Ar „nesipriešinti blogam”?

33
10
- Reklama -

"Kunige Jonai, net jei būsi suspenduotas, vyskupas neturi galios suspenduoti tavo švento troškimo – tiesos siekio", - kunigui J.Varkalai (kairėje) sako kunigas A.Bulotas. KK nuotr.

Kiekvienu laikmečiu vyksta kova su blogybėmis, kurios sukelia visuomenėje nerimo ir triukšmo, įvairių svarstymų ir vertinimų. Jėzus Kristus irgi atėjo į pasaulį kovoti ir nugalėti blogį. Jo tikslu buvo sužavėtos gausios minios, kurios jį sekė. Kerštas valdė ano meto žmonių santykius, valdo ir dabartinių. Keršto dėsnis blogio nenaikina, nes vietoj vienos blogybės pastato kitą, ir tuo būdu ją padvigubina. Bet štai Kalno pamoksle Jėzus pasako stulbinančią frazę, kuri buvo priešinga ne tik Izraelio, bet ir visos žmonijos manymui – „nesipriešinti blogam“.

Čia dera išskirti mūsų a s m e n i n i u s priešus ir gyvenime besireiškiantį objektyvų blogį. Kristus neteisino blogio, tačiau vietoj keršto pasitelkė teisingumą ir meilę. Jis nebuvo pasyvus stebėtojas, tylėjęs neteisybės akivaizdoje. „Jeigu aš nekaltas, kam mane muši?“ – tarė savo kankintojams. Galvažudžių lindyne, pabaltintais karstais ir kitokiais epitetais jis pavadino ano meto religijos ir teisės klastotojus.

Šio nesiliaujamo blogio upės srovė palietė ir Garliavą, kurioje savo viešais pasisakymais ir konkrečia veikla atsirado kun. J. Varkala, siekdamas sustabdyti chaotišką neteisybę, griaunančią ne tik Valstybės moralę, bet ir jos teisinius pagrindus. Kun. J. Varkala skriaudžiamajame matė kenčiantį Jėzų ir negalėjo užimti fariziejaus pozicijos – tylėti, nusišalinti ar ginti egoistinius individų ir grupuočių interesus.

Kas yra ir iš kokios terpės ateina kun.J.Varkala? Jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau partizanas. Su Jonu esame pažįstami nuo vaikystės, mokėmės vienoje mokykloje, jo sesuo buvo mano bendraklasė, mūsų tėvai tarpusavyje bendravo. Pamenu kaip mes, partizanų ir savanorių vaikai, sekmadieniais klausydavomės Evangelijos bažnyčioje. Kad neprasnaustume, tėvai neleisdavo sėdėti suoluose, bet laikydavo už rankos po sakykla, kad gerai viską įsidėmėtume. Tuomet gražu buvo girdėti apie duonos padauginimą, kai jos tuomet dažnai trūkdavo, apie teisingumą, ligų pagydymą ir t.t. Tų idealų vedini apsisprendėme stoti į Kunigų seminariją.

Vargais negalais per KGB suktybes, atkalbinėjimus ir įkalbinėjimus būti tarybiniais kunigais, baigėme seminariją ir, darbuodamiesi sielovadoje, tokiais netapome. Mus, „nesubrendusius“ tarybinei santvarkai, paskirdavo perauklėjimui pas „raudonuosius“ dekanus ir klebonus, kaip rašoma Katalikų Bažnyčios Kronikos 6 tome.

Sulaukus Nepriklausomybės, tie sovietų nepalaužti dvasininkai tapo neparankūs naujai atgimusiai senajai nomenklatūrai. Pavyzdžiui, senieji disidentai monsinjoras A. Svarinskas, kunigas A. Keina ir kt. šiais laikais yra išprašomi iš katedrų, bažnyčių, pamaldų, renginių, pareigybių, kad naujais pavidalais apsireiškusi senoji nomenklatūra jaustųsi geriau.

Žvelgiu į sovietinę praeitį ir matau jos tęstinumą Nepriklausomos Lietuvos laikais tiek valstybėje, tiek Bažnyčioje kardinolas Vincentas Sladkevičiaus stengėsi apvalyti Bažnyčią, kad, pasirašę KGB ir moraliai susitepę kunigai, neauklėtų jaunų kunigų, neužimtų atsakingų pareigų. Ar jam tai pavyko?

Galiu paliudyti ir asmeninę patirtį, kai teisybė užgniaužiama neteisybe. Man, ilgiausiai tarnavusiam Lietuvos kariuomenėje kapelionui ( nuo kapeliono tarnybos susikūrimo pradžios), yra keista, kad turėjusi dideles galimybes ugdyti Lietuvos karį patriotą, o ne kosmopolitą, ši tarnyba tapo griaunančia institucija. Kai mane naujoji nomenklatūra nušalino iš pareigų kariuomenėje, dar buvo sakoma, jog buvo padėti geri pagrindai ir niekas iš bažnyčios atstovų negynė. Dabartiniai kapelionai savo ordinaro akivaizdoje kapeliono tarnybos padėtį įvardijo „mėšlu“ (apie kapelionų kritiką rašė „Lietuvos rytas“ ).

Kun. J. Varkalos ir kitų dvasininkų nemėgo tarybinė sistema. Jų nemėgsta ir dabartinė, nes tiek valstybėje, tiek bažnyčioje yra akcentuojamas aklas lojalumas ir klusnumas valdžiai. Tuo tikslu reikalaujama duoti priesaikas, įžadus ir pasižadėjimus, iškeliant klusnumą aukščiau teisingumo. KRISTAUS žodžiuose skamba taip: „Mylėkite tiesą ir tiesa padarys jus laimingais.“

Kunigo J. Varkalos apsisprendimas dalyvauti Garliavos įvykiuose ir suspenduoti kunigo tarnystę yra dvasinis ir pilietinis manifestas prieš susidariusią neteisybės padėtį tiek valstybėje, tiek Bažnyčioje. Tai protestas prieš autoritetų abejingumą skriaudžiamų žmonių atžvilgiu. Kaip savanorio ir partizano sūnui jam svarbus yra priesakas tarnauti Dievui ir Tėvynei, net jei naujoji nomenklatūra, uzurpuojanti jų autoritetą, reikalauja kitokio klusnumo. Juk ir popiežius Benediktas XVI perspėjo, kad neprisidėtume prie svetimų nuodėmių, todėl jokia klusnumo priesaika negali pateisinti plintančios neteisybės.

Gal ir drąsu, tačiau noriu kun.J.Varkalą sulyginti su prelatu M. Krupavičiumi, kurį nužudyti norėjo ir fašistai, ir komunistai. Jis buvo suspenduojamas ir vėl „atspenduojamas“, jo nemėgo nei kleras, nei klerkai. Bet jo sumanyta žemės reforma buvo atlikta Lietuvoje per 3 dienas, atnešė gerų rezultatų ir įėjo į istoriją kaip teisingo tvarkymosi pavyzdys.

Kun. J.Varkala iškėlė esminę idėją ir didžiausią nūdienos būtinybę: Tiesa yra jo vadovaujamo judėjimo vadovas, Tiesa turi persmelkti ir civilinę, ir bažnytinę erdvę.

Kun. Jonai, net jei būsi suspenduotas, vyskupas neturi galios suspenduoti tavo švento troškimo – tiesos siekio.

Pagarbiai,

tavo vaikystės, parapijos, į kunigo tarnystę palydėtas draugas – kun. A. Bulotas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą