V.Simulik: Tik žodžiai smurto ir patyčių mokyklose nesumažins

2
0
- Reklama -

Seimo narys V.Simulik. Seimo archyvo nuotr.

Prieš kelias dienas Europos Parlamentas, lyg specialiai taikydamas Lietuvai, paragino skelbti Kovos su smurtu, patyčiomis ir priekabiavimu mokykloje dieną bei valstybiniu mastu imtis priemonių apginti vaikus nuo fizinio ir psichologinio smurto, įskaitant priekabiavimą internetu.

Oficialiame dokumente valstybės raginamos remti su vaikais dirbančių specialistų mokymą ir skatinti jaunimą aktyviai dalyvauti mokantis taikiai spręsti ginčus, nes „fizinis, žodinis, seksualinis ir psichologinis smurtas, įskaitant grasinimus ir fizines bausmes, yra siaubingi vaiko teisės į gyvenimą, saugumą ir orumą pažeidimai“.

Viskas išties gražu, prasminga, aktualu. Bet mano, ne vienerius metus dirbusio mokytoju ir mokyklos vadovu, patirtis kužda, kad vien žodžiais, socialinėmis, prevencinėmis akcijomis, projektais, Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijomis pedagogams (kaip elgtis kritinėse situacijose ir kada galima liesti moksleivius), situacijos nepakeisi.

Sunku užginčyti faktą, kad situacija mokyklose bloga: Pasaulio sveikatos ir kitų organizacijų duomenimis, smurto ir patyčių lygis Lietuvos mokyklose yra vienas iš didžiausių, Lietuvoje patyčias patiria daugiau nei pusė, apie 60 procentų, moksleivių. O mokyklose pedagogai jau bijo drausminti netinkamai besielgiančiuosius, kad nebūtų apkaltinti vaikų teisių pažeidimais arba kad mokinys neišeitų į kitą mokyklą ir su savimi „neišsineštų“ mokinio krepšelio.

Tikrai būtų nei atsakinga, nei teisinga teigti, kad patyčių ir smurto priežastys glūdi vien tik švietimo sistemoje, tačiau manau, kad šiuo metu Lietuva turi unikalią progą išnaudoti visas galimybes didinant mokinių fizinį ir psichologinį saugumą mokyklose. Ir tam nereikia jokių papildomų milijonų. Užtektų palikti nors tiek, kiek valstybė skiria šiandien.

Deja, Lietuva priklauso toms šalims, kurios bendrojo lavinimo sistemai kasmet skiria vis mažiau ir mažiau lėšų. Matematika paprasta: mažėja mokinių, mažėja ir skiriamų mokinio krepšelių. Rezultatas – švietimo sistema kasmet praranda šimtus milijonų litų.

Neabejoju, kad nors dalį šių lėšų būtų galima skirti privalomiems psichologų, mokytojų padėjėjų etatams mokyklose steigti, mokyklų, jų teritorijų ir mokinių apsaugai didinti, vaikų skaičiui klasėse mažinti, neformaliam vaikų ugdymui didinti.

Tai būtų ne ore kabantys žodžiai, projektai ir šūkiai, o realūs darbai. Šiems darbams atlikti tereikia bent dalies lėšų, kurios kasmet tyliai atimamos iš švietimo sistemos. Žinoma, visa tai galima padaryti tik tikint, kad švietimas – ne paslauga. Kad švietimas, vaikai yra tautos išlikimo ir valstybės ateities reikalas, o mokytojas dirba patį svarbiausią darbą visuomenėje – ugdo vaikus ir perduoda jiems žinias.

Seimo narys

Valerijus Simulikas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą