Buvusio omonininko išpažintis [“Juos turėjo Šumsko poste iššaudyti ir pasakyti: “Medininkų byla – ištirta”]

48
5
- Reklama -

Buvęs Vilniaus omonininkas Aleksandras Bobyliovas nesupranta, kodėl draugovininkas, "įgrūdęs" nužudytųjų Medininkuose ginklus, Lietuvos teisėsaugos yra globojamas. KK nuotr.

Vieną dieną į redakcijos duris kažkas pasibeldė. „Norėčiau pamatyti Giedrę Gorienę“, – lietuviškai pasakė vyriškis. „Aš – Aleksandras Bobyliovas. Jūs mane minite savo knygoje. Atvykau iš Rusijos, norėčiau jums papasakoti, kaip iš tiesų viskas buvo su tais Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklais“, – prisistatė. Pakviečiau užeiti į redakciją.

Taigi, kas čia toks atvyko? Buvęs „raudonasis“ draugovininkas, Vilniaus omonininkas, kadaise aršiai gynęs griūvančią Tarybų Sąjungą – 1991 metų kovo 17 dieną buvo vienas iš „LTSR išlikimo TSRS“ referendumo Vilniaus apskrityje organizatorių. Iš Lietuvos išvykęs maždaug prieš 20 metų. Gyvena Sankt Peterburgo apskrityje.

„Jūs apie mane rašote savo knygos 193 puslapyje“, – išsitraukė ranka pastabų prirašytą lapelį A.Bobyliovas.

Paimu ir atsiverčiu knygą, o ten parašyta štai kas: „Paaiškėjo, kad Medininkų bylą tyrusi Generalinė prokuratūra pradangino ne tik buvusio Lavoriškių muitinės posto viršininko Vytauto Petruškevičiaus nufilmuotą Medininkų žudynių vietos vaizdo juostą, po operacijos šv.Jokūbo ligoninėje vaizdo ir garso juostose užfiksuotus pirmuosius Tomo Šerno parodymus, bet ir liudytojų A. Bobyliovo ir A. Smotkino parodymų patikrinimo vietoje vaizdo ir garso įrašus, kuriuos Lietuvos Apeliacinis Teismas buvo įpareigojęs GP prokurorus pateikti iki 2013 m. balandžio 25 d.

Kuo svarbūs šie vaizdo įrašai?

A.Bobyliovas ir A.Smotkinas buvo sulaikyti 1991 11 06 Šumsko pasienio poste, kuomet bandė ginklu pasipriešinti mūsų pasieniečiams.

Sulaikymo metu pas juos buvo rasti Medininkų poste nužudytųjų policininkų ginklai: kelių policininko A. Kazlausko pistoletas PM ir ariečio A. Juozako automatas AKS-74U.

Sulaikyti su nužudytųjų ginklais, jie aiškino, kad tuos ginklus Vilniaus OMON bazėje jiems neva davęs OMON stabo viršininkas V. Razvodovas, perspėjęs, kad tie ginklai – „kruvini“.

Toks jų pasakojimas kėlė abejonių, todėl buvo nuspręsta patikrinti kiekvieno jų parodymus vietoje.

Būtent šie jų parodymų patikrinimai buvo nuo pradžios iki pabaigos filmuojami ir padaryti vaizdo įrašai.

Tačiau vėliau, kai Lietuvos Aukščiausiame teisme buvo nagrinėjama „Jedinstvos“ draugovininkų kovinio penketuko, kuriam vadovavo Pavel Vasilenko, pasipriešinimo Lietuvos pasieniečiams Šumsko poste byla, apie tai net užsiminta nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net nesigilino, kieno tie ginklai, iš kur ir kaip jie gauti, ir asmenys, pas kuriuos buvo rasti nužudytųjų Medininkuose ginklai, buvo nuteisti tik dėl neteisėto šaunamųjų ginklų įgijimo ir nešiojimo – tarsi jie tuos ginklus būtų paprasčiausiai atsitiktinai atradę, bet nepridavę policijai.

Net Vilniaus apygardos teisme, nagrinėjant Medininkų bylą ir teisiant Konstantiną Michailovą (Nikuliną), nei prokurorams nei teisėjams visiškai nerūpėjo to paties V. Razvodovo asmeninio vairuotojo Tadeuso Gudanec parodymai, kad tą naktį kartu su juo ir trim kažkokiais nežinomais asmenimis „važiavo ir sėdėjo priekyje būtent Pavelas“.

Vilniaus apygardos teismo kolegija, pirminkaujama Sigitos Bieliauskienės, net nerado reikalo išreikalauti iš prokuratūros šių draugovininkų pirminio patikrinimo vaizdo įrašų.

Tačiau Generalinės prokuratūros prokurorai šių bylai ypač svarbių vaizdo įrašų nepateikė – esą įrašai kažkur dingę.

Ir štai – dabar tas Aleksandras Bobyliovas sėdi čia, priešais mane, redakcijoje.

Paklausiu, ar galiu įjungti diktofoną. „Be abejonės“, – atsako A.Bobyliovas. Juk jis dėl to ir atvyko – kad, pasak jo, būtų išklausyta ir antroji pusė. Tiesa, paprašo leidimo kalbėti rusų kalba – jam taip mintis reikšti lengviau.

Pasiteirauju, kiek jis turi laiko: kada išvyksta iš Lietuvos? „Po dviejų dienų“. Todėl, naudodamasi proga, kad A.Bobyliovas čia, Lietuvoje, ir čia, „Karšto komentaro“ redakcijoje, stengiuosi užduoti visus man rūpimus klausimus. Iš viso mūsų pokalbis truko apie šešias valandas.

Mano knygą jis nusipirko internetu, kai nuskenuotus knygos puslapius, kur minimas A.Bobyliovas, pažįstamas iš Lietuvos jam buvo nusiuntęs el.paštu.

„Aš savo jau atbijojau, dabar noriu papasakoti, kaip viskas buvo iš tiesų“, – sako A.Bobyliovas. Ir priduria, kad viską, ką dabar papasakos man apie tuos ginklus, jis penktadienį papasakojo Vilniaus apygardos teisme – ten buvo kviestas liudytoju Medininkų žudynių byloje, kur už akių teisiami buvę Rygos omonininkai: Č.Mlynikas, A.Ryžovas, A.Laktionovas.

Beje, galima pamanyti, kad mūsų teisėsauga visai nenorėjo, kad A.Bobyliovas pasirodytų Lietuvoje ir liudytų Medininkų byloje: šaukimus į teismą jam siuntė Lietuvoje esančiu adresu, kur jis negyvena jau daugiau kaip 20 metų. Ir tik atsitiktinumo dėka – jo sūnui iš pirmos santuokos, gyvenančiam Lietuvoje, paskambino „kažkas iš policijos“ ir paklausė, kur būtų galima rasti tėvą, nes norima apklausti Medininkų byloje, Aleksandras Bobyliovas pasiėmė savo darbovietėje Rusijoje atostogas ir pats atvyko į Vilniaus apgardos teismą (o tuo pačiu ir į redakciją): kad papasakotų apie tuos Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklus.

-Taigi, Aleksandrai, klausau jūsų.

-Jūs rašote, kad šis nusikaltimas apipintas paslaptimis, legendomis, daug kas neišaiškinta, daug neteisybės. Todėl aš norėčiau jums kai ką pasakyti.

Aš suprantu, kaip sunku jums buvo rašyti tą knygą. Jūs į knygą įtraukėte tą informaciją, kurią jums pavyko ištraukti. Stebitės, kodėl asmenys, kurie neva buvo sulaikyti su Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklais, taip lengvai atsipirko – nuteisti tik už nelegalų ginklo laikymą. Aš jums papasakosiu.

Pradėkime nuo to, kad aš Šumske apskritai nebuvau. Manęs ten nesulaikė.

-Kaip tai? Tačiau tas įvykis būtent taip buvo traktuojamas?

-Aš puikiai suprantu, su kokiais sunkumais jūs susidūrėte, nes dalis informacijos prapuolė, o dalis – paslėpta. Ją paprasčiausiai ir slėpė, ir iškraipė.

Visi tie netikslumai iš įvairių šaltinių sukuria tam tikrais momentais neteisingą įsivaizdavimą ir gali būti, kad tie netikslumai veikia ir jūsų teisėjų požiūrį.

Pirma, draugovininkai neturėjo jokio ryšio su „Jedinstva“. Jeigu prisimenate anuos senus laikus, tai kiekvienoje įmonėje būdavo draugovininkai. Kai kurie vaikščiodavo po Vilnių ir kartu su milicija budėdavo. Aš pats vaikščiojau. O kai prasidėjo tie įvykiai (po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – KK past.), draugovininkų šefavimą perėmė Komunistų partijos Vilniaus miesto komitetas, kuris pradėjo kviesti draugovininkus į mitingus – kad saugotų. Kadangi mitinguose dažnai įvykdavo visokie nemalonūs dalykai.

Atsiprašau, bet tuo metu visus, kurie nesutiko su V.Landsbergio politika, vadindavo „jedinstvenininkais“.

Aš Lietuvoje pragyvenau 35 metus, iš jų treji metai – kalėjime, jeigu tai galima pavadinti gyvenimu. O teisė mane kartu su Valerijumi Ivanovu ir dar grupe kitų. 1993 metais mus nuteisė. Man skyrė trejus metus, V.Ivanovui – daugiau, A.Smotkinui – aštuonis.

-Tai už ką jus nuteisė, jeigu, kaip sakote, jūsų nesulaikė Šumsko poste su nužudytųjų Medininkuose ginklais?

-Pasakysiu atvirai: man atkeršijo už referendumą. 1991 metų kovo 17 d. buvo toks referendumas dėl TSRS išsaugojimo. Aš buvau Vilniaus apskrities komisijos pirmininkas. Aš manau, kad už tai ir atkeršijo. Al Kaponę irgi nuteisė dėl mokesčių, tiesa?

Po to referendumo mane įrašė į VRM įskaitą. Per VRM dirbo atgimstanti VSD. Aš, aišku, tai žinojau. Ir mano protingesni draugai patarė prisidengti – įsiforminti OMON’e.

Aš pradėjau formintis. Atėjo dėl manęs įsakymas. Ir tada kaip tik prasidėjo tie rugpjūčio įvykiai… Ir tada jau buvo ne tai galvoje. Jeigu iš esmės, tai, skaičiuojant nuo įsakymo, aš OMON’e buvau pusantro mėnesio.

-Oficialiai?

-Taip, pagal įsakymą.

-Vilniaus OMON’e?

-Taip, Vilniaus OMON’e. Paskui bandžiau persiforminti į karinę tarnybą Šiaurės miestelyje. Nesuspėjau. Lapkričio 7 dieną mane areštavo.

Taigi, dėl Šumsko epizodo…

A.Bobyliovo pasakojimas

-Šumsko epizodas įvyko naktį iš (1991 metų) lapkričio 6 dienos į 7 dieną. Šumsko muitinės poste buvo sulaikytas automobilis „Žiguli“, jame sėdėjo trys žmonės: A.Smotkinas, Ch.Dzagojevas – jaunas vaikinas, tik ką baigęs tarnybą armijoje, ir V.Orlovas. Ch.Dzagojevas susidraugavo su V.Orlovu, draugavo su jo seserimi.

Idėja buvo tokia – nežinau, ar jie tos idėjos autoriai, ar jiems ta idėja buvo pakišta: lapkričio 7 d. iš Baltarusijos teritorijos surengti radijo laidą, per raciją, trumpomis bangomis, – neįsivaizduoju, kas to būtų klausęsis, nes labai nepopuliarus diapazonas, – ir pasveikinti žmones su švente.

Prieš tai jie du kartus ten vyko, kad parepetuotų. Repeticija praėjo normaliai. Ir štai jie išvyko naktį iš lapkričio 6 į 7 d….

Kaip aš vėliau sužinojau iš V.Orlovo, Pavelas Vasilenko (toks garsus draugovininkas – KK past.) jų išvykimo į Baltarusiją išvakarėse atnešė jam automatą, kuris ir buvo paimtas iš jų mašinos per jų sulaikymą. Antras ginklas, pistoletas, buvo pas Ch.Dzagojevą, kuris, išvakarėse nuvykęs į Polocką, kaip pats pasakojo, parsivežė jį iš A.Smotkino. Tokie jų parodymai.

Prie sienos juos sustabdė. Mašinoje pamatė automatą – jis gulėjo tiesiog tarp priekinių sėdynių, ir prasidėjo toks incidentas.

A.Smotkinas iššoko iš mašinos ir suriko: „Aš turiu granatą!“. Jis visada pas mus buvo toks didelis herojus. Metė tą granatą, ačiū Dievui, niekas nenukentėjo, ir nubėgo į mišką.

Tuos du sulaikė, jie paklusniai atsigulė ant žemės. Iš jų paėmė automatą ir pistoletą ir atvežė į Vilnių. V.Orlovą privertė duoti parodymus, kad jis pažįsta mane ir kad aš susijęs su jais. Ir mane dėl to areštavo.

Kaip jie man pasakojo, tai dar sulaikius vietoje jiems pasakė: „Dabar mes jus čia, vietoje, sušaudysim“. Pastatė prie medžio, šaudė virš galvos. Gal žmogus ir išsigando.

Paklausė: „A.Bobyliovą žinai?“ „Žinau“. Mes dirbome tame pačiame institute – Radijo matavimo prietaisų gamykloje. Tačiau susiję tarpusavyje nebuvome. Jis buvo iš jaunesnių, o aš – jau vyresnio amžiaus. Privertė pasakyti, kad jis mane žino, kad buvo susitikęs, kad matė pas mane ginklą. Ir mane sulaikė. Tiesiai namuose. Aš tą naktį namie ramiai miegojau.

Kas čia svarbaus? Tai, ką dabar jums papasakosiu, man gali būti pavojinga.

Aš palaikau ryšį su A.Smotkinu – mes kalbamės per „Skype“. Jis gyvena Polocke, aš – Sankt Peterburgo apskrityje. Ir štai ką jis man papasakojo.

Jis turi vyresnį brolį, kuris gyvena Lietuvoje. Jis statybininkas. Jie statė ir pridavinėjo kažkokius objektus, atrodo, kažkas susiję su krašto apsauga ar pasieniu. Ir, pastatę eilinį objektą, jie jį laistė. Atrodo, su S. (buvusio žinomo pareigūno, siejamo su garsiais politikais, pavardė redakcijai žinoma – KK past.). Ir tas S., jau gerokai išgėręs, pasakė: „Na ir turi kvailą brolį! Tu geras, protingas žmogus, o jis – kvailys! Kodėl yra du broliai, o jaunesnysis – toks kvailys? Žinai, jis jau seniai galėjo žemėje gulėti.“

Paklausė, kaip taip? „Žinai, tada Šumske tai nebuvo atsitiktinumas. Buvo tokia operacija kodiniu pavadinimu „Maišas“. Pagal tą scenarijų, jie toje muitinėje turėjo būti nušauti. O mašina su mūsų žmonėmis, žinai, stovėjo netoli. Jie turėjo privažiuoti, padėti juos vietoje, o tada pasakyti: „Štai lavonai, štai nužudytųjų (Medininkuose) automatai – Medininkų byla ištirta ir uždaryta!“

Šito, manau, Lietuvoje dar niekas nežino. Tai – versija. Tai man papasakojo A.Smotkinas. Tačiau aš linkęs juo tikėti.

„Automatą atnešė P.Vasilenko“

-Tai automatą, su kuriuo mūsų pasienyje įkliuvo V.Orlovas, Ch.Dzagojevas ir A.Smotkinas, ir kuris, kaip paaiškėjo, buvo paimtas iš Medininkuose nužudyto A.Juozako, jiems atnešė P.Vasilenko?

-Pavelas Vasilenko – taip, buvo toks personažas. Jis priklausė Vilniaus draugovininkams. Kas jį ten nukreipė, aš nežinau. Iki tol aš jo nepažinojau. Aš ten taip pat lankydavausi, buvau rajono draugovininkas. Ir kai aš vaikščiodavau į tų draugovininkų susirinkimus, kartą pristatė: „Štai, Kondrašovas, Vilniaus draugovininkų vadas, o Vasilenko – tai draugovininkų štabo viršininkas.“

Na, jis man paliko keistą įspūdį. Tokia keista mimika, keista išraiška. Ir, tiesą sakant, aš jam jau nuo pat pradžių jaučiau antipatiją. Ir nesistengiau suartėti.

Kokį vaidmenį jis čia (Šumsko epizode) suvaidino, nežinau. Tačiau V.Orlovas man pasakė, kad automatas, kurį paėmė Šumske, buvo ne iš A.Smotkino, ne iš kokių senesnių laikų saugotas, bet išvakarėse gautas iš Vasilenko…

Man V.Orlovas sakė: „Aš nenorėjau imti to automato“. O P.Vasilenka jam: „Ne, imk“.

-Bet kodėl?

-Dideli berniukai žaidė mažą karą. Suprantate? Berniukui V.Orlovui tada buvo kažkur apie 30 metų. Tokiame amžiuje berniukai dar žaidžia karą.

-V.Orlovas buvo OMON’e?

-Ne, ir draugovininku net niekada nebuvo. Jis ten turėjo savo kažkokią nedidelę grupę. Ko jie siekė, sunku pasakyti.

-Kada jums V.Orlovas papasakojo, kad tą ginklą jam tiesiog įbruko P.Vasilenko?

-Kai mus sulaikė, iš pradžių mes visi sėdėjome skirtingose kamerose, o paskui, kai duodi teisme parodymus, jau visus galima suvesti į vieną kamerą. Ir gal penkis mėnesius mes sėdėjome vienoje kameroje: Ivanovas, Dzagojevas, aš, Orlovas, Šorochovas, Smotkinas. Šešiese. Mes galėjome ten kalbėtis, apsvarstyti. Ir išėjęs iš kalėjimo susitikinėjau su V.Orlovu. Tačiau iš esmės jau viskas buvo aišku.

Štai tada, kai buvome vienoje kameroje, V.Orlovas ir papasakojo, kaip viskas buvo.

Tik informaciją apie operaciją „Maišas“ iš A.Smotkino sužinojau neseniai. Kažkur prieš metus ar pusantrų.

-Tai kodėl tada A.Smotkino, V.Orlovo ir Ch.Dzagojevo nesušaudė Šumsko muitinėje, jeigu, kaip jūs sakote, buvo tokia operacija „Maišas“?

-Todėl, kad A.Smotkinas pabėgo. Kaip sakė broliui? „Jeigu tavo brolis nebūtų pabėgęs, visi jie ten gulėtų“. O kadangi pabėgo, scenarijus pasikeitė.

-O kaip teisme, kai buvote teisiami, kalbėjo V.Orlovas?

-Jis taip ir kalbėjo: „Automatą atnešė P.Vasilenko“. Yra jo apklausų protokolai. Tai parašyta, užfiksuota.

V.Orlovas pasakė, kad automatą jam atnešė P.Vasilenko. Jei atmintis nepaveda, tai buvo Žvėryne, kur troleibusų žiedas. Jis ten netoli gyveno. Tačiau rugpjūtį buvo kitas epizodas… Dabar mes prie jo pereiname.

„Kruvinų“ ginklų istorija

-Rugpjūčio 19 d. Maskvoje įvyko pučas, tikriausiai prisimenate. Aš buvau komandiruotėje, grįžau rugpjūčio 24 d. Vilniaus OMON’as jau buvo užblokuotas, ruošėsi evakuacijai. Iš Maskvos atskrido milicijos generolas ir buvo kalbama, kad OMON’ą reikia nuginkluoti ir išformuoti.

Virš Vilniaus OMON’o bazės praskrido toks mažas lėktuvas AN-2 ir kažką numetė. Pasklido kalbos: „Mus pradės „bombinti“, bus ginkluota ataka, susišaudymas“. Todėl buvo ruošiamasi gynybai.

Pradėjo ateiti žmonės: milicijos pareigūnai – jau buvo policija, tačiau atėjo tie, kurie pagal įsitikimus jautėsi milicininkais, visa grupė muitininkų (tarybine uniforma). Atėjo, kad padėtų apsiginti. Ir visi jie prašė ginklų.

Aš tada jau vilkėjau omonininko uniformą. Buvo perskaitytas įsakymas, man išduotas ginklas.

Mano buvo labai geri santykiai su Volodia Razvodovu (Vilniaus OMON’o štabo viršininkas – KK past.). Mes iš tiesų buvome geri pažįstami. Aš buvau kaip jo padėjėjas. Aš buvau apačioje, jis – savo kabinete.

Atėjo du kariškiai, keturi muitininkai. Aš nuėjau pas Volodią ir sakau: „Volodia, toks reikalas – atėjo žmonės, nori ginklų“. „Gerai, einam su manimi“. Paima raktus ir einame.

Buvote kada nors buvusio OMON’o patalpose? Kai įeini, toks vestibiulis, ginklų kambarys, skaitykla-biblioteka ir šalia buvo tokia nedidėlė, tamsi patalpa be langų. Mes ten užėjome. Ten stovėjo dėžės. Sako: „Šitą dėžę nuimkit“. Nuėmė. Atidarė, ten gulėjo automatai AKS-74U ir pistoletai. Pasakė: „Šituos pistoletus ir automatus gali išdalinti tiems žmonėms“. Ir prie manęs paėmė du pistotelus ir du automatus ir padavė tiems muitininkams. Paskui dar du muitininkai atėjo, ir jiems išdaviau ginklus. Paskui, atrodo, dar kažkoks milicininkas atėjo, apsirengęs civiliai, bet parodė pažymėjimą. Jam irgi išdaviau.

O paskui atėjo A.Smotkinas ir dar vienas vyras, maždaug 50 metų amžiaus: „Mes būsime su jumis, duokite ginklus“.

Tačiau tie žmonės – civiliai. Beje, ne tik jie atėjo, dar daugiau civilių atėjo. Todėl nuėjau pas V.Razvodovą klausti, ką daryti. „O čia jau klausimas, ar duoti jiems ginklus. Ar tu A.Smotkiną gerai pažįsti?“ Pasakiau, kad žinau. „Ar jis, jeigu reikės, apskritai atsišaudys?“ Pasakiau, kad gali. „Na, velnias žino. Duok jiems ginklą, bet įspėk, prigrasink: kuo čia nesibaigtų – bus susišaudymas, nebus, bus evakuacija, nebus, kad jokiu būdu iš čia ginklo neišsineštų. Tu juos prigąsdink, kad jie tų ginklų neišsineštų. Pasakyk, kad tas ginklas vienas Dievas žino koks“. Pasakiau, kad žinoma.

Ir viskas. Padavė jis man raktus, aš nusileidau į apačią ir išdaviau dar po automatą ir po pistoletą.

Tiesa, prieš tai V.Razvodovas dar atėjo su manimi (į tą patalpą) ir pasakė: „Iš tos dėžės dar išduok (ginklus), o tas dvi dėžes nunešk į šarvuotį“. Vieną dėžę aš vos vos nunešiau, o antrą nunešė A.Smotkinas su tuo vyru.

Kaip gimė visa ta nesąmonė apie „kruvinus“ ginklus, yra mano pirminiuose parodymuose.

Kai aš jiems tuos ginklus išdavinėjau, vienintelis, ką reikėjo, tai juos išgąsdinti – kad jie tų ginklų neišsineštų.

-Iš kur neišsineštų?

-Iš OMON’o. O jeigu jie su tais ginklais išeis į Gariūnus plėšti? Tiesą sakant, atskleisiu jums mažą paslaptį: OMON’e buvo žmonių, kurie į OMON’ą atėjo tik tam, kad gautų pistoletą ir Gariūnuose užsiiminėtų savo reikalais. Garbės žodis. Buvo tai. Karas visada yra nešvarus dalykas. Ten visada plėšimai ir viskas, ko tik reikia.

Taigi, tai žinodamas, aš jiems pasakiau: „A.Smotkinai, žiūrėk, jeigu su tuo ginklu jus kas nors paims, tai velnias žino. Tu matai, kaip jis saugomas? O gal tas ginklas „nešvarus“? O jeigu ant jo – nužudytų žmonių kraujas?“ Štai toks buvo pokalbis.

Kai daviau parodymus tyrėjui A.Astaškai pagal šį epizodą, aš jam visa tai papasakojau. Tačiau kai jis surašė (protokolą), tie žodžiai priklausė ne man, o V.Razvodovui.

Aš tiesą sakant, net nebandžiau to taisyti. Aš A.Astaškos nepataisiau ir pasakysiu kodėl: aš išsigandau. Garbės žodis.

Aš niekada tyrėjui nesakiau, kad aš, pagal įsakymą, – jau kadrinis OMON’o darbuotojas. Buvo tokia situacija, kad bijojau, jog mane kur nors paprasčiausiai „nukeps“. O iš esmės, jeigu būčiau pasakęs: „taip, aš kadrinis darbuotojas, jeigu norite, užklauskite divizijos kadrų skyrių ir jums patvirtins“…

Žinote, kai mane areštavo, aš turėjau pistoletą. Omonininkai galėjo turėti ginklą. O aš nepasakiau, kad esu kadrinis omonininkas. Taigi, kam blogiau padariau? Pažyma iš kadrų skyriaus – ir klausimas dėl ginklo būtų išspręstas. O aš buvau nuteistas pagal du straipsnius – politinį (antivalstybinė veikla) ir už neteisėtą ginklo laikymą.

Kai aš pamačiau, kad A.Astaška su iškraipymais surašė mano parodymus, aš išsigandau. Visą gyvenimą aš buvau inžinierius, paprastas žmogus. Ir kai mane sulaikė ir Astaška išsikvietė į apklausą, ir pamatė, kad aš muistausi, kai rėžė: „Klausyk, tavo draugai sako, kad tu jiems išdavei automatus, o tu žinai, kad tie automatai – iš muitinėje nužudytų žmonių?…“ Na, jūs to negalite įsivaizduoti…

Baisu buvo, taip. Todėl aš nepuoliau jo surašyto protokolo taisyti. Aš supratau, kad jam tokie parodymai įdomesni. Ir pasirašiau.

Po to, kai jau vyko reguliarios apklausos ir buvo rašomi protokolai, jau nuo trečio protokolo nustojau juos pasirašinėti. Daugiau nėra nė vieno protokolo, pasirašyto mano ranka.

Štai taip ta legenda ir gimė. O dabar (05 22) teismą domino: „O ką pasakė V.Razvodovas?“, „O ką pasakėte jūs?“ Aš teisme papasakojau tą patį, ką ir jums čia. Dėl to aš ir atvažiavau.

Prokurorai teisme pasakė: „Jūsų parodymai skiriasi nuo parodymų, kuriuos jūs davėte tada“.

„Aš jums iš karto pasakiau, kad jie skiriasi, ir kad aš dėl to ir atvažiavau, jog baigtumėt visus tuos savo klaidžiojimus. Galėjau iš kitos šalies ir nevažiuoti“, – pasakiau teisme prokurorams.

Atrodo, jiems tas labai nepatiko. Nes dabar – nors šiokia tokia versija…

„Tai kam dirbo P.Vasilenko?“

-Tai iš kur tas P.Vasilenko gavo tą automatą?

-Tai mane irgi domina. Aš ir pats P.Vasilenkos tą paklausčiau. Kas jam davė tą automatą? Iš kur jis jį paėmė? Kodėl jis jį atnešė V.Orlovui? Kodėl jis jį jam taip primygtinai įbrukinėjo? Tai kam jis tada dirbo?

Jei atkreiptume dėmesį į tą momentą bei tai, ką aš papasakojau apie operaciją „Maišas“, įdomiai gaunasi.

Beje, nepabaigiau papasakoti. Kai aš sėdėjau kameroje, ne tik V.Orlovo, bet ir A.Smotkino klausiau: tai kaip buvo su tuo ginklu? A.Smotkinas prisiekinėjo, kad tą dieną OMON’o bazėje gautą automatą jis sugrąžino į budinčią dalį.

-O pistoletas? Iš kur tas pistoletas, kurį rado pas sulaikytuosius Šumsko poste?

-Ch.Dzagojevas sakė, kad atsivežė jį iš A.Smotkino. O iš kur jis pas A.Smotkiną… Spėju, kad pistoleto jis vis dėlto tą dieną OMON’e nepridavė. Automatus galbūt jie pridavė, o pistoletą vis dėlto galbūt pasiėmė.

-Tai tas pistoletas galėjo būti iš nužudytųjų Medininkuose?

-Aš nežinau, ar galėjo būti tas pistoletas iš nužudytųjų Medininkuose. Tačiau tai, kad pistoletas, kurį paėmė iš Ch.Dzagojevo Šumsko poste, buvo iš A.Smotkino, faktas.

O ar tie ginklai iš Medininkų? Taip, byloje buvo protokolai, eskpertizė, kad automatas ir pistoletas priklausė Medininkuose nužudytiems A.Juozakui ir A.Kazlauskui. Bet čia jau ekspertų sąžinei – jeigu taip buvo, vadinasi, taip ir buvo.

Įdomiausia, kad, kai mane sulaikė, P.Vasilenką irgi kvietė ir apklausinėjo. Ir teisme. Kodėl jo neareštavo?

-Tai jūs pasakykite, už ką jį taip myli mūsų teisėsauga? Nes, pvz., kai P.Vasilenko buvo apklausinėjamas Vilniaus apygardos teisme Medininkų byloje ir žurnalistai jį filmavo, jis galvą prisidengė lapu – tekstu į viršų. Ir kai TV kamera pritraukė, koks ten dokumentas, tai buvo nutarimas jam nutraukti ikiteisminį tyrimą Sausio 13-osios byloje. Nors, kaip žinote, čia jokios senaties nėra – tai karo nusikaltimas ir nusikaltimai žmoniškumui.

-Taip, keista. Tą patį Ch.Dzagojevą ir V.Orlovą sulaiko mašinoje su automatu, areštuoja ir pasodina į kalėjimą. O žmogaus, kuris jiems atnešė tą automatą, kažkodėl nesodina ir netardo. Tai yra labai įdomu.

Čia Vytautas Landsbergis iš tiesų teisus – kažkas čia ne iki galo ištirta.

Akivaizdu, kad ir mane nuteisė ne dėl to, kad aš per sausio įvykius buvau televizijoje. Ten daug buvo draugovininkų, kaip aš. Penkiasdešimt prie TV bokšto, penkiasdešimt – prie televizijos. Juk jie davė parodymus teisme: „Kur buvote? „Prie televizijos“. Ką veikėte? „Stovėjome grandine“. Tačiau jų dėl to nenuteisė? Ne. O aš, kuris dariau tą patį, buvau nuteistas.

Kaip jūs manote, kad su K.Nikulinu galimai suvedė sąskaitas, kad jis padėjo „pasodinti“ kai ką Latvijoje, ir jam atkeršijo Lietuvos teisėsaugos rankomis, tai ir man galbūt atkeršijo.

O dėl P.Vasilenkos… Keisčiausia, kad jis, pagal daugelį parodymų, susijęs su tuo automatu, tačiau jam pretenzijų nekelia. V.Orlovui – taip. Tačiau kuo šiuo atveju V.Orlovas skiriasi nuo P.Vasilenkos? Taigi tas automatas taip pat buvo ir P.Vasilenkos rankose? Už ką jam tokia malonė?

Neįminta automato mįslė

-Ir vis tik norėčiau detaliau panagrinėti tą automato epizodą. V.Orlovas jums sakė, kad tą automatą gavo iš P.Vasilenkos prieš išvykdamas į Baltarusiją. O pats P.Vasilenko teisme 2010 m. gegužės 19 d. štai ką parodė: kad tą automatą Vilniaus OMON’o bazėje atėmė iš A.Smotkino. „Po kiek laiko jis atėjo su kitu draugu ir pasakė: „Tu iš manęs atėmei, grąžink man atgal“. Aš ir grąžinau. Tai buvo nedidelis automatas. <…> Čia mane pavedė mano gobšumas, nes esu medžiotojas ir norėjau šį ginklą panaudoti kaip medžioklinį vamzdį, t. y. perdaryti kaip medžioklinį ginklą“.

-Man ši versija negirdėta. Ji prieštarauja tam, ką man sakė A.Smotkinas. Man A.Smotkinas sakė, kad automatą bazėje grąžino. Jis man niekada nekalbėjo, kad P.Vasilenko iš jo atėmė automatą. Jam tai būtų buvę lengviausia pasakyti, tiesa, ir atsikratyti nuo savęs visų įtarimų? Tačiau to iš A.Smotkino niekada negirdėjau.

O su A.Smotkinu mes tikrai turėjome galimybę pasikalbėti – mes šešis mėnesius prasėdėjome kartu vienoje kameroje. Paskui mus išvežė į Pravieniškių koloniją, ten dar pasėdėjome. Taigi, laiko pasikalbėti buvo. Ir jis niekada nekalbėjo apie tai, kad iš jo P.Vasilenko būtų atėmęs automatą.

A.Smotkinas man taip sakė: „Mes tavęs ieškojome, neradome, nuėjome į budinčią dalį ir atidavėme“. Aš manau, kad tose sąlygose, kokiose mes buvome, kokia būtų buvusi prasmė man meluoti?

-Tačiau pirminiuose parodymuose 1991 m. lapkričio 10 d. štai ką A.Smotkinas sako: kad iš Vilniaus OMON’o bazės išsinešė – G.Kolesovas iš A,Bobyliovo gautą „nešvarų“ PM, o P.Vasilenko – paimtą iš G.Kolesovo AKS-74U, kurį pastarasis gavo iš A.Bobyliovo. G.Kolesovo dabar nepaklausi, jis jau miręs. Kaip tai paaiškintumėte?

-Manau, kad jį taip tada prigąsdino, kad jis galėjo prikalbėti nesąmonių. Aš irgi prikalbėjau. Juk man irgi lengviausia buvo pasakyti, kad buvau kadrininis omonininkas ir pistoletą gavau legaliai. Bet aš buvau baisiai išsigandęs ir, kaip jau sakiau, maniau, kad, jeigu prisipažinsiu, jog buvau OMON’e, mane paprasčiausiai „patvarkys“. O A.Smotkinas…

Jis man pasakojo, kad, kai jį vežė, buvo sustoję miške, pririšo jį prie medžio ir virš galvos šaudė iš automato. Tai, įsivaizduokite, kai tokioje būklėje atveža į tardymą ir pradeda klausinėti, ką galima prikalbėti? Aišku, kad jis bandė išsisukinėti, kad nustumtų nuo savęs tuos ginklus: iš manęs gavo G.Kolesovas. O A.Smotkinas iš manęs negavo?

Manau, kad šiandien A.Smotkinas, įvertinęs tai, kad šiandien yra šiandien, o ne vakar, kada jis siaubingai drebėjo, pasakytų, kad tuos ginklus gavo iš manęs.

-V.Orlovas 1991 m. lapkričio 11 d. parodė, kad automatą atnešė P.Vasilenko į namus ir paklausė, ar turi kur paslėpti: „P.Vasilenko man pasakė, kad Vilniaus OMON bazei evakuojantis, jis esą pasiėmė niekam nematant“.

-Man V.Orlovas sakė, kad automatą P.Vasilenko jam atnešė ne į namus, o jie susitiko Žvėryne, prie troleibusų žiedo. V.Orlovas sakė, kad, kai jie jau išvažinėjo (į Baltarusiją), kai jie jau sėdėjo mašinoje, prieš pat išvažiavimą atėjo Vasilenko. Išsitraukė automatą. Dar V.Orlovas piktinosi, kad „aplinkui žmonės, o jis čia „šviečiasi“ su ginklu“. Dar V.Orlovas sakė klausęs: „Kam jis man?“ O P.Vasilenko atsakęs: „Imk, gal prireiks“. Ir jis tą automatą tiesiog primygtinai įkišo.

Žinot, va, dabar sėdžiu ir galvoju. Kad, kai Vilniaus OMON’e vyko tą dieną ginklų išdavimas ir kai aš išdaviau ginklus tiems civiliams, kažkas galėjo tuo pasinaudoti. Ginklų išdavimo faktas yra, o paskui jau galima kaip nori pasukti. O gal tie ginklai – tas pistoletas ir automatas – iš tiesų buvo „nešvarūs“? Tik gal jie buvo atvežti jau po, suprantate, V.Orlovui, kad visą tą versiją „Maišas“ realizuoti?

Aišku, tai – tik hipotezė. Tačiau kodėl P.Vasilenko taip užsispyriai norėjo jam įbrukti tą automatą? Nes V.Orlovas sakė, kad nenorėjo vežtis jokių ginklų – tiesiog norėjo pravesti radijo laidą. Viskas, vienintelis tiklas.

Dar, pamenu, pasakojo, kad, kai tas radijo laidas pravedinėjo prieš tai, miške, pakankamai toli nuo kelio, tai aplinkui sukiojosi kažkokie žmonės – tarsi juos stebėjo.

Taigi, jais galėjo pasinaudoti, kad realizuotų planą „Maišas“. Tokia hipotezė.

Epizodas su granata

-O kaip ten tą 1991 metų lapkričio 6 d. buvo su ta granata?

-Teisme A.Smotkinas apskritai neigė, kad jis metė granatą. „O aš nežinau, ką mečiau. Įrodykite, ką aš mečiau“. Ir Lietuvos tyrėjai pradėjo įrodinėti. Atnešė ekspertizės aktą: kad nusikaltimo vietoje Šumsko poste rasti sprogmens įrenginio fragmentai, kurie įrodo, kad tai – rankinės granatos rankenėlė. Tačiau teigiama, kad susprogdinta granata RGD-5 – o ji pagal formą yra tokia pusiau apvali, bet pateiktose fotografijose rastos granatų rankelės – kampuotos, nuo granatos RG-42. Matote skirtumą?

Aš bandžiau teisme teisėjui Višinskui užduoti klausimą: „Prašau atkreipti dėmesį, kad akte nurodyta, jog granatos buvo tokios, tačiau nuotraukose pateiktos rankenelės – nuo kitų granatų. Tai akivaizdžiai neatitinka“. Jis į mane pažiūrėjo: „Viskas?“. Sakau, kad viskas. „Sėskite“.

Taigi, arba ekspertas buvo nelabai kompetentingas, arba buvo duotas užsakymas, kurį įvykdė.

O A.Smotkinui ką – pateikė tą ekspertizę ir pasakė, kad „tai įrodo, jog jūs metėte ne šiaip kokį sprogstamąjį paketą, o kovinę granatą“.

„Dokumentai dingo jau tada“

-Tai už ką jus nuteisė?

-Pirmiausia už tai, kad, kai areštavo, aš turėjau pistoletą. Antra, jeigu paskaitytumėte kaltinamąjį aktą, tai greičiausiai nusijuoktumėte – kad aš kartu su grupe „Alfa“, kartu su tarybine armija, su vidaus kariuomene dalyvavau televizijos šturme.

-O jūs dalyvavote?

-Šturme?

-Taip.

-Žinoma, kad ne. Aš atvažiavau jau po viso šturmo. Turbūt žinote, kaip klostėsi įvykiai.

Draugovininkus surinko į miesto komiteto pastatą. Iš pradžių įteikė lažkokias peticijas. Vieną grupę nusiuntė į Aukščiausiąją Tarybą, o kitą – į Ministrų Tarybą. Niekas tų peticijų nenorėjo imti ir mes grįžome atgal į miesto komitetą.

Aš buvau toje grupėje, kuri ėjo į Ministrų Tarybos pastatą. Gerai, kad buvau pačioje „uodegoje“, nes priekyje ėjusius gerokai primušė.

Ir kai mes išėjome iš Ministrų Tarybos pastato, matėsi, kaip krantine važiavo karinė technika link Aukščiausiosios Tarybos.

Kai mes grįžome į miesto komiteto pastatą, jau girdėjome šūvius. Lazdynų kryptimi. Įėjome į salę. Žmonės, kurie anksčiau atėjo, jau iš salės išeidinėjo. Taigi, mes susidūrėme su jau išeidinėjančiais. Sulaipino mus į autobusus. Du autobusus nuvežė prie televizijos, du – į Konarskio gatvę. Aš buvau autobuse, kuris važiavo prie televizijos.

Aš manau, kad teismas puikiai tą išsiaiškino. Kad mes atvykome jau po šturmo, kad jau viskas buvo pasibaigę, televizija buvo užimta.

Lietuvos policija labai gražiai išskirstė žmones – policija stovėjo gatvės viduryje ir stebėjo, kad nebūtų kokių nors išsišokimų: vienoje pusėje stovėjo Lietuvos žmonės, kitoje – kareiviai su automatais.

Kai mes atvažiavome, laukėme autobuse. Vienas iš mūsų buvo vyresnis, bandė išlipti iš autobuso. Priėjo desantininkas ir paleido iš automato į autobuso lubas. Tris kulkas. „Gerai“ sutiko draugovininkus, viskas buvo suderinta „idealiai“.

Paskui mus išleido ir mes paprašėme, kad mums leistų grandine atsistoti už kariškių nugarų.

Beje, kitoje gatvės pusėje taip pat stovėjo draugovininkai. Tai buvo tokie patys žmonės, tik jų raiščiai buvo žali, o mūsų raudoni.

Stovėjome, stovėjome, o paryčiui įleido į televiziją. Ten buvo taip nusiaubta… Stiklai visi išmušti… Labai šalta… Mums davė plėvelę, plaktukus, vinis, kad užkaltume langus. Ir kada tvarkėme senojo pastato verandą, pamatėme, kad ten daug kraujo. Pasirodo, ten žuvo Kanapinskas.

Kai mus atvežė, Kanapinskas jau, atrodo, buvo morge. Ir kai man pateikė kaltinimus, kad aš esą dalyvavau Kanapinsko nužudyme, patikėkite – man tikrai nebuvo juokinga. Aš tai laikau tiesiog pasityčiojimu. Tačiau toks buvo man kaltinimas.

-Ir kiek jūs atsėdėjote kalėjime?

-Trejus metus.

-Tokie kaltinimai, o „sėdėjote“ tik trejus metus?

-Matyt, taip „nužudžiau“ Kanapinską, kad daugiau kaip trejiems metams „nepatempiau“. Beje, dėl Kanapinsko.

Byloje, kai mes su ja susipažinome, mums pateikė „palaidą“ bylą. Jūs suprantate, kas tai yra? Tai „papkė“, pilna lapų, nesusiūtų, sunumeruotų pieštuku.

Mes su byla susipažinome visi kartu. Sėdėjome visi viename kambaryje. Byloje 47 tomai. Kažkas skaito pirmą tomą, kažkas skaito antrą tomą ir t.t. Ir man patenka tas tomas, kuriame duomenys apie Kanapinską. Ir ką aš regiu ekspertizės medžiagoje: lavonas, jį pagal sluoksnius išrenginėja. Nuima striukę – fotografija, nuima marškinius– fotografija.

Giedre, tai atrodė taip: iš pradžių jis guli su striuke, striukė odinė. Ir štai čia striukė praplėšta, kraštai pasisukę iš vidaus link lauko. Paskui striukė nuimta, dar buvo marškiniai ir „telneška“. Ir visa tai įmušta į krūtinę.

Kai aš pamačiau, mano pirma reakcija buvo tokia: kaip tai? Kur jam susprogo sprogmuo? Vadinasi, užantyje?

Ir ką jūs manote: kai pakartotinau susipažinau su byla, šių dokumentų byloje jau nebuvo. Ir byloje jau nebuvo dar daugybės dokumentų… Štai kada pradėjo pradinginėti dokumentai – dar tada.

Aš manau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie seniai svajojo apie mažą Niurnbergą ir nori kai kam pademonstruoti, kad dabar Lietuva teis savo priešus. Neva „jūs“ kažkada teisėte mūsų rezistentus – buvo toks BK 57 str. Stalino straipnis, o dabar teisime „mes“…

Pavyzdžiui, mūsų teisiamoji grupė buvo surinkta atsitiktinai – iš tarpusavyje nesusijusių asmenų. Ar jūs žinote, kaip mane, pvz., susiejo su Valerijumi Ivanovu? Apie mane kaltinime parašė:„A.Bobyliovas buvo aktyvus Komunistų partijos narys ir aktyvus „jedinstvenininkas“.

Pagal keistą aplinkybių sutapimą, mano žmonos pavardė – Ivanova. Ir kai pas mane rado užrašų knygutę, o joje įrašą: „Galina Ivanova“, tai operatyvininkai man dantis daužė: „Kas tokia Ivanova?“ Sakau, eikit po velnių, tai mano moteris, jos nelieskite. Jie vėl: „Kas tokia Ivanova?“ Aš sakau, kad mano moteris – dabartinė žmona. Tada mes dar nebuvome susituokę. O jie galvojo, kad Ivanova – tai šito Ivanovo sesuo, ir kad mes per tai susiję.

Štai taip visą grupę ir bandė sukurti. O realybėje aš su tuo V.Ivanovu niekaip nebuvau susijęs – „Jedinstvoje“ aš nedalyvavau.

Iki partijų skilimo aš ir komunistu nebuvau. Kai Lietuvoje skilo Komunistų partija, aš įstojau į Komunistų partiją, kuriai Lietuvoje vadovavo M.Burokevičius. Ir savo partinėje organizacijoje aš buvau pakankamai aktyvus narys. Ir kai iškilo referendumo idėja, gamykloje, kur aš dirbau, iškėlė mano kandidatūrą. Tačiau, jei kalbėtume atvirai, aš per tą referendumą daugiau buvau „vestuvių generolas“.

-Iš kur buvo ta referendumo dėl TSRS išsaugojimo idėja? Iš Maskvos?

-M.Gorbačiovo.

-Įsakymas?

-Kiek aš pamenu, tai TSRS AT nusprendė pravesti tokį referendumą. Tačiau pasiūlymą pateikė M.Gorbačiovas. Dėl kokių politinių tikslų, ne visai suprantama. Nes, mano nuomone, M.Gorbačiovas vykdė TSRS griovimą. Ar čia buvo M.Gorbačiovo žaidimai su B.Jelcinu, kad iki pat galo parodytų, kad „aš M.Gorbačiovas, o tu B.Jelcinas, nes aš TSRS, o tu – tik Rusija“, tai jau kita tema.

Na, o M.Burokevičius buvo toks idealistas! Iki galo tikėjo M.Gorbačiovu. Kai jam sakė: „Betgi M.Gorbačiovas – ne tas žmogus, jis veda į pražūtį ir partiją, ir šalį“, M.Burokevičius ėmė šaukti: „Nedrįskite taip kalbėti apie TSRS komunistų partijos generalinį sekretorių! Nedrįskite! Prie manęs niekada taip nekalbėkite! Jūs – komunistas, kur jūsų disciplina?“ Dabar, kiek žinau, jis jau taip nekalba. Suprato.

Ieškojo ne ten

-K.Nikulinas kaltinamas, kad jis vykdė TSRS ir Komunistų partijos politiką Medininkuose žudyti civilius asmenis. Buvo tokia politika?

-Tai visiškas absurdas. Jūs ką, čia, maži vaikai? Kas gali tokius dalykus ne tik užrašyti, bet ir garsiai pasakyti? Reikia jausti ribas.

-Beje, jus kvietė liudyti į K.Nikulino teismą, kai Medininkų byla dar buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

-Mane? Kvietė?

-Taip, du kartus – 2010 m. gruodžio 8 d. ir 15 d. Teismo protokole pažymėta, kad jūs neatvykote.

-Negavau nė vieno šaukimo.

-Šaukimai siųsti adresu Vilniuje: Muitinės g. 8-57.

-Muitinės gatvėje negyvenu jau 25 metus. Tai buvęs mano mamos butas, jinai jį pardavė. Kaip jie taip gerai dirba, kad nežino, kur žmogus gyvena?

Ir dabar, kai liudijau Vilniaus apygardos teisme, teismo sekretorė pasakė: „O mes jums siuntėme šaukimą pagal adresą Muitinės gatvėje“. Pasakiau, kad ten jau 25 metai negyvenu. Gyvenu Sankt Peterburgo apskrityje.

„Tai tikros Augijaus arklidės“

-Medininkų byloje yra 1992 m. kovo 31 d. Nacionalinės saugumo tarnybos (taip tada vadinosi VSD) pažyma, kurioje minimas toks Vilniaus OMON’o 9 operatyvinio (analitinio) skyriaus vadas A.Antonenko. Rašoma, kad „su A.Antonenko siejasi ir Lietuvos muitinių užpuolimai, o taip pat Medininkų žudynės“. Teigiama, kad A.Antonenkos padalinyje dirbo 6 karininkai, o prie padalinio buvo sukurtas žvalgybininkų padalinys, „kurio pagrindą sudarė Vilniaus miesto specialus kovinis draugovininkų būrys“, ir šiam padaliniui esą vadovavote jūs. Taip pat teigiama, kad tame jūsų vadovautame žvalgybiniame padalinyje buvo keturi žvalgai, o vienas jų – tas garsusis P.Vasilenko, kuris V.Orlovui ir atnešė tą ginklą. Ką apie tai galite pasakyti?

-Iš pradžių juokinga, paskui visiškai nejuokinga. Na, negalima taip dirbti, profesionalai, suprantate?Aš tiems, kurie tą pažymą rašė, tiesiai į veidą pasakyčiau: „Vaikinai, mėšlas jūs, o ne operatyvininkai. Veltui jus respublika maitina. Nemokate jūs dirbti. Ne-mo-ka-te! Jūs – ne specialistai. Eikite nešioti plytų“.

Aš atvykau dabar čia, nes žinau, kokia čia košė sumakaluota iš visų tų duomenų. Tai tikros Augijaus arklidės. Aš norėjau nors dalelę to mėšlo išsklaidyti. Reikia po truputį išlaisvinti žmones, kurie apie tai galvoja, kurie suinteresuoti, nuo tos pseudo informacijos.

Tai, ką jūs pacitavote, tipinė klastotė – ne, klastote nepavadinsi. Čia tokia makalynė… „Mes tokie protingi, žinome, kad A.Antonenko OMON’e buvo vyriausiu operatyvininku“. Taip, jūs teisūs – buvo. Bet rašyti tokias kvailyste, kad prie jo buvo kažkoks specialus padalinys, kuriam aš vadovavau?… Kas aš toks tada buvau? Niekas, kad man ką nors patikėtų.

Su A.Antonenka aš artimiau pradėjau bendrauti tik tada, kai jis perėjo tarnauti į diviziją. Jau po pučo. Rudenį. Tada pas jį ateidavo daug žmonių iš OMON’o.

Kai atėjau į OMON’ą (1991 m. liepą), dar nespėjau gauti pažymėjimo, kaip OMON’as sugriuvo. Ką daryti? Eiti į diviziją. Kad prisidengtum nuo persekiojimo pažymėjimu ir antpečiais. Nes 100 procentų, kad mano atžvilgiu buvo vykdomas operatyvinis stebėjimas. O kas yra operatyvinis stebėjimas, turbūt aišku, tiesa? O tą perėjimą į diviziją kuravo kadrų skyriaus viršininkas ir A.Antonenko. Ir aš pas jį lankiausi, kad sužinočiau, kaip vyksta mano įforminimas. Tik tiek. O vėliau mes susidraugavome. Tuo tarpu 1991 metų vasarą aš jį daugiau tik iš matymo pažinojau.

O čia kad prirašė… žvalgybinė grupė…

Tai nėra nekalta informacija. Tai – labai nešvarus darbas.

Ir vis dėlto, kaip?

-Tai vis dėlto, jūsų nuomone, kaip tie ginklai, kurie buvo paimti Šumsko poste ir, kaip teigia ekspertizės, buvo pagrobti iš nužudytų Medininkuose policininkų, atsidūrė Vilniaus OMON’e?

-Dėl automatų tikrai negaliu nieko pasakyti, kaip jie atsirado OMON’e. O vieną atvejį, iš kur OMON’e atsirado krūva pistoletų TT, galiu papasakoti.

Buvo toks atvejis, kai paskambino gyventojai ir pasakė: „Prie įėjimo į namą sėdi kažkoks girtas ir pertaisinėja ginklą“.

Ten išvažiavo OMON’o grupė. Štai ką man apie tai pasakojo V.Semenčin: „Sėdi civiliai apsirengęs žmogus, rankose – TT pistoletas, o jis, visas svirduliuodamas, vis pertaisinėja jį. Visiškai girtas. Mes iš karto atėmėme pistoletą. „Iš kur pistoletas?“ „O aš dar turiu“, – vos versdamas liežuvį pasakė. „Kur?“ „O aš čia gyvenu“.“

Ir grupė pakilo pas jį į namus. Namuose buvo seifas, pilnas prikištas tų pistoletų. Gal 20 pistoletų TT.

Paaiškėjo, kad tai kažkoks vyrukas iš krašto apsaugos. Ir pas jį namuose buvo seifas su tais pistoletais. Iš kur jie, aš nežinau. Bet omonininkai tą seifą su visais pistoletais išsinešė.

Ir man V.Semenčin parodė tą seifą: jis buvo pilnas pistoletų TT.

Versija: draugovininkai?

-Vilniaus OMON vairuotojas T.Gudanec paliudijo, kad jis tą naktį į Medininkus esą atvežė „Pavelą ir tris civiliai apsirengusius vyrus“. Kai kurie buvę krašto apsaugos vyrai kėlė tokią versiją: kad tai galėjo būti draugovininkas Pavelas ir dar trys draugovininkai. Nes „raudonųjų“ tarpe buvo „patriotų-idiotų“, kurie nenorėjo TSRS griuvimo, todėl galėjo ir pasidarbuoti Medininkuose. T.y., kad tai ne Vilniaus OMON’o darbas, o draugovininkų. Ir KAD to meto pažymos – būtent tos versijos kryptimi.

-Žiūrėkite, jeigu paimtų Vilniaus OMON’o versiją, tai kas tokie buvo Vilniaus OMON’e? Pareigūnai su antpečiais. Žmonės, kurie tokius reikalus supranta ir kuriuos prispausti nėra lengva. Kad ir tą patį A.Antonenko – žmogus teisiškai išsprusęs. Jeigu jis ten nežudė, paimk ir pabandyk prispausti – reikės kaip K.Nikuliną teisti be įrodymų.

O kas tokie draugovininkai? Vienas inžinerius, kitas inžinierius, Baudžiamojo kodekso niekada neskaitę, teisinėje jurisprudencijoje visiškai buki. Tai su tokiais turbūt lengviau? Ypač jeigu dar pašaudysime virš galvos.

Turbūt iš čia ir yra tas „strėlių“ permetimas ant draugovininkų. Iš čia ir operacija „Maišas“ , ir primygtinis ginklų įbrukimas iš P.Vasilenkos draugovininkams. Galėčiau daryti tokią prielaidą.

Manau, kad tada, 1991 metų rudenį, kai kam norėjosi pirmam pasimatuoti mantiją didžiojo tyrėjo, atskleidusio didžiulį Medininkų nusikaltimą. O svajoja visi. Visi žmonės – ir tyrėjai, ir teisėjai. Visiems norisi tokios šlovės.

Taip, bus sunku, labai sunku tas Augijaus arklides išmėžti…

„Štai taip atsidūriau OMON’e“

-B.Makutynovičius buvo jūsų viršininkas Vilniaus OMON’e?

-Taip.

-Ten dar padaliniai buvo. Kuriam jūs priklausėte?

-Aš padaliniui nepriklausiau. Mano pareigos buvo būrio vado padėjėjas ryšiams. Nes, kaip nekeista, būryje nebuvo ryšininkų. O aš pagal karinį pasirengimą – ryšininkas. Baigiau Vilniaus universitetą, fizikos fakultetą, o karinėje katedroje baigiau ryšininko specialybę (tolimas ryšys). Kai pasakiau, buvo tokia reakcija: „Mums ryšiui davė mašiną (kuri vadinosi „Šarka“). Mašina yra, aparatūra yra, o su ja dirbti nėra kam. Imsiesi?“. Štai taip ir buvo…

-Kokia buvo jūsų uniforma?

-Kamufliažinė ir nekamufliažinė. Iš jūrų pėstininkų divizijos. Iš Klaipėdos. Iš ten ją atveždavo. Ant rankovės buvo tokia emblema su inkaru. Tai mes tą emblemą nuimdavome ir mums duodavo prisisiūti omonininko emblemą.

-P.Vasilenko 2010 m. birželio 30 d. teisme štai ką pasakė: „kiek liaudies draugovės narių po Vilniaus OMON 1991 01 12 skilimo perėjo tarnauti į Vilniaus OMON’ą, tikslaus skaičiaus nežinau. Aš rekomendavau du draugovininkus – A.Bobyliov perėjo tarnauti į Vilniaus OMON’ą ir dar vienas vaikinas, dabar jo pavardės neprisimenu“. Tai jus į Vilniaus OMON’ą P.Makutynovičiui rekomendavo P.Vasilenko?

-Žiemą B.Makutynovičių aš mačiau tik iš tolo. O ateiti į OMON’ą, jog prisidengčiau tais antpečiais nuo operatyvinio persekiojimo, man patarė V.Razvodovas. Tačiau…

1991 metais man buvo 38 metai. Tokiame amžiuje į VRM jau negalėjo imti. Pradėjome galvoti, ką daryti. Ir tada Vladimir Antonov, mūsų organizacijos partinis sekretorius, pasiūlė: „Eikime pas M.Burokevičių“.

Mes atėjome pas M.Burokevičių, o jis: „O ką čia galvoti? Nuo pat 1917 metų revoliucijos visada buvo komjaunuolių ir partiečių rinkinys organuose“. Tai yra, į KGB, VRM organus visada priimdavo pagal partijos rekomendaciją. „Aš jau rytoj parašysiu VRM rekomendaciją nuo LKP KPSS,“- pasakė Burokevičius. Ir jis tai padarė.

Tai buvo pati liepos pradžia. O jau liepos viduryje buvo gautas VRM įsakymas, pasirašytas B.Gromovo: „Įskaityti A.Bobyliovą į tokias ir tokias pareigas, skiriant laipsnį – kapitonas“. Tas įsakymas atėjo į divijos kadrų skyrių 3404.

B.Gromovas iš pradžių buvo armijos generolas, o po to tapo TSRS VRM vidaus kariuomenės vadu. O OMON’as, kaip žinia, buvo pavaldus vidaus kariuomenei.

Štai taip aš atsidūriau OMON’e. O ne „Vasilenko rekomendavo“.

„Yra nusikaltimai, kurių atleisti negalima“

-Ar Vilniaus OMON’o bazėje matėte Rygos omonininkus?

-Manęs ir A.Astaška klausinėjo, ar mačiau kada bazėje Rygos omonininkus. Buvau matęs, bet anksčiau, liepos mėnesį. O tą naktį tikrai žinau, kad miegojau namie. Atvykau ryte, ir man sako: „Ar girdėjai, kas naktį buvo? Medininkuose muitinę išguldė, prie divizijos štabo kažkoks sprogimas buvo“. Dar, pamenu, su kažkuo nuvykome to sprogimo vietos pasižiūrėti. Buvo ten kažkokia duobė… Tai ir viskas, ką tą rytą sužinojau.

-Bet po tų žudynių OMON’o bazėje juk kalbėjo apie tai, svarstė?

-Be abejonės, kad kalbėjo. 24 metai praėjo ir aš apie tai visada galvoju. Pasakysiu sąžiningai: po to aš bendravau ir su V.Razvodovu (Vilniaus OMON’o štabo viršininkas – KK past.) – ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge, ir su B.Makutynovičiumi (Vilniaus OMON’o vadas – KK past.), ir mes visada apie tai kalbėdavome. Ir jie sakydavo: „O mes kuo tau galime padėti?“ O aš jiems: „Manau, kad būtų naudinga atskleisti tą bylą, kaip manote?“. „O ką mes galime manyti?“

O aš manau, kad turi būti išsiaiškinta, kas buvo šito nešvaraus ir idiotiško Medininkų nusikaltimo užsakovai, scenarijaus autoriai.

Man paprasčiausia buvo niekur nevažiuoti, neatvykti nei pas jus, nei į Lietuvos į teismą. Kas man ką galėtų pasakyti? Juk šaukimų į teismą aš negavau – juos siuntė adresu, kur aš jau 20 metų negyvenu. Tačiau aš negaliu čia nevažiuoti.

Pirma, savo jau atsėdėjau. Ir savo jau atbijojau. Antra, tokius nusikaltimus reikia ištirti. Tokių nusikaltimų atleisti negalima. Yra nusikaltimai, kurių atleisti negalima. Čia aš Lietuvos teisėsaugą suprantu. Tik būtų gerai, kad ji tyrimą atliktų iki galo.

-Gal po jūsų išdrįs prabilti ir kiti? Tikėsimės. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą