- Reklama -

Archyvai = mylimoji Tėvynės partija

Arvydas Juozaitis

LPS suvažiavimo 35-iui Lietuvos naujasis valstybės archyvas (LNVA) parengė parodą ir spalio 20 d. ją paskelbė internete. Tai nutiko penktadienį po pietų; po valandos paroda buvo užblokuota, o po kelių valandų visai uždaryta.

Tėvynainiai, pasakysiu jums penkias tiesas kaip per išpažintį. Remsiuos trimis patikimiausiais informacijos šaltiniais.

PIRMA. Baigiantis penktadienio darbo dienai, į Naująjį valstybės archyvą (LNVA) netikėtai paskambino iš Vyriausiojo archyvaro tarnybos (LVAT) ir pranešė, kad Sąjūdžiui skirtą parodą tarnyba išaktyvavo iš archyvų parodų platformos, trumpai tarus, visuomenė jos neteko. Todėl, „ryšium su tuo“, būtina ištrinti parodą ir iš LNVA Veidaknygės (feisbuko). Partinis vado nurodymas.

ANTRA. Profesinę etiką prisiminęs Naujasis archyvas (LNVA) išdrįso paklausti Vyriausiojo archyvaro (LVAT): kokiu pagrindu? Kas nutiko? Gal netyčia profesionalumo pristigome? Ne, atsakė trumpai, budrumą praradote. Esą paroda politiškai angažuota ir žalingai deformuoja istoriją. Konkrečiai? Netinka A.Juozaitis. Jo skyrius „IŠ DIENORAŠČIO“ viską mūsų partinėje vado istoriografijoje sumaitoja. Juozaitis turi būti paredaguotas, arba geriau, kad jo visai neliktų. Toks buvo ne profesionalus, o partinis pasitarimas ir patarimas. Pokalbis tarp atsakingų Lietuvos Respublikos archyvarų.

TREČIA. Naujasis archyvas-LNVA vis dėlto paprašė nenumesti telefono ir paklausė Vyriausiojo archyvaro-LVAT: ką pasakyti žmonėms, kurie pasiteiraus, kur pasidėjo ką tik atidaryta paroda? Ką pasakyti tiems, prieš kurių akis Sąjūdis išnyko kaip šventa dvasia? LVAT tarnyba atsakė partiniu stiliumi, trumpai: jeigu reikės, komentarus pateiks vyriausioji archyvarė dr. Inga Zakšauskienė, jos duomenys yra tarnybos viešoje svetainėje.

KETVIRTA. Partinis pokalbis tarp archyvarų baigėsi taip: pirmadienį Naujasis archyvas-LNVA gaus iš Vyriausiojo archyvaro-LVAT neginčytinus nurodymus, ką reikia išpjauti iš istorijos veikėjo A. Juozaičio atsiminimų apie istoriją. Arba dėti tašką ties A. Juozaičiu.

O dabar, ponai ir ponios, tėvynainiai — MANO KOMENTARAS.

Komentarui dar turiu teisę, nors daug kam teisių nebeturiu.

Koks įvykis! Mylimoji Tėvynės Partija ir jos Liuciferis susiruošė mane apipjaustyti, o gal net papjauti! Bet juk aš šauksiu, nepasiduosiu! Į dvikovą kviesiu, pirštinę mesiu!

Nors, pagalvojau…

Ne. Ne, nešauksiu, nemesiu ir nekviesiu. Su velniais jokių dvikovų nebūna — jie dvikovų nepripažįsta, jie mėgsta papjauti iš už kampo. Papjauna ir šmeižtais, atima tarnybas, užkapoja telefono skambučiais. Su Liuciferio statytiniais doras žmogus nepasirungs – duoda jiems kelią. O tie apsisuka aplink savo uodegą ir vėl — valdžioje. Ir vėl ant doro žmogaus joja.

Tad, tėvynainiai, prabočykit! Palieku jus sau patiems.

Būkite ir skaitykite, ką paskelbiu. O paskelbiu savo grieką — pjaustymo laukiantį parodos skyrių. Kaip jis pateko į mano griešnas rankas? Tikrai griešnas, nes spėjau nugvelbti. Per trumpą istorinės laisvės valandėlę Tėvynės partiniuose archyvuose, tą laisvės akimirką internete… nugvelbiau. Negerai padariau, suprantu.

Pirmadienį, kai Naujasis archyvas (LNVA) gaus iš Vyriausiojo archyvaro (LVAT) nurodymus, patys pamatysite, kaip ir ką papjaustė Mylimoji Tėvynės Partija ir jos Liuciferis.

Štai ir sulaukėme šventės — VIVAT!

DIDŽIAUSIOS LIETUVIŲ ISTORIJOJE SUEIGOS 35-čio šventės!

Pirmyn, Lietuva!

IŠ DIENORAŠČIO

Grįžkime į 1988 metus, keisčiausią ir gyviausią Lietuvos pabudimo vasarą. Nūnai visi tarsi žino, kas nutiko, bet kaip ir kodėl nutiko žino vis mažiau.

Mes pamirštame drąsą, nes parankiau gyventi skaičiuojant ir „išskaičiuojant naudą“.

Labiausiai aukojęsi ir rizikavę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) pradininkai jau daugiau nei 30 metų išjuokiami ir šlykščiausiai įtarinėjami, vartant niekingiausią mintelę: „Be KGB ir komunistų jie bebūtų veikę!“ Kokie niekingi gudručiai tai daro? Savi.

Darė tai ir disidentai, o su jais ir visi piktavaliai.

1988 metų Lietuva kilo iš protingos drąsos, o ne iš niekingų išskaičiavimų.

——————————-

Nuo 1988 m. balandžio 20 d. iki gruodžio 4 d.

Pradėsiu penkiomis pastabomis apie pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ priešistorę – visuomeninės-asmeninės drąsos postūmius.

1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs Lietuvos laisvės lygos (LLL) mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo pažadino visuomenės dėmesį politikai. Nuostaba, kad šitai tapo įmanoma, o kartu ir nuostaba, kad valdžia nesiėmė rimtų represijų, negalėjo nepažadinti tūkstančių širdžių iš politinio letargo.

Šalia to nustebino ir kitkas: spauda ir net televizija šio akto, kaip įprastai, nenutylėjo. Vis dar komunistiškai sukaustyta žurnalistika pradėjo masyvią šmeižto kampaniją. Šmeižti buvo ne tik akcijos rengėjai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cidzikas ir V. Bogušis, bet ir ją „aplankiusieji“ (jų buvo apie pusė tūkstančio). Pasipylė stalinizmo metų retorika, kurios nuo 1985 vasaros jau lyg ir nebuvo. Stalino ir jo palikimo kritika bangavo Maskvos spaudoje, per centrinę Maskvos TV, o Lietuvoje – grįžimas į praeitį?

Visa tai sakyte sakė, kad ideologinė „perestroika“ Pabaltijo respublikose pasiekia viešumo ribą, kai paliečiamas Molotovo-Ribentropo paktas, Baltijos šalių inkorporavimas į TSRS.

Tautinei ir patriotinei lietuvių sąmonei tai buvo naudingas dušas. Kiekvienam mąstančiam sąžinės žmogui tapo itin akivaizdu, kad disidentai aukojasi ne savo, o visų labui. Inteligentų pilietiškumas sulaukė iššūkio.

Nenuostabu, kad nuo 1987 metų pradžios Vilniuje veikiančiuose saviveiksmiuose visuomenės klubuose atmosfera ėmė kaisti. Ji itin kaito ekologijos, paminklosaugos sambūriuose. Pakaitino ją ir atėjusios žinios apie masinius mitingus Armėnijoje, kur pradėta kova už Kalnų Karabacho teises.

„Žinijos“ draugijoje veikęs diskusijų klubas „Filosofija ir istorija“ (vadovas B. Genzelis) po mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sulaukė ypatingo KGB dėmesio, jį ėmė lankyti Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK įgaliotinis Č. Juršėnas. 1988 metų pradžioje klubas neteko „Žinijos“ patalpų.

1988 m. vasario 2–15 dienomis per „Amerikos balsą“ skaitytas Sauliaus Sužiedėlio paskaitų ciklas „Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatytą“. Paskaitas įrašiau į magnetofono juostą, atspausdinau jas mašinėle, susegiau ir nedidelės knygutės pavidalu paskleidžiau Vilniaus Universiteto draugams.

1988 metų vasario 16 d. proga KGB ir LKP CK surengė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje „anti-Nepriklausomybės mitingą“, kuris pasmerkė JAV prezidento R. Reigano sveikinimą lietuvių tautai valstybės 70-čio proga. Mitingas buvo surengtas vasario 15 d. Jo metu tribūnoje pasirodė iki tol gerbtas rašytojas Juozas Baltušis ir krepšinio žvaigždė Šarūnas Marčiulionis.

Jų prakeiksmai JAV ir R. Reigano adresu buvo ir atviras pasityčiojimas iš Lietuvos Nepriklausomybės. Buvau pasirengęs mitingo eigą sutrikdyti dūminiu sprogikliu. Bet lemiamą akimirką gimė išganinga „intelektualinio sprogimo“ idėja. Idėja tapo pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ kibirkštimi.

1988 m. kovą, Dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkas Bronius Leonavičius, nepriklausantis komunistų partijai, pakvietė „Žinijoje“ veikusį klubą „Filosofija ir istorija“ į LDS patalpas (dabar Vatikano nunciatūra). Taip atsirado būdas viešai paskelbti tezes „Politinė kultūra ir Lietuva“. Kovo mėnesį paskaita buvo anonsuota, numatyta data – balandžio 20 d.

Manyje jau buvo įvykęs apsisprendimas: pogrindžio spaudai buvau įdavęs kelis rašinius: nedidelę studiją „1987 metų RUGPJŪČIO 23-ji!“ ir didesnį straipsnį „1987-ieji metai“. Per patikimą asmenį (Mečį Laurinkų) rašiniai pasiekė savilaidos „Ethos“ ir kt. leidinius ruošiantį Algirdą Patacką.

***

Balandžio 20 dienai ruošiausi rimtai moralinei-politinei akcijai. Suprasdamas laiko iššūkį, numačiau ir „dublerį“ – istoriką Vytautą Berenį. Jis gavo pranešimo tekstą ir buvo pasirengęs jį perskaityti, jeigu dėl nenumatytų priežasčių man būtų užkirstas kelias ateiti į LDS rūmus. Laimė, dublerio neprireikė.

Pranešimą baigiau žodžiais: „Jeigu jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link.“ Ir vis dėlto akistata su KGB (tardymas ar suėmimas) kybojo prieš akis. A. Patackas tuo metu jau buvo atsidūręs KGB izoliatoriuje. Likimas man buvo palankesnis. Kodėl? – galiu tik spėlioti; nebuvau net pasikviestas ar susirastas „pokalbio“.

***

Pranešimas-akcija „Politinė kultūra ir Lietuva“ pavyko net labiau negu tikėjausi. LDS salė buvo sausakimša. Tekstą, iš anksto padauginęs 10 egzempliorių, išsyk po paskaitos išdalinau. Be to, kalba buvo įrašyta į dešimtis magnetofonų, nufilmuota vaizdo kamera. Tad ir tekstas, ir garsas, ir net vaizdas sparčiai pasklido po visą kraštą, pasiekė Vakarus. Birželį (jau susikūrus LPS Iniciatyvinei grupei) visas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tekstas buvo paskleistas „Amerikos balso“ bangomis, Romo Sakadolskio balsu.

„Politinė kultūra ir Lietuva“ pasitarnavo ne tiek moksliškumu, ne tiek faktų apnuoginimu, o drąsą žadinančiu poveikiu. Visus 1988 metus daugybę kartų mačiau žmonių rankose pranešimo kopijas, žmonės prisipažindavo, kad „Politinė kultūra ir Lietuva“ paskatinusi juos apsispręsti Sąjūdžio veiklos labui.

Antra tiek, buvau kviečiamas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezes viešai pristatyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Susitikimai įvairiose auditorijose dažniausiai baigdavosi naujos LPS grupės sukūrimu.

Tai buvo „perestroikos“ naujovė – savaveiksmės organizacijos, kurias M. Gorbačiovo politika leido, skatindama demoralizuotos imperijos „žmogiškąjį faktorių“. Žmonių sambūriai, kaip savotiškos privačios iniciatyvos, „kooperatyvų“ veiklos analogai. Nedrąsiai ėmė plėstis partijos ir KGB tiesiogiai nebekontroliuojamos ląstelės.

Baltijos valstybėms ši sąlygiškos laisvės naujovė reiškė tautiškumo šansą. Ir nemirusią Nepriklausomybės atkūrimo idėją. Gulėjusi pelenuose Nepriklausomybė ėmė žerplėti, kaisti. Kremlius ne išsyk suprato, kad „perestroika“ Pabaltijo Respublikose – tai ne imperinė „perestroika”.

***

Itin svarbios buvo dvi „Politinės kultūros ir Lietuvos“ prezentacijos – Kaune ir Panevėžyje. Pirmoji – Kaune, įvykusi praėjus lygiai savaitei po steigiamojo LPS IG susirinkimo Vilniuje.

Sąjūdžiui reikėjo neišvengiamai ir plėstis, Kauno bazė buvo būtina. Deja, Kaune (nekalbant apie kitus miestus) nebuvo tos intelektinės akumuliacinės energijos, kuri gerus metus kunkuliavo Vilniuje. Laukti, kol inteligentija pakils savaime? Laukti nebuvo galima.

Praslinkus kelioms dienoms po birželio 3-ios, Kauno menininkų namų direktorius Algimantas Norvilas ėmė rengti kviestinių asmenų susirinkimą. Nedelsiant įsikišo Kauno KGB (Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vadovo Algimanto Puidoko kabinete) ir susirinkimą uždraudė. Į pagalbą A. Norvilui atskubėjo Architektų namų direktorius Albertas Stankevičius. Tuo būdu birželio 10 dieną susirinkimas įvyko Vilniaus gatvėje, Architektų namuose, jį vedė į LPS IG Vilniuje išrinktas Algirdas Kaušpėdas. Po mano kalbos Kauno LPS IG buvo įkurta. Ją, kaip ir Vilniuje, sudarė 35 nariai.

Kitas atvejis – Panevėžys, kur buvo itin sunku pažadinti lietuvius. Mieste veikė labai budrūs KGB organai ir jie, panaudodami vietos LKP komitetus ir įmonių vadovus, jau bandė įkurti pavaldžią kompartijai LPS IG.

Pakvietęs mane Gintaras Šileikis, tuo metu dirbęs Panevėžio rajono kultūros namuose, gavo „Ekrano“ kultūros rūmų salę liepos 13 dienai. Atrodė, nebus sunku pralaužti baimę ir atsargumą, nes ką tik, liepos 9 dieną Vilniaus Vingio parke buvo įvykęs pirmasis šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Nieko panašaus, panevėžiečiai tebesijautė suvaržyti.

Man prabilus, salėje užgeso šviesos, o vėliau geso dar kelis kartus. Įtampos neprablaškė ir ant stalo pastatyta Trispalvė. „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezės tą dieną nepadėjo įkurti LPS IG. Bet impulsas buvo suteiktas ir Panevėžio LPS IG gimė liepos 28 dieną.

***

„Politinė kultūra ir Lietuva“ davė šimteriopą grūdą. Visą revoliucinę vasarą, iki pat LPS Steigiamojo suvažiavimo spalio pabaigoje.

***

Buvo ir pridėtinė „Politinės kultūros ir Lietuvos“ vertė. 1989 metų pradžioje visas tekstas paskelbtas Estijos „Vikerkaar“ žurnalo rusiškoje versijoje („Raduga“). Buvo paruoštas ir estiškas vertimas. Tais pačiais metais JAV lietuvių mecenato Juozo Kazicko rūpesčiu tekstas išverstas į anglų kalbą (vertė istorikas S. Sužiedėlis) ir platintas JAV masinės žiniasklaidos atstovams. Tais pačiais 1989 metais tekstas išverstas į vokiečių kalbą ir platintas Europos Parlamente, Strasbūre.

Pagrindinės pranešimo tezės ir idėjos:

Pirma, aptarta Rusijos bolševikų agresija Lietuvoje 1918–1919 metais, tos agresijos pasekmės 1940 metais, „atkuriant Tarybų valdžią Lietuvoje“.

Antra, ir tai svarbiausia, buvo pagrįsti trys europinės-valstybinės tautos principai, šimtu nuošimčiu tinkantys Lietuvai:

RACIONALI SAVIMONĖ – bendruomenės gebėjimas būti kultūriškai subrendusia tauta, o ne ideologiškai sukonstruota visuomene; tik taip tampama tarptautinių santykių subjektu.

SVEIKAS PROTAS – žmonių valia ir sukuriamas žemės stebuklas – valstybė – yra ir tautos sveiko proto apraiška. Sveiko proto politinėje tėvynėje Anglijoje tai – common sense, vertinys iš lot. sensus communis – bendrumo jausmo.

SUVERENITETAS – tautos principas, vainikuojantis abu ankstesnius principus. Neturinti savo valstybės tauta, negali turėti ir tikro suvereniteto. „Kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma“.

Tezių citata: „Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku.“

***

1988 metų vasarą, sparčiai plintant Sąjūdžiui, KGB ir partiniai organai nebevykdė komunistinio teroro, atsisakė stalinistinės retorikos LPS adresu. „Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu žemę“ – skelbia Archimedo principas.

Tas „taškas“ okupuotuose Baltijos šalyse galėjo būti tik vienas – Nepriklausomybės atkūrimo idealas. Platono idealas. Bet viešas šio idealo skelbimas iki 1987 metų buvo neįmanomas. Ir štai 1988 metų rugpjūčio 23 dieną, Sąjūdžiui plačiai paminint Molotovo-Ribentropo paktą, tą neįtikėtiną renginį jau tiesiogiai transliavo LTV. Pokyčiai buvo neįtikėtini.

Archimediškas Lietuvos „taškas“ (Nepriklausomybės idėja, pabudusi kaip jausmas) tokių sparčių pokyčių leido pasiekti per pusmetį. Nors tikro laužtuvo, kuriuo galėtume laužti ir daužti TSRS imperijos sieną, neturėjome. Buvo tik ūmus masiškumas. O toliau?

Toliau galėjo būti du keliai: masinis pasipriešinimas komunistiniam režimui, neigiant jį, rengiant bado streikus, susirėmimus su milicija (kam buvo pasiruošusi LLL), atakas prieš valdžios įstaigas. Tai žadėjo greitą ir prievartinę aklavietę, milžiniškas aukas. Šiuo keliu ėjo Užkaukazė ir Čečėnija.

Bet buvo ir kitas kelias, kuriuo jau tolokai nuėjo estai – ekonominės ir teisinės išminties kelias, kelias palenkiant išsivadavimui iš Maskvos diktato vietos valdžią (KP), padarant ją sąjungininke kovoje prieš Kremlių. Šis kelias, beje, taip pat reikalavo masinių mitingų ir laisvos spaudos.

***

Kelią į Nepriklausomybę estai pradėjo panaudodami silpniausią M. Gorbačiovo politikos grandį – ekonomiką. Ją tais metais TSRS imperijos reformatorius suprato kaip ūkiskaitą, ją skatinęs įmonėse, o taip pat pripažindamas kooperatyvinį verslą ir gamybą.

1987 metais estai pasiūlė naujieną: ne atskirų įmonių ūkiskaitą, o visos Estijos ūkiskaitą. Profesionalūs ekonomistai, akademikai ir profesoriai, jauni makro-ekonomistai ėmė įrodinėti savai valdžiai, o ši buvo priversta teikti informaciją Maskvai, kad yra tokia idėja: didžiausio efektyvumo galima pasiekti tik suteikus TSRS respublikai teisę pačiai spręsti ekonominio vystymo galimybes.

Projektą siūlė reformatoriai su TSKP bilietais kišenėse, Estijos komunistinės valdžios šulai. Net pirmasis EKP sekretorius Karlas Vaino, ortodoksiškas Kremliaus statytinis, negalėjo pažaboti estų drąsuolių. Tuo būdu gimė Estijos TSR ūkiskaitos projektas, pavadintu IME santrumpa. Estiškai IME reiškia „stebuklą“. Jis tapo Liaudies fronto idėjine baze.

Turėdami šį įdarbį ir nepalyginamai platesnį demokratijos lauką negu kur kitur Pabaltijo respublikose, 1988 metų balandžio 13 d., tiesioginės transliacijos TV laidos metu estų ekonomistai ir sociologai paskelbė įkuriantys Liaudies frontą, t.y. Rahvarinne.

Idėją pagarsino Talino „Mainor“ ekonomikos instituto vadovas Edgaras Savisaras. Oficialiai naują struktūrą jie pavadino „Estijos liaudies frontas M. Gorbačiovo pertvarkai remti“. Per mėnesį Rahvarinne gretose jau buvo apie 100 000 registruotų dalyvių.

***

Nei atviro TV eterio, nei ekonominių inovacijų inteligentijos, nei savo žmonių LKP viršūnėse lietuviai neturėjo. Lietuvoje nebuvo visai respublikai taikomų ekonominio savarankiškumo idėjų.

Apie IME išgirdome tik perskaitę Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“ atšvietus. 1988 m. gegužės pabaigoje apie IME išgirdome ir iš dviejų Estijos lektorių-ekonomistų, atvykusių į Vilnių Kazimieros Prunskienės kvietimu. Bet Estijos ūkiskaitos programa, pristatyta mūsų akademikams, atrodė visiška fantazija. Lietuvoje padėtis buvo stagnacinė.

Ir vis dėlto Vilniaus inteligentija po savaitės įkūrė LPS iniciatyvinę grupę. Kas buvo tie kūrėjai, jeigu estiškos terpės mes nei supratome, nei galėjome pakartoti?

Lietuviai – ne estai, mums reikėjo daugiau valios negu proto. LPS iniciatyvinę grupę įkūrė filosofai, rašytojai, menininkai. Ekonomistai buvo tik trys. Laimė, į LPS iniciatyvinę grupę buvo išrinktas ir konstitucinės teisės kūrėjas, akademikas Juozas Bulavas, dar 1956 metais sulietuvinęs Vilniaus universitetą. Jam vadovaujant MA buvo paruošta nauja LTSR Konstitucijos redakcija.

To projekto pristatymo metu MA salėje ir įvyko Vilniaus inteligentijos susirinkimas, pasibaigęs LPS iniciatyvinės grupės įkūrimu. Ir pirmųjų sąjūdininkų rankose lyg dovana atsirado lietuviškos kovos laužtuvas – LTRS Konstitucijos projektas, praplečiantis Lietuvos teises TSRS imperijos sudėtyje.

Į estus lietuviai buvo panašūs tik vienu požiūriu: pusė LPS iniciatyvinės grupės narių buvo TSKP-LKP nariai. Komunisto bilietą turėjo ir tautos poetas Justinas Marcinkevičius. Vien jų dėka komunistiniai ir represiniai Lietuvos organai nesiėmė prievartos ir neišvaikė naujos visuomenės organizacijos. Organizacijos, kuriai buvo lemta tapti išsivadavimo jėga.

***

Jau pirmo LPS iniciatyvinės grupės susirinkimo metu paaiškėjo, kad LPS iniciatoriams iškyla du pirmieji uždaviniai – nebūti sunaikintiems ir tapti populiariais. Žodžiu, reikėjo plaukti tarp Scilės ir Charibdės. Viename krante stovėjo galingas LKP ir KGB aparatas, kitame krante – lietuvių lūkesčiai, kuriuos garsiai reiškė negausi, balsinga ir jau nerepresuojama LLL.

LPS iniciatyvinės grupės sudėtis pasirodė esanti priimtina tiek vienam krantui, tiek kitam. Pirma, LPS iniciatyvinėje grupėje buvo pakankamai akademikų ir liaudies rašytojų su LKP narystę liudijančiais bilietais. Antra, radikalusis LPS iniciatyvinės grupės jaunimas, kuris sudarė aktyvumo židinį, nevengė ryšių su LLL, tuo užtarnaudamas naujai organizacijai pasitikėjimo lietuvybės kreditą.

Nedelsiant gimė savilaidinis LPS informacinis organas „Sąjūdžio žinios“, paskelbęs pirmąsias idėjas, veiklos gaires ir aprašęs pirmąjį mitingą, įvykusį birželio 24 dieną.

Šios žinios sklido žaibiškai, ėmė skatinti palankumą LPS visame krašte. LPS iniciatyvinė grupė tapo žinoma vien Sąjūdžio vardu, priminė daugybę tautos sąjūdžių (knygnešių, laisvės kovų), jo simboliu tapo Gedimino stulpai.

Ėmus naudoti Trispalvę ir giedoti „Tautišką giesmę“, Lietuvoje neliko abejonių, kad atgimsta valstybės siekis. Nepriklausomybės idealas rado teisingiausius simbolius.

Tai buvo racionalios savimonės, sveiko proto ir suvereniteto manifestacijos augimas ir plėtimasis.

Tačiau Lietuva neturėjo ekonominio-politinio ginklo, kokį jau turėjo Estija, todėl 1988 metų vasara krito jai į rankas kaip Dangaus dovana. Nebuvo pasiruošta atvirai konfrontacijai su Maskva. Ką galima buvo pasiūlyti masiniam judėjimui, kokią kovos formą? Tik mitingus?

Ir vėl padėjo istorinė patirtis: kitados vyskupo Motiejaus Valančiaus išbandytas kelias, t. y. Blaivystė ir Knygnešystė. Jau birželio 7 d. LPS IG iniciatoriai – K. Prunskienė, R. Ozolas ir A. Juozaitis – LTV „Panoramos“ laidai paskelbė, kad rudenį turės įvykti LPS Steigiamasis suvažiavimas.

Mūsų pokalbį nufilmavo LTV grupė, tačiau to įrašo niekad niekur neparodė. Vadinasi iki jo būtina „pakelti“ blaivią ir žinančią tautą, liaudžiai leisti pasijusti tauta. Todėl mitingai, Sąjūdžio spauda (pirmiausiai „Sąjūdžio žinios“) turėjo sparčiai sėti visame krašte Sąjūdžio iniciatyvines grupes. Taip ir nutiko: iki spalio 22 dienos Sąjūdis apraizgė visą Lietuvą.

***

Ir vis dėlto prieš LPS ir visą Sąjūdžio judėjimą kilo trys radikalios alternatyvos: „Kaip ir Kada?“

„Kaip ir Kada“ LPS bus sunaikinta KGB ir LKP pajėgomis, kada Sąjūdis bus integruotas į „perestroikos“ siekius atnaujinti TSRS imperiją?

„Kaip ir Kada“ LPS atsilaikys ir taps stipria, LKP atsveriančia organizacija? „Kaip ir Kada“ Sąjūdis išeis į tikrą Lietuvos valstybės politinio-teisinio atstatymo kelią ir baigs jį, pasiimdamas kartu ir 200 000 Lietuvos komunistų?

Šimtai tūkstančių Lietuvos komunistų, TSKP-LKP narių, metų metus buvo dori lietuviai. Maskvos akimis žvelgiant, jie buvo imperijos įgaliotiniai, įpareigoti neleisti abejoti TSRS imperijos sąranga ir integracija. Ir štai gimsta Sąjūdis, kurio gretose vos ne kas antras TSKP-LKP narys. Tai sakė viena: kevalas nukrito, TSRS imperijos integracijos politika, vykdyta iki 1985 metų, neteko prasmės. Jeigu net pats pirmasis TSRS komunistas M. Gorbačiovas ir jo komanda ėmė pliekti ant stalinistinio pamato stovinčią imperiją, ko norėti apačioms? Siūbavimas viršūnėse sukėlė sumaištį apačiose.

Itin gelbėjo estų pavyzdys, jų gebėjimas panaudoti TSRS politinį kalendorių laisvės labui. Mes tai pamatėme išsyk, jau birželį ir liepą. Išlydint į Maskvą TSKP XIX konferencijos delegatus, o paskui pasitinkant tuos pačius delegatus, buvo surengti du pirmieji didieji LPS mitingai.

Ideologinė sumaištis buvo labai palanki Sąjūdžiui, sparčiai stiprino LPS struktūrą ir įtaką visame krašte. O kartu trupino ir LKP struktūrą. 1988 metų vasarą praplėšus informacinę Sąjūdžio veiklos blokadą, dešimtys tūkstančių TSKP-LKP narių ėmė masiškai palaikyti LPS idėjas ir politiką. Galutinis lūžis įvyko rugsėjo viduryje, kai Vilniuje oficialiai pradėtas leisti LPS savaitraštis „Atgimimas“, kai LTV pradėjo transliuoti atviro eterio „Atgimimo bangą“, o Sąjūdis paskelbė Steigiamojo suvažiavimo datą.

***

Tačiau kaip, kokiu būdu buvo deklaruojama – atvirai, dokumentuose, LPS vardu – pati Nepriklausomybės idėja? Koks deklaravimo raidos vyksmas? Iki 1988 metų rugsėjo Idėja nedeklaruota. Vienas kitas pasisakymas Sąjūdžio mitinguose, pasisakymas apie Lietuvos laisvės siekį nuo „Roko maršo“ tribūnos sutelktos pozicijos nereiškė. LPS iniciatyvinė grupė iki rudens posėdžių protokolų nevedė, pareiškimų dėl Nepriklausomybės nedarė. Reikalas tik brendo.

Nepriklausomybės nuo TSRS imperijos pirmą pareiškimą užfiksavo JAV išeivis Erikas Senas, dalyvaudavęs LPS iniciatyvinės grupės posėdžiuose. Tad dinamika tokia:

RUGSĖJO 6 d.

LPS IG posėdyje Romualdas Ozolas pasiūlo parengti tris politinius dokumentus: nacionaliniu klausimu, laisvų rinkimų klausimu, atsiskyrimo nuo TSRS klausimu. (E. Senno liudijimas).

RUGSĖJO 7 d.

Atsižvelgdamas į išvakarėse padarytą R. Ozolo pareiškimą, „Sąjūdžio žiniose“ (Nr. 34) paskelbiu straipsnį „Baubas – paskutinis“. Publikacijoje Algimantas Rusteika svarstė idėją paskelbti referendumą dėl Lietuvoje 1940 metais įvykusio „įstojimo“ į TSRS teisėtumo. Redakcijos prieraše pabrėžiau, kad atėjo laikas prabilti apie LTSR Konstitucijos 69 straipsniu suteikiamą teisę: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos.“

SPALIO 1–2 d.

Estijos Liaudies fronto, Rahvarinne Steigiamasis suvažiavimas Taline. Jame dalyvavau kartu su R. Ozolu, K. Prunskiene ir Z. Vaišvila. Suvažiavimas mus įtikino, kaip masiškas tautos judėjimas įsiteisina esamoje sistemoje, tampa dominuojančia visuomenėje politine jėga, valstybinės Nepriklausomybės judėjimu ir įtraukiančia į savo orbitą komunistus, EKP vadovybę ir net pirmąjį respublikos komunistą-sekretorių Vaino Vialjasą. Rahvarinne ryšys su nacionalinės KP vadovybe deklaruojamas kaip būtinas, V. Vialjasas su savo komanda padeda apginti Rahvarinne nuo stiprių prorusiškų Estijos jėgų, valdomų iš Kremliaus.

SPALIO 22–23 d.

LPS Steigiamasis suvažiavimas Vilniuje. Pasinaudota Estijos Rahvarinne suvažiavimo patirtimi – tiek suvažiavimo rengimu, tiek pagrindinių pranešimų

temomis, tiek sprendimais (30 rezoliucijų). Kiek kitaip nei Estijoje, LKP pirmasis sekretorius A. Brazauskas pasirodo ir kaip svečias, ir kaip „dievas iš mašinos“, pademonstravęs „liaudies ir partijos“ vienybę anapus LPS programos. LKP vadovybės sugebėjimas prisitaikyti prie Sąjūdžio autoriteto pradėjo vidinę kovą dėl Nepriklausomybės, kaip suvereniteto interpretacijų. LPS Steigiamasis suvažiavimas, kaip šitai jau buvo padarę estai ir latviai, Lietuvos suverenitetą programiškai fiksavo „atsinaujinusioje TSRS federacijoje“.

LAPKRIČIO 8 d.

Rygoje įvyko pirmas išrinktų Latvijos ir Estijos liaudies frontų ir Lietuvos Sąjūdžio vadovų susitikimas. Bendro pobūdžio pareiškimai. Svarbiausias pareiškimas buvo protestas prieš ruošiamas Maskvoje TSRS Konstitucijos pataisas, varžančias visų penkiolikos respublikų teises.

Geriausiai susitikimui pasiruošę estai, pranešė apie Rahvarinne inicijuojamus suvereniteto, jau kaip Nepriklausomybės, sprendimus artėjančioje Aukščiausios Tarybos sesijoje. Nieko panašaus nei lietuviai, nei latviai neruošė, nors AT sesijos artėjo ir pas mus. Šalia to estai nustebino pranešdami apie savo ryšius Kremliuje, kur nuvykę jie netrukus įžengs. kuri jie netrukus įžengs į politinių derybų su Maskva stadiją. Pas TSRS AT pirmininką Anatolijų Lukjanovą vyko bendra EKP ir Rahvarinne delegacija, tartis dėl Estijos savarankiškumo, IME projekto. Sąjūdžio lyderiams tai buvo nesuprantama.

LAPKRIČIO 16 d.

Estijoje įvyko Estijos TSR AT sesija. Vyko ji vadovaujant EKP pirmajam sekretoriui V. Vialjesui, kuris, nebūdamas AT deputatu, pirmininkavo posėdžiams. Jis pasiekė, kad labai komplikuotos sudėties AT priimtų Rahvarinne paruoštą Estijos TSR suvereniteto deklaraciją dėl Respublikos įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus.

LAPKRIČIO 18 d.

Lietuvoje Estijos AT sprendimas dėl Estijos TSR suvereniteto Lietuvai buvo netikėtas, sukėlė šoką net LPS būstinėje. Deklaracijos tekstą mes išvertėme į lietuvių kalbą ir skubos tvarka pabandėme įtraukti jį į Lietuvos AT sesijos dienotvarkę. Priimti pateiktų ir visai neapsvarstytų dokumentų A. Brazausko komanda nedrįso, o ir, aišku, bijojo. Nei AT deputatai, nei LKP vadovybė tokiam netikėtumui nebuvo pasirengę.

Tiesa, AT sesijos metu buvo padaryti keli didelės reikšmės sprendimai, kurie kitu metu būtų buvę revoliuciniai: lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine LTSR kalba, Trispalvė paskelbta LTSR valstybine vėliava, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ paskelbta valstybiniu LTSR himnu.

LPS ir gausūs Sąjūdžio rėmėjai po lapkričio 18 d. išgyveno moralinę krizę, suprasdami ją be užuolankų: „Mes išdavėme Estiją“.

LAPKRIČIO 20 d.

Įvyko išplėstinis LPS Seimo Tarybos posėdis, kuriame pasmerkta LTSR AT, LKP vadovybė, A. Brazauskas ir L. Šepetys, nepalaikę ETSR AT sprendimų, neleidę dėl jų net balsuoti.

Kaip moralinę kompensaciją LPS Seimo Taryba paskelbė „Moralinės nepriklausomybės deklaraciją“:

„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės“.

Deklaracijoje nėra LPS, jis vadinamas „Lietuvos Sąjūdžiu“. Šis neegzistuojantis organas paskelbė „Aukščiausią Teisę“ (didžiosiomis raidėmis). Esu tikras, kad niekas tuo metu neprisiminė Prancūzų revoliucijos paskelbtą „Aukščiausiąją Esybę“, kurios vardu tautos suskaldymas pasiekė apogėjų.

„Moralinės nepriklausomybės deklaracija“ – tikras pažeistos savigarbos manifestas. Iki to meto mes, vadovaujantys LPS asmenys ir struktūros dokumento pavidalu nefiksavome Nepriklausomybės siekio. Šiame dokumente Nepriklausomybė buvo deklaruota net tris kartus.

Tuo būdu, įsivyravus atvirai konfrontacijai su LKP CK, legalios Sąjūdžio vystymosi galimybės buvo išsemtos.

Vilniuje ir Klaipėdoje buvo sukurta „Jedinstvo“ organizacija, tiesioginė Maskvos atstovė. Be to, Vytauto Petkevičiaus veikla, jo pareiškimai, daryti iš LTV ekrano, kad LPS „kiša Lietuvą po peiliu“, vedė į aklavietę.

Tuo metu TSRS politinis kalendorius padiktavo netikėtą išeitį.

GRUODŽIO 1 d.

Kremliuje buvo priimtas TSRS įstatymas „Dėl rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą“. Įstatymas nubrėžė nebūtą naujovę komunistinio totalitarizmo sąlygomis – realios alternatyvos rinkimus į naują aukščiausiąją valstybinės valdžios instituciją, Liaudies Deputatų suvažiavimą. Trečdalis institucijos turėjo sudaryti organizacijų (visuomeninių, profsąjunginių, kūrybinių sąjungų) delegatai, o kitus du trečdalius – laisvuose mažoritariniuose rinkimuose išrinkti atstovai.

Nekomunistinė, net antikomunistinė kandidatų pozicija nauju įstatymu nebuvo uždrausta.

Tai toks buvo milžiniškos reikšmės imperijos sąrangą griaunantis sprendimas. Kremlius, TSKP CK Politinis biuras įkirto šaką, ant kurios pats sėdėjo.

GRUODŽIO 4 d.

Vilniuje įvykusi Antroji LPS Seimo sesija Maskvoje priimto įstatymo nepastebėjo. Tai liudijo politinį nebrandumą. Sąjūdžio vadovybė net neaptarė Kremliaus sprendimo svarbos. Aptarta buvo moralinė trauma, patirta lapkričio 18 dieną, o analizuojant klaidas, viskuo apkaltinta LKP CK vadovybė, Maskvos valdžia. Politinė aklavietė liudijo ir politinę impotenciją.

LPS Seimas nesuteikė reikšmės net LTSR AT sesijoje priimtiems konstituciniams įstatymams dėl valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybingumo simbolių. (Nors būtent to reikalauta LPS Steigiamajame suvažiavime.)

Paskelbtas „Politinis Adventas“ ateinančių šv. Kalėdų metu.

***

1988 metų viduryje prasidėjusi Nepriklausomybės idealo įgyvendinimo istorija buvo trumpa.

1988 ir 1989 metų Vasario 16-ios minėjimai skyrėsi kaip naktis nuo dienos, vyko lyg kitose valstybėse. Per nepilnus metus Lietuva nužengė milžinišką idealistinės laisvės kelią. Nors teisinė politinė sistema Lietuvoje nepakito nė per nago juodymą. LKP CK ir KGB aparatai buvo kokie buvę, o Sąjūdis LPS juridiniu asmeniu įregistruotas tik prieš pat rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, 1989 m. kovo 15 dieną.

Į tikrą laisvės iškovojimo kelią Lietuva išėjo tik per TSRS imperijoje leistus rinkimus.

***

Ši trumpa išsivadavimo istorija liudija, kad Lietuvoje Nepriklausomybė turėjo daug stipresnį „moralinės nepriklausomybės“ statusą negu kur kitur. Suderinti Platono idealizmą su Aristotelio pragmatizmu lietuviams sekėsi prastai. Mums labiau sekasi smūgiai iš peties – masiniai mitingai, radikalūs pareiškimai, o galiausiai ir Kovo 11-oji.

***

Taip trumpai, matant visumą, galima nusakyti dviejų – Estijos ir Lietuvos – skirtumus. Estijos žingsniai į Nepriklausomybę buvo labiau pragmatiški ir kartu labiau strategiški, – protingos valios žingsniai.

Vėlesnė 35 metų Estijos ir Lietuvos istorija parodė, kad Estija tapo labiau strategiška valstybe negu Lietuva. Mūsų Seimas net lietuvių kalbą, Lietuvos valstybės pamatą, nebelaiko valstybės strategijos reikalu.

***

Norom nenorom trys principai – racionali savimonė, sensus communis ir suverenitetas – teisingai nusakė matricą, kuri gana greitai įgavo nepriklausomos valstybės kūną.

„Dainuojančios revoliucijos“ post scriptum

1988 m. spalio 22–23 d. LPS Steigiamajam suvažiavimui atėjus, reikėjo finalinės dainos, baigiamojo emocinio akcento. Jį (kaip ir viską pradžioje!) vėl nusižiūrėjome nuo estų.

Estijos Rahvarinne suvažiavime (1988 m. spalio 1–2 d.) baigiamasis emocinis akcentas buvo labai stiprus.

Kaip ir minėjau, Taline dalyvavome keturiese – be šių eilučių autoriaus buvo ir K., Prunskienė, R. Ozolas, Z. Vaišvila. Visi gavome pajusti, kaip po rezoliucijų, programos ir rinkimų, Rahvarinne kolegijai kylant į sceną, nuskambėjo šiuolaikinė, garsi, moderniai atliekama daina. Prasminga ir emociška, melodinga, spaudžianti ašaras (ašarojo visos aplink stovinčios estės).

Artėjant mūsų suvažiavimui, mudviem su R. Ozolu teko daugiausiai padirbėti sudarant darbotvarkės esmines nuostatas. Baigiamosios dainos būtinybę iškėlėme ir apgynėme LPS IG programos ruošimo grupėje. Viskas, atrodė, aišku.

Tačiau neaiški liko pati daina. Preliminariai buvo sutarta, kad ją parinks A. Kaušpėdas. Ji turėjo simbolizuoti mūsų pabudimą iš okupacinio letargo. Suvažiavimo metu turėjau daug pareigų. Šalia darbo spaudos centre, „Sąjūdžio žinių biuletenio“ leidimo keturiomis kalbomis ir t.t., prižiūrėjau kylančių į tribūną sąrašą. „Žaliaraiščių“ užkardos nepakako, tą žinojau iš anksto. Prie tribūnos laiptelių turėjo stovėti, arba būti šalia autoritetas iš Sąjūdžio vadovybės. Mes ne estai – o taip! – pas mus chaoso per akis!

***

Koks jausmų-minčių-pasisakymų katilas virė LPS Steigiamajame suvažiavime! Virė net LKP CK, LTSR Vyriausybės galvose – tos galvos (su A. Brazausku priešakyje) sėdėjo aukštai, tribūnose. Baisūs jausmai turėjo virti tose sielose – juk nebe jos valdo! Nieko panašaus nebuvo Estijoje – ten EKP CK vadovas V. Vialjesas buvo pagarbos apgaubtas, sėdėjo pirmose eilėse, su savais. Temperatūrą kaitino ir visuotinis supratimas, kad vyksta tiesiogine LTV transliacija ir mus stebi visa Lietuva. Todėl pagunda įšokti į tribūną ir „pasukti istoriją“ žodžiu ar vaizdu – milžiniška. Nors dokumentai beveik parengti, bet jų srautas nesiliovė ėjęs į sekretoriatą. O kaip reguliuoti pačią sceną? Juk neturime jokios patirties.

Argi neleisi į sceną tremtinių?! Ar Lietuvos motinų draugijos? O dovanų? Visi su savo skausmu! Tad suvažiavimą atidaryti buvo labai sunku, atidarymas nusikėlė pusvalandžiu, net daugiau.

Pagaliau pasinaudojo auksine proga ir V. Landsbergis, nebuvęs tarp favoritų, kaip jam įprasta rado būdą kaip pakilti į sceną net iki atidarymo. Jis pasirodė su savo tėvu V. Landsbergiu-Žemkalniu. Negalėjau saviems užstoti kelio – kur jau!

Suvažiavimą atidarė Justinas Marcinkevičius ir Meilė Lukšienė.

O toliau ne tik stabdžiau ir draudžiau lįsti į sceną aistruoliams pakalbėti, bet ir leidau pakilti į tribūną tiems, kas buvo nenumatyti programoje. Taip reikėjo. Ir kalbėtojų tarpe nenumatytai pasirodė Petras Cidzikas ir Rolandas Paulauskas. Buvo ir vienas kitas, mažiau reikšmingas. Taip, tai buvo mano asmeniniai sprendimai – bet ką daryti? Su LPS iniciatyvine grupe nepasitarsi verdant katilui.

Budėdamas prie scenos neįleidau į tribūną daug ko, stabdžiau karštuolius ir aistruolius. Pavyzdžiui, net Povilo Pečeliūno, politinio kalinio ir gero to meto mano bičiulio. Bet įleidau R. Paulauską, nes kauniečiai mane įtikino (atsiuntę Algirdą Patacką), kad Kauno LPS paruošęs tekstą, kuris sudės „taškus ant i“ (būtent šią frazę ištarė A. Patackas). O tada?

Į tribūną įšoko V. Petkevičius – kaș jį sustabdys, LPS iniciatyvinės grupės narį?! V. Petkevičius pareikalavo žodžio iš salės pirmų eilių, kur sėdėjo, ir, kone išbėgęs į sceną, ištarė: „Nežinau, kaip tas žmogus atsirado tribūnoje?!“ (Tai nesunku patikrinti LTV archyviniame įraše). Taip V. Petkevičiaus antpuolis sukūrė R. Paulauskui aureolę. Nors pranešimas nebuvo labai radikalus, Lietuvos laisvės nereikalavo. Tik R. Paulauskas iškart „pamiršo“ bendrą kauniečių poziciją, panaudojo savo kalbą „laisvės šauklio“ renomė.

Šiaip jau viskas ėjosi labai smagiai, braškant, lekiant, stovint. Reikėjo būti karščiausiuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmų taškuose. Tik ar visur spėsi?! Be stovėjimo prie scenos (ypač antrą dieną), buvau nuolat su spaudos centru, tiesiog teko „Sąjūdžio žinios. Suvažiavimo biuletenis“ (keturiom kalbom) skirstyti, parūpinti jam medžiagos ir pačiam rašyti! O kur dar užsienio žurnalistai, interviu… Katilas, katilas…

Ir tas dvi dienas viską gožė džiaugsmas: PAGALIAU PAVYKO LIETUVOS SUEIGA!

Pakeliui buvo daug baimių ir baubų, buvo trukdžių ir pavojų! Todėl „Pavyko!“ – pergalės jausmas. Ar galėjome mes, rengėjai, išgyventi „priblokštos Lietuvos“ jausmą? Ne, mes, rengėjai, patyrėme daugiau, dvigubą šoką-džiaugsmą. Nes žinojome, ką darome, o didžioji Lietuva – nežinojo. Ir mes nujautėme- žinojome, kad Lietuva taip ir pabus – ašarų jūroje.

Ir štai – dainos metas.

Artėjant suvažiavimo pabaigai, Stasys Paškevičius, vadovavęs Sporto rūmų garsinei ir vaizdinei informacijai, priminė man, kad netrukus reikės paleisti A. Kaušpėdo pasirinktą savą „Krantą“. Mudu su Stasiu jau ir anksčiau buvome suabejoję, ar ji tikrai tiks emocingame finale? „Daina gera, bet ne šventės pakylėjimui“ – nutarėme. Aš jau turėjau kitą pasirinkimą: tuo metu eteryje skambėjusią melodingą, tų metų prasmę liudijančių žodžių R. Paulausko dainą „Pabudome ir kelkimės“. Stasys linktelėjo ir nuskubėjo prie garso pulto.

Taip ir nutiko: 1988 metų spalio 23 dieną, baigiantis didingiausiam XX šimtmečio lietuvių suvažiavimui, Sąjūdis pakilo į sceną, šviesą ir tiesą skambant „Pabudome ir kelkimės“.

O jeigu pagalvojus ramiau…

Esu tikras, kad LPS Steigiamasis suvažiavimas puikiausiai pavyko dar ir dėl to, kad estai su latviais jau buvo surengę savuosius. Net LTV atvirą eterį gavome antri, po Latvijos (Estija pasitenkino tiesiogine radijo transliacija). Kaip ir kodėl mūsų „tautinių komunistų“ valdžia nusileido visais frontais? Todėl, kad lietuviai buvo, nepaneigsi. Ir, matyt, turėjo puikų pasiteisinimą: „Ką gi, Lietuva ne prastesnė už Latviją ir Estiją, ir pas mus pertvarka vyksta“.

Manau, ir Kremlių „tautinių komunistų“ komandai teko raminti „tokia lietuviška perestroika“, visai kaip pas kaimynus. Ir pagaliau kas kitas, jeigu ne LKP CK aparatas tame verdančiame katile galėjo apraminti savą LKP CK biuro narį, KGB vadą Eduardą Eismontą?

Žodžiu, istorijos katilas. Kai jau įkaista, tai išverda visus. Ką jau sakyti!

Arvydas Juozaitis 2023 m. vasara

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!