V.Jasukaitytė. Ar yra kam mokytis iš klaidų?

227
19
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

Reikia pripažinti, kad vakarykštė Rūtos Janutienės laida nebuvo pati geriausia. Pernelyg aiškiai matėsi virvelės, kuriomis suraišiotos marionetės. Ir atrodo, kad nė vieno dalyvio nebuvo laisvo. Išskyrus aktorių, kuris buvo įklimpęs į savo įtikėjimą teisėjos šventumu ir visos šį reikalą supančios aplinkos purvinumu. Purvo iš tiesų daug, tačiau Neringa pati savo noru įklimpo į valdžios troškulio purvą. Nežiba auksas purve – nežiba, negalvokite. Tai tik tautos sugalvota metafora pasiguosti teisiesiems. Gal tik dvasine prasme… Bet kai jau vos dviems valandoms po nelaimės atsiduri mitinge Daukanto aikštėje ir šauki valstybinės pareigos atlikti skubančiai Prezidentei pavymui : ”…jei darysit perversmą, – aš dalyvausiu jame” (beje, tas pats šūkis užfiksuotas ir televizijos laidoje kitą dieną), nelabai paauksuotai atrodai. Nes iš karto visiems matoma tampa antroji sudėtinė šio spektakliu virtusios nelaimės dalis – noras tapti Prezidente. O be to ir leksika… Iš kur taip natūraliai atklydo žodis “perversmas”? Taip įprastai nuskambėjo jis iš p. Neringos lūpų, kad nejučiomis pagalvojau: oho! Jie jau aptarinėja perversmo galimybes! Paprastai mitingų prasmė nebūtinai perversmuose, greičiau – siekiuose tobulinti valstybės tvarką valstybės viduje, arba visuomenės dalies nuomonę padaryti labiau girdimą.

Deja… Ne asmeninis skausmas ir nelaimės kiekvieną padaro Prezidentu, antraip jau visa Lietuva būtų pabuvojusi po keletą kadencijų. Tam reikia subręsti iki visuotinų idealų, įgyti visuminį požiūrį, turėti pakankamai žinių, valios, charakterį, kaip sako A.Butkevičius. Ši idėja buvo “pakišta” p.Neringai Venckienei. Ją “pakišo” kai kas iš tų, kam labai reikėjo atsidurti Seime, o kitaip, negu įsikibus į p.Neringos kostiumėlio rankovę, nebuvo įmanoma.

Žurnalistas, laidoje prognozavęs, bet taip aiškiai ir nepasakęs, kokios baisybės dabar laukia p.teisėjos, irgi buvo vienas iš tų, kai susirinkus keliatūkstantinei miniai Garliavoje, bučiavo p. Neringai ranką ir “siuntė” ją tiesiai į Prezidentės kėdę.

Visiems, kurie tą žino, buvo nemalonu žiūrėti. Gal ir yra dar visokių mums nežinomų įkalčių, gal policija ir turi rimtų kaltinimų ar įtarimų p. Venckienei, tačiau bandymas jos nusikaltimus atskleisti vakarykštėje laidoje buvo atitemptas baubas, kurių ne vieną pastipusį esame matę.

Atrodo, kad tūkstančiai žmonių Lietuvoje tik ir braidžioja po informacinių baubų stipenas, kurių dvokas nebeleidžia įkvėpti tikro, realaus, žmogiško gyvenimo kvapo ir susivokti pačioje realybėje. Žinoma, kad V. Milinio bylos tyrimas kažką yra atradęs, ir gal bus išsiaiškinta dar daugiau – nekaltas jaunuolis vis tik buvo nužudytas, raštelis, kažkokiems gaivalams nurodantis, ką sekti, parašytas p. Skučienės ranka, vis tik yra tyrėjų rankose… Tačiau laidoje tai atrodė baisiai nerimtai, tarsi vien tik žurnalisto siekis būti pirmajam, paskelbusiam, jog dar vienas baubas eina Klonio gatve.

Neringos Venckienės padėtis nepavydėtina. Kaip ir jos frakcijos, kuriai lemta iširti. Kaip ir partijos, kuri sudaryta iš atsitiktinių žmonių emocijų. Žmonės gal ir gailestingi, bet tas bruožas netinka politikams. Negali rėksnių minia užplūsti Seimą ir imti “valdyti”. Kaip ir pati teisėja…

Visiškai bloga politikė iš jos. Jei galvoji apie politiką, neturi susipykti su visais iš eilės. Politinė kalba – dialogo ir diskusijų kalba, susitarimo kalba. Štai kaip vakar Seimo daugumai pavyko puikiai susitarti. O pati Neringa Venckienė pati savo partiją nunešė ir pasiūlė p. Viktorui, kuris, autorės nuomone, tikrai galėjo turėti įtakos, kad Kėdainių teisėjo sprendimai garsiojoje byloje būtų tokie, o ne kitokie. Ką dabar daryti tiems, kurie, eidami į šią partiją, galvojo apie nuo korupcijos švarią Lietuvą? Ar jie mato save Darbo partijoje. Kur jiems eiti? Kai kas iš “Drąsos kelio” narių ir paskutiniuoju metu tapęs labiausiai patikimu p. Neringai, pasijus patekęs kaip tik ten, kur reikia – pas Viktorą, kur ir siekė patekti, nes stojant į p. Venckienės partiją turėjo slaptus tikslus – griauti ją iš vidaus.

Taigi – kas laimėjo vakar?

O kas pralaimėjo?.. Kada pralaimėjo?

Kalbu ne apie personalijas.

Mergaitės “ėmimas” buvo jau surežisuotas spektaklis. Vyrai, kurie spekuliavo “be kraujo neatiduosim”, išprovokavo dideles policijos pajėgas – gal jie irgi buvo režisūrinio sumanymo dalis? Nes kodėl gi – taip garsiai saugoję mergaitę tuo svarbiausiu metu, atrodo, „buvo nuėję už kampo nusilengvinti“?

Ar skaitytojui dar nesimato baltų siūlų?

O tai, kad po mergaitės atėmimo už poros valandų prasidėjo mitingas Daukanto aikštėje, rodo, kad mitingo rengėjai žinojo, kada bus imama mergaitė, – tam ir mitingą suruošė, – tai, jų nuomone, buvo pats tinkamiausias laikas kastis po Prezidente, kuri, beje, kaip tik dėl Neringos Venckienės mantijos nenuėmimo ir buvo koneveikiama bei vadinama nusikaltėlių stogu. Gražiai “atsidėkojo” p.Neringa už žmogišką supratimą. Laimei, kad budėjo ir prezidentiška išmintis – nepasiduoti visuotinei emocinei griūčiai ir niekur neįsikišti, kur neleidžia jos statusas (nes tie patys režisieriai buvo jau surežisavę ir jos apkaltą).

Taigi jau tada Neringa Venckienė buvo svarbiausia perversminio žaidimo korta – ji leido sau manyti esanti būsima Prezidentė. Politikai taip primityviai nemąsto. Atmesti visus ištikimus jaunus, kupinus tiesos idealų žmones ir pasirinkti… Atmesti sąžiningąją žiniasklaidą ir tapti žaisliuku užsakomosios režisūrinės spaudos erdvėse… O ir šių eilučių autorė, kai tik pamatė surežisuotą p. Neringos užlipimą ant būsimų prezidentinių rinkimų pjedestalo ir parašė straipsnį “Šoksim į duobę, šoksim į duobę, dainavo varlės ant duobės krašto – pamatysim, kas mus ištrauks”, buvo kaip reikiant kramtoma violetiniais dantimis. Tad dabar laikas būtų pamąstyti, kaip kuo greičiau išsiropšti iš tos duobės, kur buvo savanoriškai, pametus galvą, sušokta. Laikas būtų kuo greičiau apibendrinti stichinių revoliucijų gaminimo pamokų pagrindus.

Tačiau būtų gerai, kad visi, papuolę į stichijos verpetus, suvoktų – o kam tai buvo naudinga? Atsakymas paprastas – tam, kas smogė lemiamą smūgį – autorės nuomone, kriminaliniam tyrimų biurui. Be jų niekas negalėjo atvesti tų 240 ginkluotų vyrų. Čia sutinku ir su Dariumi Kuoliu – už to “policijos kriminalo” tikriausiai stovi ir spec.tarnybų kriminalistai – jų bendradarbiavimo tradicijos turi gilią praeitį, tik mums lieka nematomos. O trečioji trikampio dalis – Prokuratūros kriminalistai – kaip ant delno. Šiame trikampyje gali dingti visi klausimai, kaip ir visi atsakymai, čia gali prapulti padaryti nusikaltimai, gyvos aukos ir net lavonai – nusikaltimo įrodymų nerasta. Šis Bermudų trikampis – ne kas kita, kaip beveik nesislėpdama veikianti chunta, kurioje telpa ir daugelis iš tų 30 000 asmenų, kurių agentūrinės bylos išvežtos į Rusiją. Arba jų vadovaujami. Apie tai labai įžvalgiai parašė Giedrė Gorienė nesename savo straipsnyje. Šiek tiek vilties teikia žinia, kad policijos kriminalistams generalinis komisaras p. Skvernelis neseniai įteikė atleidimo lapelius, po kurių panelei Stankūnaitei staiga “nusibodo” iki šiol labai miela jos apsauga ir ji panoro greičiau dingti iš Lietuvos. Įtariame, kad jos veiksmus inspiruoja baimė, jog ateis nauji darbuotojai gal būt ne iš Bermudų.

Taigi, ne taip sunku suprasti, kas vyksta, kai gretini informaciją, stebi įvykius ir galvoji savo galva. Vargšė teisėja lieka “nuskandinta” ir niekam dėl jos galvos greitai nebeskaudės. Tačiau V.Vasiliausko viešai pasakytas sakinys, kad Neringa dabar bus ar tik ne septintas lavonas, gali reikšti ir dar kai ką – iš tikrųjų norint sukelti minias prieš valstybę, artėjant Prezidento rinkimams, bereikia tik, kad kas užvožtų poniai teisėjai patamsyje per galvą. Tautai būtų visiškas “įrodymas”, kad Lietuvos teisėtvarka, “kurią sudaro vien pedofilai”, susidorojo su p.Neringa. Štai iki kokių žaidimų prieita.

Ir negana to, – einama toliau. Visai neseniai išplatintas kelių asmenų pasirašytas laiškas, kuriame visi šunys kariami vėl ant Prezidentės. Tas laiškas tikriausiai bendros perversminės strategijos dalis: “Drąsos kelio” suvažiavimas, mitingas prie Seimo rūmų, Imuniteto teisėjai neatėmimas, – piliečių parašų rinkimas po šiuo laišku, konferencija tuo pačiu klausimu (siekiant suteikti laiško turiniui svarbos ir istoriškumo pobūdį). Tačiau kaltinimai Prezidentei tiek laužti iš piršto, kad skaitydamas suglumsti – kokie istoriniai bei politiniai beraščiai, kokie populistai parašė tą tekstą, su kuriuo realybė arba visai nieko bendro neturi, arba kažkas labai uždengia ir laiškas platinamas, kad dengtų dar labiau.

Laikas atėjo patyrinėti, po kuo pasirašo žinomi ir nelabai žinomi žmonės, taikantys į visuomenės aktyvo pirmąsias gretas. Kai ką rasime iš tų, kurie mergaitės ėmimo metu “lengvinosi už kampo“, kai ką, kas, atrodo, gamino sprogmenis Kauno pamiškės laikotarpiu, kai ką, kas iš idealizmo susukta galva skuba neįsigilinęs paremti kaip tik tas jėgas, prieš kurios pats protestuoja.

Neatpažinimas – pavojingas dalykas. Jis ir grindžia kelius į pragarą gerais norais. Geriau pastebėti įvykius ir nepulti remti jėgų, kurių tu nevaldai, už kurių vadovus neatsakai, kurie laisvi, kaip kempinės poros, ir į juos gali susigerti bet kas – pradedant šizofrenikais, baigiant nusikaltėliais ir šnipais.

Apie minėto laiško turinį pakalbėsiu kitame straipsnyje.

Poniai Neringai Venckienei linkiu nebesiremti tuo, kuo rėmėtės paskutinius metus. Kiekvienas patiriame žiauriausių išbandymų ir mūsų vertę nužymi ne tai, kiek pasiekiame, o kiek pakeliame prarasdami. Mokėti atsisakyti – tai nereiškia prarasti. Mokėti atsisakyti – reiškia mokėti pasirinkti. Štai nuo pasirinkimo ir priklauso, kokią vietą kurioje kolonoje užimame. Negalima vienu metu būti ir ant kalno, ir jūroje. Jei išgyveni taurų skausmą – niekada negalėsi mitinguose plaikstytis kaip vėliava svetimose, toli gražu ne patikimose rankose. Taurios kančios negalima leisti sutepti pragmatiškais politiniais neaiškių grupuočių tikslais.

Kad jos situacija buvo pasinaudota, galima buvo išgirsti ir vakarykštėje laidoje žurnalisto pasakytuose žodžiuose, kur jis patvirtino, kad ir p. Neringos knyga perėjo per jo rankas ir kad jis dalyvavo partijos kūrime (kol nesusipyko). Ir jei visą tą laiką laikraštis, kuriame jis dirba, aktyviai “tyrė” Garliavos įvykius, galima manyti, kad per tą laikraštį ir buvo manipuliuojama piliečių sąmone bei informacija, vis truputėlį pasukant įvykių interpretaciją vienu ar kitu kampu. Čia ir reiktų susimąstyti – kas stovi vis tik su tampomomis virvutėmis rankose. Kas galvoja savo galva ir nenori dirbti šešėliniams politikams – susimąstys ir supras.

Tie 30 000 buvusio saugumo aktyvo , kaip atrodo, dar tebedirba, nes visa, kas tarnavo pasinaudojant Garliavos byla, naudinga tik valstybės stabilumo griovėjams pačia tikriausia prasme. Šiuo metu, kada Lietuvai iš tikro labai svarbus ir pavojingas metas, o pavojingiausia jame – vidiniai neramumai gali turėti lemiamą reikšmę užsienio politikos pokyčiams. Kodėl? Pakalbėsime ir apie tai.

O kol kas manau, kad imuniteto panaikinimas p. Neringai Venckienei priartina nešvaraus politinio žaidimo pabaigą, kurioje ji, deja, buvo nors ir kelianti didelę žmogišką užuojautą, bet – blogo žaidimo statistė.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą