalinti partijos pirmininką A.Paleckį iš kandidatų į EP sąrašo, Audrius Butkevičius už intrigas ir dvigubus žaidimus su kitomis politinėmis jėgomis buvo pašalintas iš „Fronto“ partijos.

Partijos taryba taip pat pašalino iš partijos ir pagrindinį partijos rėmėją A.Pocių. Ir šie, aišku, pradėjo keršto akcijas, parodydami itin „aukštą“ savo intelekto lygį: pakeitė partijos būstinės spynas, neleisdami „frontininkams“ išsinešti asmeninių daiktų, pasisavino partijas vėliavas, su kuriomis „Frontas“ žygiavo paminėti žlugusių nepriklausomybės iliuzijų kovo 11-ąją („kas pinigus mokėjo, to ir vėliavos“), pradėjo rašinėti skundus į VMI ir Sodrą neva dėl dvigubos buhalterijos (čia gali partijos rėmėjas apsiskųsti nebent pats save), uzurpavo partijos interneto svetainę ir t.t.

„Maži vaikai žaidžia karą“, – prieš mėnesį gana taikliai Audriaus Butkevičiaus veiklos metodus apibūdino Vilniaus meras V.Navickas.

Ir iš tiesų – revoliucijai Lietuvoje dabar sąlygos labai nepalankios, be to, nėra „patrankų mėsos“, kurios rankomis tą revoliuciją būtų galima padaryti, o Audriui Butkevičiui kariauti su kažkuo tai norisi. Jei ne su konservatoriais, tai … su „Fronto“ partijos pirmininku Algirdu Paleckiu. Nes – juk kokia gėda, kai tave iš kažkur išmeta!

Nors dėl to išmetimo iš „Fronto“ jei kas ir yra kaltas, tai tik pats Audrius Butkevičius, sergantis Ostapo Benderio sindromu ir niekaip nesugebantis sužaisti bent vieną šachmatų partiją rimtai ir iki galo – Ostapas Benderis, atvykęs į Vasiukų kaimą, žaidė simultaną su visais valstiečiais vienu metu, o kai pralaimėjo, kai šie pamatė, jog jis ne joks šachmatų didmeistris, o paprasčiausias aferistas, tai susivienijusių valstiečių buvo išvytas…

Argi Audriaus Butkevičiaus politinė veikla „nekvepia“ šitokiu „ostapišku benderiškumu“?

A.Butkevičius ir „12 kėdžių“

Dabar, kai Audrius Butkevičius yra išvytas iš „Fronto“, Ostapo Benderio sindromas vis dar gajus – „frontininkai“ ir toliau masinami tais nerastais deimantais vienoje iš „dvylikos kėdžių“. Esą jei A.Butkevičius nebūtų išmestas iš „Fronto“, „Frontas“ būtų susivienijęs su „Žalgirio“ judėjimu, „V.Romanovas „Frontui“ būtų pervedęs milijonus“ ir „eitų į rinkimus po „Žalgirio“ vėliava, kurios garbės pirmininkas bus Arvydas Sabonis“…

Taigi kodėl A.Butkevičius padarė tokį pasirinkimą, kai jam „Fronte“ buvo pasakyta“ arba… arba…“, klausimų nėra: „Fronto“ partijos kasa tuščia, o už „Žalgirio“ stovi milijonierius V.Romanovas, iš kurio A.Butkevičiaus tikrai sugebės neblogai užsidirbti. Nes – iš „Fronto“ lietuviškasis „Ostapas Benderis“ jau išvarytas, „Vasiukai“ persikėlė į Kauną – į Ūkio banką.

Nėra jokios abejonės – lauksime „12 kėdžių“ tęsinio.

„Karštas komentaras“ Nr.9, 2009 m. gegužės 15-29 d.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą