Gatajevai prašo Čečėnijos prezidento R.Kadyrovo pagalbos sugrąžinant Lietuvoje “įkalintus” 6 čečėnų vaikus

116
4
- Reklama -

Vilniaus SOS vaikų kaime laikomi šeši nepilnamečiai vaikai, Rusijos Federacijos piliečiai, kuriems nuo 2009 metų neleidžiama sugrįžti namo į Čečėniją. KK nuotr.

Į Suomiją dėl Lietuvos VSD persekiojimo pabėgę čečėnai Gatajevai dar 2009 m. rugsėjį kreipėsi į Čečėnijos prezidentą R.Kadyrovą, prašydami pagalbos, sugrąžinant namo, į Čečėniją, Lietuvos valdžios laikomus ir namo neišleidžiamus nepilnamečius čečėnų vaikus, RF piliečius.

Nors Gatajevai savo globojamus vaikus siekė sugrąžinti namo, į Čečėniją, dar 2009 m. pabaigoje, tačiau Lietuvos valdžia vaikus „įkalino“ Vilniaus SOS vaikų kaime ir jau 3 metus prie vaikų nieko neprileidžia – nei RF konsulo Lietuvoje, nei naujųjų oficialiųjų vaikų globėjų – pasiturinčios čečėnų šeimos, nei Čečėnijos prezidento įgaliotinio – Rusijos Dūmos deputato.

„Karštas komentaras“ skelbia sutrumpintą Gatajevų kreipimosi į Čečėnijos prezidentą tekstą.

Čečėnijos Respublikos Prezidentui Ramzanui Kadyrovui

Žmogaus Teisių reikalų įgaliotiniui Čečėnijos Respublikoje Nurdi Nuchažijevui

Nuo šeimyninių vaikų namų “Gimtoji šeima” tėvų-globėjų Maliko Gatajevo ir Chadižat Gatajevos

Pareiškimas

Gerbiamas Ramzanai Achmatovičiau,

Atleiskite, kad gaišiname Jūsų brangų laiką. Patikėkite, jog spręsdami kilusią problemą, mes mėginome daryti viską, kad pasikliautume vien savo jėgomis, kad ją išspręstume be mūsų valstybės aukštų valdininkų įsikišimo. Mes supratome, kad po mūsų kreipimosi į Jus šios problemos sprendimas vyks jau visai kitu lygiu.

Patikėkite, gerbiamas Ramzanai Achmatovičiau, kad mes buvome priversti žengti šį žingsnį, nes valstybė, nuo kurios mes prašome Jūsų mus apginti, panaudojo visus savo valstybinius išteklius, visą savo aparatą bei galią ne tik tam, kad Europos visuomenės akyse diskredituotų mus, kaip čečėnų tautos atstovus, bet ir tam, kad sumenkintų mūsų tradicijas, kultūrą, tikėjimą.

Mėgindami paneigti šlykštų melą, taip pat siekdami, kad Europos visuomenė suprastų mūsų religinių bei kultūrinių vertybių esmę, mes panaudojome visas įmanomas bei mums pasiekiamas teisines priemones. Tačiau mūsų biudžetas bei galimybės yra nepalyginamos su ištisos valstybės galiomis. Ir todėl mes negalime kovoti su jomis, būdami vieni. Todėl esame priversti kreiptis į Jus, prašydami Jūsų įsikišimo, kad būtų nutraukta Lietuvos VSD inicijuota savivalė tiek prieš mus, tiek ir prieš mūsų pilnamečius bei nepilnamečius auklėtinius.

Apgailestaujame, kad šiuo momentu mes negalime viso to, kas su mumis vyksta Lietuvoje, išdėstyti Jums asmeniškai.

Ir todėl šiuo momentu šis raštas tėra mums vienintelė galimybė papasakoti tiesą, taip pat ir kreiptis pagalbos į Jus.

Tam, kad Jūs galėtumėte atskirti tiesą nuo melo, mes pamėginsime savo rašte trumpai išdėstyti mūsų šeimyninių vaikų namų “Gimtoji šeima” atsiradimo istoriją, išvardinsime priežastis, dėl kurių nepilnamečiai vaikai atsidūrė Lietuvos valstybės teritorijoje, išdėstysime konflikto esmę, mums pateiktų kaltinimų esmę, taip pat ir mūsų požiūrį į situaciją.

1994 metais prasidėjusieji karo veiksmai Čečėnijos Respublikos teritorijoje pareikalavo daugybės taikių piliečių aukų bei sukėlė Respublikoje humanitarinę katastrofą. Daugybė vaikų tapo našlaičiais, kurie, likę be suaugusiųjų bei giminių priežiūros, atsidūrė gatvėje, kur bene kasdien turėjo kovoti dėl išlikimo.

Nenorėdami likti abejingi šių mažų, likimo valiai paliktų, vaikučių ateičiai, 1996 metais mes inicijavome šeimyninių vaikų namų “Gimtoji šeima” sukūrimą. Jie buvo įregistruoti 2001-jų metų rugpjūtį RF Teisingumo ministerijos valdyboje Čečėnijos Respublikoje, registracijos numeris 1042000000272.

Kadangi tuo metu visa Čečėnijos Respublikos infrastruktūra dėl karo veiksmų buvo sugriauta, ir ten nebuvo įmanoma sukurti būtinų sąlygų vaikams mokytis bei tobulėti, tai 1997 metais mes priėmėme Lietuvos Respublikos Seimo kvietimą bei su mokyklinio amžiaus vaikais atvykome į Lietuvą. Čia vaikams atsirado galimybė po ilgo laiko vėl pradėti lankyti mokyklas ir vaikų darželius.

Per tą laiką dalis vaikų, kurie užaugo, baigė mokslus arba gydymą, sugrįžo namo į Čečėnijos Respubliką, o dalis vaikų taip ir liko tęsti mokslus bei gydymą.

2006 metais, kaip ir eilinį kartą, mes į Lietuvą atvežėme gydytis ir mokytis devynis nepilnamečius vaikus. Kai kurie iš atvežtų vaikų sirgo sunkiomis ligomis, jiems reikėjo skubios medicininės pagalbos.

2008 metais dalis auklėtinių (išvardinta 11 – red.) tapo pilnamečiai, jie ir toliau gyveno su mumis (Kaune, Putvinskio g. bei Karmėlavoje, adresai nurodyti – red.).

Per 12 mūsų šeimos gyvavimo metų bei per visus mūsų buvimo Lietuvoje metus nei mes patys, nei mūsų vaikai neturėjo problemų su teisėsauga.

Taip buvo iki Pietų Osetijos įvykių.

Kažkur 2008 metų rugsėjo pradžioje į mūsų gyvenamąją vietą Kaune, Putvinskio g., atvyko du Lietuvos spec. tarnybos (VSD) pareigūnai. Jie ėmė klausinėti mus apie situaciją Pietų Osetijoje, Ingušijoje bei Čečėnijoje.

Mums buvo keista, kodėl Lietuvos spec. tarnybos kreipėsi į mus su tokiais klausimais. Mes mandagiai paaiškinome, jog mums pakanka rūpesčių, susijusių su mūsų vaikais, su jų gerbūviu ir buitimi. Tada mums atrodė, kad mūsų atsakymai Lietuvos spec. tarnybų darbuotojus patenkino. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, mes buvome labai naivūs.

Mes manome, jog Lietuvos spec. tarnybos panaudojo mūsų pilnametę auklėtinę. Jų prašymu ji tam tikrą laiką po rūbais slėpė garso įrašymo įrangą. Spec. tarnybos inicijavo šeimyninį konfliktą. Auklėtinė buvo spec. tarnybų įtikinta, kad, būdama Lietuvos teritorijoje, ji daugiau neprivalo laikytis čečėnų tradicijų, taip pat ir islamo normų. Kad ji gali gyventi nesantuokinį gyvenimą su Lietuvos piliečiu (Lietuvos Respublikos Valstybės Saugumo darbuotoju). Galiausiai 2008 metų spalio 14-ją Kauno apygardos prokuratūros bei Lietuvos spec. tarnybų prašymu pagal Kauno miesto teismo nutarimą mes buvome suimti bei patalpinti į Kauno tardymo izoliatorių. Esą mūsų auklėjimo metodikoje buvo įžvelgta baudžiamojo kodekso pažeidimų. Faktiškai pažeidimu tapo tai, kad mes pasipriešinome tokiam buvusios auklėtinės elgesiui, kad stengdavomės auklėti mūsų vaikus, griežtai laikydamiesi mūsų nacionalinių bei religinių tradicijų.

Iš pradžių mums buvo pateikiami įvairūs kaltinimai. Po to visi kaltinimai, išskyrus vieną (mūsų pažadas sugrąžinti auklėtinę namo pas gimines buvo kvalifikuota kaip grasinimas nužudyti) atkrito ar buvo teismo atmesti.

Lietuvos spec. tarnybos siekė mus diskredituoti mūsų (Rusijos – red.) teisėsaugos akyse, taip užkirsdamos mums kelią grįžti namo. Tuo tikslu jos per savo kontroliuojamą žiniasklaidą išplatino informaciją, esą Malikas Gatajevas per pirmąją Čečėnijos kampaniją buvo karinio pasipriešinimo dalyvis, o tai iš tikrųjų yra prasimanymas.

Nuo pat šio proceso pradžios jį inicijavusios spec. tarnybos niekam neleido bendrauti su mūsų vaikais bei jiems padėti. Žmonės būdavo sulaikomi bei tardomi.

Reikia pastebėti, jog kelis mėnesius po mūsų arešto Lietuvos valdžia materialiai neparemdavo mūsų vaikų ir jiems teko kovoti patiems dėl savo išlikimo (kaip ir tada, per Čečėnijos karą – red.). Tik vėliau 9 nepilnamečiai vaikai buvo apgyvendinti (pagal laikiną globą) vaikų gyvenvietėje – anokioje vaikų prieglaudoje netoli Vilniaus.

Jau po kelių buvimo šioje gyvenvietėje dienų mūsų įsūnis buvo patalpintas į psichiatrinę ligoninę, nors visa jo kaltė buvo vien ta, kad jis norėjo matyti savo motiną bei tėvą.

Tik mūsų draugų bei giminių pastangų dėka pavyko išlaisvinti mūsų sūnų iš psichiatrinės ligoninės bei įtikinti globos departamentą bent laikinai leisti globoti mūsų tikrus bei įvaikintus vaikus marčiai bei jaunesniam broliui, tuo metu gyvenusiam Lietuvoje. Visi mėginimai perduoti jiems likusių 6 nepilnamečių vaikų globą buvo nesėkmingi.

2009 metų birželio 4 d. Kauno apylinkės teismas skyrė mums 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Bet to Lietuvos spec. tarnyboms bei Kauno apygardos prokuratūrai nepakako. Jos suvokė, kad gali tekti atsakyti už sužlugusią bylą, už biudžeto lėšų švaistymą bei aiškintis dėl spec. tarnybų dalyvavimo nagrinėjant šeimyninės buities bylą.

Ir todėl, panaudodamos savo ryšius bei įtaką Kauno apygardos teisme, kuriame tuo metu buvo mūsų apeliacinis skundas, jos darė viską, kad šis teismas priimtų joms palankų sprendimą, t.y., kad nuteistų mums ilgesniam laikotarpiui.

Kauno apygardos teismas, įtakojamas spec. tarnybų, dar beveik mėnesį laikė mus suimtus, nors Kauno apylinkės teismo skirtos bausmės (10 mėnesių) laikas jau buvo pasibaigęs ir mes turėjome būti paleisti į laisvę.

Tik po to, kai mūsų advokatai apskundė Kauno apygardos teismo nutartį Apeliaciniam teismui, mes buvome paleisti į laisvę. Savo nutarime Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, esą Kauno apygardos teismo sprendime aiškiai matyti apygardos teisėjo tendencija įsiteikti apygardos prokurorui.

Nepaisydami trumpalaikės pergalės, mes suvokėme, kad kvaila tikėtis palankaus teismo sprendimo, nes mūsų apeliacinį skundą nagrinėjo vis tas pats Kauno apygardos teismas, netgi aukštesnės instancijos teismo įtartas šališkumu. Mūsų advokatai leido mums suprasti, jog dėl tamprių ryšių tarp Kauno apygardos teismo ir Kauno apygardos prokuratūros, taip pat dėl Lietuvos spec. tarnybų įtakos Kauno apygardos teismui, mes būsime nuteisti ilgesniam laikotarpiui.

Todėl mes nusprendėme laikinai palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, kol:

visi nepilnamečiai vaikai nebus sugrąžinti namo, į Čečėnijos Respubliką;

mūsų bylos kasacine tvarka neišnagrinės Lietuvos Aukščiausias teismas;

neatgausime grįžimui į tėvynę būtinų dokumentų;

nusprendėme apsistoti vienoje iš ES šalių.

2009 metų rugsėjo 25 d. Kauno apygardos teismas nuteisė mus ilgesniam laikotarpiui – prie jau iškalėtų 11 mėnesių pridėjo dar septynis. Šis nuosprendis buvo mūsų advokatų apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam teismui.

Kaip bebūtų, mes jaučiamės atsakingi prieš savo nepilnamečius vaikus. Mes nuogąstaujame, jog jų buvimas šioje socialinėje gyvenvietėje gali neigiamai atsiliepti šių vaikų psichologinei bei fizinei būsenai.

Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių mes negalime būti su savo vaikais, negalime sugrąžinti juos namo, taip pat ir patys sugrįžti negalime.

Mes prašome Jūsų, gerbiamas Ramzanai Achmatovičiau, kaip mūsų prezidento, kaip žmogaus, budinčio mūsų tautos vertybių sargyboje, kaip gausios šeimynos tėvo:

1) padėti kuo greičiau sugrąžinti į istorinę tėvynę 9 nepilnamečius Rusijos Federacijos piliečius, Čečėnijos Respublikos gyventojus;

2) padėti kuo greičiau sugrįžti į istorinę tėvynę mūsų pilnamečiams auklėtiniams, pageidaujantiems grįžti namo.

3) patikėti mūsų ketinimų nuoširdumu, padėti mums grįžti namo ir susijungti su mūsų vaikais. Norime ir toliau tęsti veiklą, kuriai mes save pašventėme.

Su pagarba,

Šeimyninių vaikų namų “Gimtoji šeima” globėjas ir direktorius Malikas Gatajevas, Chadižat Gatajeva

Lietuvos Respublika, Kaunas, 2009 m. rugsėjis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą