- Reklama -

Šiandien BNS vykusioje spaudos konferencijoje „Baimės metai: nuo suvaržymų iki atsakomybės“ dalyvavę mokslininkai ir visuomenininkai advokatas prof. Ignas Vėgėlė, visuomenės sveikatos prof. Miglė Helmersen, farmakologas doc. dr. Rimas Jankūnas bei mama, buvusi mokytoja Rasa Valantinaitė kvietė susimąstyti apie popandeminės visuomenės patirtą žalą, jos jaučiamą teisingumo stoką ir atsakomybę.

„“Vilmorus“ tyrimo rezultatai atskleidė, kad du trečdaliai gyventojų (beveik 66 proc.) įsitikinę, jog 2020-2022 m. pandeminiai ribojimai padarė visuomenei žalą, kurios buvo galima išvengti. Tam aiškiai pritaria 33,8 proc., greičiau pritaria 32,1 proc. respondentų. Priešingai, manančių, kad pandeminiai ribojimai visuomenei nebuvo žalingi tėra aiški mažuma, vos 17,2 proc. Panašūs duomenys gauti ir vertinant gyventojų požiūrį į politikų, valstybės pareigūnų atsakomybę už padarytą žalą: jos prisiėmimo reikalingumą pabrėžia beveik du trečdaliai (58,3 proc.) tiriamųjų. Iš jų trečdalis (33,6 proc.) taria tvirtą „taip“ politikų ir valstybės pareigūnų atsakomybės už padarytą žalą visuomenei prisiėmimui, ketvirtadalis – „greičiau taip“ (24,7 proc.). Ir tik aiški mažuma (mažiau nei penktadalis, 18,8 proc.) tam nepritaria: aiškų „ne“ sako kas dešimtas (10,1 proc.), „greičiau ne“ dar mažiau, vos 8,7 proc. Maždaug kas ketvirtas (beveik ketvirtadalis, 23 proc.) šiuo klausimu neturi aiškios pozicijos.“ – tyrimo rezultatus apibendrina Sveikatos teisės instituto direktorius doc. dr. Rimas Jankūnas, pabrėždamas, kad visuomenė jautriai pripažįsta, jog žalos buvo galima išvengti, o dalies žalos, ypač tos, kurią pandemijos ribojimai sukėlė vaikams, jų psichosocialinei raidai negalėsime pilnai įvertinti dar labai ilgai.

Jam antrina mama, pedagogė, buvusi mokytoja Rasa Valantinaitė, kuri pandemijos metu buvo priversta palikti darbą, o iki tol – sunkiai stebėti, kaip pandemiją išgyvena jos mokiniai. „Kasdien iš darbo grįždavau plyštančia galva. Vaikai kaukes pastoviai pamesdavo, netyčia užsidėdavo ne savo, kai kurie kategoriškai priešindavosi dėvėti jas pagal tuometinius itin griežtus reikalavimus. Suolai kasdien skendo dezinfekciniame skystyje. O susėdę prie pietų stalo vienas šalia kito kaukes visi nusiimdavome… Kartą einant gatve, dar tuo metu, kai absurdiškas kaukių vajus galiojo net būnant lauke, lyg iš šono pamačiau kūdikį vežimėlyje. Kūdikį, kuris auga matydamas kaukėtus veidus. Veidus be emocijų. Kaukes. Aš net bijau įsivaizduoti, kaip negrįžtamai buvo sužalota emocinio intelekto raida „karantino kartos“ vaikuose. Šiandien be galo skausminga girdėti vis labiau įsisiūbuojančias patyčias mokyklose, kurios čia atkeliauja iš šeimų, iš socialinių tinklų, visuomenės informavimo priemonių, kurios, užvaldytos baimės, ėjo vieninteliu keliu – skirstymo į juoda-balta, geras-blogas, išsilavinęs-ne. Vaikai lyg kiaurasamčiai surinko visas tirščiausias tamsios žmogaus pusės nuosėdas…“ – pažymi pedagogė Rasa Valantinaitė.

Kad klaidingai pasirinkta visuomenės sveikatos strategija lėmė ilgalaikes pasekmes pripažįsta ir visuomenės sveikatos specialistai. „Visuomenės sveikatos strategija demokratinėse šalyse yra matyti ir rūpintis visu žmogumi, o ne viena liga. Nes žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės netiesioginių sveikatos determinančių– nuo aplinkos, kurioje mes mokomės ir dirbame, mylime ir žaidžiame, nuo politikų pagarbos mums, nuo teismu sistemos, kuri mus gina ir mumyse stiprina teisingumo jausmą. Visuomenės sveikatai yra svarbu, kad būtų kuriama saugi visuomenė, nes jaustis saugiam yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus sveikatai.“ – sako visuomenės sveikatos prof. Miglė Helmersen. Visuomenės sveikatos srities mokslininkė prof. M. Helmersen taip pat pabrėžia, kad COVID-19 pandemija parodė, jog viruso plitimas yra per daug svarbus visuomenei ir dėl to jo kontroliavimas negali būti paliktas tik virusologams. Pagrindinės pandemijos kontrolės strategijos privalėjo atsižvelgti į visus socialinius aspektus. „Naujausi tyrimai rodo, kad didelės visuomenės grupės, liko nepastebėtos, apleistos, joms buvo atimta galimybę gyventi orų, pagarba žmogaus teisėms pagrįstą, gyvenimą. Pažeidžiamumas, kuris visuomenėje egzistavo ir iki pandemijos, buvo sustiprintas šimtus kartų.“ – pabrėžia prof. M. Helmersen.

Pasak profesorius Igno Vėgėlės, pandemijos metu įvesti su kertiniais Konstituciniais principais nesiderinantys asmens teisių ir laisvių suvaržymai, kurie turėjo dvejopas pasekmes. „Pandeminiai suvaržymai ne tik griovė žmonių verslus, ribojo jų teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir kūrė psichologinį diskomformą, mažino vaikų ugdymo galimybes,“ – pažymi prof. Ignas Vėgėlė. Jis primena, kaip antroje pandemijos pusėje, politikams suvokus, kad „bandos imuniteto“ pasiekti neįmanoma, pradėta kalbėti apie „galimybių pasą“, kurio neturintiems žmogaus teisės imtos riboti dar drąstiškiau. „Siūlyta nepasiskiepijusiems studentams uždrausti lankytis universitete, darbuotojams – dirbti kontaktinį darbą, nepasiskiepijusiems asmenims – lankytis prekybos centruose, gauti kitas paslaugas. Galiausiai, prabilta apie galimybių pasą vaikams nuo 12 metų. Visa tai vyko akivaizdžiai prieštaraujant sveikai logikai ir tuometinėms mokslo žinioms – juk paskiepyti taip pat sirgo ir galėjo užkrėsti, lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie neketino vakcinuotis. Teisininkams tai buvo ženklas, kad tokie žmogaus teisių ribojimai nėra proporcingi, taigi, teisine prasme nepateisinami, o visiems žmonėms kilo natūralus klausimas „kodėl?“. Kodėl tada beprecedenčiais mastais buvo varžomos vienų teisės ir išaukštinami kiti?“ – retoriškai klausia advokatas prof. I. Vėgėlė.

Pasak jo, visiškai nestebina, kad į praeitį žiūrėdama visuomenė kritiškai vertina pandemijos valdymą ir dauguma žmonių, kaip rodo ir atliktas „Vilmorus“ tyrimas, mato, kad žalos visuomenei buvo galima išvengti. „Tyrimas yra akivaizdus įrodymas ir to, kad žmonės jaučia, kad su jais sprendimų priėmėjai pasielgė neteisingai. Todėl, pasisakydami už politikų, valstybės pareigūnų atsakomybę, siekia bent tokio teisingumo. Todėl ir atsakomybės už padarytą žalą klausimas yra klausimas, kuris turėtų būti atsakytas vien tam, kad visuomenėje įsivyrautų teisingumo pajautimas ir grįžtų pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis. Juo labiau, kad civilinis kodeksas mums leidžia kalbėti apie atsakomybę už žalą, padarytą valdžios institucijų veiksmais.“ – atsakomybės klausimą pabrėžia prof. I. Vėgėlė.

Keldamas atsakomybės klausimą Sveikatos teisės institutas jau yra pradėjęs pandemijos metu panaudotų valstybės finansų tyrimą, o instituto bendradarbiai aktyviai talkina žmonėms, siekiantiems per pandemiją pažeistas teises ginti teisinės gynybos priemonėmis.

Šiandien BNS vykusioje spaudos konferencijoje „Baimės metai: nuo suvaržymų iki atsakomybės“ dalyvavę mokslininkai ir visuomenininkai taip pat žiniasklaidos atstovams išdalino pertekliniu pandeminiu įpakavimu paruoštą knygą ir pakvietė “nuplėšti etiketes” bei “išpakuoti tiesą” dar šiandien lapkričio 30d. 18 val. Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje (salė 501), kur suplanuotas diskusijų renginys „Baimės metai praėjo, drąsos metai ateina“. Renginyje autoriai žada pristatyti ypatingą knygą „Baimės metai“.

Knygos pristatyme dalyvaus advokatas profesorius Ignas Vėgėlė, Sveikatos teisės instituto direktorsius farmakologas doc. dr. Rimas Jankūnas, aktorė Inesa Paliulytė, kunigas Arūnas Peškaitis OFM, visuomenės sveikatos specialistė profesorė Miglė Helmersen , prof. Rasa Jančiauskienė, advokatė Liudvika Meškauskaitė ir daugybė kitų.

Knygos anotacija pridedama žemiau.

KNYGOS ANOTACIJA:

Pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai kone per naktį drastiškai pasikeitė viso pasaulio žmonių gyvenimai. Užsidarė sienos, nutrūko tiekimo grandinės. Žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie mirtis, ištuštėjo miestų gatvės – prasidėjo karantinai.

Dveji baimės metai. Per šiuos metus pasikeitė ne tik žmonių elgesio normos, bet ir santykiai.

Pandemija traukiasi, tačiau jos pėdsakai ir atmintis pasilieka. Mokslininkai, gydytojai, teisininkai, žurnalistai, visuomenės veikėjai drąsiai reiškė savo nuomones pandemijos klausimais.

Arūno Peškaičio, Alvydo Jokūbaičio, Igno Vėgėlės, Rimo Jankūno, Ilonos Balsytės, Gedimino Storpirščio, Ričardo Savukyno, Ingridos Šimonytės, Andriaus Užkalnio, Arūno Valinsko, Liudvikos Meškauskaitės,Vytauto Abraičio ir gausybės kitų mintys, abejonės ir klausimai surinkti į 2020-2022 metų prisiminimus lyg dienoraštis.

Supakuotoje dvejų metų istorijoje – mūsų nueitas kelias ir sprendimai. Jame – daug nepažintų žmonių, paženklintų to laikmečio etiketėmis. Kokie jie yra iš tikrųjų?

Pažvelkime atgal ir apsvarstykime pandemijos ir ją lydėjusių suvaržymų laikotarpį iš įvairių pozicijų, įvertinkime išgyventas patirtis ir pasimokykime iš savų bei svetimų klaidų.

Nuplėškime etiketes! Pamatykime žmones! Nebijokime! Reikalaukime atsakomybės!

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą