Karas visų su visais: lietuviškojo gyvenimo vaizdai

41
4
- Reklama -

Neradę laimės po Lietuvos saule eiliniai lietuviai lagaminą krauna ir tyliai iškeliauna kaip tas amžinasis žydas ieškoti pažadėtosios žemės. KK nuotr.

Šiame rašinyje siekiau aktualizuoti socialines, kultūrines problemas Lietuvoje. Lietuvos visuomenė susiskaldžiusi, skilusi į valstybės valdžios atstovus ir tautą. Liūdna dėl nykstančios Lietuvos. Tai paskatino mane ant balto lapo užrašyti savąsias mintis.

Lietuvos susiskaldymas

Lietuva tapo nieko bendra neturinčiųjų bendruomene, kurios atstovus dar tebesieja lietuvių kalba. Lietuviškieji valdžios ponai gyvena savajame Olimpo kalne, miega ant laurų, atsiriboję nuo vargšų gyventojų rūpesčių ir skausmų. Jie siekia kuo daugiau pinigų įsidėti į savo kišenes, tuo tarpu kiti piliečiai egzistuoja iš minimalios algos ties skurdo riba.

Niekam ne paslaptis, kad neefektyviai įsisavinama Europos Sąjungos parama. Lietuvos valstybės skola siekia 18 milijardų eurų. Krizės laikotarpiu valdininkai šiek tiek susiveržė diržus, tuo tarpu eiliniams piliečiams diržas pradėjo veržti kaklus. Vilkas – prastas avių saugotojas. Neradę laimės po Lietuvos saule eiliniai lietuviai lagaminą krauna ir tyliai iškeliauna kaip tas amžinasis žydas ieškoti pažadėtosios žemės.

Akivaizdu, kad Lietuvos socialinis gyvenimas nelabai nutolo nuo XIX a. Štai rašytojas Stanislovas Moravskis 1849 m. piešė tokį ano meto Lietuvos paveikslą, kuris neabejotinai tinka ir XXI a. pradžios Lietuvai, o kas neina pirmyn, eina atgal, niekas nestovi vietoje:

Kas ta šalis, kur už parankės vaikšto

Tarsi dvyniai – banditas ir kvailys,

Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku…

Kas ta šalis?

(…)

Kas ta šalis, kur ant kalvos nūn kryžius,

O sieloj pragaras – ne spindesys,

Savivalė kur, kortos, bylos, kyšiai;

Kas ta šalis?

Nejuntamas mūsų valstybėje progresas, valdžia – tai kažkas panašaus į naująją sovietinę nomenklatūrą. Lietuviškojoje padangėje valdininkija gali viską, o gyventojai nieko, nes jie, anot valdininkų, nesubrendusi tauta. Nepakeliama mokesčių našta. Geras piemuo avis turėtų kirpti, o ne kailį lupti.

Visgi gyventojus ir valdininkus sieja sovietinio mentaliteto palikimas – pinigų kultas, dvasinių vertybių menkinimas, pilietiškumo stoka. Gyventojai smerkia valdininkus, valdininkai – gyventojus, tačiau būdami tos pačios tautos atstovai, piešia vienas kito portretą. Valdžia atspindi tautą, kokia tauta – tokia ir jos valdžia, nes ji gi tos pačios tautos išrinkta. Kaip sakoma, koks karalius, tokie ir jo valdiniai.

Užsienyje visi reprezentuoja lietuvius. Mums tik atrodo, kad esame skirtingi, o iš tikrųjų vienos obels žydėjimas, vienos tautos vaikai.

Pamąstymas apie lietuvių vienybę

Valdžia politiškai ir moraliai neatsakinga, socialiai nejautri, naudojasi įstatymų jiems suteiktomis privilegijomis, neatsižvelgia į piliečių interesus, vyksta rietenos ir politikoje, išlieka skurdo ir socialinės atskirties grėsmė. Žmonės nekenčia vieni kitų, todėl jaučiasi vieniši. Aktuali savižudybių problema yra sergančios visuomenės požymis.

Senovėje žmonės, norėdami užmušti lokį, prikabindavo rąstą prie medaus puodynės. Lokys pastumdavo rąstą, kad netrukdytų ėsti medų, tačiau rąstas sugrįždavo atgal ir trenkdavo lokiui. Įniršęs lokys dar stipriau stumtelėdavo rąstą, kuris trenkdavo dar stipriau. Tai tęsdavosi tol, kol lokys žūdavo. Anot Levo Tolstojaus, žmonės elgiasi taip pat, kai atsako blogiu į kitų žmonių blogį. Nejaugi mes negalime būti protingesni už lokį? Lietuvis, smurtaudamas prieš kitą lietuvį, naikina pačią tautą, bendrąjį gėrį, kuria slegiančią psichologinę atmosferą. Smurtu atsakyti į smurtu, tai tas pats kaip ugnį ugnimi gesinti. Valdininkai smurtauja prieš eilinius piliečius, darbdaviai – prieš darbuotojus. Mokyklose taip pat veši smurtas – patyčios. Smurtas naikina mūsų visuomenę.

Lietuvoje apmirusi tautinė dvasia, tautinis sąmoningumas, daug negatyvių dalykų. Norėdami išlaikyti mūsų tautą gyvybinga, turėtume vertinti moralines vertybes, prisidėti prie Tėvynės bendrojo gėrio kūrimo. Levas Tolstojus „Išminties kalendoriuje“ rašė: „Tik didesnė meilė tarp žmonių gali pakeisti esamą visuomeninę santvarką“. Neturime sakyti, kad esame per menki ką nors pakeisti – juk žmogui įnešus žibintą į tamsų kambarį, išsisklaido tamsa. Kelias prasideda žengus pirmą žingsnį.

Varna varnai retai akį kerta – teigia patarlė. Tūlam lietuviui gi džiaugsmas, kai jo kaimyno tvartas dega. Gyvenam laukinės kovos už būvį sąlygomis – išlieka tik stipriausi. Trūksta empatijos – gebėjimo suprasti, užjausti kitą žmogų, žmogiškųjų vertybių. Griūvantį mes dar ir pargriauname. Vyksta karas visų su visais.

Vartoju anglo filosofo Tomo Hobso tezę, kurioje jis teigė, kad kol nėra sukurta valstybė, tol vyksta visų karas su visais. Neturime stiprios valstybės, kuri gintų piliečių interesus. Lietuva keliauja totalitarizmo linkme, kai valstybinė valdžia tampa neribota, visuomenės kontrolė – neleidžiama, paminamos demokratinės vertybės.

Visuomenė susiskaldžiusi, o susiskaldžiusią lengva valdyti: skaldyk ir valdyk. Prancūzas ekonomistas ir filosofas P. Prudonas rašė: „Skaldyk, ir galėsi įsakinėti, skaldyk ir turtėsi, skaldyk, ir mulkinsi žmones, temdysi jiems protą, tyčiosies iš teisingumo“. Tautos susiskaldymu gali pasinaudoti kas nors trečias, juk kur du pešasi – trečias laimi. Belieka kelti klausimą: Kas bus tuo trečiuoju?

Lietuvos žmonės turėtų būti labiau pilietiški, aktyviau dalyvauti rinkimuose, prisidėti prie negatyvių dalykų eliminavimo mūsų visuomenėje, nebūti abejingi Lietuvos likimui. Išlipti iš duobės padėtų visuomeninė, savanoriška veikla visuomenės labui. Pavyzdžiui, Kaune savivaldybės meru tapo visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ vadovas Visvaldas Matijošaitis. Įsižiebė viltis, kad kažkas pasikeis į gerąją pusę, laikas parodys. Kauno savivaldybėje, kaip ir visur Lietuvoje nemažai spręstinų problemų – savivaldybė įklimpusi į skolas, kurių suma siekia apie 70 milijonų eurų, prastos miesto gatvės.

Šiuo metu Lietuvos gyventojais rūpinasi ne valdžia, o Maxima – rūpestinga kaip mama. Eik ir pirk, juk apie viską pagalvota. Tik nepagalvota, iš kur gauti tų pinigų užguitam, nustekentam lietuviui.

Stambus verslas gali gyvuoti mūsų šalyje, o smulkiam verslui sunku, nes mokesčių našta nepakeliama. Laisva rinka, todėl nevaržoma konkurencija. Nepakeliama psichologinė ir ekonominė situacija, beteisiškumas, valdininkų savivalė, korupcija, nepasitikėjimas valstybinių institucijų veikla veja lietuvius lauk iš savo šalies kaip iš skęstančio laivo. Tėvynė ten, kur gera, o eiliniam lietuviui nelabai gera gimtojoje žemėje.

Tikriausiai Marijonui Mikutavičiui reikėtų sukurti dainą apie du milijonus, nes trijų milijonų gyventojų seniai nebėra. Sumažėjus gyventojų, biurokratų armija nerodo tendencijos mažėti, tebešvaisto biudžeto pinigus, Lietuva gi stebuklų kraštas.

Suvokimas, kad esame vienos tautos vaikai, bendras darbas tautos labui, kiekvieno lietuvio įnašas į bendrojo gėrio kūrimą leistų suvienyti dvi Lietuvos kastas (kurioms sugalvoti pašiepiantys pavadinimai – valdžiažmogiai ir runkeliai), sukurti materialinę ir dvasinę gerovę mūsų šalyje, lietuviai saugiai jaustųsi savo valstybėje. Juk stiprybė vienybėje.

Karą visų su visais reiktų pakeisti bendryste visų su visais. Tėvynė – ne tik geografinė sąvoka ir vėliava, plevėsuojanti per valstybines šventes – tai esame mes. Kiekvienas lietuvis turėtų pradėti nuo savęs, kad ir kaip bebūtų sunku.

Turėtume išsivaduoti iš amoralaus individualizmo, dvasinės vertybės turėtų tapti kertiniu akmeniu, tuomet mūsų Lietuvos valstybėje įvyktų pokyčiai, o tautos medis sužydėtų pačiais nuostabiausiais žiedais. Graži svajonė…

Nijolė Brazauskienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą